MOKU.LT pradinis puslapis

Šatrijos Raganos Irkos tragedija

Tema Lietuvių kalba
Tipas Analizė
Aprašymas Šatrijos Ragana ir Vydūnas - tos pačios kartos menininkai. Abu į pasaulį atėjo XIX a. antroje pusėje, abiejų ir kūryba savaip artima. Štai Šatrijos Raganai realybė - siela. Savo kūriniuose ji dažnai kalba apie meilę, pasiilgimą, liūdesį, nerimą. Tai lietuvių literatūroje buvo nauja. O Vydūno filosofinių apmąstymų centras yra žmoniškumas.
Patalpinta 2005-08-28
Parsisiuntė 5224

Išsamus aprašymas

Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis - tai septynerių metų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Irkos mama - tai žmogaus, nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu atrėžia: “tamsta neturi teisės… Tamsta - ne tėvelis…” Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio, grožio, santarvės egzistavimu. Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. Mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli…” Vienintelė paguoda - jos gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė. Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Irka mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis - tėvelis. Mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę” ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos… o gal ir verks…” Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas…
Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų…”
Autorė dirbtinai stengiasi sutirštinti mergaitės tragedijos spalvas. Šis ištęstumas gali būti laikomas vienu apsakymo trūkumų. Tačiau negali nejaudinti mažo vaiko išgyvenimai, patirta dvasinė tragedija, nereikalingumo, vienišumo suvokimas. Apsakymas reikšmingas nuosekliai stiprėjančiu dramatizmu - jokiame kitame rašytojos kūrinyje tokia struktūra nebuvo įkūnyta.


Raktiniai žodžiai

  • irkos tragedija
  • satrijos ragana irkos tragedija
  • šatrijos ragana irkos tragedija

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos