Rachitas

Tema	Medicina
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Rachitu vaikai serga nuo 1,5 mėn. iki 2 metų, bet dažniausiai — iki vienų metų, ypač žiemą ir pavasarį.
Patalpinta	2005-07-08
Parsisiuntė	710
	Parsisiųsti14 KB

Išsamus aprašymas

Literatūroje aprašoma apie 30 rachito formų, kurios skiriasi savo etiologija ir patogenezė. Atsižvelgiant į pagrindinę priežastį, skiriamos dvi rachito formos: a) rachitas, priklausantis nuo vitamino D; b) rezistentiškas vitaminui D rachitas arba nepriklausantis nuo jo.
Dažniausia rachito priežastis yra vitamino D stoka. Jo trūksta: 1) kai nepakankamai gaunama su maistu; 2) sutrikus provitamino ir vitamino D rezorbcijai žarnyne; 3) kai sutrinka aktyvaus vitamino D sintezė organizme.
Kūdikiams paprastai būna 1 ir 3 vitamino D nepakankamumo priežasčių kombinacijos.
Intensyviai augančiam kūdikiui vitamino D, gaunamo su motinos pienu, nepakanka. Ypač jo mažai yra karvės piene.
Vitamino D rezorbcija sutrinka kūdikiui viduriuojant, sergant celiakija, kai maiste trūksta pilnaverčių riebalų arba per mažai išsiskiria tulžies.
Gaunamas su maistu arba pasigaminęs odoje vitaminas D yra neveiklus ir savo biologinės funkcijos neatlieka. Vitaminas D, rezorbuotas plonojoje žarnoje, patenka į kepenis, kur, veikiant kepenų ląstelių fermento 25hidroksilazei, virsta 25OHD2 arba 25OHD3. Sis vitamino D skilimo produktas jungiasi su specifinėmis baltymų frakcijomis (a globulinais) ir cirkuliuoja kraujyje. Tai transportinė vitamino D forma, kuri taip pat dar nėra biologiškai veikli. Jos gamybą slopina kepenų ligos, kepenis toksiškai veikiančios medžiagos bei vaistai, didelės vitamino D dozės ir gausiai vartojamas kūdikiams maitinti karvės pienas, kuriame yra daug sunkiai pasisavinamų baltymų, todėl jų skilimo produktams pašalinti kepenų ląstelės išeikvoja daug fermentų bei energijos. Dėl to anksti pradėti dirbtinai maitinti kūdikiai, nors ir gauna papildomai vitamino D, dažniausiai suserga rachitu. Žmogaus organizme nėra fermentų, skaldančių vitaminą D, todėl didelės jo dozės toksiškai veikia kepenis ir kitus organus. Pagal organizmo poreikį transportinė vitamino D forma, veikiant inkstų kanalėlių fermentui 1,25hidroksilazei, virsta 1,25dioksivitaminu D (1,25(OH)2D2 arba 1,25(OH)2D3). Sis junginys ir yra aktyvioji vitamino D forma, kuri atlieka visas specifines savo funkcijas hormonų veikimo principu. Jos gamyba sutrinka, kai esti sutrikusi inkstų funkcija, ilgai vartojant prieštraukulinius vaistus, dėl fermento hidroksilazės nepakankamumo inkstuose.
Vitamino D biologinės funkcijos yra šios: 1) stimuliuoja kalcio ir fosforo rezorbciją žarnyne; 2) skatina kalcio rezorbciją iš kaulinio audinio ir fosfatų reabsorbciją inkstų kanalėliuose; 3) netiesiogiai dalyvauja kaulėjimo procesuose. Kalcio ir fosforo apykaitą bei kaulėj imo procesus iš esmės reguliuoja prieskydinės liaukos hormonas parathormonas, skydliaukės hormonas kalcitoninas ir vitaminas D. Netiesiogiai dalyvauja ir kitos vidinės sekrecijos liaukos, audinių bei ląstelių fermentai, įvairūs vitaminai bei mikroelementai.
Kalcio ir fosforo apykaita reguliuojama hormonų veikimo principu. Sumažėjus kalcio koncentracijai kraujyje, didėja parathormono sekrecija, kuri skatina fermento hidroksilazės aktyvumą inkstuose ir aktyvaus vitamino D sinteze. Aktyvus vitaminas D stimuliuoja kalcio ir fosforo rezorbciją žarnyne bei jų reabsorbciją inkstuose; taip sunormalėja kalcio ir fosforo koncentracija kraujyje. Kalcio perteklius slopina parathormono bei vitamino D sintezę ir kartu kalcio rezorbciją žarnyne.
Be aktyvaus vitamino D kalcio ir fosforo apykaita sutrinka. Tuomet, sumažėjus kalcio kiekiui kraujyje, parathormonas kurį laiką mobilizuoja kalcį iš kaulų, kurie dėl to suminkštėja. Kai vitamino D nėra, parathormonas veikia priešingai, t. y. slopina fosfatų reabsorbciją inkstų kanalėliuose ir kartu skatina jų išsiskyrimą su šlapimu, didina fosforo trūkumą kraujyje, dėl to sutrinka oksidacija, atsiranda acidozė, blogėja kaulinio audinio mineralizacija. Aktyvaus vitamino D efektyvumas mažėja, ir rachitas formuojasi dėl neracionalaus ir nesubalansuoto kūdikių maitinimo.; stokojant gryno oro, saulės spindulių bei aktyvių judesių; dėl polihipovitaminozės, hipoproteinemijos, mikroelementų stokos; dažnai vaikams sergant; dėl įgimtų inkstų kanalėlių funkcijos sutrikimų.
Neracionalus ir nesubalansuotas maitinimas sukelia polihipcvitaminozę, hipoproteinemiją, blogina kalcio ir fosforo rezorbciją žarnyne. Be to, karvės piene esantis kalcio ir fosforo santykis nepalankus jų rezorbcijai. Per gausus kalcio kiekis, kuris yra karvės piene, blogina fosforo rezorbciją (susidaro netirpios kalcio ir fosforo druskos), o per gausus fosforo bei fitino rūgšties kiekis miltuose, kruopose (ypač manų), kruopų nuovire blogina kalcio rezorbciją. Kalcio rezorbcija sutrinka sergant celiakija.
Gryno oro bei aktyvių judesių stoka slopina oksidaciją audiniuose, palaiko acidozę ir kartu blogina kaulėjimą. Be to, nuo aktyvių judesių didėja elektrinis potencialas ilgųjų kaulų galuose, intensyvėja kraujotaka ir kaulėjimas.
Dažnos ligos sutrikdo medžiagų apykaitą, sukelia hipovitaminozę, blogina baltymų sintezę kepenyse. Acidozę palaiko ilgas vaiko maitinimas vien kefyru, nes jame yra daug organinių rūgščių. Be to, maitinant kefyru, su šlapimu daugiau išsiskiria kalcio. Polihipovitaminozė, hipoproteinemiją sąlygoja organinių kaulinio audinio komponentų (kolageno, mukopolisacharidų, organinių rūgščių, fermentų, lipidų ir fosfolipidų) apykaitos sutrikimus, taigi ir kaulinio audinio matricos susidarymą. Sutrikus minėtiems procesams, sustiprėja kraujo šarminės fosfatazės aktyvumas, acidozė.
Kalcio ir fosforo apykaitą blogina įvairių mikroelementų stoka. Sergant rachitu, sutrinka ne tik kalcio bei fosforo, bet ir baltymų bei lipidų apykaita, su šlapimu išsiskiria daug aminorūgščių, dėl to sumažėja organizmo atsparumas, pablogėja daugelio organų funkcija, atsiranda mažakraujystė, raumenų hipotonija, sumažėja jungiamojo audinio elastingumas.
Diagnozė ir diferencinė diagnostika. Diagnozuojant rachitą, svarbu nustatyti jo sunkumo laipsnį (I, II, III), ligos periodą (pradinį, įkarščio, rekonvalescencijos, liekamųjų reiškinių), eigą (ūminę, poūmę, recidyvuojančią).
Lengvo laipsnio (1°) rachitas apibūdinamas neryškiais kaukolės kaulų pakitimais (suminkštėję didžiojo momenėlio ir siūlių kraštai, nelabai suminkštėjęs pakauškaulis, suplokštėjęs visas pakauškaulis arba viena jo pusė, ant kurios daugiau kūdikis guli), neryškūs vegetacinės nervų sistemos sutrikimo požymiai (galvos prakaitavimas, neramumas, aptrintas pakaušis). Ligai užtrukus, gali formuotis ir neryškūs „rachitiniai karoliai". Kituose organuose bei sistemose pakitimų nekonstatuojama.
Vidutinio sunkumo (II°) rachitui būdinga neryškūs vegetacinės nervų sistemos, visų skeleto kaulų ir raumenų sistemos pažeidimai. Pakinta ir bendra kūdikio būklė, atsiranda funkciniai kvėpavimo sistemos sutrikimai, dažnai būna mažakraujystė, sumažėja organizmo atsparumas.
Sergant sunkiu (III°) rachitu, ryškiai deformuojasi krūtinės ląstos, galūnių bei kaukolės kaulai, atsilieka judesiai ir psichika, sutrinka įvairių organų funkcija, išryškėja raumenų hipotonija.
Pradinis rachito periodas yra lengvas ir dažniausiai prasideda 2—3 mėnesių, rečiau — 4—6 savaičių kūdikiams. Jis trunka keletą savaičių. Pirmiausia pažeidžiama nervų sistema. Kūdikis pasidaro neramus, irzlus, blogai miega, prakaituoja galva, ypač pakaušis (labiau prakaituoja miegant bei valgant). Prakaitas dirgina pakaušio odą, dėl to kūdikis sukioja galvą ir nutrina pakaušio plaukus. Po 3—4 savaičių truputį suminkštėja kaukolės kaulai didžiojo momenėlio bei siūlių kraštuose. Kalcio kiekis kraujyje gali būti normalus, fosforo šiek tiek sumažėja, šarminės fosfatazės aktyvumas didėja.
Ligos įkarščio periodu labiau pažeidžiami kaulai, ypač intensyviai augantys, būna ryškesni vegetacinės nervų sistemos sutrikimo požymiai, atsiranda raumenų hipotonija. Kaulų pažeidimo pobūdis priklauso nuo ligos sunkumo ir eigos. Jei liga ūminė, suminkštėja ne tik didžiojo momenėlio ir kaukolės siūlių kraštai, bet ir pakauškaulis (craniotabes), šonkauliai, dėl to nuo gulėjimo suplokštėja pakaušis, deformuojasi krūtinės ląsta (šonuose atsiranda Harisono vaga, krūtinkaulis atsikiša į priekį — „vištos krūtinė" arba krūtinės ląsta pasidaro varpo formos). Jei ligos eiga esti poūmė, kaulai mažiau suminkštėja, bet kaulų augimo zonose išveša.osteoidinis audinys, sustorėja šonkaulių galai („rachitiniai karoliai"), alkūnkaulio ir blauzdikaulio epifizės („rachitinės apyrankės"), išryškėja kaukolės gumburai. Neretai sutrinka ir dantų dygimas. Jei rachitu suserga vyresni kaip 3 mėnesių kūdikiai, tai labiausiai pažeidžiami galvos ir krūtinės ląstos kaulai, jei 6— 8 mėnesių,— galūnių kaulai. Ligos įkarščio periodui būdinga ir raumenų hipotonija. Dėl pilvo preso ir žarnyno raumenų hipotonijos pasidaro „varlės pilvas". Vaikai pradeda vėliau sėdėti, stovėti ir vaikščioti, kojų raiščiai bei raumenys būna hipotoniški, dėl to jos iškrypsta. Dėl pažeistų kaulų, raumenų ir nervų sistemos gali sutrikti kvėpavimas, kraujotaka. Padidėja kepenys, blužnis, atsiranda mažakraujystė, kraujyje sumažėja neorganinio fosforo, o kai liga esti sunki,—ir kalcio, padidėja šarminės fosfatazės aktyvumas.
Rekonvalescencijos periodu mažėja prieš tai buvę ryškesni rachito požymiai. Sis periodas diagnozuojamas tik dinamiškai stebint kūdikį. Vaikus tinkamai gydant, klinikiniai rachito požymiai išnyksta greičiau, negu normalizuojasi biocheminiai kraujo tyrimų rodikliai.
Ūminis rachitas paprastai būna iki 6 mėn. kūdikiams, ypač neišnešiotiems ir gimusiems didelės kūno masės. Tuomet liga greitai progresuoja, jai būdingi intensyvūs vegetacinės nervų sistemos sutrikimo požymiai (prakaitavimas, neramumas, blogas miegas ir apetitas), ryškesnis kaulų suminkštėjimas negu osteoidinio audinio hiperplazija ir biocheminiai kraujo tyrimo pakitimai (sumažėjęs organinio fosforo kiekis, padidėjęs šarminės fosfatazės aktyvumas). Pradinis periodas trumpas ir greit prasideda ligos įkarščio periodas.
Poūmė eiga yra lėta, vyrauja osteoidinio audinio hiperplazija, o raumenų hipotonija ir mažakraujystė mažiau ryškios. Šitokia eiga dažniausiai būna vaikams, sergantiems hipotrofija, arba iki 6 mėn. kūdikiams skiriant nepakankamas profilaktines vitamino D dozes ir nepakankamas nespecifines profilaktikos priemones. Ligoniui susirgus virusine respiracine arba žarnyno infekcine liga, poūmis rachitas greit gali pereiti į ūminį.
Recidyvuoj ančiai eigai būdinga tai, kad rachito požymių sumažėja arba jie paryškėją. Liga dažniausiai paūmėja pablogėjus aplinkos sąlygoms, nustojus vežti kūdikį į lauką, jam susirgus, skiriant netinkamą priešrecidyvinį gydymą. Tuomet recidyvuojanti eiga gali progresuoti įgaudama poūmę eigą.
Liekamųjų reiškinių periodas — tai rezultatas buvusio rachito iki vienų gyvenimo metų. Dažniausiai išlieka deformuotos galūnės, krūtinės ląsta bei kaukolė, padidėjusios kepenys. Diagnozėje šis periodas rašomas tik antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais, kai būna nurimęs procesas ir normalus šarminės fosfatazės aktyvumas.
Rachitą diagnozuoti nesunku, kai ligonis kruopščiai apžiūrimas, surenkama išsami anamnezė. Sunkiau pastebimi pradinio periodo požymiai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, ar neprakaituoja vaiko galva (dažnai būna drėgna pagalvė), ar nesukioja jos į šonus, ar nenuplikęs pakaušis. Ligos įkarščio periodu rachito diagnozę patvirtina padidėjęs šarminės fosfatazės aktyvumas, sumažėjęs kalcio ir organinio fosforo kiekis kraujyje. Ilgųjų kaulų rentgenogramoje matyti netaisyklingos augimo zonos, išsiplėtusios ir neryškios epifizių linijos, nelygūs, taurės formos kaulų kraštai, osteoporozės požymiai, dėl ko gali lūžti kaulas.
Rachitą reikia diferencijuoti nuo įgimto kaulų trapumo, hipotirozės, chondrodistrofijos, įgimto klubo sąnario išnirimo, Dauno ligos, galvos vandenės, įgimtos osteopatijos.
Įgimtam kaulų trapumui būdinga dauginiai kaulų lūžimai, mėlynos akių skleros, cianoziškos dantenos, minkšti kaukolės kaulai, ilgųjų kaulų rentgenogramoje matoma ryški osteoporozė, normalios formos kaulų augimo zonos, kraujyje normalus kalcio ir fosforo kiekis bei šarminės fosfatazės aktyvumas.
Ir rachitui, ir hipotirozei būdinga tai, kad atsilieka kūdikio judesių ir statikos formavimasis. Tačiau pastaroji liga skiriasi ryškiu psichikos atsilikimu, specifine ligonio išvaizda (didelis liežuvis, blyški ir sausa oda, šiurkštūs plaukai, platus tarpuakis). Rentgenogramose matyti daug vėliau atsiradę riešakauliuose ir kitur kaulėjimo židiniai, nėra būdingų rachitui pakitimų. Šarminės fosfatazės aktyvumas ir kalcio bei fosforo kiekis kraujyje normalūs.
Tam tikrą grupę sudaro į rachitą panašios ligos, nepriklausančios nuo vitamino D. Jų specifinis gydymas nepakankamai efektyvus. Tai pseudorachitas, hipofosfatemija ir renalinis rachitas, kuriam priklauso hipofosfateminis vitaminui D rezistentiškas rachitas, De Tonio—Debrė—Fankonio ir Olbraito sindromai.
Pseudorachito, arba pseudovitamino D deficitinio rachito, priežastis yra genetiškai sąlygojamas biologiškai aktyvios vitamino D formos sintezės sutrikimas inkstų kanalėliuose. Profilaktinės vitamino D dozės neefektyvios, ir liga progresuoja. Tik visą gyvenimą vartojant dideles vitamino D arba 1,25dioksicholekalciferolio (sintetinė biologiškai aktyvi vitamino D forma) dozes, gaunamas efektas.
Hipofosfatemija yra įgimtas šarminės fosfatazės aktyvumo sumažėjimas. Tokiems kūdikiams jau gimus būna suminkštėję kaukolės kaulai. Diagnozę patvirtina normalus kalcio ir fosforo kiekis kraujyje, sumažėjęs šarminės fosfatazės aktyvumas arba jos visai nerandama.
Hipofosfateminis (fosfatinis diabetas) rachitas — tai įgimtas fosfatų reabsorbcijos sutrikimas inkstų kanalėliuose. Kalcio kiekis kraujyje gali būti normalus arba truputį sumažėjęs, o šarminės fosfatazės aktyvumas padidėjęs.
Rachitas ir chondrodistrofija iki vienų gyvenimo metų panašūs sulėtėjusiomis statikos funkcijomis, pavėluotai suaugusiu didžiuoju momenėliu, dideliu pilvu. Tačiau chondrodistrofijai būdinga tai, kad yra sutrikęs galūnių kaulų augimas į ilgį (galūnių kaulai trumpi, stori), ryški lordozė, normalūs kraujo biocheminių tyrimų rodikliai, nėra specifinių rachitui pakitimų kaulų rentgenogramoje.
Rachito ir Dauno ligos bendri požymiai yra judesių, statikos ir psichikos atsilikimas, hipotonija. Tik pastarajai ligai būdinga ligonio veido išraiška (mongolizmas).
Įgimtą klubo išnirimą rachitas primena tik kūdikiui pradėjus vaikščioti. Jis eina krypuodamas (anties eisena).
Įgimtai osteopatijai dažniausiai būdinga kojų distalinės dalies (ties čiurnos sąnariu) deformacijos arba kojos iškrypsta įgaudamos O raidės formą. Būdingų rachitui pakitimų kaulų rentgenogramose nėra, konstatuojami normalūs biocheminių kraujo tyrimų rodikliai, organinio fosforo kiekis kraujyje gerokai sumažėjęs, su šlapimu išsiskiria daug fosfatų. Ligonis visą gyvenimą gydomas didelėmis vitamino D dozėmis.
De Tonio—Debrė—Fankonio sindromo (renalinė osteopatija) priežastis yra įgimtas proksimalinės inkstų kanalėlių dalies gliukozės, fosfatų ir aminorūgščių reabsorbcijos sutrikimas. Kaulų sunkios deformacijos dažniausiai atsiranda vyresniems kaip vienų metų vaikams. Kraujyje nustatoma hipofosfatemija, acidozė. Šlapime padaugėja cukraus ir baltymų. Iki vienų gyvenimo metų kliniškai pasireiškia poliurija, acidozė, fotofobija, anoreksija, vėmimas. Gydymas vitaminu D neefektyvus.
Kai yra Olbraito sindromas, inkstų kanalėliai nesugeba išskirti rūgščių produktų, dėl to pasireiškia acidozė, su šlapimu išsiskiria daug kalcio ir išakija bei deformuojasi kaulai.
Vitaminui D rezistentiškas rachitas taip pat būna sutrikus rezorbcijai plonojoje žarnoje (malabsorbcijos arba celiakijos sindromas), ilgai skiriant prieštraukulinį gydymą.
Jei rachito gydymas neefektyvus ir liga progresuoja, reikia įtarti į rachitą panašias ligas arba rezistentiškas vitaminui D jo formas.
Profilaktika. Jei nesilaikoma profilaktikos taisyklių, rachitu pirmaisiais gyvenimo metais gali sirgti 30—40% vaikų. Sergant rachitu, pastebimi ryškūs metaboliniai sutrikimai, nuo kurių pablogėja bet kurios ligos eiga. Tokie kūdikiai dažniau serga sunkiomis, komplikuotomis respiracinėmis virusinėmis ligomis, pneumonija. Todėl ypač didelį dėmesį reikia skirti tinkamai rachito profilaktikai, nes vėliau skiriamos didelės vitamino D dozės skatina įvairių organų bei sistemų funkcinius ir morfologinius pažeidimus, sukelia hipervitaminozę.
Rachito profilaktika skirstoma į prenatalinę, postnatalinę, taip pat į nespecifinę ir specifinę.
Prenatalinė profilaktika. Vaikui anksti susirgti sunkiu rachitu turi įtakos nepalanki motinos nėštumo eiga, genitalinė ir ekstragenitalinė nėščiosios patologija, kenksmingos darbo sąlygos bei nepilnavertis maistas. Dėl to prenatalinė profilaktika labai svarbi. Jai didelį dėmesį turi skirti moterų konsultacijų ir vaikų poliklinikų gydytojai. Nėščios moterys turi daug laiko praleisti gryname ore, saikingai kaitintis prieš saulę, daryti gydomąją mankštą, įprasti laikytis taisyklingo dienos režimo ir asmens higienos taisyklių. Maistas turi būti pilnavertis ir įvairus. Laikantis šių taisyklių, specifinių profilaktikos priemonių (vitamino D, ultravioletinių spindulių) nereikia, jas gydytojai skiria tik pagal reikalą, nes per gausus vitamino D vartojimas kenkia vaisiui ir net motinai. Jei reikia, vitaminas D ir švitinimas ultravioletiniais spinduliais skiriami tik nuo 30—32 nėštumo savaitės. Vitamino D dozė — 400— 500 TV per parą.
Postnatalinės profilaktikos esmę sudaro nespecifinių priemonių kompleksas: gryno oro ir saulės šviesos povei' kis, racionali subalansuota mityba, tinkamas dienos režimas, mankšta ir masažas. Be šių priemonių specifinė profilaktika neefektyvi.
Specifinė profilaktika. Jaunesnio amžiaus maitinančioms kūdikį motinoms, kurioms nebuvo skirta prenatalinė specifinė profilaktika, esant nepalankioms aplinkos sąlygoms, po gimdymo galima skirti vitamino D po 500 TV kasdien 2—3 savaites. Vaikų specifinės profilaktikos intensyvumas priklauso nuo buitinių bei aplinkos sąlygų, maitinimo pobūdžio ir metų laiko. Fiziologiniu požiūriu jiems geriausiai skirti vitamino D po 400— 500 TV per parą visus pirmuosius metus. Jei vasara saulėta, šilta ir kūdikis daug būna ore, tuomet šio vitamino nereikia duoti. Profilaktinė vitamino D kurso dozė neturi būti didesnė kaip 300 000 TV (vidutiniškai — 150 000—200 000 TV). Laikantis nespecifinių profilaktikos priemonių, maitinamiems natūraliai kūdikiams tokių vitamino D dozių dažniausiai pakanka. Kūdikiai, kurie anksti pradedami maitinti mišriai arba dirbtinai, turi gauti adaptuotus pieno mišinius, geriausiai — „Detolakt", nes jame yra vitamino D (litre mišinio— 1000 TV). Tik nuo 6 mėn. kūdikiams, kai adaptuotų mišinių jie gauna mažai arba visai negauna, vitamino D skiriama po 400—500 TV per parą. Maitinant kūdikius neadaptuotais mišiniais ir negalint panaudoti nespecifinių priemonių komplekso, vitamino D dozes reikia padidinti iki 1000 TV per parą ir kas 2 savaites daryti Sulkovičiaus mėginį.
Kai šeimos sąlygos esti nepalankios (išimtiniais atvejais), vitamino D kūdikiui galima duoti 20 000 TV kartą per savaitę 6—8 sav. (kurso dozė —iki 150 000—200 000 TV). Paskui tęsiama palaikomoji specifinė profilaktika po 400 TV per parą. Jei būtinai reikia, po pirmojo intensyvios profilaktikos kurso praėjus 2 mėn., galima vėl pakartoti 4—6 sav. kursą. Tuomet vitaminą D kartą per savaitę kūdikiui sugirdo patronažinė sesuo namie.
Pirmąjį gyvenimo pusmetį, kai yra ypač didelis pavojus susirgti rachitu, kūdikiui papildomai duodama ir kitų vitaminų.
Netikslinga profilaktikai skirti kalcio preparatų, nes jo pakanka piene. Rekomenduotinas citratų mišinys (Ac. citrici 3,5, Natrii citrici 1,5, Aq. destill. 100,0) skiriant jį kartu su puse vitamino D dozės. Jo duodama gerti 7—8 dienas po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną. Citratai gerina kalcio rezorbciją, mažina acidozę. Profilaktikai tinka švitinimas ultravioletiniais spinduliais, tik tuomet nereikia skirti vitamino D. Kūdikiui susirgus rachitu, profilaktika tęsiama, o jeigu jis dar suserga virškinimo trakto bei respiracinėmis ligomis, vitamino D dozės net padidinamos, kartu atliekant Sulkovičiaus mėginį arba tiriant kalcio ir fosforo kiekį kraujyje. Jei anksti suauga didysis momenėlis, vitaminą D reikia skirti atsargiau (stebima, kaip didėja galvos apimtis ir daromas Sulkovičiaus mėginys).
Neišnešiotiems kūdikiams specifinė rachito profilaktika pradedama nuo aštuntos—dešimtos gyvenimo dienos. Vitamino D vienkartinė dienos dozė—1000 TV, o kurso — 30 000 TV. Kas 10—14 dienų būtinai reikia daryti Sulkovičiaus mėginį.
Rachito profilaktika gali būti neefektyvi, kai vitamino D duodama nereguliariai, su pertraukomis arba kai esti medžiagų apykaitos defektų.
Gydymas. Kūdikiai, sergantys rachitu, gydomi kompleksiškai, maksimaliai vartojant nespecifines gydymo priemones, šalinant rachitą predisponuojančius ir vitamino D poveikį mažinančius faktorius. Labai svarbu rachitą anksti diagnozuoti.
Skiriant gydymą, svarbiausia koreguoti maitinimą. Jei kūdikis maitinamas motinos pienu, papildomas maitinimas skiriamas anksčiau: daržovių tyrė nuo 4 mėn., grikių ir avižų košės daržovių nuovire nuo 4,5 mėn., kiaušinio trynys nuo 3—4 mėn., kepenėlės nuo 5 mėn., mėsos tyrė nuo 6—6,5 mėn. Piene ir vaisių nuovire virtos manų košės nerekomenduotinos. Būtinai duodama vaisių ar daržovių sulčių, vaisių tyrės.
Jei kūdikis maitinamas dirbtinai, vartotini tik adaptuoti mišiniai. Maitinant neadaptuotais mišiniais (iki 4 mėn.), reikia 2 kartus per mėnesį apskaičiuoti maisto ingredientus, juos koreguoti, duoti augalinio aliejaus. Negalima kūdikių permaitinti daug angliavandenių ir baltymų turinčiais produktais, mažinamas karvės pieno kiekis (iki 500 ml per parą), anksčiau pradedama maitinti papildomu maistu.

Raktiniai žodžiai

• rachitas
• rachito pozymiai
• vitaminas d kudikiams