Prosenelės portretas

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Ant mano stalo guli senyvos moters portretas – tai mano žilagalvė prosenelė, kurią aš puikiai prisimenu. Senosios moters pečius gaubia marga skarelė. Prosenelės galva padabinta baltu šerkšnu. Gilios raukšlės išvagojusios visą senolės veidą. Tai išminties, patirties, Sibiro temties nelengvo gyvenimo ženklai…
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	701
	Parsisiųsti6 KB

Išsamus aprašymas

Kadaise, pažiūrėjusi į veidrodį, ji galėdavo išvysti jauną, švelnų ir lygų veidą, o dabar… Vėjo nugairintas, skausmo, netekčių raukšlių pažymėtas. Ir niekada jau jis nebebus toks, koks buvo jaunystėje. Tačiau veido raukšlėse įdubusios akys taip ir nepasikeitė. Žvilgsnis tik pakito. Jis jau nebe toks svarbus, pasitikintis, veržlus, kaip buvo jaunystėje. Ne veltui sakoma, kad „akys – sielos veidrodis“. Akyse viskas atsispindi. Dabar iš jų žvelgia liūdnas, nuvargęs žvilgsnis
Nosis prosenelės didelė, šiek tiek pakumpusi. Kartais ir mes juokaujame : „Ausys ir nosis auga iki gyvenimo pabaigos.“ Galbūt todėl nosis labai išryškėja, atrodo tokia grubi tarp giliai įkritusių akių ir skruostų linijų..
O lūpos!.. Neteko jos jau vyšnių raudonumo spalvos, nebėra tokios putlios ir gundančios. O dar jaunystėje sakydavo senelei: „Ach, Elena, tos tavo kraujo raudonumo lūpos… Tokios viliojančios…“ Močiutė juokiasi prisiminusi tuos žodžius. Tačiau jos juokas išlikęs tik mano atmintyje, o portrete teliko į proanūkę žvelgianti susimąsčiusi moteris.
Daug ką byloja močiutės rankos, tokios suglebusios, raukšlėtos, baltumo netekusios… Tai vargų, sunkių darbų rezultatas. Ir dar pirštai, adatų subadyti. Oi, daug senolė rūbų yra pasiuvusi! Rankos išduoda ne tik prosenelės meilę darbui, bet ir jos pomėgius. Nors jau nueitas ilgas gyvenimo kelias ir sveikatos ne tiek daug, tačiau darbų senelė negali pamiršti iki šiol. Tai pačios brangiausios močiutei akimirkos, kai savo rankose laiko mažą mergaitę, primenančios jos vaikystę.
Daug apie žmogų pasako ir laikysena, drabužiai… Tačiau turbūt ne tai svarbiausia. Charakterio bruožai atsispindi portrete. Sidabriniai plaukai, lūpos rodo, jog tai rimta, tačiau švelni ir mylinti motina.
Ant senosios kelių sėdi proanūkėlė. Ji į pasaulį žvelgia su dideliu susidomėjimu... Juk kada nors ir ši mažylė taps miela močiute. Nesibaigiantis gyvenimo, kartų ratas mus lydi daugybę metų.

Raktiniai žodžiai

• portreto aprasymas
• zmogaus portreto aprasymas
• portretas rasinys