Romėnų prievolės ir jų rūšys

Tema	Teisė
Tipas	Referatas
Aprašymas	Prievolė - tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	1270
	Parsisiųsti18 KB

Išsamus aprašymas

Komentuojamame straipsnyje pateikiamos prievolės apibrėžimas. Nurodyta prievolės samprata atitinka 1964m.CK 165str. suformuluotą prievolės apibrėžimą. Toks perimamumas aiškinamas tuo, kad nuo romėnų laikų prievolės samprata beveik nepakito. .Romėnų teisėje prievolė buvo apibrėžiama kaip teisiniai pančiai, kai žmogus verčiamas ką nors daryti kito žmogaus naudai pagal valstybės įstatymus (obligatio est iuris vinculum,quo necessitate adstringimur alicuius solvendae rei secundum nostrae civitatis iura).
Romėnų teisės šaltiniuse nerasime išsamaus prievolės (obligatio) apibrėžimo, nors apibūdinant jos esmę mėginta gana daug. Pačiu seniausiu iš tokių mėginimų laikomas Gajaus Institucijose pateikiamas asmeninių ieškinių (actio in personam) apibrėžimas.Čia sakoma In personam actio est,qua agimus cum aliquo,qui nobis vel ex contractu vel ex delicto obligatus est, id est cum intendimus dare facere praestrare oportere (asmeninis ieškinys pareiškiamas tuo atveju,jeigu atsakovo įsipareigojimas kyla iš sutarties ar iš delikto,t.y. jeigu reikalaujama kai ką duoti,atlikti,suteikti). Justiniano Digestų įtvirtintas, Pauliaus suformuluotas prievolės apibrėžimas: Obligationum substantia non in eo consistit, ut aliquod corpus nostrum aut servitutem nostram faciat sed ut alium nobis adstringat ad dandum aliquot vel faciendum vel praestandum (prievolės esmė yra ne padaryti kokį nors daiktą ar servitutą mums priklausomą,o priversti asmenį kai ką mums duoti, atlikti tam tikrus veiksmus arba ką nors suteikti). Geriausiai prievolės esmė atskleidžama Justiniano Institucijose: Oblogatio est iuris viculum, quo necessitate adstringimur aliicuius solvendae rei secundum nostrae civitatis iura(prievolė yra teisiniai pančiai,kuriais mes pagal savo valstybės įstatymus priverčiame ką nors įvykdyti).

PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO ŠALTINIAI

Prievolė turi du elementus:
Kreditas (creditum) - ši sąvoka kilus iš credo - tikiu, o tai reiškia, kad prievoliniams teisniams santykiams atsirasti būtinas tam tikras į juos sueinančių asmenų tarpusavio pasitikėjimas. Kita vertus prievolė tai skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus. Jo skola (debitum), kreditoriui nesvarbu. Tos skolos turinys yra veiksmai ar tam tikri materialūs dalykai, pvz.:pinigai (esant paskolos sutarčiai). LR CK komentaro šeštojoje knygoje Prievolių teisė apie prievolių atsiradimą teigia, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.
Prievolės,kaip tam tikro teisnio ryšio, kurio turinį sudaro teisės reikalauti ir pareiga įvykdyti reikalavimą, romėnų teisėje susiformavo ne iš karto. Pagal Dvylikos lentelių istatymus, prievolė buvo ne vien iuris vinculum, bet reiškė pančius tiesiogine prasme, t.y. teisinis ryšys papildytas ir fiziniu. Skolininkas už skolą atsakė savimi. Neišmokant - skolininką kreditorius be jokio teismo galėjo pagrobti, surišti virve arba grandine, o jei ir tada niekas nesumokėdavo skolos - užmušti arba parduoti vergijon.
LR CK Šešojoje knygoje Prievolių teisė 6.2 str.sakoma, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius, o 6.3 str.prievolių dalyku laikomi, bet kokie veiksmai (veikimas ar neveikimas), kurių nedraudžia įstatymas ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Prievolės dalyku gali būti bet koks turtas, taip pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje,apibūdintas pagal rūšį,kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus. Be to prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus, o prievolės dalyku negali būti tai kas neįvykdoma. Kreditorius ir skolkininkas privalo elgtis sąžininkai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo laiku.
Prievolių teisės evoliuciją Romoje lėmė ūkio raida, perėjimas nuo natūrinio prie mainų ūkio. Plečiantis civilinei apyvartai, atsirado naujų sutarčių , sudaromų ne taip formaliai, tai pat sumažėjo skolininko atsakomybė. Šis procesas baigėsi skolininko asmeninės atsakomybės pakeitimas turtine, t.y. fizinis kreditoriaus ir skolininko ryšys pakeičiamas turtiniu ryšiu. Jau respublikos laikotarpiu prievolė laikoma nematerialiu dalyku. Tačiau Romos teisininkai niekada nepainiojo prievolių teisės su deliktine teise. Jie nurodė pagrindines prievolinių teisinių santykių ir daiktinių teisinių santykių skirtybes.


PRIEVOLIŲ RŪŠYS IR SUTARTYS

Romėnai,vadovaudamiesi įvairiais kriterijais, grupavo prievoles į tam tikras rūšis. Pagal prievolės atsiradimo pagrindą prievolės buvo skirstomos:
a)kylančias iš sutarčių;
b) kylančios iš deliktų;
c) kylančios tarytus iš sutarčių ir tarytum iš deliktų.
Pagal atsiradimo priežastis prievolės imta skirtyti į sutartis ir deliktus. Realinėmis sutartimis vadinamos sutartys, kurioms galioti nepakanka paparasto šalių susitarimo, o reikalaujama faktiškai perduoti daiktą. Romėnų teisė žinojo keturių rūšių realines sutartis:
a) paskolos - mutuum (sunaudojamų daiktų);
b) panaudos - commodatum (nesunaudojamų daiktų);
c)pasaugos - depositum;
d) įkeitimo - pignus.
Paskolos (mutuum) sutartimi viena šalis (kreditorius) duoda kitai (skolininkui) nuosavybėn tam tikrą kiekį pinigų arba kitokių rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų, o skolininkas įsipareigoja, suėjus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrąžinti jam tokį pat kiekį pinigų arba tokių pačių daiktų.
Panaudos sutartis-tai sutartis, kuria vienas asmuo - komodatorius, perduoda kitam - komodantui tam tikrą daiktą laikinai nemokamai naudotis. Panauda turėjo būti nemokama, nes kitaip tai nuomos sutartis, be to panauda - dvišalė sutartis. Pasaugos sutartis - tai sutartis, pagal kurią vienas asmuo - deponentas, perduoda kitam - depozitarijui, daiktą saugoti. Pasaugos sutarties šalių santykiai buvo panašūs į panaudos sutarties šalių. Įkeitimo sutartis viena iš pagrindinių įkaito gavėjo prievolių buvo sumokėjus skolą, grąžinti nesugadintą, nepablogintą daiktą, o jos nesumokėjus - pasirūpinti, kad jis būtų kuo naudingiau panaudotas bei grąžinti likutį įkaito davėjui.
Konsesualinės sutartys, tai pirkimo - pardavimo, nuomos, bendrovės ir pavedimo - sudarytos paprastu neforrmaliu susitarimu. Pagrindiniai pirkimo - pardavimo sutarties elementai - pirkimo ir pardavimo dalykas ir kaina. Pardavimo dalykas galėjo būti, bet kuris daiktas, neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę, o kaina turėjo būti išreikšta tam tikru pinigų kiekiu. Kai sandorio kaina nenurodyta pinigais, o tam tikru daiktiniu ekvivalentu, laikyta sudarius ne pirkimo - pardavimo, o mainų sutartį. Kaina privalėjo būti apibrėžta ir tikra, o ne nurodyta tik siekiant paslėpti dovanojimą. Kaina nustatyta laisvu šalių susitarimu ir teismas sprendė, ar ji teisinga.
Nuomos sutartis,jos buvo trijų rūšių:
Daiktų nuoma.Šia sutartimi viena šalis-nuomotojas,įsipareigoja perduoti daiktą naudotis kitam-nuomininkui,o šis -mokėti nuomos mokestį.
Darbo jėgos samdos sutartis. Pagal šią sutartį,vienas laisvas žmogus,patenka kito dispozicijon, t.y. už nustatytą atlyginimą tam tikram laikui parduoda savo darbo jėgą .
Rangos sutartis .Sudarydamas šią sutartį vienas asmuo įsipareigoja už nustatytą atlygį atlikti kito asmens naudai tam tikrą darbą,pvz.:pastatyti namą.Medžiagos turėjo būti užsakovo kitaip būdavao laikoma,kad tai pirkimo-pardavimo sutartis.
Benrovės sutartis buvo brolių susitarimas, tėvui mirus turto nesidalinti, o ūkininkauti bendrai. Benrovės buvo tokių rūšių;
a) absoliuti bendrovė,jai priklausė visas jos narių turtas;
b )ribota bendrovė, jai priklausė tik turtqs įgytas bendrovės ūkine veikla;
c) benrovė steigta tam tikrai ekonominei veiklai;
d) laikina benrovė, jos steigtos siekiant sudaryti kokį nors vienkartinį sandorį.
Pavedimo sutartis, tai kai vienas asmuo paveda kitam atlikti vieną ar kelis veiksmus. Tai dvišalė sutartis ir yra asmeninė, nes baigiasi vienai šaliai mirus arba atsisakius sutarties.
Bevardės sutartys, tai tokios sutartys laikytos nuda pacta - susitarimais be teisės pareikšti ieškinį. Pripažindama bevardes sutartis, romėnų teisė žengė didelį žingsnį, bet kurios sutarties sankcionavimo kryptimi, t.y. sutarčių reikia laikytis, tačiau tik su sąlyga, kad viena iš šalių jau vykdo tokią netipinę sutartį.
LR CPK Šešojoje kygoje 6.38 str. komentuoja, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais, pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra - vadovautis protingumo kriterijais. Jei vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Be to kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi. Jei skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba,tai jis už tų asmenų veiksmus atsako kaip už savo.


PRIEVOLĖS IŠ DELIKTŲ IR TARYTUM IŠ DELIKTŲ

Iš pradžių romėnai prievolės atsiradimo šaltinius skirstė į sutartis ir deliktus.Romėnų teisė skyrė dvi sąvokas-crimina(nusikaltimas) ir delicta(privatūs deliktai).Crimina-tai prieštaraujantys visuomenės interesams ir įstatymo draudžiamos veikos, persiakiojamos baudžiamojo proceso tvarka. Delicta privata-tai veiklos, pažeidžiančios asmens ar asmenų grupės interesus. Deliktas sukėlė ne bausmę, o prievolę sumokėti nukentėjusiajam baudą arba atlyginti nuostolius. Be to kiekvienam deliktui buvo būdingi trys elementai:
a) objektyvi žala;
b) deliktą padariusio asmens kaltė;
c) veika objektyviosios teisės pripažįstamą deliktu, t.y.nustatyti tam tikri civiliniai teisiniai padariniai.
Prievolės, tarytum iš deliktų kilusios iš teisei priešingų veiksmų, nepatekusių į deliktų sąrašą. Romėnų teisė šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, nesusiformulavo bendrosios kvazideliktinės prievolės sąvokos, tačiau išvardijo jos rūšis.
Pagrindinės priežastys tai:
a) iudex litem suam facit (teisėjas padaro procesą savu), tai teisėjo atsakomybė už neteisingą savo pareigų atlikimą,kai vienai iš ginčo šalių padaryta žala.
b) actio de effusis et defectis.Už žalą trečiajam asmeniui, atsiradusią iš namo ką nors išpylus ar išmetus atsakė pats šeimininkas, net kai šiuos veiksmus atliko ne jis pats.
c) actio de positis et suspensis.Bet kuriam asmeniui procesinį veiksnumą, pretorius suteikė teisę pareikšti namo, prie kurio pritvirtinta kas nors negerai ar padaryta, šeimininkui actio popularis.
d) atsakomybė nautarum (laivo savininkui), cauponum (viešbučio savininkui), stabulatorum (nakvynė namų savininkui) už savo tarnų apgaules ir vagystes. Nukentėjusiajam budavo išieškoma dviguba daikto vertė.
Pagal subjektų teisių ir pareigų santykį prievolės sirstomos į vienašales (obligatio unilateralis) ir dvišales, o šios savo ruoštu galėjo būti lygiavertės arba sinalagmatines(obligationes bilaterales aequales), paprastai kylančias iš konsensualinių sutarčių, išskyrus mandatum (pavedimo sutartis) ir nelygiavertes (obligationes bilaterales inaequales), kylančias iš realinių sutarčių, šskyrus paskolos.
Principato laikotarpiu susiformavo visiškai nauja prievolių rūšis - obligationes naturales. Tai prievolės, kurių įvykdymas neužtikrintas ieškinio teise, nors jos ir turėjo tam tikrą teisinę reikšmę (pvz.: kai trečias asmuo sumokėdavo vergo skolą). Visos obligationes naturales pasižymėjo vienu bruožu-skolininkasd negalėjo reikalauti kreditoriaus grąžinti išmokėtų sumų net ir motyvuodamas tuo, kad minėta prievolė yra obligationes naturales.Tai rodo, kad šioms prievolėms buvo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, nes sumokėtus neegzistuojant prievolei pinigus buvo galima išsireikalauti.
Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo šaltiniai: sutartys(contractus)ir teisės pažeidimai(delicta). Sutartys - tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti civilinius teisinius santykius. Ji buvo svarbiausias prievolių šaltinis. Seniausiais laikais žmonės skolinosi, mainė, dovanojo ir pan. Tačiau šie veiksmai dar neturėjo prievolinio teisnio pobūdžio. Apgaulė, žodžio nesilaikymas, sukeldavo tokią pat nukentėjusio reakciją kaip į bet kokią skriaudą - kerštą. Tačiau pasitikėti vien kerštu kreditoriui ne visuomet buvo naudinga, todėl buvo nustatomos tam tikros papildomos garantijos, kas skolininkas įvykdytų savo įsipareigojimus. Viena iš tokių garantijų buvo priesaika. Pamažu ir valstybė ėmė reguliuoti sutartinius santykius. Solininkas jau galėjo gintis nuo kreditoriaus keršto savo jėgomis, o vėliau atsirado valstybės garantuojamas skolos išieškojimas. Iš pradžių toks skolos išieškojimas buvo savivalė, bet jau sankcionuota ir kontroliuojama valstybės.
Pereinamoji sutarties forma senojoje romėnų teisėje buvo paskolos sutartis - nexum, egzistavusi jau iki priimant Dvylikos lentelių istatymus. Formos atžvilgiu, tai aktas, analogiškas mancipacijai. Nors nexum, kaip ir mancipatio ,buvo labai formalus aktas, tačiau jos formulė numatė galimybes nustatyti tam tikras tikslinamąsias sutarties sąlygas (pvz.:nurodyti terminus,nustatyti procentus ir t.t.).
Stipuliatio-tai formalus sandoris, abstraktus susitarimas.
Po 287 metų, kai kuriems paktams buvo pripažinta teisinė galia. Jie vadinami pacta vestita. Romos teisininkai suklasifikavo jiems žinomas sutartis į tam tikrą sistemą. Gajus sutartis suskirstė į keturis tipus :
a) jei prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo - sutartis vadinama konsensualine;
b) jei ji kyla iš daikto perdavimo - realine;
c) jei prievolė atsiranda ištarus žodinę formuluotę - verbalinė;
d) jei prievolei atsirasti nustatyta rašytinė sutarties forma - literalinė.
Kalbant apie bendruosius romėnų sutarčių teisės bruožus, pasakytina, kad formalizmas buvo būdingas ne tik sudarant sutartį, bet ir kilus ginčui dėl jos. Šalys privalėjo remtis tik sutartimi, o ne kokiomis nors aplinkybėmis, net jei jos darė reikalavimą neteisingą. Teisėjas spręsdasmas ginčą, privalėjo griežtai vadovautis įrašyta formule. Todėl respublikos laikotarpiu sutartys vadinamos imperatyviosios teisės sutartimis ir kildintos iš senosios ius civile, o pirievolės buvo vadinamos imperatyviosios teisės prievolėmis.
Vėliau imta žiūrėti ne tik į tai, kas pasakyta, bet ir į tai, kas padaryta, ko siekė šalys sudarydamos sutartį. Procesinėje formulėje teisėjui jau buvo išrašomas įsakymas priteisti kreditoriui iš skolininko tai, kas jam priklauso vadovaujantis geros sąžinės principu.
Sutartys, kaip ir jų pagrindu atsirandančios prievolės,skirstytos į vienašales ir dvišales, o šios savo ruoštu - į dvišales lygiavertes (sinalagmatines) ir nelygiavertes. Vienašalės sutartys yra tokios, kai tik viena šalis yra kreditorius, o kita - tik skolininkas. Dvišalėmis - kai abi šalys viena kitai yra ir kreditorius, ir skolininkas.

PRIEVOLĖS ŠALYS

Romėnų teisininkai prievolę laikė labai asmenišku dviejų ar daugiau asmenų teisiniu santykiu. Koks būtų jo turinys, jis laikomas asmeniniu teisiniu kreditoriaus ir debitoriaus santykiu. Šiuo pagrindiniu principu vadovavosi visa prievolių teorija ir praktika. Senoji ius civile nustatė, kad prievolės teisniai padariniai liečia tik dalyvusius ją nustatant asmenis. Plėtojantis ūkiniam gyvenimui nuo šio principo iš dalies nutolta.
Prievolės (aktyviosios - kreditoriaus,pasyviosios - debitoriaus) šalis gali būti vienas ar keli asmenys. Asmenų, prievolės šalių, padėtis galėjo būti vienoda arba skirtinga. Vienas skolininkas arba kreditorius galėjo būti pagrindinis, kiti -šalutiniai. Šalutinis kreditorius vadintas adstipulator, šalutinis skolininkas, paparastai laiduotojas - adpromissor. Keletas prievolės kreditorių arba debitorių galėjo turėti dalinę arba bendrąją teisę ar pareigą.
Kai prievolės dalykas - dalomas daiktas, tai ir pati prievolė daloma, jeigu tik įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip. Kiekvienas tokios prievolės kreditorius galėjo raikalauti tik prievolės dalies, o kiekvienas skolininkas atsakė už dalį prievolės. Pavyzdžiui, įpėdiniai, paveldėję pinigų,atsakė už skolas proporcingai gauto palikimo sumai.
Tačiau įstatyme ar sutartyje galėjo būti nustatyta ir bendra prievolė. Šiuo atveju bet kuris kreditorius iš bet kurio skolininko galėjo reikalauti įvykdyti visą prievolę. Šis, įvykdęs prievolę vienam kreditoriui, atleidžiamas nuo pareigos vykdyti ją kitiems.



PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS

Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad skolininkui netinkamai įvykdžius prievolę arba jos neįvykdžius, kreditorius įgyja papildomą galimybę paveikti skolininką, kad šis įvykdytų prievolę. Taigi prievolės įvykdymo užtikrinimas yra papildoma prievolė, skirta pagrindinės įvykdymui užtikrinti.
Romoje buvo tokie prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės ir būdai :rankpinigiai, netesybos (bauda), įkeitimas ir laidavimas.
Rankpinigiai galėjo būti daiktai arba tam tikra suma,viena iš sutarties šalių duodama pagal sutartį kitai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos vykdymui užtikrinti. LR CPK Šeštojoje kygoje 6.98 str.komentuoja; rankpinigiais laikoma pinigų suma,kurią viena šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančią mokėti sumų sąskaitą duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą. Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma. Susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį,turi būti rašytinis. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro nagaliojantį. Klasikiniu laikotarpiu rankpinigiai tik patvirtino sudarius sutartį ir vadinosi - arra confirmatoria. Įvykdymo užtikrinimo funkciją jiems suteikė tik Justiniano 528 m.konstitucija. Nustatyta, kad pirkėjas atsisakęs įvykdyti sutartį, praranda rankpinigius, o šitaip pasielgęs pardavėjas turi grąžinti juos dvigubo dydžio. Kai sutartis vykdyta normaliai, rankpinigiai įskaityti į prievolės mokėjimo sąskaitą.
Netesybos -tai skolininko įsipareigojimas neįvykdžius prievolės arba įvykdžius ją netinkamai sumokėti kreditoriui tam tikrą sumą.Netesybos nustatytos stipuliacija.Romos teisininkai buvo linkę manyti,kad netesybų baudos atleidžia skolininką nuo pareigos įvykdyti pagrindinę prievolę.

PREIVOLIŲ PASIBAIGIMAS

Romoje galiojo taisyklė: kokiu būdu tampama prievolės dalyviais, tokiu būdu ir iš jos išsilaisvinama. Kaip matyti iš pačių institutų pavadinimų:obligatio (prievolė) - surišimas, soliutio (prievolės pasibaigimas) - atrišimas, išlaisvinimas. Seniausiais laikais soliutio reiškė skolininko išsilaisvinimą iš grandinių, o vėliau atleidimą nuo asmeninės priklausomybės kreditoriui ir galiausiai - prievolės įvykdymą. Prievolės baigdavosi :įvykdymu, įskaitymu, novacija, šalių susitarimu arba vienasmenišku kreditoriaus veiksmu, skoliniko ir kreditoriaus sutapimu, negalimumu įvykdyti, šalies mirtimi.
Svarbiausias prievolių pasibaigimo būdas - prievolės įvykdymas. Prievolę galėjo įvykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo net be skolininko sutikimo. Sutartyje galėjo būti numatytas įvykdymo priėmėjas. Vykdytojas turėjo būti asmuo disponuojantis savo turtu. Įvykdymą galėjo priimti tik veiksnus asmuo. Be kreditoriaus sutikimo nebuvo galima įvykdyti prievolės dalimis, nes ji buvo laikoma vientisa ir jos įvykdymas turėjo atitikti atsiradimą. Buvo galima atlikti pakeitimą, tik kreditoriui leidus.
LR CPK Šešojoje knygoje 6.123 str. komentuojama, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui. Kai prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios paildomos teisės ir pareigos.

ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLIŲ PAŽEIDIMĄ

Skolininkas už prievolės neįvykdymą, netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą atsakė nustatyta tvarka. Iš pradžių ši atsakomybė buvo asmeninė (iki užmušimo). Laikui bėgant ji švelninta iki galiausiai IV a.pr.Kr. Petelijaus įstatyme nustatyta, kad skolininkai už prievolių pažeidimą atsakė savo turtu arba asmeniu.
Klasikinėje romėnų teisėje ši atsakomybė reiškė skolininko pareigą atlyginti žalą. Ši galėjo atsirasti dėl sutarties neįvykdymo arba kitų neteisėtų skolininko veiksmų, vadinamu bendru deliktų vardu. Romos teisininkai į žalos sąvoką įtraukė du elementus:
a) pozityvius nuostolius, t.y. kreditorius turėtasišlaidas, jo turto netekimą arba sužalojimą;
b) negautą naudą, t.y.kreditoriaus negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, skolininkui įvykdžius prievolę.
LR CPK Šešosios knygos 6.263 str. komentuoja, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) napadarytų kitam asmeninės žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais - neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens vaiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą.

IŠVADOS

Kaip matyti, romėnų teisė padėjo didelius pagrindus civilinėje teisėje. Kintant ekonominei ir ūkinei raidai, civilizacijai bei įtakojant kitiems reiškiniams civilinė teisė kito, tobulėjo, nebeliko tokių bausmių, pavyzdžiui už prievolių nevykdymą. Kaip ir ankščiau taip ir dabar atsakomybę už prievolę gali nešti vienas, gali nešti ir keli asmenys. Tačiau kaip ankščiau, taip ir dabar kai kurios prievolės, anot romėnų, yra savotiški pančiai.

Raktiniai žodžiai

• konsensualine sutartis
• pagrindine darbo jega romoje
• prievoliu rusys