Romėnų literatūra

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Referatas
Aprašymas	Romėnų literatūra kūrėsi vėliau, negu graikų — III a. pr. m. e., bet vystėsi žymiai greičiau už pastarąją. Mat, romėnai daug ko pasimokė iš graikų, tik tai nebuvo aklas sekimas: romėnai pasiskolintus elementus perdirbinėjo, pritaikydavo savo reikalams.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	1846
	Parsisiųsti26 KB

Išsamus aprašymas

Pirmieji romėnų literatūros daigai — tautosaka — menkai žinomi: mažai išliko užrašų ir kitokių liudijimų. Yra žinių, kad romėnų liaudyje buvo paplitę ir įvairių pasakojimų. Tie pasakojimai būdavę istorinio, o ne mitologinio pobūdžio. Juose nebuvo tokios žaismingos fantazijos, kaip graikų mituose.
Tikroji romėnų literatūra prasideda" tada, kai romėnai, užkariavę Apeninų pusiasalį, betarpiškai susidūrė su graikų kultūra. III a. pr. m. e. jie susikirto su tuo metu galinga Kartagina, kuri siekė užvaldyti vakarinę Viduržemio jūros dalį. Ilguose ir alinančiuose karuose (Punų karai, III—II a. pr. m. e.) romėnai nugalėjo šį savo varžovą. Kaip tik tuo metu ir gimsta romėnų literatūra.


KOMEDIJA
Kalbamuoju laikotarpiu gyveno ir kūrė įžymiausi romėnų komedijų rašytojai — Plautas ir Terencijus.
Plautas (apie 250—184 m. pr. m. e.) buvo kilęs iš žemųjų sluoksnių. Tai — nepaprastai gyvo temperamento, neišsenkamo jumoro ir didelių gabumų rašytojas. Mūsų laikus yra pasiekusios 20 jo komedijų. Pavyzdžiai Plautui buvo graikų orginalai, tačiau ne „senosios", o vadinamosios „naujosios" komedijos kūriniai. Ši komedija skiriasi nuo „senosios", Aristofano komedijos. Ji liečia ne politinius, o buitinius klausimus. Šiuose kūriniuose dažniausiai vaizduojami meilės nuotykiai, vaikų pametimas ir atradimas, giminių atpažinimas ir t. t. „Naujosios" komedijos, o ja sekant, ir Plauto kūriniuose veikia tipinės figūros: gudruolis vergas, kuris pralenkia savo šeimininką apsukrumu, karštai ir nelaimingai mylįs jaunuolis, karys, besiginąs savo nebūtais žygiais, viliotoja mergelė, sąvadautoja senė, senis — jaunuolio tėvas, kuris ir pats dar tebetrokšta meilės. Toje komedijoje pasirodo tiktai jaunuoliai ir seniai, nebūna vidutinio amžiaus veikėjų. Šitokias graikų komedijas Plautas ne vertė, bet perdirbinėjo, įjungdamas romėniškų elementų, romėnų buities motyvų. Garsiausios Plauto komedijos yra „Vergas — apgavikas", arba „Pseudolas", „Dvyniai", „Karys pagyrūnas", „Puodas". Plautas mėgsta vaizduoti apsukrius vergus, kurie sumaniai išgelbsti negudrius ir verksmingus savo ponus. Ypač įdomus poeto nupieštas vergo — apgaviko Pseudolo paveikslas. Pseudolas — apsukrus, nepaprastai energingas, neišsenkamo sąmojo žmogus. Taip pat ryškiai poetas vaizduoja karį pagyrūną, gobšuolį senį, juokiasi net iš dievų ir žmonių tėvo Jupiterio, kuris, pasivertęs žmogumi, ieško meilės nuotykių.
Plauto komedijos labai linksmos: jose pilna juokų, aštroko sąmojo. Jo kalba išraiškinga, artima šnekamajai liaudies kalbai.
Terencijus (II a. pr. m. e.), iš Afrikos kilęs atleistinis vergas, savo komedijose eina Plauto kryptimi. Prologuose jis ginčijasi su literatūriniais priešais, gina savo kūrybinį metodą. Jo komedijų kalba išdailinta. Piešdamas veikėjus, jų veiksmus jis stengiasi motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai — gyvi, gražiai išauklėti žmonės.
Plauto ir Terencijaus komedijas romėnai vadindavo „apsiausto komedijomis", mat, jų personažai vilkėdavo graikišką apsiaustą.
II—I a. pr. m. e. Roma pergyveno audringą laikotarpį. Tęsdami savo užkariavimų politiką, romėnai prisijungė didžiules Viduržemio jūros pakrančių sritis; buvo sugriauta Kartagina, užkariauta Graikija, Makedonija, Ispanija tapo provincija. Bet kartu stiprėjo ir prieštaravimai, brendo krizė: prasidėjo vergų sukilimai Sicilijoje, Azijoje ir pačioje Italijoje, žemesnieji sluoksniai kovojo su aristokratija, bruzdėjo pavergtosios tautos, Italijoje judėjo seniai užkariautos gentys ir tautelės (vadinamasis „Sąjungininkų karas"). Visa tai vertė keisti valstybės santvarką, stiprinti valdžią, įvesti karinę diktatūrą. Pretendentų į diktatorius buvo nemaža, bet savo energija, ryžtingumu ir kariniais gabumais visus pranoko Cezaris. Jis įvedė karinę diktatūrą, tačiau valdžios nepajėgė ilgai išlaikyti: buvo nužudytas. Vėl prasidėjo kova dėl valdžios; ją laimėjo Cezario giminaitis ir įsūnis Oktavianas, kuris, pasivadinęs Augustu, nuo 30 m. pr. m. e. tapo pirmuoju imperatoriumi. Taip žlugo senoji romėnų respublika.
Augustas buvo vingrus politikas: gudrumu jis įveikė savo priešus. Jausdamas, kad senoji respublika turi daug šalininkų, Augustas skelbėsi esąs „respublikos atstatytojas", dėjosi nieko naujo neįvedęs, paliko senąsias valstybės įstaigas. Naujojo režimo politika — konservatyvi: Augustas leido įstatymus, kuriais stengėsi atgaivinti senąją šeimą, senąją religiją, senąją ideologija.
Propaguodamas naujus politinius siekimus, Augustas stengėsi patraukti į savo pusę rašytojus. Čia jam padėjo artimieji, įžymūs karo vadai ir politikai: Mecenatas, Polionas, Mesala. Jie globojo rašytojus. Ypač garsus buvo Mecenato ratelis, kuriam priklausė" įžymiausi to meto poetai — Vergilijus ir Horacijus.


VERGILIJUS
(70—19 m. pr. m. e.)

Publijus Vergilijus Maronas — įžymiausias Augusto laikotarpio, arba „Aukso amžiaus", poetas—buvo kilęs iš Siaurės Italijos. Savo literatūrinę veiklą jis pradėjo „Bukolikomis", t. y. eilėraščiais, kuriuose vaizduojamas kaimiečių ir piemenų gyvenimas. Rašydamas ,,Bukolikas", Vergilijus sekė graikų poetu Teokritu (III a. pr. m. e.). Šiuose eilėraščiuose atsispindi Vergilijaus meto tikrovė. Poetas kalba apie žemių nusavinimus Augusto veteranų naudai, blogus poetus, savo draugus, aukština, dievina imperatorių Augustą. Po šio kūrinio, Mecenato patartas, Vergilijus parašė poemą „Georgikos". Čia poetas šneka apie žemdirbystę, medžių auginimą, gyvulininkystę ir bitininkystę. Taip Vergilijus pasitarnavo imperatoriui, kuris labai stengėsi pakelti pilietinių karų ir neramumų metu nusmukusį Italijos žemės ūkį.
„Eneida." Didžiausią šlovę Vergilijui suteikė poema „Eneida", kurią poetas rašė dešimtį metų ir vis dėlto nespėjo galutinai užbaigti. „Eneida" — poema apie trojietį Enėją, Anchiso ir deivės Veneros sūnų. Romoje paplitusiuose mituose jis buvo laikomas romėnų tautos pradininku ir Julijų, imperatoriaus Augusto giminės, protėviu.
Kaip „Iliada" bei „Odisėja", ir „Eneida" pradedama eilutėmis, kurios nusako kūrinio temą ir siužetą:

Žygį apgiedu ir vyrą, kuris iš Trojos pakrančių,
Bėgdamas nuo lemties, Italijon kitkart atvyko,
Ten, kur Lavinijo krantas. Ilgai jį žemynuos ir jūroj
Blaškė galybė dievų dėl pykčio kerštingos Junonos.
Daug ir kariaudamas jis iškentėjo, kol, miestą įkūręs,
Lacijun Trojos dievus atgabeno. Taip davė jis pradžią
Genčiai lotynų, Albos valdovams ir aukštajai Romai.

Vadinasi, „Eneidos" tema — dvilypė: 1) herojaus klaidžiojimai ir 2) kovos Italijoje.
Žlugus Trojai, Enėjas surinko išlikusių trojėnų būrį ir išvyko ieškoti vietos, kur galėtų įkurti naują Troją. Po ilgų klaidžiojimų herojus patenka į statomą Kartaginą, pas. karalienę Didoną. Didona jį pamilsta, ir Enėjas norėtų čia amžinai įsikurti, vesti Didoną ir tapti Kartaginos valdovu, bet dievai yra kitaip nusprendę. Jupiterio pasiuntinys Merkurijus liepia herojui traukti toliau: ne čia jam skirtoji šalis. Enėjas slaptai išplaukia, o Didona, prakeikusi Enėją ir jo ainius, nusižudo. Taip poetas paaiškina istorinę Kartaginos ir Romos nesantaiką, varžybas dėl viešpatavimo. Patyręs daugybę visokių nuotykių, herojus patenka į Italiją.
Nuvykęs prie Kūmų miesto, Enėjas aplanko Apolono šventovę. Čia jis susitinka burtininkę Sibilą, kuri pranašauja Enėjui būsimas kovas Italijoje, skatina nepaisyti pavojų. Po to Enėjas su Sibila patraukia į mirusiųjų šalį. Perėjęs per visą požemio karalystę, pamatęs daugybę mitinių pabaisų, įžymių herojų ir paprastųjų numirėlių šešėlių būrius, Enėjas pagaliau susitinka su tėvu Anchisu, kuris pranašauja būsimąją Romos šlovę ir istorinę romėnų paskirtį:

Kaltu įkvėps kiti [t. y. graikai] švelnesnį alsavimą variui
(Aš tuo tikiu), iškals iš marmuro veidus kaip gyvus,
Prieš teisėjus geriau pabylos ir, nendre nubrėžę
Aukšto dangaus takus, apreikš tekėjimą žvaigždžių
Tu gi pasaulio tautas valdyt mokėki, Romėne,
Tau bus tokie menai — taikos tvirtovę statyti,
Pasigailėt nuolankių ir ginklais sudraust išdidžiąsias.

Vadinasi, likimas lėmė Enėjui ir jo įkurtai valstybei tvarkyti pasaulį. Tai —Romos pasaulinė paskirtis! Matome, jog poetas skelbia imperatoriaus Augusto aplinkos ideologiją.
Atvykusį į Italiją Enėją vietinis karalius Lotynas svetingai priima ir rengiasi išleisti už jo savo dukrą Laviniją, bet to sumanymo iš karto įvykdyti nepavyksta: atsiranda naujų kliūčių. Laviniją buvo pamilęs ir jos rankos siekė vietinis karalaitis Turnas. Kyla konfliktas tarp atvykėlių trojėnų ir vietinių italikų. Šią kovą laimi trojėnai. Turnas žūva, o Enėjas, vedęs Laviniją, įsikuria Italijoje.
Poemą sudaro dvylika giesmių. Bendroji pasakojimo tema suskaldyta į atskirus epizodus. Antai pirmojoje knygoje aprašoma audra, kuri nubloškė trojėnų laivus prie Afrikos krantų. Antroji giesmė — atskiras epilijas (t. y. mažas epas) — paskutinė Trojos naktis. Gražus epilijas yra ir ketvirtoji giesmė, kurioje dramatiškai vaizduojama Enėjo ir Didonos meilės raida ir tragiška jos atomazga.
Enėjas ilgai pasakoja Didonai apie paskutines Trojos valandas, savo klajones. Karalienė klausosi, bet jau „seniai kankinama sielvarto didžia". Visi išsiskirstė, o Didona negali užmigti.

Neina jai iš galvos to vyro didis narsumas
Ir giminės garbė, įsmigo į širdį jo veidas
Ir kalba, ir užmigti ramiai ilgesys jai neduoda.

Rytą karalienė neranda ramybės, kreipiasi į seserį Aną, skundžiasi, prašo patarimo:

Ana, sesule, kaip baisūs sapnai man sielą kankina!
Koks neregėtas svetys į mūsų padangę užklydo,
Koks iš veido gražus, koks širdžia narsus ir karingas!

Ana dar labiau pakursto Didonos širdyje meilę, ir herojės pasiryžimas antrą kartą niekada netekėti dingsta. Meilė auga ir siaučia:

Dega karščiu nelaiminga Didona ir, galvą pametus,
Lekia per miestą, kaip Kretos, girioj strėlės sužalota
Elnė greitoji, kurią piemuo iš netyčių pataikė,
Šovęs iš tolo, ir, nepamatęs, kad kliudė, paliko
Geležį lakią. Elnė per girią ir Diktės krūmynus
Lekia iš skausmo: mirtinga strėlė sulindo į šoną.

Didona vaikščioja su Enėju po miestą, „rodo Sidono turtus ir miestą, jam pastatytą; nori tai pasakyt ir, žodžio nebaigus, nutyla", vėl kviečia svečią 5 vaišes.

Kai išsiskirsto svečiai ir, dienai artėjant, nublanksta
Mėnesio veidas, o blėstančios žvaigždės kviečia į guolį,
Rūmuose liūdi, viena užsidarius, ir glaudžias prie vietos,
Kur jo rymota. Girdi ir mato jį, nesantį šičia.

Vergilijus subtiliai piešia karalienės meilės išgyvenimus.
Bet čia pasklinda paskala, kad karalienė esanti neištikima velioniui vyrui, ir įsikiša dievai. Jupiteris pasiunčia dievų pasiuntinį Merkurijų priminti Enėjui pareigą:

Tai atsimink: Askanijus auga, ir viltys sudėtos
Įpėdinystėn Julo, kuriam Italijos žemė
Ir karalystė Romos priklauso.

Enėjas paklūsta ir savo kovos draugams liepia slapta ruošti laivas. Didona tuojau pajunta, kad Enėjas kažką sumanė, primena, kaip jam padėjo, priekaištauja, tačiau Didonos prašymai Enėjo nepalenkia: jis klauso dievų. Karalienė maldauja, kad sesuo Ana įkalbėtų Enėją nors kiek palaukti, kol širdyje nurims meilė:

Taip ji prašė, ir vargšė sesuo jos prašymą graudų
Nešė jam daugelį sykių. Tačiau jo palenkti negali
Ašaros jokios, ir žodžių jokių jis girdėti nenori:
Kliudo likimas, ausų paslaugumą atima dievas.

Supratusi, kad niekas nepadės, Didona ryžtasi nusižudyti. Enėjas išplaukia,
o Didona nusiduria herojaus kardu. Iš jūros Enėjas mato laužo, kuriame dega
Didonos kūnas, liepsną.
Skaitydami „Eneidą", pastebime ne tik Homero įtaką, bet ir Vergilijaus originalumą. Iš graikų pasiskolinti motyvai poeto savotiškai perdirbami: pavyzdžiui, Enėjo skyde vaizduojamos ne buitinės scenos, apie kurias pasakoja Homeras, aprašinėdamas Achilo skydą, o svarbiausi Romos politinio gyvenimo įvykiai (Akcijaus mūšis, nulėmęs Romos likimą). Anchiso pranašavimuose (šeštoji giesmė) prieš skaitytojo akis "praeina įžymiausi politiniai Romos veikėjai: Vyresnysis ir Jaunesnysis Scipionai, Katonas, Brutas Vyresnysis ir kt. Poemoje aukštinama Italija, senieji italikų papročiai, Oktavianas ir jo giminė, išraiškingai vaizduojamas gamtos grožis. Štai audros aprašymas pirmojoje giesmėje:

Šoka atūžę į jūrą ir verčia visa iš dugno
Vienkart Euras ir Notas, ir vėtrom plačiai pagarsėjęs
Afrikas, varo vilnis lig dangaus ir krantą užlieja.
Tuoj pasigirsta ir vyrų šauksmai, ir braškėjimas virvių.
Debesys skliautą dangaus ir giedrą dieną pagrobia.

Arba garsusis nakties aprašymas — lyrinis epizodas:

Buvo naktis, ramiai miegojo pavargę, kas gyva,
Žemėj plačioj ilsėjosi girios ir marios audringos.
Buvo metas, kai žvaigždės pusiaukelėn savo atrieda,
Kai nutyla laukai, galvijai ir paukščiai margieji,
Kas gyvena plačiuos ežeruos, ką slepia dygieji
Krūmai erškėčių — nakties tyla užliūliavo jau viską.
(Darbus užmiršo visi, nuo sielvartų širdys ilsėjos.)

Tokių gamtos vaizdų galima rasti graikų lyrikoje.

Veikėjų paveikslai. Poemos personažai suidealinti. Palyginti su Homero poemų personažais, „Eneidos" veikėjai atrodo kiek nenatūralūs, dirbtiniai. Enėjas — narsus karys, guvus politikas, geras organizatorius, humaniškas ir doras vadas, bet kartais jam trūksta savarankiškumo ir ryžtingumo: jis lyg įrankis dievų rankose. Dievai nuolat įsikiša ir viena ar kita kryptimi pakreipia jo žingsnius. Kiek ryškiau nupiešti antraeiliai personažai (pavyzdžiui, Turnas). Vaizdingi dviejų draugų, Eurialo ir Nizo, paveikslai: vienas kitą gelbėdami, abu žūva kautynėse.
Labai išraiškingai pavaizduotas neigiamas veikėjas — apgavikas Sinonas. Spalvingiausiai nupieštas Didonos paveikslas: tai — didžio proto ir sumanumo, taurios širdies, didelių užmojų valdovė. Ji daug kentėjusi, bet nepalūžusi, sugeba ir mylėti, ir baisiai neapkęsti.
„Eneidos" meninės ypatybės. Vergilijus, rašydamas „Eneidą", pasinaudojo ne tik Homero epu, bet ir vėlyvesnėmis graikų poemomis. Iš motyvų, būdingų helenistiniam epui, galima pažymėti erotinę temą — Didonos ir Enėjo meilės istoriją (ketvirtoji giesmė). Čia poetas nepaprastai gražiai sugeba pažvelgti į moters širdį, atskleisti meilės užuomazgą, pavaizduoti nesuvaldomą aistros siautėjimą. Toks meilės romanas, subtilus meilės jausmo nagrinėjimas, gilių išgyvenimų atskleidimas yra svetimas Homerui. Šitas epizodas primena helenistinio laikotarpio epus ir epilijus.
Įspūdingas ir dramatiškas yra Trojos žuvimo aprašymas antrojoje giesmėje. Ir čia daug lyriškai nuspalvintų epizodų, patosu dvelkiančių vietų.
„Eneidos" stilius labai glaustas, dramatiškas, kalba kai kur trumpasakė, pagražinta gražbylystės puošmenomis.
„Eneida"—vienas geriausių romėnų ir pasaulio poezijos kūrinių.
Viduramžiais Vergilijus būdavo gerbiamas kaip įžymiausias poetas ir pranašas. Antai Dantės „Dieviškojoje komedijoje" jis yra vadovas kelionėje po "Pragarą".
XVII ir XVIII a., viešpataujant klasicizmo srovei, epai būdavo kuriami, sekant „Eneidos" pavyzdžiu. XVII a. Lietuvoje, sekant Vergilijumi, buvo parašyta lotyniška poema „Radviliada" (apie kunigaikščius Radvilas).


HORACIJUS
(65—8 m. pr. m. e.)

Horacijus, Vergilijaus amžininkas, jaunystėje buvo respublikoniškų pažiūrų, bet vėliau, patekęs į Mecenato ratelį, suartėjo su imperatoriumi Augustu ir pradėjo remti naująjį režimą.
Savo literatūrinę veiklą Horacijus pradėjo satyromis ir epodėmis (t. y. trumpais eilėraščiais, turiniu artimais satyroms). Bet jo satyros nebuvo tokios aštrios, puolamo pobūdžio, kaip kitų poetų to žanro kūriniai. Horacijaus satyros — tai „pašnekesiai", kuriuose autorius sprendžia filosofinius ir literatūrinius klausimus, pasakoja įvairius išgyventus nuotykius, pamoko, kaip žmogui dera vienu ar kitu atveju elgtis. Jis pajuokia ne atskirus asmenis, bet žmonių ydas, pavyzdžiui, garbės, turto troškimą, gyrimąsi, veidmainiavimą. Poetas patarinėja gyventi ramiai ir kukliai, giria kaimo gyvenimą, bjaurisi miestu. Apskritai, Horacijus ragina savo skaitytojus, vengti kraštutinumų, likti „grynos širdies" žmonėmis.
Odės. Didžiausią garsą poetui suteikė jo lyriniai eilėraščiai, kuriuos dabar vadiname „Odėmis". Odžių poetas išleido keturias knygas. Šiuose eilėraščiuose Horacijus ne tiek aprašinėja savo jausmus, kiek filosofuoja, svarsto įvairius moralės klausimus, moko skaitytoją. Kai kuriuose eilėraščiuose poetas kalba apie pražūtingą turto įtaką, kviečia eiti „aukso vidurio" keliu. Viskas, kas prašoka, pranoksta kitus, esą pavojinga.
Meilės temai Horacijaus lyrikoje paskirta gana daug eilėraščių, bet meilė čia nėra svarbiausias gyvenimo turinys. Poetas, lyg koks pašalinis stebėtojas, lyg jausmų nepaveikiamas išminčius ar mokytojas, pasakoja apie kitų jausmus.
„Paminklas." Satyros ir odės suteikė poetui amžiną šlovę. Nujausdamas, kad jo vardas liks nemirtingas, Horacijus parašo garsųjį „Paminklą". Šioje odėje poetas tauriai apžvelgia ir įvertina savo nuopelnus romėnų literatūrai.
Horacijus sakosi „užbaigęs paminklą, stipresnį už varį, aukštesnį už karališkąsias piramides" '. Jo neįstengsiančios „sunaikinti nei graužlios liūtys, nei įdūkęs šiaurys, nei begalinė metų ir amžių eilė". Kilniai didžiuodamasis savo kūryba, savo darbais, poetas skelbia, kad jis „ne visas mirs, kad didesnė jo dalis išvengs giltinės..." Garsas apie jį visada būsiąs gyvas. Pagaliau poetas kreipiasi į mūzą Melpomenę, prašydamas jį apvainikuoti laurų vainiku. Jo nuopelnas—Alkajo ir Sapfo poezijos „pritaikymas itališkiems garsams..."

Laiškai. Įdomus yra ir Horacijaus laiškai, kuriuose poetas reiškia savo pažiūras įvairiais literatūros klausimais. Šiuo atžvilgiu ypač svarbus „Laiškas Pizonams"; jį vėlesni mokslininkai pavadino „Poetika", arba „Apie poezijos meną".
Meninis kūrinys turįs būti vieningas ir planingas, veikėjų piešiami charakteriai — nuoseklūs, atitinką kalbančiojo amžių ir visuomeninę padėtį.
Poetas turįs rūpintis, savo išsilavinimu. Talentas be išsilavinimo neužtikrina pasisekimo.
Horacijus — vienas didžiausių pasaulinės literatūros rašytojų, turėjęs visų amžių poetams didelės įtakos.

ELEGIJA
Romėnų elegija suklestėjo Augusto laikais. Šio žanro kūrėjai vengė politinės veiklos, nepalankiai žiūrėjo į imperiją. Elegijose poetai liečia išimtinai meilės temą. Vos išvydęs savo mylimąją, poetas pakliūva į meilės dievo nelaisvę. Tas visagalis dievaitis perveria poetui širdį. Meilė — tai karinė tarnyba, mylimasis — karys meilės dievaičio stovykloje. Pasikeičianti net įsimylėjusio jaunuolio išvaizda ir elgesys: jis, išbalęs, jausmingas, nerasdamas ramybės, rašinėja mylimosios vardą medžiuose. Poetas savo kelyje sutinka daug kliūčių: jo mylimoji kartais būna išdidi ir godi pinigų, o poetas — neturtingas. Atsiranda turtingas varžovas. Poetas nebegali sutikti mylimosios, ima pavyduliauti. Mylimieji išsiskiria, bet po kurio laiko vėl susitinka. Tokia yra trafaretinė meilės elegijų siužeto schema.
Garsiausias ir įžymiausias etegijų kūrėjas buvo Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. pr. m. e.—18 m. e. m.). Kilęs iš pasiturinčios šeimos, gerai susipažinęs su graikų ir romėnų literatūra, Ovidijus anksti išgarsėjo savo kūriniais. Poetas akylai stebėjo gyvenimą, kūrė grakščius eilėraščius. Jo pasakojimas — ypatingai išraiškingas, gyvas ir pilnas sąmojo. Eiliavimas — labai lengvas: mat, poetas sakėsi, kad, ,,ką tik norėdavo parašyti, vis išeidavo eilės".
„Metamorfozės." Įžymiausias ir didžiausias (15 knygų, apie 12 000 eilučių) Ovidijaus kūrinys — epas „Metamorfozės", arba „Pasikeitimai". Čia poetas panaudoja daugiau kaip 250 mitų, pasakojančių apie žmonių pasikeitimus į gyvulius, augalus, įvairius daiktus ar net žvaigždes. Veikalo turinys — visa antikinė mitologija, išdėstyta sistemingai ir kiek galima chronologiškiau. Kūrinį pradeda seniausia metamorfozė — pasaulio susidarymas iš chaoso. Toliau eina tradiciniai keturi amžiai: aukso, sidabro, vario ir geležies. Po to poetas pasakoja apie gigantų kovą, žmonių išsigimimą, tvaną, po kurio pasiliko tik du žmonių atstovai, Deukalionas ir Pirą, tapę naujosios giminės pradininkais.
Ovidijus grupuoja mitus ciklais arba įjungia vieną į kitą, kai kuriuos įdėdamas į herojų lūpas. Poema baigiasi paskutiniu pasikeitimu— nužudyto Cezario pavirtimu kometa.
Kiekviename pasakojime ryški apgalvota kompozicija. Novelę paprastai sudaro trys dalys: ekspozicija, pasakojimas ir pabaiga.
Šiame kūrinyje Ovidijus pasireiškia kaip talentingas pasakotojas: jis moka gyvai ir vaizdingai nupiešti padėtį, įsijausti į herojų išgyvenimus, motyvuoti jų veiksmus. Poetas susieja fantastiką su tikrove: jo herojai— pasakiškos mitinės figūros ir kartu kasdieniški žmonės. Poemoje galima justi retorių mokyklos įtaką.
Plačiai išgarsėjusi yra novelė apie Dedalą ir Ikarą.
Ekspozicijoje poetas pasakoja, kad menininkas, talentingas amatininkas Dedalas, patekęs į Kretos salą, vietiniam valdovui pastatė nuostabius rūmus — labirintą. Bet Dedalą kankina gimtosios žemės ilgesys, jis trokšta sugrįžti į Atiką, tik valdovas neišleidžia. Ką daryti? Pagalvojęs išradėjas rado išeitį: „Dangus juk atviras: vyksime tuo keliu!"
Dedalas ,,keičia gamtą": jis daro sau ir sūnui Ikarui sparnus, kad galėtų „oru skristi, kaip paukščiai". Štai sparnai baigti. Išradėjas pamėgina: „Dviem sparnais pasvėrė savo kūną". Moko ir sūnų: „Neskrisk per žemai, kad vanduo nesudrėkintų plunksnų, nekilk per aukštai, kad ugnis nesudegintų! Skrisk per vidurį!" Išskrido abu. Iš pradžių kelionė puikiai sekasi, bet Ikaras įsismagina: jį „traukia dangaus troškimas". Pakilus per aukštai, ištirpo vaškas, kuriuo buvo sulipdytos sparnų plunksnos, ir Ikaras krenta į jūrą. Tragiškai baigiasi kelionė! Nelaimingas tėvas palaidoja sūnų, ir žemė „palaidoto vardu pavadinta". Ovidijus kartu aiškina ir vietovės pavadinimą.
Šis pasakojimas — buitinė novelė.
Garsus Ovidijaus „Metamorfozių" epizodas — pasakoj imas apie Orfėją ir Euridikę.
Pasakojimo pagrindas — senas graikų mitas apie nuostabų dainių Orfėją, išmokiusį žmones dainų, išradusį muziką. Pats Orfėjas taip dainuodavęs, jog lygių jam pasaulyje nebūdavę: kai užtraukdavęs dainą, visa gamta suklusdavusi, medžiai šakutes lenkdavę, akmenys ir uolos sujudėdavę, plėšrieji žvėrys tapdavę romūs.
Toks buvo mitas. O Ovidijus pasakoja apie Orfėjo meilę Euridikei ir su tuo susijusius įvykius. Pamilo kartą Orfėjas gražuolę nimfą Euridikę. Jo kviečiamas, atskuba santuokos dievaitis Himenėjas, bet ne toks, kaip visada: be dainų, be šauksmų, nesmagus. Net jo žibintas, nors ir mojuojamas, ne liepsnoja, o smilksta. Vadinasi, santuoka nebus laiminga. Taip ir atsitiko.
Išėjo jaunamartė Euridikė į pievas gėlių rinkti, ją palydėjo linksmųjų najadžių būrys. Bet čia atsitiko nelaimė. Merginoms vaikščiojant, bėginėjant, Euridikė nepastebėjo gyvatės, o toji ir įgėlė jai į koją. Jaunoji nuotaka mirė ir nukeliavo į mirusiųjų šalį.
Apverkė, apraudojo mirusiąją Orfėjas ir nutarė vykti į mirusiųjų karalystę susigrąžinti žmonos. Ilgai jis keliauja, praeina pro mirusiųjų šešėlių būrius, kol pagaliau pasiekia mirusiųjų šalies valdovų Prozerpinos ir Plutono sostą ir čia užtraukia raudą.
Dainoje Orfėjas aprauda ne tik savo, bet ir apskritai žmonių likimą, nes visi jie mirtingi: „O valdovai, požemių šalį tvarką! Čia turėsime atsidurti visi, kas esame gimę". Jis aiškina atvykęs žmonos, kuri žuvusi tokia jaunutė. Orfėją atvedusi meilė, nes meilės dievaitis didžiai galingas gyvųjų pasaulyje.
„Pakeiskite lemtį, ne laiku Euridikę ištikusią!"—maldauja Orfėjas.— „Visi esame jūsų valdžioje... Euridikė bus jūsų valdinė, bet tegu išgyvens likimo skirtus metus... O jei lemtis priešinga, suteikite vieną malonę: leiskite ir man čia likti!" Orfėjo rauda sugraudino visus: „verkė blyškiosios vėlės", susijaudino didieji nusikaltėliai, graudžiai pravirko net eumenides, keršto kurstytojos, siaubingos jėgos!
Požemių valdovai pakviečia Euridikę. Orfėjas atgauna žmoną ir išgirsta ištarmę: galįs vestis Euridikę, bet privaląs atgal neatsisukti ir nepažvelgti į ją, kol išeis į žemės paviršių.
Laiminga pora tamsiu takeliu iškeliauja aukštyn, ir abu buvo jau beišeiną iš požemių, jau griebėsi už žemės briaunos. Bet neiškentė Orfėjas: meilė privertė jį žvilgterėti, ar Euridikė neatsiliko. Atsisuko. Ir štai bausmė: Euridikė tuojau krinta ir slenka atgal, antrą kartą mirdama... „Dar tiesia rankas, dar nori mylimąjį apkabinti ir trokšta, kad pati būtų apkabinta!"
Vėl Euridikė mirusiųjų šalyje, o Orfėjas, dukart žmonos netekęs, vienas pasaulyje liūdi...
Kitame epizode Ovidijus pasakoja apie Orfėjo mirtį: moterys bakchantės jį sudraskiusios.

FEDRAS
(I a. pr. m. e. pabaiga — I m. e. a. pirmoji pusė)
Pasakėčia Romoje atsirado dar II a. pr. m. e,
Imperijos pradžioje gyveno didžiausias romėnų pasakėčių rašytojas Fedras, kurio kūriniai buvo išleisti atskiru rinkiniu. Fedras— graikas, kilęs iš Makedonijos. Patekęs į Italiją ir po kurio, laiko paleistas į. laisvę, gerai išmokęs lotynų kalbą, Fedras pasiryžo atpasakoti graikų pasakėčias:

Ezopas sugalvojo pasakas šitas,
O aš padailinau šešių pėdų eilėm.
Dvejopa jų nauda: mat, juokina knyga
Ir pataria protingai, kaip gyventi dera.

Fedro pasakėčių rinkinį sudaro penketas knygų. Fedras sausokas ir proziškas. Pirmosiose dviejose knygose autorius pašiepia savo meto ydas, drįsta „pasakyti tiesos žodį" pasaulio galingiesiems; trečiojoje ir ketvirtojoje knygoje, matyti, nukentėjęs už savo išpuolius, kreipiasi į du galingus imperatorių atleistinius vergus, prašydamas jį skaityti. Penktoji knyga išlikusi, ypatingai blogai.
Pagrindinė Fedro pasakėčių tema — politinė satyra. Jau pirmosios knygos pirmoji pasakėčia' „Vilkas ir ėriukas", piešianti, kaip vilkas „prikibo" prie silpno ėriuko, suvokiama kaip aštri satyra prieš imperatoriaus Tiberijaus režimą, prieš tuos, kurie, "išsigalvoję priežasčių", „puola nekaltus".
Pasakėčioje „Karvė, ožka, avis ir liūtas" poetas daro išvadą, kad „draugaut su galingaisiais niekad nesaugu". Karvė, ožka, avis ir liūtas kartu medžiojo. Sumedžiojus didelį elnią, prasidėjo grobio dalybos. Štai kaip liūtas „padalijo po lygiai visiems":

„Imu aš pirmą dalį, nes šaukiuos liūtu,
O antrą duosit patys, nes esu narsus,
Trečioji teks dėl to, kad galios dar turiu;
Ketvirtą kas palies, tasai skaudžiai kentės."
Taip vienas nelabasis viską sugrobė.

Pasakėčia „Varlės, prašančios karaliaus" yra nukreipta prieš imperatoriaus režimą.
Kitoje pasakėčioje Fedras stengiasi parodyti, kokia maloni yra laisvė. Sulysęs vilkas susitiko riebų, žvilgantį šunį, išsikalbėjo, klausė, ką šis valgąs, kad toks riebuilis. Šuo giria savo šeimininką, kviečia ir vilką į nesunkią tarnybą: „Vyti nuo namų piktus vagis". Susitarę abu eina prie namų, bet čia vilkas netikėtai pastebi šuns nutrintą kaklą. Sužinojęs, kad nakčiai šeimininkas pririša, nusprendžia, jog ne jam tokia tarnyba..

Tad džiaukis tuo, ką taip giri.
Be laisvės man valdžia karaliaus nemiela.

Fedrą domina ne tiek pasakojimas, kiek pamokymas, „moralas". Siekdamas trumpumo, poetas kartais praleidžia antraeilius motyvus, palieka patį siužeto branduolį.
Romos aristokratija nemėgo Fedro. Bet naujaisiais laikais jis tapo labai populiarus: jo pasakėčias perdirbinėjo Lafontenas ir Krylovas. Fedro pasakėčias proza į lietuvių kalbą išvertė S. Daukantas, troškęs, kad „suaugę ir mažieji" turėtų geros skaitybos.

Raktiniai žodžiai

• eneida
• romenu literatura
• dedalas ir ikaras