Psichoterapija

Tema	Psichologija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Psichoterapijos dalykas yra profesinės ir mokslinis išbandymas, psichologiniais būdais paveikti sutrikusį individą, siekiant pašalinti arba sumažinti šį sutrikimą. Pats apibrėžimas jau nusako tikslingai tam tikras ribas, visų pirma apibrėžimas pabrėžia, kad psichoterapija yra profesinis darbas, reikalaujantis profesinės kompetencijos bei pasiruošimo. Tai nėra labdara, tai nėra koks nors pranašavimas, nei kokios nors ideologijos skelbimas.
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	2380
	Parsisiųsti71 KB

Išsamus aprašymas

Apibrėžimas nusako ir tai, kad psichoterapija yra sąmoninga, kryptinga veikla nuo jos pradžios iki jos pabaigos, tuo ji skiriasi nuo kitų bendra žmogiškų santykių, kurie gali atsitiktinai paveikti sutrikusią asmenybę. Apibrėžimas nusako ir tai, kad psichoterapijos priemonės yra psichologinio pobūdžio. Apibrėžimas taip pat nusako, kad psichoterapijos taikinys yra psichikos sutrikimas, nepriklausomai nuo to ar tuo pačiu metu klientas serga kokia nors kūno liga. Kartais psichogeniniai ar psichosomatiniai simptomai gali pranykti ar sumažėti psichoterapijos metu.
Bandymas gydyti nepagydomas ligas stebuklais, įtaiga neturi nieko bendro su psichoterapija. Taigi už psichoterapijos ribų lieka, bet kokie ideologiniai bandymai “plauti smegenis”.
Psichologiškai veikiant ligonį reikia atsižvelgti į jo:
1. Psichikos stabilumą;

Jos stabilumą silpnina liga, tačiau sukelia ir naują, sveikai asmenybei neįprastą stabilumą, bei atsparumą poveikiui, dažnai labai nepalankų psichoterapijai (pvz.;atsiranda įtampos slopinimas, apatija, neadekvatiškos emocinės reakcijos, susilpnėja dėmesys, atmintis ir kt.) .Taigi psichoterapeutui reikia žinoti kliento stabilumo laipsnį ir esant reikalui jį reikia susilpninti arba išjudinti, kartais tai reiškia pašalinti įtampą, nuraminti, kartais sužadinti viltį, sudominti naujomis motyvacijomis.
Priešinimasis lietuvių kalboje suprantamas kaip aktyvus, sąmoningas individo veiksmas, galintis turėti moralinį vertinimo aspektą. Manoma, kad priešinimasis lietuvių kalboje geriau atspindėtų fizikinis terminas varža. Toks pavadinimas sąlyginai tinka dėl to, kadangi pagrindiniai priešinimosi psichoterapijos motyvai glūdi pasąmonėje ir nepriklauso valingos sąmoningos veiklos sferai.
Čia jau reikia kalbėti apie EGO. EGO svarbiausia funkcija yra psichinės pusiausvyros ištaikymas. EGO yra pirmoji žmogaus elgesio kontrolės sistema, be EGO žmogus ilgai neišgyventų, susidarant psichikos sutrikimų simptomams. EGO gyvybinių veiklų tikslas yra pašalinti nerimą, kaltę, gėdą bei kitus nepakeliamus jausmus. Apskritai kreipdamasis pagalbos klientas nori sumažinti arba pašalinti nepakeliamus jam simptomus, tačiau pats to nesuvokdamas jis iš tikrųjų nenori, kad jo esamą psichikos pusiausvyrą būtų sutrikdyta, todėl ir priešinasi tam. Vienas esminių psichoterapijos užduočių yra priešinimosi suvokimas ir tinkamos psichoterapijos būdų taikymas.

Racionalioji psichoterapija.
Tai psichoterapijos kryptis, kuri svarbiausia poveikio priemonę laiko metodus, paremtus žmogui stipriai veikiančią žodinę informaciją, paaiškinimo, įtikinimo, logiškųjų rolių argumentacija. Ši kryptis atsirado XX a.pr. Pradininkas šveicaras Dibua. Klientui logiškai rodoma jo įsitikinimų klaidingumas, neteisingas savo ligos vertinimas. Dibua teigė, kad neurozių priežastis yra ligonių loginės klaidos, jų klaidingi įsitikinimai, todėl ligonį galima išgydyti išmokinus jį protingai samprotauti. Mūsų laikais dėl informacijos pertekliaus žmonės jau nebesugeba joje susigaudyti, nebesugeba atskirti kas yra esminio, kas yra antraeilis, todėl praktiškai racionalioji psichoterapija ligonį jau veikia aiškinantys ligos esmę, jos priežastys, simptomus, šitaip yra sklaidoma abejonės, baimės, įtampa. Ligonis skatinamas savarankiškai apmąstyti psichoterapeuto žodžius, mintis bei savo veiksmais aktyviai griauti susidariusias abejones bei neaiškumus. Dauguma informacijos, kuri paprastai mažai domina sveiką žmogų, susirgus pasidaro labai reikšminga ir aktuali.

Racionalioji emocijų psichoterapija.

Tai kognityvinės psichoterapijos kryptis. Jos pagalba racionaliai atskleidžiamos klientų mąstymo klaidas, kilusios problemos dėl neigiamų emocijų. Racionalioji emocijų psichoterapija remiasi teiginiu, kad žmogaus emocijų nesklandumas kyla dėl pažeidimo, suvokimo klaidų, dėl neadekvačios reakcijos į aplinkos paveikius, dėl netinkamų įpročių. Pacientui padedama rasti jo mąstymo klaidas, jis mokamas analizuoti savo vertinimus, nuostatas, padedama jam emociškai atsipalaiduoti. Šią kryptį sukūrė JAV mokslininkas Elis.

Psichoanalizė (dinaminė) psichoterapija.

Šios krypties kūrėjas Z. Froidas. Žmogaus asmenybė susideda pagal Z. Froidą iš 3 dalių:
1) ID – tai nesąmoningoji instinktų buveinė pasąmonėje;
2) EGO – sąmoningasis “aš”;
3) SUPEREGO – sąžinės, idealų ir savęs sugebėjimų sritis.
Ego stengiasi paklūsti instinktams, kartu jaučia Superego spaudimui, bei turi prisitaikyti aplinkos reikalavimui, kai kurie instinktai yra suvokiami. Kiti yra suvokiami dėl savo netinkamumo. Instinktai nukreipia žmogų į kitus asmenis ne iš kart:
• Naujagimio instinktas nukreiptas į patį save (nacizmas – savo kūno bruožų ir poelgių aukštinimas).
• Kūdikystėje – į savo kūną.
• Ankstyvoje vaikystėje – jie krypsta į aplinkybių žmones (tėvą, motiną) stipriau tėvą, tuomet kiti instinktai pradeda trukdyti konkurentas (Edipo kompleksas).
• 6-10m. instinktai nukreipiami į mokslus, o vėliau sustiprėjusių instinktų objektas tampa bendraamžiai ar vyresni, primenantys tėvus.
Taigi Ego suvokia pasaulį ir kontroliuoja instinktus. Kaipgi vykdoma ši kontrolė?
Įsivaizduokite, kad vyras žiūri per TV žiūrimą baletą, baleto šokėjas, vaikinas patrauklus, apsitempęs triko, vyriškis nejaučia, kad aptemtos šokėjo šlaunys ir sėdynė jį traukia ir jis su panieka, sako šalia sėdinčiai žmonai:”Visi šokėjai yra homoseksualistai”. Šis vyro Ego gina save nuo neleistinų potraukių, priskirdamas juos pačiam šokėjui.

Šis mechanizmas vadinamas PROJEKCIJA – nesąmoningas savo negatyvių bruožų, jausmų, elgesio motyvų priskyrimas kitiems žmonėms, jų perkėlimas į kitus žmones.

Jaunas tarnautojas įtikinėja, kad naujas viršininkas jo nekenčia. Psichoterapeutas jo klausia:”Ar senai jūs nekenčiate savo viršininko?” “Taip- sutinka klientas ir pravirksta- jis man primena tėvą, kuris skriausdavo motiną”.
Ir vėl išryškėja projekcija, tik jau ne seksualinė, o agresyviu potraukiu. Yra ir kai kurie kiti psichologinės gynybos mechanizmai:
• RACIONALIZACIJA- tai pseudo (netikras), netikras aiškinantis, padedantis nuslėpti asmens savigarbai kenkiančius savo norus ar poelgius. Žmogus paprastai tuo tiki . Pvz.; ,,kas iš to, kad vynuogės kabo taip aukštai – pasakė lapė iš vienos pasakėčios – juk jos vis tiek žalios”.
• NEIGIMAS – pvz.;,,aš nejaučiu jam nieko, absoliučiai nieko – sako isterijos ištikta moteris – bet koks jis niekšas.”
• IŠSTŪMIMAS- “Apie ką aš čia kalbėjau? – nuoširdžiai nustemba klientas, sustoja ties savo pasakojimo vieta, kur jis pasielgė ne itin sąžiningai.”
Psichologinė gynyba leidžia jums jaustis doriems, sąžiningiems, kultūringiems, kai jos jau neužtenka mes pradedam netikėtai pykti, įkyriai bijoti banalių dalykų, negalvoti be aiškios priežasties ir mintyse tai tęsiasi ilgai, pradeda vystytis neurozė, iš čia mūsų nesuvokti norai, jausmai ir mintys tarsi apsivelka maskaradinius rūbus, kurie yra įleidžiami į sąmonę.
Psichoanalitinė psichoterapijos sistema Froidas sukūrė remdamasis neurozių tyrimu ir gydymu. Pasak Froido, neurozę sukelia vaikystėje buvę trauminiai potyriai. Šie potyriai yra išstumiami iš sąmonės ir užmirštami augant, tačiau išlieka pasąmonėje ir lemia neurozinių simptomų atsiradimą. Šveicarų psichiatras Jungas psichoanalizėje pabrėžia moralines ir dvasines vertybes, ir sukūrė analitinę psichologiją.

Biheviorizmas.

Šios kryptis sukūrėjai yra amerikiečiai. Tyrimo objektas - registruojamas elgesio apraiškos. Elgesiu laikoma, organizmų reakcijų į aplinkos stimulą visuma. Remdamasi Pavlovo mokslu mokslininkai Vatsonas ir Fordorikas irgi išnagrinėjo elgesį ir patvirtino, kad gyvūnai buvo linkę kartoti tuos veiksmus, kurie suteikdavo malonumą ir saugumą, ir vengdavo daryti tai, kas sukeldavo skausmą ar baimę. Reikia pasakyti, kad ir vaiko elgesį labiausiai nulemia malonumų laukimas, o bausmių baimė ir pačios bausmės tik laikinai “prislopindavo” netinkamą elgesį. Analogiškai imta žiūrėti ir į suaugusį žmogų. Mokslininkas Skineris parašė, kad teigiamais ir neigiamais poveikiais galima suformuoti, bet kokį žmogų nuo nusikaltėlio iki akademiko, tai ypač akivaizdu, kai kurios neurozės.
FOBIJA-tai situacijų baimė, verčianti jų vengti.
Bihevioristai ėmė tyrinėti ne baimę, o elgesį. Liguista yra ne pati baimė, o elgesys baimei išvengti ir tampa žmogui pageidautinu elgesiu ir yra įtvirtinamas.

Pvz.;” karo metais ypač padidėja isterikų paralyžių ( pseudo), bet kai pacientas įsitikina, kad kariauti jam nereikės praeina, nes jie jau savo funkciją atliko.”
Bihevioristų pasiūlytus elgesio metodus galima suskirstyti į 3 grupes:
1. Aversinių (pasišlykštėjimų) metodų grupė. Pvz.; alkoholikų akyse spiritas košiamas per lydeką ir liepiama šį spiritą jam išgerti. Jis geria ir vemia. Sekantį sykį parodžius spiritą jis vemia.

2. Desentizacijų grupė (klientas padaromas nejautriu). Pvz.; klientas prašomas realiai kontaktuoti su jį bauginančiais objektais, kylant baimei, jis yra hipnotizuojamas arba pats save įteigia ramybei.
3. Paradoksinių metodų grupė. Pvz.;mikčiojančiam klientui liepiama dažniau vis stipriau ir stipriau mikčioti (dirbtinai), praėjus kuriam tai laikui mikčiojimas baigiasi.

Kognityvinė terapija

Viena svarbiausių psichoterapijos pažintinių šiuolaikinių krypčių (XX a.). kaip priešprieša biheviorizmui. Jos kūrėjai Elisas ir Bakas buvo įsitikinę, kad tarp stimulo ir reakcijos į šį stimulą trūksta dar vieno dalyko – tai proto, o būtent, įsitikinimų, sugebėjimų vertinti situacijų ir kitą. Ne patys dalykai, o galvojimas apie tuos dalykus erzina žmogų. Eliso nuomone, kai kurių žmonių įsitikinimai yra per daug apibendrinti ir neteisingi, jie ir verčia žmogų negerai jaustis, neteisingai elgtis ir neteisingai reaguoti, jeigu žmogus manys, kad dauguma žmonių yra niekšai, o tik jis yra gėrio nešėjas, tada jis ir elgsis su aplinkiniais piktai ir nepakančiai, stengsis juos mokyti ir taisyti.
Mokslininkas Bachas atkreipė dėmesį “į automatines mintis”, kurios kyla konkrečiose situacijose. Įsivaizduokite, kad žmogus įsitikinęs: “mane vaikystėje sugadino tėvai ir todėl aš nemoku pats gyventi”. Ir jeigu virtuvėje suges kranas, toks žmogus sakys aš bejėgis, aš nemoku to sutaisyti ir jį apims bejėgiškumo jausmas. Žmogus, kuris yra įsitikinęs jog, jeigu kas nors įvyksta, kad tai yra kažkam naudinga, automatiškai šioje situacijoje nuspręs, kad kažkas tyčia sugadino, ir to pasėkoje kils įtarimas, nerimas, pyktis ir panašiai. Automatinės mintys kyla labai greitai, jos ne visuomet suvokiamos teisingai, todėl ir reikalauja nuolatinio dėmesio, tuo ir yra pagrįsta nuolatinė arba pažintinė terapija.
Elisas prašydavo savo klientų aprašyti konkrečias situacijas, jose kilusius jausmus ir elgesį, paaiškėjus koks yra klaidingas kliento įsitikinimas, kliento nuomonė buvo kritikuojama ir taisoma.
Bachas pasiūlė rašyti savo klientams 3 dalių dienoraščius:
1.dalyje – aprašomi konkretūs įvykiai;
2.dalyje – tie įvykiai įvertinami;
3.dalyje – aprašomi emocijos ir elgesys.
Taip fiksuojamos automatinės mintys, kurias klientas gali pakeisti į pozityvesnes. Ypač tokio dienoraščio rašymas naudingas sergant depresija.
Pvz.; atsiradus mintims: aš nieko nesugebu.
Galima paklausti: ką sugebėjai padaryti gyvenime?
Išgirdus: man vis tiek neišeis.
Klausti: o jeigu išeis?
Išgirdus:manęs niekas nemyli.
Paklausti: o ką pats myli?

Egzistencinė psichoterapija

Ši kryptis yra sukurta JAV psichologo Mejaus. XX a.3 dešimtmetyje. Ši psichologijos kryptis turi padėti žmogui atskleisti savo būti, savo egzistavimą. Yra išskirta 3 būties rūšys:
1. Išorės pasaulis – (yra aplinka) tai būvimas su kitais žmonėmis, su kitomis asmenybėmis, kuris yra neatsiejamas nuo savo pasaulio.
2. Meilė – tai vienybės visiško tarpusavio supratimo siekimas yra bendravimo su kitais žmonėmis pagrindas.
3. Valia- valia kelia galimybės, iškelia kaltės problemas.
Egzistencinės terapijos tikslas – padėti žmogui sujungti troškimą, valią. Žmogus mokomas įsisąmoninti ir įgyvendinti savo troškimus, daryti sprendimus ir atsakyti už juos.

Psichodelinė psichoterapija.

Posakis uždraustas vaisius yra saldus, tik iš dalies yra teisingas, nes uždraustas vaisius visada užtraukia tam tikrą bausmę, mes suprantame, kad tai kas uždrausta visada yra patrauklu ir turime išsiaiškinti kodėl, vieni būna labiau gundomi, kiti mažiau. Psichologo akimis galime pamatyti uždrausto vaisiaus ir kartųjį skonį, juk taip yra su alkoholizmu, narkomanija. Bet juk didžioji žmonijos dalis nėra alkoholikai ir narkomanai. Kuo gi skiriasi žmonės, kurie vartoja alkoholį ir kurie nevartoja, bet ir čia aiškaus atsakymo nėra. Kaip paaiškinti, kad senovės žiniai smarkiai svaigindamiesi narkotinėmis medžiagomis netapdavo narkomanais. Todėl psichodelinės kryptis psichologai teigia, jog psichinė ir fizinė priklausomybė nuo alkoholio sukelia tam tikra žmogaus nuostata ir praktika. Yra pastebėta, kad narkotikų vartojimo pradžia yra sutapusi su noru išsiveržti iš kasdienybės, pajusti laisvę ir džiaugsmą. Žinoma norą svaigintis gali sukelti noras svaigintis, baimė, stresas, kančia ir kt. Tačiau turintys tvirtą dvasinę pusiausvyrą, paisantys dorovės normų žmogus netgi sunkaus diskomforto metu bus linkęs ieškoti ramybės arba išeities ne narkotikuose ar alkoholyje, todėl siekimas dvasinės pusiausvyros yra realiausias būdas pabėgti nuo šių “saldžių malonumų”. Formulė “uždrausta – tai malonu” savaime neatsirado, draudimo būdus pirmiausia diegė tėvai ( šeima), mokykla. Todėl auklėjimas draudimo pagrindu pamažu gundo nuostatą uždraustas vaisius yra saldus. Pamažu vaikas atranda išvengti draudimų ir atsiranda nauja formulė “nugalėta kliūtis padidina malonumą”
Rezultatai. Draudimas ir jo sulaužymo galimybė labai vilioja, todėl ir atsiranda potraukis į narkomaniją, alkoholizmą, bet ir palaidą gyvenimą, sadizmą ir t.t. Neįmanoma formuoti sveikos gyvensenos psichologijos, neatsižvelgiant į anksčiau išvardintus veiksnius ir tėvai besirūpinantys savo vaikais turi žinoti galutinį savo “draudžiančios pedagogikos” tikslą. Riba tarp to kas leidžiama ir to kas neleidžiama gana neapčiuopiama, ją nubrėžia bendra žmonijos kultūra ir pačių draudėjų psichologijos.

Transakcinė analizė (arba tėvai –vaikai mumyse).

Tai grupinės ir individualios psichoterapijos kryptis, ją sukūrė JAV mokslininkas Bernas. Ši kryptis remiasi prielaida, kad iki mokyklinio amžiaus vaikas veikiamas tėvų susidaro nesąmoningą nuomonę apie save ir aplinkinius. Kitaip sakant, savotišką savo gyvenimo planą arba scenarijų. Pavyzdžiui.; vaikas bara savo žaislus arba verkšlena nenorėdamas eiti gulti. Taip elgiamės ir mes. Vienoki esame būdami su savo viršininkais, kitokie su geru bičiuliu, dar kitaip elgiamės visuomeniniame transporte. Visa tai yra skirtingas mūsų “AŠ” būsenos. Skirtingai bendravimo būdai. Juos nagrinėja transakcinė analizė. Tam tikrą elgsena yra vadinama pozicija, galima išskirti 3 tokias pozicijas:
• Tėviškoji- tai visažinio, nieko neabejojančiu žmogaus pozicija. Jis vertina, teisia, giria, peikia, rečiau globoja ir t.t.
• Suaugusiojo – jos laikydamiesi stengiamės objektyviai įvertinti situaciją, abejojame, sprendžiame.
• Vaiko – jos laikydamiesi džiaugiamės arba liūdime, krečiame pokštus arba įsižeidžiame, būname išradingi arba paklūstantys, maištaujame arba žavimės.

Dviejų bendraujančių žmonių pozicija gali atitikti viena kitą. Pvz.; mama sako:”tuoj pat eik į lovą”.”Ne nenoriu – verkšlena vaikas”. Bet galima ir kitoks variantas. Mama sako:”tuoj pat eik į lovą”. “Eik pati į lovą – sako vaikas”. Kyla konfliktas, nes žodžiai adresuoti vaiko pozicijai netikėtai gavo atkirtį iš tėviškosios pozicijos. Sudėtingesni bendravimo variantai vadinasi ritualais. Taip elgiamės įvairiose ceremonijose, laidotuvėse ir kt. Šiais atvejais laikomasi griežtų taisyklių, įsivaizduokime kas būtų, jei paklaustumėme autobuse ar kitur:”ar lipsite kitoje stotelėje?” Išgirstumėme:”o kodėl jums tai svarbu?” Daugiau improvizacijose nei ritualuose galime leisti, kai vaidiname vaidmenis. Vaidmuo – tai elgesys,kurio iš manęs laukia. Vaidmenų yra be galo daug, bet psichoterapinėje praktikoje svarbiausi vaidmenys yra šie:
• Auka;
• Gelbėtojas;
• Persekiotojas.
“Visas pasaulis – teatras”- Šekspyras. Pasakų knygoje vaikas greitai atranda save, savo vaidmenį: pelenę, Raudonkepuraitę arba vilką…Ateityje jis stengiasi elgtis taip, kad pateisintų savo vietą, ištiktas nesėkmės, jis ieškos išeities ir ras ją, jeigu jis bus nugalėtojas, o pralaimėtojas visada sakys: “man juk niekada nesiseka. Kada gi man pasiseks?-klaus vidutiniokas”. Pozicijų iškrypimai padeda nustatyti ir gydyti rimtas psichines ligas. Pvz.; paranoją. Žmogui atrodo, kad jį persekioja ir kad tai patvirtina aplinkinių elgesys jo atžvilgiu. Šią būseną galime paaiškinti sekančiai. Suaugusiojo dalis tarsi apkrėsta vaikiškosios ir pasaulis matomas pro aukos prizmę. Aukos pozicija buvo dažna žmogaus vaikystėje, dėl tėvų “persekiojimo” ir “gelbėjimo”. Būna, kai vaikiškoji būsena tarsi išsijungia ir žmogus pradeda elgtis kaip robotas, esti bejausmis, nekūrybingas, todėl kelias į sveikatą yra išvalymo kelias duodant žmogui meilės ir užuojautos. Transakcinės analizės seansai vyksta psichoterapinėje grupėje, čia yra aptariamos pozicijos, vaidmenys.

8-dešimtmetyje psichoterapijoje įsiviešpatavo priešingai psichoanalizei požiūris. Pacientams svarbiausia išmokti gyventi “čia ir dabar”, negu ieškoti visų savo negandų priežasčių vaikystėje. Šios krypties tikslas – padėti žmogui įsigyti asmenybės vientisumą. Klausimą “kodėl?” išstumia klausimas “kaip?”. Šios krypties kūrėjas mokslininkas Paulas teigia, kad iš prigimties žmonių psichiką yra linkusi kiekvieną situaciją užbaigti, tačiau dabartinis žmogus, norėdamas įtikti visuomenei, atsisako tikrųjų jausmų, norų ir poreikių, ir stengiasi remtis asmenine nauda, dėl to gan dažnai jo norai neišsipildo, jausmų neišreiškia, jausmų neužbaigia. Jo siaura sąmonė, kaip minėto žibinto šviesa, nepajėgia apšviesti visumos ir žmogus, net nepastebi, kad jis jau senai vaidina tuos vaidmenis, kurių iš jo laukė kiti. Ilgainiui tokie žmonės tampa neurotikais, išmoksta labai daug svetimų savo pažiūrų, elgesio normų, prieštaraujančių paties žmogaus asmenybei. Iškyla asmenybės suskilimo pavojus ( aš tai ne aš). Kartais priešingai žmogus savo norus ir veiksmus priskiria kitiems. Pvz.; vyras turintys seksualinių potraukių savo giminaitei kaltina ne save, o giminaitę, vadindamas ją ištvirkėle. Šios terapijos metu žmonės nueina nelengvą kelią iš pradžių, kaip yra įpratę, kalba banalybes, vėliau pradeda kartoti įprastinius vaidmenis ir būdus, kurie apsaugo nuo tingumo, bet pasiekiama riba, kai to jau daryti nebegalima, kyla baimė, panika ir pagaliau prasiveržia tikros emocijos, kurios žmogui padeda pasijusti savimi. Ši terapija įvyksta grupėse, žmonės iš psichoterapeuto instrukcijų, kad kalbėti ne apskritai, o apie tai ką patyrė būdami grupėje, jeigu grupės dalyvis pradeda kalbėti į šoną jis prašomas pasakyti tai tiesiai, tam asmeniui, kuriam tai skirta. Goštauto terapijoje siekiama savęs suvokimo, tuo tikslu kliento prašome atkreipti savo dėmesį į kojų, rankų padėtį, kvėpavimą, jausmus, norą dabar ir šį momentą, išsakyti savo ketinimus ir norus, nebandant teisintis dėl kažko. Kartais kai žmogus atskleidžia savo konfliktus su artimaisiais, jam pasiūloma tuščia kėdė ir prašome jo išsakyti tuščiai kėdei, tai ką jis bijo pasakyti savo šeimos nariui, su kuriuo jis konfliktuoja, po to siūloma , jam atsisėsti į tą kėdę ir pačiam atsakyti už tą šeimos narį į pateiktus kaltinimus. Žmonės pabuvoję tokiuose situacijose tampa reiklesni sau, savo artimiesiems ir nepažįstamiems, jie kur kas jautriau reaguoja į nenuoširdumą ir veidmainiavimą. Tai reiškia, kad su tokiomis savo pažiūromis ar nuostatomis, jiems kyla grėsmė bendravime su kitais ir čia susiduriame su taisykle: už viską reikia mokėti"
Psichosintezė(kuo mes galime tapti). Pradininkas italas Atsadžijolis, jis rašė, kad psichosintezė, tai sąmoningas siekimas, padėti sau augti kaip asmenybei. Ši jo mintis nėra nauja, nes panašiai kalbėjo Jungas. Jis rašė apie potencijas, galimybes, kurios slypi kiekvieno žmogaus sieloje. Psichosintezė galima sakyti apjungė pati save į Goštauto terapijos pratimus. Jie susideda iš atskirų dalių:
• Asmeninė psichosintezė- jos metu žmogus pažįsta savo asmenybės puses, ypač tas, kurios trukdo optimaliai dirbti ir bendrauti. Žmogus išmoksta su tomis trukdančiomis dalimis išgyventi ir už jas atsakyti.
• Transpersonalinė psichosintezė- kai žmogau valios bei motyvacijų dėka ugdo savyje humaniškumą, meilę, kūrybiškumą, sąžinę ir t.t. Šitaip pasiekiama 3 pakopa, kur jau prisirišama prie aukščiausiojo “AŠ”, to idealo, kurio galėtų tapti žmogus. Nuo ko pradėti sakoma, kad į paveikslą žiūrėti iš tolo, nes žiūrėdami iš arti mažai pamatysime, tai yra ir su savimi. Geriausias pagalbininkas stebėti save yra dienoraštis, kur galime aprašyti įvykius, sutiktus žmones, susierzinimo priežastys, sapnus, svajones ….

Visa tai padeda pereiti prie kito pratimo “kas aš esu?” Užduosime šį klausimą kelis kartus, nuoširdžiai atsakykime dienoraštyje, po to pabandykime tai nupiešti. Atsadžijolis pasiūlė terminą šioms įvairioms būsenoms apibūdinti, pavadino jį subasmenybe kas kart mes tapatiname save, viena iš subaasmenybių, važiuojant iš darbo ar studijų aš galiu būti mąstytojas, užleisdamas vietą autobuse aš galiu būti mandagus kavalierius, darbe gabus specialistas, su draugais šmaikščiu bičiulis, parėjęs namo suirzęs ant žmonos ar vaikų, kiekvieną kartą mes elgiamės skirtingai, skirtingai mąstome, elgiamės…Psichosintezė Lietuvoje įgavo platų pripažinimą ypač jaunų žmonių tarpe.

Pozityvi psichoterapija - tai viena iš naujausių psichoterapijos rūšių, gana plačiai paplitusi Suomijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Tai universali psichoterapijos kryptis, nes joje yra daug kitų psichoterapijos elementų. Terminas kilęs iš lotinų “pozitum”-duotas, tikras. Pagal šią kryptį žmogus turi ne tik esamus faktiškus susirgimus, bet ir sugebėjimą įveikti ligas. Pozityvi terapija teigia, kad kiekvieno simptomo, sutrikimo šaltinis yra konfliktas, todėl žmogus turi mokėti laiku išspręsti ar apeiti šiuos konfliktus.
Kiekvienas žmogus iš prigimties turi 2 bazinius sugebėjimus tai:
• Mylėti;
• Pažinti.
Šie baziniai sugebėjimai priklausomai nuo auklėjimo gyvenimo sąlygų aplinkos diferencijuoja ir formuoja žmogaus charakterio bruožus. Sugebėjimas pažinti atstovaujantį žmogų racionalizacijai skatina kitus sugebėjimus stropumą, paklusnumą, teisingumą, padorumą, sąžiningumą, taupumą, ištikimybę, tvarkingumą, mandagumą ir kt. Sugebėjimas mylėti, kuris nusako žmogaus emocinę būseną, skatina tokius sugebėjimus – kantrybę, viltį, tikėjimą, laiko pojūtį, bendravimą, seksualumą, emocionalumą, pasitikėjimą, tikrumą. Aukščiau išvardinti visi sugebėjimai yra visi susiję su mūsų racionaliuoju “AŠ”. Išvardinti sugebėjimai yra mūsų atramos taškai padedantys orientuotis mūsų gyvenime. Šie visi sugebėjimai yra perduodami iš kartos į kartą, jeigu žmogus savo sugebėjimus vystytis neharmoningai vienus slopina, o kitus skatins, tada jis gali tapti imlus konfliktams, o dažni konfliktai sukelia ligą. Neurozės, psichozės, asmenybės problemos yra vienpusio bazinio sugebėjimo vystymo rezultatas. Pvz.;žmogus, kuris pernelyg vertina švarą, didesnę laiko dalį skiria buičiai ir nespėja tobulinti savo profesinių įgūdžių. Kyla konfliktai darbe. Pozityvi psichoterapija sutrikimus interpretuoja taip, kad žmogus galėtų susikurti savo versiją apie jį ištikusią ligą. Pvz.;pozityvi psichoterapija interpretuoja tam tikras ligas, depresiją – tai sugebėjimas reaguoti į konfliktus giliomis emocijomis, reakcijomis. Miokardo infarktas – tai sugebėjimas dėtis į širdį neigiamus krūvius ir rizikos faktorius.
Mūsų pasąmonė yra ta vieta, kur glūdi dar neatskleisti arba užblokuoti aktualūs sugebėjimai, vadinasi pasąmonėje glūdi galingas energetinis potencialas, kuris gali realizuotis.


3.Psichoterapijos poveikio būdai

Sąlygiškai skirstomi:
• Nespecifinę;
• Specifinę.
Nespecifinis psichoterapijos poveikis.

Jam būdinga poveikis į pačią asmenybės struktūrą. Ją sudaro somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Somatinės ir fiziologinės savybės tiria anatomija. Psichinės asmenybės struktūrą. Froidas siūlė skirstyti į pasąmonę (ID), sąmonę (EGO) ir sąmonę (SUPEREGO). Šiuo metu psichologijoje išskiriama:
• Aktyvioji – impulsyvioji – instinktinė asmenybės pusė (I);
• Antrąją asmenybės dalį sudaro normatyvioji asmenybės pusė, kuri pasireiškia kitų žmonių reikalavimo supratimu ir vidine kontrole. Ši (MANE) vadinama asmenybės dalis kontroliuoji apriboja ir nukreipia asmenybę į impulsyviąją veiklą.
• Trečiasis asmenybės komponentas – PATS. Ji susidaro iš impulsyviosios instinktinės ir normatyviosios asmenybės tarpusavio sąveikos ir išreiškia veikiančios asmenybės savitumą.

Visų asmenybės priimtos psichikos struktūros nėra. Psichologijos Rumenšteinas siūlė asmenybės struktūrą skaldanti ir atsakanti į 3 klausimus :
Ko asmenybė siekia? (tai asmenybės kryptingumas, nuostatos).
• Ką ji sugeba?
• Kas ji yra? (sangvinikas, melancholikas ir t.t.).

Bet toks orientavimas nėra išsamus, nes asmenybės savitumą turi ir kiti psichikos reiškiniai (pažinimas, emocijos, valios procesas, įvairios psichinės būsenos, sąmonė, pasąmonė, savimonė, poreikiai ir t.t.). nespecifinis psichoterapijos poveikis – tai :
• Nusiraminimas;
• Pasitikėjimas, bei pasitenkinimas savimi;
• Normalus ar per didelis fizinis bei psichinis aktyvumas;
• Nuolatinis psichinis asmenybės vystymasis;
• Malonumai ir džiaugsmai.

Pvz.; nusiraminus išnyksta įtampa, išoriniams ir vidiniams. Tą patį galima pasakyti ir apie pasitikėjimą savimi, kuris lavina normalią, psichologinę bei fiziologinę veiklą. Stimuliuoja apsauginius mechanizmus. Suteikia pasitenkinimą pasiektais rezultatais. Nuolatinis psichinis tobulėjimas tolygiai stimuliuoja asmenybę visumoje, šalina galimybes kilti fobijoms. Slopina, šalina neurozines reakcijas.
Nespecifinė – tai nespecifinių psichoterapijos priemonių:
• Nuraminimo;
• Tikėjimo;
• Aktyvumo;
• Asmenybės psichiniuose vystymuose ir panaudojamos tobulėjimui.
Tam turi būti psichoterapijos vietoje sudaryta sociopsichologinė aplinka, kontaktai, išvaizda psichoterapeuto, jo charakterio bruožai.

Specifinis psichoterapijos poveikis

Šis poveikis veikia asmenybę per vieną, kurį nors psichinį procesą:
• Mąstymą;
• Jausmus;
• Valią;
• Veiklą;
• Ir t.t.
Todėl šis poveikis yra konkretesnis ir lengviau reguliuojamas.
Įsisąmoninimas – jį galima suprasti ar apibrėžti kaip buvusių pergyvenimų supratimą. Yra skirstoma paprastai įsisąmoninimo laipsniai:
• 1. Kai suprantama yra savo neurozinė simptomatika, jos subjektyvumas.
• 2, kai suprantama savo paties asmenybės vaidmuo neurozės požymiu, t.y. kaip asmenybės savybės, elgesys, sukelia traumuojančią situaciją ir kaip jas galima pašalinti.
• 3, kai nustatomas tikras požiūris į savo gyvenimo problemas ir žmones.

Įsisąmoninimui dažnai trukdo tokie savigynos procesai:

• Atstūmimas;
• Slopinimas;
• Racionalizacija (pseudo- protingas aiškinimas, padedantis nuslėpti savigarbai kenkiančius savo norus ar poelgius. Paprastai žmogus tiki savo aiškinimu.
• Intelektualizacija (tai atsiribojimas nuo savo emocinių problemų, intensyvi intelektualinė veikla.)
• Projekcija (nesąmoningas savo negatyvių bruožų, elgesio motyvų, jausmų priskyrimas kitiems žmonėms).
• Sublimacija (asmenybei nepriimtų potraukių , nesąmoningas perkėlimas ir realizavimas visuomenės sankcionuota veikla. Pvz.;agresyvūs impulsai perkeliami į ringą (boksininkai).


Emocinis perdirbimas

Dažnai sutrikimai atsiranda ir vystosi dėl to, kad procesų nepalaiko atitinkamos emocijos. Įvairūs pojūčiai, vaizdai gali sukelti audringą arba pernelyg silpną jausmų reakciją. O tai trukdo prisitaikyti prie aplinkos. Emocinio perdirbimo esmė ir yra ta, kad žmogui suteikiama galimybė savo nuomonę, pažiūras išreikšti atitinkamomis emocijomis ir palyginti jas su kitų žmonių nuomone, pažiūromis bei emocijomis.
Depresija yra vienas nemaloniausių asmenybės požiūriu ir dažnai įvairių gyvenimo sunkumų sudėtinė dalis. Dažniausiai yra susiduriame su reaktyviomis depresijomis, kurios paprastai kyla reaguojant į gyvenimą traumuojančius įvykius. Depresija pirmiausia yra susijusi su nuotaikos pakitimais, kai žmogų apima mintys apie nevykusį savo gyvenimą. Jį degina kaltės jausmas. Tuo pačiu prarandamas gyvenimo skonis ir gebėjimas priešintis sunkumams. Ryškiausiais depresinės asmenybės bruožas savęs nuvertinimas. Konsultantas susidūręs su tokiu klientu turi nepamiršti, kad depresija iškraipo žmogaus praeitis suvokimą, tokiam klientui atrodo, kad jo praeityje nieko gero nebuvo. Depresijos pradžioje klientas ieško kontakto su kitais žmonėmis tikėdamasis jų pagalbos, bet kartu jam atrodo, kad aplinkiniai, kad ne tik nepadeda, bet stengiasi nuo savęs atstumti , bet tai atrodo tik jam. Šie kliento įsitikinimai dėl atstūmimo, dar labiau gilina depresiją. Ir čia jau kyla, kaip depresinės savigynos padarinys. Priklausomybė nuo kitų žmonių, ypač artimųjų nuomonės, todėl depresavus klientas siekia, kad konsultantas prisiimtų atsakomybę už jo nevykusį gyvenimą. Depresavus klientas kaip bebūtų prislėgtas ir nelaimingas kartu savyje jaučia pyktį aplinkiniams žmonėmis, besidžiaugiantiems savo gyvenimu. Savo pykčio jis tiesiogiai neišreiškia ir jį nukreipia į save, kas dar labiau gilina depresijos. Todėl jeigu konsultantas pradės sakyti tokiam klientui, kad viskas bus gerai, kad nereikia per daug visko imti į galvą, kad ne taip jau viskas blogai kaip atrodo ,greičiau yra kenksminga, o ne naudinga. Konsultanto situacija susidūrus su tokiu klientu yra dvejopa, nes jis turi palaikyti klientą ir išsiaiškinti kliento psichologinius sunkumus. Pats faktas, kad konsultantas pasiruošęs kautis su kliento depresija stiprina kliento depresiją, stiprina kliento viltį. Palaikomas ir suprantamas klientas mažiau kenčia ir mažiau pergyvena savo kaltės jausmą. Konsultavimas labai svarbu pokalbio metu ne lūkuriuoti, o aktyviai kalbėti su klientu apie jo vidinius pergyvenimus, išgyvenimus bei išorines situacijas. Tai turi būti labiau nei kitais atvejais apibrėžtas ir pats pokalbis, ypač pokalbio pradžioje. Sėdintis ir tylinti konsultantas tik akcentuoja kliento nesugebėjimą neadekvačiai bendrauti, todėl konsultavimo pradžioje didesnę atsakomybę turi už pokalbį prisiimti konsultantas.

Raktiniai žodžiai

• psichoterapija
• gynybos mechanizmai
• transakcinė analizė