Romenas Rolanas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Simpatijos liaudžiai lydi Rolaną nuo pat jaunų dienų. Pats jis augo, veikiamas XVIII a. Švietėjų materialistų ir revoliucinių veikėjų, didžiojo kompozitoriaus Bethoveno ir didžiojo rašytojo Levo Tolstojaus. Gavęs puikų muzikinį išsilavinimą, Rolanas tampa įžymiu muzikos profesoriumi bei tyrinėtoju. Susidomėjęs drama bei teatru, jis karštai propaguoja liaudies teatro idėją, nori teatrą iš rūmų išvesti į plačias aikštes, rengti masinius spektaklius.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	142
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Dar pačioje XX a. pradžioje Rolanas sumanė parašyti seriją įžymių žmonių biografijų. Tai turėjo būti pasakojimai apie didelius meno, mokslo ir politikos žmones, savo valia, energija bei talentu nugalėjusius visas gyvenimo kliūtis ir nusipelniusius nemirtingumo. Jis parašė Bethoveno, Mikelandželo ir Levo Tolstojaus biografijas. Tuo pat metu Rolanas rašė savo stambiausią romaną „Žaną Kristofą" (1904—1912).

„Žanas Kristofas." „Žano Kristofo" turinį sudaro didelio kompozitoriaus, vokiečio Žano Kristofo Krafto istorija. Kaip pažymi ir pats rašytojas, herojaus prototipu jis pasirinko savo mylimiausią kompozitorių Bethoveną, tik perkėlė jį į imperializmo epochą. Be to, 2anas Kristofas daug kur išsako Rolano filosofines ir estetines pažiūras.
Kilęs iš žemiausių liaudies sluoksnių, Žanas Kristofas praeina sunkią gyvenimo mokyklą, kol tampa dideliu menininku. Tai daugeliu atžvilgių nulemia jo demokratiškumą ir kūrybinę galią. Žanas Kristofas gaivališko talento muzikas. Jis maištauja ir prieš vokiečių miesčionišką sentimentalią muziką, ir prieš prancūzų formos įmantrumus bei estetizmą. Šioje maištingoje kovoje bręsta jo talentas, gilių minčių ir didelių aistrų kūryba. Žanui Kristofui pirmiausia rūpi meno klausimai, bet autorius priverčia jį susidurti su buržuazine visuomene, įsitikinti jos melagingumu ir lėkštumu.
Žanas Kristofas, kaip menininkas ir kaip žmogus, jaučiasi labai vienišas. Tiesa, kartais jis susiranda artimų draugų—prancūzų rašytoją Olivjė Žaneną, italę Graciją. Jie suranda bendrą kalbą, nepaisant tautybės ir padėties skirtumo, tačiau tokių draugų maža. Autorius kartu su herojumi mato tik vieną kovos kelią — individualistinį, kuris ilgainiui virsta užsisklendimu savyje. Tiesa, laikinai Žanas Kristofas susižavi darbininkų kova, bet atramos joje neranda. Čia aiškiai atsispindėjo paties Rolano svyravimai: būdamas nuoširdus demokratas, jis iš pradžių vis tik galvojo, kad menininkas turįs stovėti aukščiau politikos ir tuo išsaugoti savo dvasinę nepriklausomybę.
Žanas Kristofas — labai įspūdingas, romantiškas demokratinio menininko paveikslas, bet nuo liaudies jis toli, ir savo sunkiuose pergyvenimuose lieka vienišas. Rolaną tai labai skaudino, tačiau anuo metu jam atrodė, kad imperializmo epochoje kitaip ir negali būti.

„Kola Brenjonas." Prieš pat pirmąjį pasaulinį karą Rolanas parašė linksmą, nuotaikingą knygą apie liaudies menininką — romaną „Kola Brenjonas". Lyg pratęsdamas „Žaną Kristofą", rašytojas vėl kelia menininko likimo klausimą'. Medžio drožėjas Kola Brenjonas, gyvenąs XVI—XVII a., nežino tų prieštaravimų, kuriuos išgyvena Žanas Kristofas XIX—XX a. Kola yra liaudies žmogus ir kartu menininkas, jo veikloje išnyksta riba tarp amato ir didelio meno. Toks darnumas naujesniais laikais pasidarė nebegalimas. Rolanas neidealizuoja senų laikų, bet iškelia dideles liaudies kūrybines galias, jos turtingą vaizduotę, gyvenimo džiaugsmą, sąmojį ir gyvybingumą. Tai buvo, be kita ko, aiški polemika su dekadentinio meno šalininkais.
Humanistas Rolanas 1914—1918 metų karą sutiko kaip didelę tragediją. Nors jis nežinojo tikros išeities iš karo, tačiau jo antikarinė veikla rado platų atgarsį viso pasaulio pažangiųjų inteligentų tarpe. Rolanas pritarė carizmo nuvertimui, drauge su kitais stambiais Vakarų rašytojais protestavo prieš imperialistinę intervenciją Rusijoje. Tačiau jis išsaugojo kai kurias savo iliuzijas, vis dar tebemanydamas, kad menininkas turįs būti aukščiau politikos. Lūžis Rolano pasaulėžiūroje įvyko pasaulinės ekonominės krizės (1929—1933) metu, stiprėjant kovai prieš imperializmą ir fašizmą. Rolanas suprato, kad, norint apginti žmonijos kultūrą ir išvengti naujo karo, neužtenka abstraktaus humanizmo: už pažangą tenka kovoti, jei reikia, tai ir su ginklu rankose. Šis lūžis atsispindėjo ir stambiausiame Rolano kūrinyje, daugiatomiame romane „Užburtoji siela" (1922—1933).


„Užburtoji siela." Iš pradžių rašytojas buvo sumanęs pagrindinę savo heroję Anetą Rivjer parodyti, kaip moterį, kuri kovoja už teisę mylėti ir gyventi nepriklausomai nuo savininkų visuomenės. Bet palaipsniui, bręstant Rolano pasaulėžiūrai, Anetos kova išsiveržia iš individualizmo rėmų. Imperialistinio karo audra ir pokarinės Europos tikrovė su jos prieštaravimais, susikūrusi nauja (dabar jau buvusi), socialistinė valstybė Tarybų Sąjunga parodo Anetai ir jos sūnui Markui naujus kelius. Anetos ir Marko ieškojimai painūs, į juos braunasi prieštaringos politinės įtakos ir sudėtingi asmeniniai motyvai. Tačiau jiedu vis labiau tolsta nuo individualistinio maištavimo ir vis sąmoningiau kovoja už naujus idealus, kurie nuneigia buržuazinį pasaulį, jo politiką ir moralę.
Esminis lūžis pastebimas ir kituose Rolano kūriniuose, jo naujuose darbuose apie Bethoveną, kovingoje publicistikoje, naujose dramose. Iš Vakarų Europos rašytojų Rolanas buvo vienas aktyviausių kovotojų už taiką, prieš fašizmą.

Raktiniai žodžiai

• kola brenjonas
• romenas rolanas
• rolanas