MOKU.LT pradinis puslapis

Salomėjos Nėries "Maironiui" analizė

Tema Lietuvių kalba
Tipas Analizė
Aprašymas Salomėja Nėris {1904-1945} buvo poetė iš Suvalkijos. Nėries poezija- ne idėjų, ne filosofinė poezija. Jos lyrika kyla iš jausminių patyrimų, iš konkretaus gyvenimo užrašymo. Poetės lyrika- iš širdies gelmių ištryškusi emocijų versmė, vidinio gyvenimo biografija, nuausta iš jausmo niuansų ir hiperbolių. Per savo gyvenimą poetė parašė penkis eilėraščių rinkinius: “Anksti rytą” {1927}, “Pėdos smėly” {1931}, “Per lūžtantį ledą” {1935}, “Diemedžiu žydėsiu” {1938}, ir “Prie didelio kelio” {1945}.
Patalpinta 2005-08-20
Parsisiuntė 7826

Išsamus aprašymas

Eilėraščiu “Maironiui” pradėtas S. Nėries rinkinys “Prie didelio kelio”. “Prie didelio kelio” yra S.Nėries testamentas. Šiai poezijos knygai ji atrinko tikrus kūrinius, atsisakė svetimų idėjų, sugrąžino kai kurias pirmines prasmes.
Eilėraščio pavadinimas “Maironiui”, parašytas naudininko linksniu, tarsi parodo, kam šis eilėraštis skirtas, kam skirtos šios eilutės.
Nagrinėjamas eilėraštis sudarytas iš keturių strofų, o kiekviena strofa iš keturių eilučių. Šio eilėraščio rimas yra kryžminis.
Eilėraščio “aš” galėtume nagrinėti su poete. Eilėraščio “aš” kreipiasi į Maironį, išreiškia savo jausmus jam:

Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Maironis buvo ir poetės S. Nėries autoritetas. Antroje strofoje eilėraščio “aš” kalba apie savo kaltes:

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau- tais pačiais keliais?

Kalbėdamas eilėraščio “aš” naudoja retorinius klausimus, tarsi klausdamas Maironio, bet gerai žino, kad atsakymo nesulauks. O gal pats savęs klausia ir tuoj lyg save teisindamas priduria:

Gena, gena pikto Dievo rykštė,-
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Šiais žodžiais lyrinis “aš” tarsi patvirtina, kad buvo priverstas taip elgtis ir negalėjo atsitraukti, nes ją vertė daug stipresnė jėga už ją. Tačiau atpildo už savo kančias eilėraščio “aš” nesitiki:

Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.

O paskutinėje strofoje lyrinis “aš” išreiškia savo meilę tėvynei:

Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Lyrinis “aš “ savo meilės neišreiškia banaliais žodžiais, o prisilygina save arimų slieku, rugiagėle. Išreiškiant savo meilę tėvynei eilėraščio “aš” naudoja lietuvių tautinius simbolius: arimų sliekus, mėlyna rugiagėlė rugiuos. Taigi šiame eilėraštyje lyrinis “aš”išsako ir dvasios kančią, ir savo kaltės jausmą, ir meilę, ir dar bando pasiteisinti. Lyrinis “aš”- daug iškentėjęs, o dabar atgailaujantis, žmogus.
Nagrinėjamo eilėraščio laikas kintantis. Tai įrodo eilėraštyje naudojamų veiksmažodžių kaita. Eilėraščio pradžioje laikas yra būtasis: keikei, surūstėjai, mylėjau, gerbiau, galėjau. Vėliau laikas pereina į dabartį: gena, nenoriu. O galiausiai eilėraščio laikas yra būtasis: išgirsiu, bus.
Erdvė reali. Eilėraščio erdvė prasideda pusiaukelėje:

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Pusiaukelė tarsi simbolizuoja, kad erdvė kito ir dar kis. Vėliau erdvė yra beribė:

Aplink žemę skridusi su ...

Tokia erdvės kaita parodo, kad lyrinis “aš” galiausiai suprato, jog tėviškė yra visų brangiausia.
Eilėraštis kupinas kančios jausmo, tačiau pabaigoje sužiba vilties kibirkštėlė: gal tauta supras lyrinį “aš”, neatstums, gal išsipildys jo noras prie žemės prisiglaust brangios.
Šis eilėraštis atspindi kančias, kurias patyrė poetė. Tačiau pabrėžia ir stipria S. Nėries dvasią, nes reikia labai nusižeminti ir mylėti, kad žmonės tave vėl priimtų. Ne kiekvienas sugebėtų visko atsisakyti, kad tik galėtų “prie žemės prisiglaust brangios”.


Raktiniai žodžiai

  • salomeja neris maironiui
  • maironiui
  • salomėja nėris maironiui

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos