MOKU.LT pradinis puslapis

Rolando giesmė

Tema Užsienio literatūra
Tipas Analizė
Aprašymas „Rolando giesmė" priklauso prie prancūzų herojinių poemų. Jų išliko apie devyniasdešimt. Tos poemos vadinamos šanson de žest (pr. chansons de geste) — „dainos apie žygius". Daugumas jų atsirado XII a. Pačios ankstyvosios yra iš XI a., o vėlyviausios siekia XIV a.
Patalpinta 2005-07-19
Parsisiuntė 23410

Išsamus aprašymas

Tačiau prancūzų herojinis epas pradėjo kurtis žymiai anksčiau, ir jo kūrimosi procesas buvo gana ilgas. Daug metų herojinės poemos plito iš kartos į kartą žodžiu, jas kūrė įvairūs viduramžių visuomenės sluoksniai. Pamažu keitėsi poemų turinys ir forma, nes kiekviena karta įnešdavo į jas ką nors nauja. Herojinės poemos kūrėsi liaudies herojinių dainų ir padavimų pagrindu, jose atsispindėjo ir kai kurie istoriniai įvykiai.
Herojines poemas atlikdavo žonglieriai. Tai buvo keliaujantieji dainininkai ir muzikantai, kurie dainuodavo dainas, šokdavo šokius, vaidindavo komiškas scenas, atlikdavo akrobatikos numerius. Miestų aikštelėse, kryžkelėse, kur susirinkdavo daugiau klausytojų, žonglieriai dainuodavo rečitatyvu herojines poemas, pritardami sau nedidele arfa arba viola.
Prancūzų herojinėse poemose minimi ir kai kurie istoriniai įvykiai bei asmenys. Viena populiariausių istorinių figūrų — frankų karalius Karolis Didysis (742—814). Herojinėse poemose jis vaizduojamas kaip žilabarzdis Karolis, rūpestingas savo krašto valdovas, negailestingai baudžiąs tėvynės išdavikus ir savo krašto priešus. Toks jis ir gražiausioje prancūzų herojinėje poemoje „Rolando giesmė".
„Rolando giesmės" šaltiniai ir siužetas. „Rolando giesmė" buvo kuriama keletą šimtmečių, prie jos kūrimo prisidėjo įvairūs žmonės, jų tarpe ir labai talentingi poetai. Pagaliau poema tapo visiškai išbaigtu poetiniu kuriniu. Joje nėra nieko, kas būtų nereikalinga ar nukreiptų dėmesį nuo pagrindinių įvykių ar herojų. Viskas čia aišku, glausta, paprasta ir kartu didinga. Pasakojimas neperkrautas poetinėmis priemonėmis, jos (palyginimai, hiperbolės, pakartojimai) būdingos liaudies kūrybai ir padeda išryškinti kovos vaizdus bei herojų poelgius. „Rolando giesmė" užrašyta apie 1170 m., o jos siužeto pagrindu paimti įvykiai iš 778 m. Karolio Didžiojo kariuomenė, pralaimėjusi Ispanijoje, traukėsi atgal, ir Pirėnų kalnuose jos ariergardą užpuolė ir sumušė kalnų tautelė baskai. Toje kovoje žuvo ir riteris Rolandas. Senoje kronikoje jis vadinamas Hruodlandu.
„Rolando giesmėje" šis nelabai reikšmingas Karolio Didžiojo žygis paverstas septynerius metus trukusia frankų kova su maurais '. Karolis nugalėjo visą Ispaniją, liko tik Saragosoje įsitvirtinęs maurų karalius Marsilijus. Jis atsiunčia savo pasiuntinius pas Karolį, prašydamas paliaubų ir prižadėdamas apsikrikštyti. Derėtis su maurais Karolio sūnėnas Rolandas pasiūlo savo patėviui Ganelonui. Šis sutinka, tačiau už tą pasiūlymą pasiryžta Rolandui atkeršyti. (Mat, vykti pas maurus būdavo pavojinga — pasiuntinius jie dažnai nužudydavo.) Ganelonas su maurais sudaro išdavikišką sutartį: užpulti ir sumušti ariergarde pasilikusį Rolandą.
Grįžęs Ganelonas praneša, kad Marsilijus sutinka su visais Karolio reikalavimais, ir frankų kariuomenė ima trauktis iš Ispanijos. Ariergarde pasilieka dalis frankų kariuomenės, kuriai vadovauja Rolandas, Olivjė ir kiti narsiausi riteriai. Iš pasalų juos užpuola maurai ir po atkaklios kovos visus išžudo. Tačiau Karolis, grįžęs atgal, žiauriai atkeršija maurams, juos galutinai sumuša, o parvykęs į Prancūziją, patraukia Ganeloną į teismą. Už. išdavystę jam paskiriama mirties bausmė.
Poemos fonas ir pagrindiniai motyvai. „Rolando giesmė" kūrėsi rūsčioje viduramžių kryžiaus karų epochoje, todėl suprantama, kad svarbiausią vietą joje užima kovos vaizdai, mūšio tarp frankų ir maurų Ronsevalio slėnyje aprašymas. Sis dviejų jėgų susidūrimas leidžia išryškinti būdingą tai epochai motyvą — krikščionių kovas su musulmonais. Poemoje visos simpatijos skiriamos frankams. Jie ir narsus, ir karingi, ir ištikimi. O maurai jiems priešpastatomi kaip „nekrikštai", „netikėliai šunes", kuriais negalima pasitikėti ir kurių nereikia gailėtis. Tokiu priešpastatymu stengiamasi pabrėžti, kad krikščionybė pranašesnė už pagoniškąją religiją.
Poemoje yra ir daugiau motyvų, susijusių su viduramžių epocha, feodalinės visuomenės papročiais. Joje itin pabrėžta vasalo ištikimybė savo siuzerenui. „Dėl imperatoriaus,— sako Rolandas,— pavyzdingas vasalas turi iškęsti ir karštį, ir šaltį." „Rolando giesmėje" pavaizduoti ir feodalų bei riterių tarpusavio santykiai (Rolandas ir Ganelonas, Rolandas ir Olivje), ryškiai atskleistas feodalinės garbės ir išdidumo motyvas.
Tačiau visus šiuos motyvus nustelbia ir į pirmąją vietą iškyla poemos patriotinė tema. „Rolando giesmė" — pirmas prancūzų literatūros kūrinys, kuriame taip ryškiai pabrėžta ištikimybės ir meilės savo kraštui idėja. Su didele meile poemoje pavaizduoti frankų kariai: jie, negailėdami jėgų nei gyvybės, įnirtingai grumiasi su priešu ir garbingai miršta su „mielosios Prancūzijos" vardu lūpose. Ir kaip kilniausias tarnavimo tėvynei idealas poemoje iškyla Rolando paveikslas.
Rolandas ir Olivjė. Jau pačioje poemos pradžioje skaitytojas susipažįsta su Rolandu kaip pačiu narsiausiu kariu. Daugelyje kovų jis pasižymėjo, daug priešų padėjo Karoliui nugalėti. Savo tėvynei jis pasiryžęs paaukoti viską, net gyvybę. Jis siūlosi vykti tartis su maurais, nors žino, kad gyvo jo iš ten neišleis, nebent jis padarytų išdavikišką sutartį su jais, kaip padarė Ganelonas. Jis sutinka pasilikti ariergarde su nedideliu kariuomenės būriu, nes pasitiki savo jėgomis ir narsumu.
Rolando paveikslas apgaubtas didvyriškumo aureole. Jis narsus, tiesus ir atviras, nepamainomas karys. Ne veltui Karolis, sužinojęs apie jo mirtį, sako, kad geriau būtų buvę žūti jam pačiam, negu Rolandui. Jam karinė pareiga — tai ne tik asmeninė riterio garbė, bet ir viso krašto reikalas. Bėgti, pamačius gausybę priešų,— tai visos Prancūzijos pažeminimas, pūsti ragą Olifantą ir šauktis pagalbos,— taip pat negarbė visai šaliai. Todėl Rolandas atsisako tai padaryti.
Dieve saugok! Kad dėl manęs mano giminei kiltų nešlovė ir mieloji Prancūzija būtų paniekinta! Aš paleisiu į darbą Diurandalį, savo puikųjį kardą, kur kaba man prie šono. Matysite — jo ašmenys skendės kraujuose. Apgavikai pagonys susispietė prieš mus, nelaimės traukiami. Prisiekiu, jų visų čia laukia mirtis.
Rolandas labai myli ir visus frankų karius, kovos draugus. Prieš mūšį jis susižavėjęs apžvelgia geriausius tautos sūnus, kurie turės kautis su galingu priešu. Po mūšio jis, sukaupęs paskutines jėgas, surenka pačius narsiausius žuvusius karius i vieną vietą,
ypač apgailestaudamas, kad žuvo jo draugas Olivjė. Šis epizodas — vienas gražiausių visoje poemoje. Surinkęs draugus, Rolandas prišliaužia prie aukštos pušies, atsigula, kūnu uždengdamas savo kardą Diurandalį ir ragą Olifantą, kad jie nepatektų į priešų rankas, ir miršta, atgręžęs galvą į priešų pusę, kaip nugalėtojas.
Rolandas karštas ir išdidus. Olivje sako, kad Rolando „būdas nesuvaldomas ir širdis išdidi". Jis nelinkęs daug svarstyti. Šiuo atžvilgiu kitoks Olivje. Jis taip pat narsus, bet. savo jėgomis nepasitiki tiek, kiek Rolandas. Todėl, suprasdamas, kad frankai neatsilaikys prieš daug gausesnį priešą, dar prieš mūšį liepia šauktis Karolio pagalbos. Atrodo, kad Olivje buvo teisus, nes per didelis Rolando pasitikėjimas atnešė pražūtį visam frankų ariergardui. Tačiau poemoje Rolando poelgis laikomas herojiškesniu, negu Olivjė. Tai ypač išryškina Rolando mirties scena. Jis miršta kaip nugalėtojas, ir jo žygis atneša šlovę visai šaliai:
Rolandas jaučia, kad mirtis slenka nuo galvos į širdį. Risčia bėga dar po pušim ir atsigula kniūpsčias ant žalios žolės. Pasideda po savim kardą ir Olifantą, atsuka galvą į pagonių pusę — tegu Karolis ir visi saviškiai sakys: mūsų mielasis grafas mirė kaip nugalėtojas.
Karolis taip pat labiausiai iš visų riterių įvertina Rolando karžygiškumą: „Mielas Rolandai!— kreipiasi jis į savo mirusį sūnėną.— Tepasigaili tavęs dievas. Pasaulis nematė riterio, kuris mokėtų taip, kaip tu, mūšį pradėti ir jį laimėti."
Ganelonas. Ištikimam savo krašto sūnui Rolandui priešpastatytas išdavikas Ganelonas. Šis gudrus ir klastingas feodalas asmenine garbe rūpinasi labiau, negu viso krašto reikalais. Keršydamas Rolandui, su maurais sudaro išdavikišką sutartį, tuo būdu pats išsigelbėdamas ir išduodamas frankų kariuomenę. Tėvynės išdavikui skiriama atitinkama bausmė — mirtis. Ganelonas nėra menkas piktadarys. Jo paveikslas sudėtingas: jis drąsus karys, tačiau užkietėjęs savanaudis feodalas.
Nors sukurta prieš daugelį šimtmečių, „Rolando giesmė" ir šiandien mus patraukia rūsčiu grožiu, stipriais herojų charakteriais, įspūdingais mūšių vaizdais.


Raktiniai žodžiai

  • rolando giesme
  • rolando giesmė
  • rolando giesme aprasymas

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos