Romantizmas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	XVIII a. pabaigoje ir pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais Vakarų Europos literatūroje susiformavo romantizmo srovė. Romantizmas pasireiškė įvairiose meno šakose: literatūroje, tapyboje, muzikoje.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	1396
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Protestas prieš buržuazinę tikrovę. Romantizmas susiformavo tuoj po prancūzų buržuazinės revoliucijos. Tai buvo laikotarpis, kai Vakarų Europos kraštuose galutinai įsiviešpatavo kapitalistinė santvarka, išryškėjo jos socialiniai prieštaravimai ir išnaudotojiškas pobūdis.
Feodalinio pasaulio ir jo kultūros sutriuškinimas, nauji socialiniai santykiai labai paveikė žmonių sąmonę. Įvairūs visuomenės sluoksniai skirtingai reagavo į naujai susiklosčiusią sistemą. Feodalai aristokratai nekentė kapitalistinės santvarkos ir norėjo grąžinti senuosius feodalinius santykius ir feodalinę teisę. O tie, kurie savo idėjas siejo su liaudies siekimais, svajojo apie visuomenės pertvarkymą naujais pagrindais.
Romantiniam sąjūdžiui būdingas nusivylimas buržuazinės revoliucijos rezultatais ir kapitalistinių santykių vystymusi. Marksas pavadino šį sąjūdį pirmąja reakcija prieš prancūzų revoliuciją ir su ja susijusiu švietimu. XVIII a. švietėjai tikėjo, kad žmonija eina pažangos keliu, ir dėjo viltis į tą santvarką, kuri turėjo pakeisti feodalizmą, o romantikai pirmiausia matė neigiamus kapitalistinės tikrovės bruožus. Jie reiškė nepasitenkinimą viešpataujančia pinigo valdžia, naujomis liaudies išnaudojimo formomis, miesčioniškosios kultūros ir buities siaurumu ir primityvumu, buržuazinės tikrovės proziškumu. Tokiomis sąlygomis, jų manymu, negalinti vystytis harmoninga žmogaus asmenybė. Nors romantikai ir atmetė jiems nepriimtiną buržuazinę tikrovę, tačiau jos esmės ir socialinių dėsnių jie dar negalėjo visiškai suprasti. Todėl ir kapitalistinę civilizaciją savo kūriniuose jie kritikavo abstrakčiai.
Romantikų nepasitenkinimas buržuazine tikrove buvo susijęs su ieškojimu naujų idealų, kurie tuometinėmis istorinėmis sąlygomis buvo neįgyvendinami ir dažniausiai būdavo fantastiniai, utopiniai. Nusivylimas dabartimi vertė romantikus domėtis praeitimi, labiau vertinti senąsias prieš kapitalistinę santvarką buvusias visuomeninės santvarkos formas: viduramžius, patriarchalinę visuomenę ir pan. Daugelį romantikų žavėjo—pietų ir rytų kraštų egzotika — Italija, Ispanija, Turkija. Šiose šalyse jie matė poetiškesnę, mažiau buržuazinio gyvenimo prozos paliestą tikrovę.
Romantizmas formavosi tuo metu, kada pradėjo kilti pirmieji darbininkų sąjūdžiai, ypač labiau išsivysčiusiuose kapitalistiniuose kraštuose, pavyzdžiui Anglijoje. Čia jau antrajame XIX a. dešimtmetyje vyko luditų — mašinų laužytojų—kova prieš kapitalistus. Be abejo, ši kova buvo stichinė ir nedavė darbininkams konkrečių rezultatų, tačiau ji akivaizdžiai rodė liaudies masių nepasitenkinimą esama santvarka. Dar didesnį mastą įgijo čartistų judėjimas Anglijoje, išreiškęs proletariato protestą prieš išnaudojimą.
Liaudies kova dėl savo teisių vienaip ar kitaip veikė ir romantizmo rašytojus. Kai kurie jų tiesiogiai atsiliepė į tos kovos įvykius, kitiems ji įkvėpė svajones apie gražesnės visuomenės sukūrimą. Buvo, žinoma, ir tokių, kurie nesuprato tos kovos ir buvo toli nuo visuomeninių savo meto įvykių.
Didelį poveikį daugeliui romantikų padarė XIX a. pradžioje išsivysčiusi Europos tautų kova dėl nacionalinio išsivadavimo.
Napoleono viešpatavimo metu beveik visi Europos kraštai, išskyrus Angliją ir Rusiją, buvo pavergti Prancūzijos. Prasidėjo tautų kova dėl laisvės, kuri ypač sustiprėjo ir išplito, Napoleonui pralaimėjus Rusijoje 1812 m. Tačiau Napoleono jungą nusimetusios tautos dar neįstengė išlikti nepriklausomos, pateko į kitų pavergėjų priklausomybę. Todėl ir tolimesniais XIX a. dešimtmečiais nacionalinio išsivadavimo kova įsižiebdavo tai viename, tai kitame Europos krašte. Trečiojo dešimtmečio pradžioje Graikijos liaudis sukilo prieš savo pavergėją Turkiją, tame pat dešimtmetyje išsivadavimo kova prasidėjo Ispanijoje, sukilo ir kitos Austrijos, Turkijos bei carinės Rusijos pavergtos tautos,

Mašinų naikinimas buvo viena iš protesto formų ankstyvuoju darbininkų sąjūdžio laikotarpiu. Darbininkai laužė ir naikino mašinas, manydami, kad jos svarbiausias jų priešas. Mašinų laužytojų judėjimas labiausiai paplito 1811— 1813 m. ir buvo vadinamas luditų sąjūdžiu (legendarinis audėjas Ludas, pasak legendos, dar XVIII a. viduryje pirmasis sulaužęs savo mezgimo stakles).

Meilė. Ypač didelę reikšmę romantikai teikia meilės jausmui. Jis romantinėje literatūroje — jėga, amžiams susiejanti žmones, padedanti nugalėti egoistinio pasaulio prozą. Ten, kur nėra meilės, viešpatauja savanaudiškumas, neapykanta ir šaltas prakticizmas. „Ten, kur meilė silpna, viešpatauja Moneta", — rašė anglų poetas Baironas. Meilė palengvina, praskaidrina žmogaus buitį.
Toks dvasinio idealo priešpastatymas materialiniams buržuazinės visuomenės žmonių santykiams rodo, kad romantikai nesuprato tikrųjų esamo blogio priežasčių ir nežinojo, kaip jį panaikinti. Tačiau jų svajonė apie gražesnį gyvenimą, apie humaniškus santykius tarp žmonių turėjo didelę žmogišką reikšmę.

Idealo pavaizdavimas. Nors romantinei literatūrai būdingas protestas prieš buržuazinį pasaulį, tačiau svarbiausią vietą joje užima iliuzinio, išsvajoto pasaulio, gražaus ir kilnaus idealo pavaizdavimas, Šis grožio ir kilnumo pasaulis kuriamas ne realaus pasaulio reiškinių pagrindu: jis paremtas_svajonėmis, kurios romantikų manymu, turi pakelti žmogų virš pilkos kasdienybės ir padėti jam užmiršti visa, kas žema ir niekinga.
Todėl romantikai neretai vadinami svajotojais. Tuo pabrėžiama, kad jų sukurtas idealas ne tik priešingas tikrovei, bet ir nerealus, neįgyvendinamas. Romantikai svajoja apie gražius, gerus, nuoširdžius žmones, apie harmoniją tarp žmogaus ir pasaulio, apie gyvenimą, kuriame viešpatauja laisvė ir laimė, apie didvyriškus žmogaus žygius. O tikrovėje jie susiduria su žmogaus pavergimu ir pažeminimu, su neteisybe ir skurdu.
Tačiau, ir žinodamas, kad jo idealai ir svajonės nerealūs, romantikas nesiliauja jais tikėjęs. Iliuzija jam tampa tarsi realesnė už tikrovę, ir todėl konfliktą tarp svajonės ir gyvenimo paprastai laimi svajonė. Tokį rezultatą nulemia ne tiek logiška kūrinio įvykių raida, kiek atsitiktinumai, staigūs ir netikėti posūkiai. Norėdami pavaizduoti gyvenimą ne tokį, koks jis yra, o koks turėtų būti, romantikai dažnai suteikia tikrovei tokių bruožų, kokius norėtų matyti.

Raktiniai žodžiai

• romantikas
• romantikai
• romantizmo rasytojai