Pokalbis - būdas asmenybei tirti

Tema	Psichologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Asmenybės pažinimo rezultataitai jos charakteristika, susidedanti iš teiginių ir sprendimų. Asmenybės savybė yra sudėtingesnis derinys negu psichinė savybė. Ji atskleidžia psichinės savybės visuomeninį bruožą. Kai kada asmenybės savybes gali maskuoti arba išryškinti psichinės būsenos (intelektualinės, valinės, emocinės) arba nesamą psichinę savybę gali kompensuoti kitos asmenybės savybės. Tiriant svarbu tiksliai suvokti, kas diagnozuojama, t.y. vertinant gabumus nesumaišyti su patirtimi; temperamento bruožus nesupainioti su charakterio bruožais ir pan.
Patalpinta	2005-08-20
Parsisiuntė	2394
	Parsisiųsti27 KB

Išsamus aprašymas

Pokalbis tai dviejų žmonių verbalinės komunikacijos aktas, kurio tikslas surinkti informaciją apie tiriamąjį, kai kurias jo savybes, požiūrį į tam tikrus faktus. Pokalbio metodas plačiai naudojamas įvairiose psichologijos srityse: socialinėje, medicininėje, pedagoginėje, darbo psichologijoje.
Pokalbio metodu galima surinkti įvairios informacijos apie tiriamąjį: jo poelgių įpatumus praeityje ar dabartiniu metu, interesus, vertybines orientacijas, savęs vertinimą, tarpasmeninių santykių pobūdį šeimoje, įvairiose grupėse ir t.t. Kitaip tariant, pokalbio metodu mes galime išsiaiškinti, kaip tiriamasis elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje, ką jis tuo metu jaučia ir galvoja, kodėl jis taip elgiasi, kodėl taip jaučia ar galvoja.



Pokalbio rūšys

Priklausomai nuo tyrimo tikslo ir tiriamos problemos sudėtingumo gali būti naudojamos įvairios pokalbio rūšys standartizuotas ir nestandartizuotas (laisvas) pokalbis.
Standartizuoto pokalbio atveju iš anksto sudaromas smulkus pokalbio planas, tiksliai suformuluojami klausimai, kurie pateikiami visiems tiriamiesiems laikantis nustatytos tvarkos. Tyrėjui neleidžiama pateikti naujų arba performuoti esamus klausimus, keisti nustatytą klausimų pateikimo tvarką. Visa tai padeda kontruoliuoti apklausos salygas ir eigą, taip pat palengvinti gautos informacijos apdorojimą bei palyginimą su kitais tyrimo rezultatais. Tačiau standartizuotas pokalbis yra nelanstus, jo metu gali būti slopinamas tiriamojo atsakymų spontaniškumas, gali susidaryti įtempta pokalbio atmosfera, jis gali įgyti egzaminuojantį pobūdį. Minėtos aplinkybės sukialia emocinę įtampą, gali aktualizuoti tiriamojo savigyną, skatinti stereotipinius atsakymus ir pan. Siekiant išvengti šių trūkumų, dažnai vedamas pusiau standartizuotas pokalbis, kuriame pokalbio procedūra standartizuojama tik iš dalies (t.y. išskiriama pagrindinių klausimų grupė, kuriuos tyrėjas turi pateigti visiems tiriamiesiems, o pagalbinius klausimus jis gali pateigti arba nepateigti priklausomai nuo konkrečios pokalbio situacijos).
Nestandartizuotas pokalbis vyksta laisvai ir lanksčiai (jeigu toks pokalbis grindžiamas glaudžiu tyrėjo ir tiriamojo kontaktu bei bendradarbiavimu, jis dar vadinamas giluminiu). Čia didelę reikšmę įgyja ne tik pats klausimų formulavimas, bet ir tyrėjo sugebėjimas užmegsti psichologinį kontaktą, mokėjimas klausytis, būti įdomiu pašnekovu. Nestandartizuoto pokalbio metu tyrėjas vadovaujasi tiktai bendra pokalbio tema arba idėja, o konkrečių klausimų formulavimas Ir jų pateikimas priklauso nuo pokalbio konteksto (pvz., tiriamojo atsakymas į vieną klausimą gali sukelti daug kitų, papildomų klausimų). Tokio pokalbio metu ne visuomet būtinas ir tyrėjo aktyvumas tam tikrais momentais jis gali iš viso neuždavinėti klausimų, o tik klausytis tiriamojo pasakojimo. Tačiau, kad pokalbis nebūtų visai stichiškas, jį būtina nukreipti. Tai padaryti padeda iš anksto apgalvota programa, kurioje fiksuojami ne konkretūs klausimai ar jų pateikimo tvarka, bet pagrindinis pokalbio tikslas ir uždaviniai.
Vienas iš svarbiausių nestandartizuoto pokalbio privalumų yra tai, kad tarp tyrėjo ir tiriamojo susidaro labai natūrali tarpusavio sąveikos situacija, t.y. vyksta laisvas nevaržomas pasikalbėjimas. Tiriamajam suteikiama galimybė laisvai išreikšti tai, ką jis nori, jo atsakymai tampa labai spontaniški ir individualizuoti. Tokios aplinkybės padeda gauti išsamią informaciją apie tiriamąjį. Tačiau be minėtų privalumų

nestandartizuotas pokalbis turi ir trūkumų. Kadangi pasikalbėjimas tarp tyrėjo ir tiriamojo vyksta labai įvairiai bei dinamiškai, būna sunku palyginti skirtingų pokalbių rezultatus. Be to, nestandartizuoto pokalbio rezultatai daug priklauso nuo tyrėjo kvalifikacijos ir jo subjektyvumo.

Kontakto užmezgimas pokalbio pradžioje

Pats pokalbio aktas tai tiesioginis tyrėjo ir tiriamojo sąveikos procesas, nuo kurio ypatumų priklauso ir galutinis pokalbio rezultatas. Todėl vienas iš svarbiausių tyrėjo uždavinių pokalbio pradžioje tai psichologinio kontakto užmezgimas su tiriamuoju, jo nuteikimas nuoširdžiam ir atviram bendravimui. Be abejonės, pirmutinis tyrėjo žingsnis tai natūralaus nepasitikėjimo pašalinimas, kurį žmonės paprastai jaučia kalbėdami su nepažįstamu ar mažai pažįstamu žmogumi. Pirmiausiai tiriamajam būtina sukurti bent minimalų saugumo jausmą, užtikrinant, kad pokalbis bus konfidencialus ir visi tiriamojo atsakymai bus laikomi paslaptyje. Kartais tiriamieji bando išvengti pokalbio sakydami, jog jie yra nekompetetingi ir pan (tai tipiška tiriamųjų reakcija, siekiant sumažinti nesaugumo ar nerimo būseną). Tokiais atvejais būtina tiriamajam paaiškinti, kad nėra tiktai ²teisingų² arba tiktai ²neteisingų² atsakymų, kad kiekvieno žmogaus atsakymai yra verti dėmesio ir t.t.
Pokalbio pradžioje tyrėjas gali susidurti su trejopu tiriamojo reagavimu pozityviu, indiferentišku ir negatyviu. Be abejonės, labiausiai nepageidautinas yra paskutinysis variantas, kada tiriamasis laukia jam nemalonaus pokalbio, nepasitiki tyrėju, yra prieš jį nusistatęs ir pan. Panašiais atvejais kyla įtampa, baimė,priešiškumas ar net agresija tyrėjo atžvilgiu.
Kyla klausimas kaip susikurti pasitikėjimo atmosferą, kada tarp tyrėjo ir tiriamojo susidaro psichologiniai barjerai. Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo savęs, t.y. nuo pirmųjų pokalbio frazių būtina savikontrolė (pvz., neatsargi tyrėjo pastaba, ironiškas žvilgsnis arba šypsnys gali sukelti neigiamą tiriamojo reakciją ir tuo pačiu apsunkinti kontaktą). Jeigu kai kuriais atvejais tiriamasis sukelia tyrėjui nedraugiškumo, priešiškumo ar kitų negatyvių jausmų, juos reikia stengtis tuojau pat nugalėti arba neutralizuoti. Neigiamos emocijos ne tik trukdo užmegsti psichologinį kontaktą su tiriamuoju, bet ir blokuoja sugebėjimą jį suprasti, atsižvelgti į jo argumentus ir pan.
Antra, pokalbio pradžioje reikia stengtis atrasti kokių nors bendrų neutralių sąlyčio taškų ir siekti tiriamojo sutikimo arba pritarimo. Reikia sukaupti pakankamą sutikimų bei pritarimų kiekį, kad jie galėtų ²atsverti² išankstinį neigiamą tiriamojo nusistatymą ir nuteiktų jį pozityviam bendravimui. Pradinėje pokalbio stadijoje nėra labai svarbu, kas kam pritaria, su kuo sutinka, svarbus pats sutikimo faktas. Jeigu tyrėjas neturi jokių išankstinių žinių apie tiriamąjį, jo savybes ir interesus,
kas galėtų padėti surasti bendrus sąlyąio taškus, užmezgant kontaktą galima pasinaudoti visų pripažintomis korektiško elgiasio taisyklėmis. Tokiais atvejais pašnekovai paprastai bendromis frazėmis kalba apie tai, kas visiems priimtina (tai gali būti pastaruoju metu reikšmingi politiniai įvykiai, sporto varžybos, oras ir pan.).
Pokalbio pradžioje reikėtų vengti tokių temų ir klausimų, kurie galėtų sukelti prieštaravimą, nesutikimą, skatintų gintis. Yra pastebėta, kad jeigu tiriamasis pokalbio pradžioje atsako tiktai neigiamai, gali susiformuoti bendra neigiama pozicija pašnekovo atžvilgiu. Susidariusi neigiama pozicija savo ruožtu toliau skatina neigiamus atsakymus. Net jeigu vėliau tiriamasis mintyse ir sutinka su tyrėjo nuomone, inertiškumas bei savigarba jį verčia ir toliau laikytis savo pirminės pozicijos (todėl bendravimo pradžioje susiformavusias nuostatas kartais būna sunku pakeisti).
Vėlesnėje kontakto užmezgimo stadijoje tyrėjas turi ieškoti artimesnių ryšių su tiriamuoju. Tam gali pasitarnauti viskas, kas suartina du žmones bendri interesai (pvz., domėjimasis fotografija, sportu, politika), bendra veikla ir t.t. Toks bendrumas leidžia tyrėją ir tiriamajį priskirti vienai ir tai pačiai grupei (pvz., ²mes fotografai², ²mes krepšinio sirgaliai²), kas sustiprina vidines integracines tendencijas. Tuo atveju, jeigu bendrų interesų su tiriamuoju atrasti nepavyko,visada galima išreikšti domėjimasi tiriamojo interesais. Apie sėkmingą pokalbio eigą gali liudyti tokie požymiai kaip sutrumpėjusios pauzės tarp klausimo ir atsakymo (tiriamasis mažiau apgalvoja atsakymą), noras papildyti ankstesnius atsakymus, padažnėjęs asmeninių įvardžių vartojimas (²aš manau…², ²paprastai aš…²) ir t.t.
Pokalbio metu kaupiantis sutikimams, nuo neutralių temų pereinant prie bendrų abiems pašnekovams interesų, pamažu nyksta psichologiniai barjerai. Taip yra todėl, kad tiriamasis, nusiteikęs priešiškai ir pasiruošęs gynybai, nesutinka to, prieš ką jam prieštarauti ar nuo ko gintis, ir tuo pačiu palankiai nusiteikia bendravimui. Tačiau nereikia manyti, jog kartą užmezgus su tiriamuoju psichologinį kontaktą, toliau jis bus palaikomas automatiškai. Kai kurie tiriamieji turi didelę neigiamą bendravimo su aplinkiniais patirtį, todėl, susidūrę su neįprastu jiems bendravimo stiliumi, dar ilgai žiūri į tyrėją su nepasitikėjimu. Todėl yra būtina, jog tyrėjas viso pokalbio metu stengtųsi palaikyti glaudų kontaktą ir sudarytų tokias sąlygas, kad tiriamasis jaustųsi saugiai, galėtų laisvai ir nevaržomai reikšti savo mintis bei jausmus, nebijodamas tyrėjo pasmerkimo ar atstūmimo.


Klausimų formulavimas

Kalbant apie klausimų formulavimą, pirmiausiai būtina pabrėžti, kad jie turi būti pakankamai aiškūs ir trumpi. Formuluojant klausimus reikia vengti mažai žinomų, sudėtingų sąvokų ar specialių terminų, atsižvelgiant į tiriamojo galimybes (vienaip formuluosime klausimą ikimokyklinukui, kitaip paaugliui, dar kitaip suaugusiam). Jeigu mes klausiame apie mažai žinomą dalyką, kartais naudinga prieš tai padaryti nedidelę įžangą. Kiekvienai, tegu ir nedidelei pokalbio potemei, naudinga iš anksto aruošti po keletą alternatyvių klausimų (ypač jeigu tyrėjas neturi sukaupęs didelės patirties). Įsivaizduokime tokią situaciją. Tyrėjas uždavė klausimą tiriamajam, tikėdamasis ilgo ir išsamaus atsakymo, tuo tarpu tiriamasis atsakė vienu žodeliu ²taip² arba ²nežinau². Jeigu tyrėjas nėra pasiruošęs tokiai situacijai, kyla nemaloni pauzė, ir kartais tyrėjas yra priverstas užduoti bet kokį klausimą, kad tik nereikėtų tylėti. Tokių situacijų pokalbyje reikėtų vengti. Kiekviena tema pokalbyje turi būti atskleidžiama sistemingai, pamažu apimant vis daugiau atskirų potemių, o klausimai turi stimuliuoti nuoseklų ir rišlų tiriamojo pasakojimą. Temas pokalbio metu reikia keisti taip, kad tiriamasis to nepastebėtų, kad viskas vyktų visiškai laisvai ir natūraliai.
Kita vertus, atsakymas ²nežinau² tik kai kada liudija apie tai, jog tiriamasis šiuo klausimu nieko nežino. Neretai toks atsakymas gali reikšti visai ką kitą, pvz., a) baimę atvirai išsakyti savo požiūrį; b) nesugebėjimą žodžiais išreikšti savo nuomonę; c) nenorą galvoti ir kalbėti šia tema; d) klausimo nesupratimą; e) siekimą laimėti laiko apgalvoti atsakymui. Kiekvienu konkrečiu atveju tyrėjas turi įvertinti, ką reiškia toks tiriamojo atsakymas ir prireikus pakartoti arba papildyti klausimą (pvz.: ²Aš turbūt ne visai suprantamai išsireiškiau, todėl dar kartą pakartosiu klausimą…². ²Taip, daugelis žmonių niekada apie tai negalvoja, bet aš vis dėlto norėčiau išgirsti jūsų nuomonę². ²Aš suprantu, kad tai labai sunkus klausimas, ir galbūt niekas nežino tikslaus atsakymo. Bet man įdomu, ką jūs manote šiuo klausimu?²).
Pokalbio metu pagal galimybę reikėtų vengti tokių klausimų, į kuriuos galima atsakyti ²taip² arba ²ne². Pavyzdžiui, jeigu mes paklausime tiriamojo, ar jis myli savo mamą, tai jis galės pasirinkti vieną iš dviejų atsakymo variantų: ²taip² arba ²ne². Uždavę tokį klausimą, galime tikėtis, jog sulauksime teigiamo atsakymo, kadangi yra nepriimtina nemylėti savo mamos. Taigi mes gausime labai abstrakčią ir nedetalizuotą informaciją (juk kiekvienas meilę motinai supranta savaip). Be to, ši informacija gali neatitikti tikrovės, nes į tiesioginius klausimus tiriamieji dažniausiai atsako taip, kaip yra priimta, o ne taip, kaip jie galvoja ir jaučia iš tikrųjų. Panašiais atvejais, siekiant išsiaiškinti realią padėtį, patartina tiriamajam užduoti keletą netiesioginių klausimų, pvz.: ²Apie ką jūs dažniausiai kalbate su mama?², ²Dėl kokių priežasčių jūs dažniausiai pykstatės?², ²Ką tu jauti, kai mama tave bara?², ²Ar tu dažnai galvoji apie mamą? Su kuo tai būna susiję?² ir pan. Šiais klausimais mes galime išsiaiškinti konkrečias tipiškas tiriamojo santykių su motina situacijas, gauti daug turtingesnę bei patikimesnę informaciją. Be abejo, ne visada pavyksta išvengti klausimų, į kuriuos galima atsakyti trumpai ir lakoniškai, tačiau tokius klausimus reikėtų pateikti tik tada, kai jau išnaudotos visos kitos galimybės.
Taip pat reikia atsiminti, jog ne visus savo išgyvenimus, norus ar nuostatas tiriamasis įsisąmonina, todėl jis negali tiesiogei apie viską pranešti. Todėl pokalbio metu patartina pateikti vadinamuosius projekcinius klausimus, kurių tikrasis tikslas yra užmaskuotas. Šiuo atveju yra klausiama ne apie patį tiriamąjį ir jo savybes, bet apie kokį nors įsivaizduojamą žmogų arba žmonių grupę. Pavyzdžiui: ²Kaip, tavo manymu, pasielgs mokinys, jeigu mokytojas jį nepelnytai apšauks?², ²Kaip tu manai, kodėl žmonės dažniausiai pykstasi?², ²Kaip tu manai, koks turėtų būti tikras draugas?², ²Už ką žmonės dažniausiai gerbia vienas kitą?² ir t.t. Kartais projekcinis klausimas gali būti pateiktas kaip tam tikra situacija su išgalvotais, įsivaizduojamais veikėjais. Tada tiriamojo klausiama, kaip pasielgs minėtas veikėjas, ką jis jaučia toje situacijoje ir pan. (pvz.: ²Mokinys pamokos metu triukšmavo ir nedirbo, todėl mokytojas jam ne tik parašė dvejetą, bet ir įrašė į pažymių knygelę pastabą. Kaip tau atrodo, ar grįžęs namo jis parodys pažymių knygelę? Kaip į tai reaguos jo tėvai? Kuris iš jų labiau bars?² ir t.t.). Kuo neįprastesnis, neapibrėžtesnis objektas ar situacija, apie kurią yra kalbama, tuo labiau atsiskleidžia tiriamojo individualybė. Atsakydamas į panašius klausimus, tiriamasis dažnai sutapatina save su įsivaizduojamu žmogumi, priskiria jam savo paties savybes ir tokiu būdu nesąmoningai atsiskleidžia, praneša apie savo ypatumus, nuostatas ar vertybines orientacijas. Tačiau kartu reikia pabrėžti, jog atsakymų į projekcinius klausimus interpretacija neretai sukelia nemaža sunkumų ir reikalauja aukštos tyrėjo kvalifikacijos.
Kai kalbama apie tiriamojo asmenybę, būtina turėti omenyje, jog kiekvienas žmogus kitų akivaizdoje stengiasi pasirodyti iš gerosios pusės. Todėl pokalbio metu neretai galima išgirsti tokių pasakojimų apie save, kurie neatitinka tikrovės. Norint įsitikinti, ar tiriamasis kalba tiesą, ar stengiasi ²pagražinti² atskiras vietas ir detales, nepakanka apsiriboti bendro pobūdžio atsakymais. Reikia paprašyti tiriamojo, kad jis pateigtų kuo daugiau faktų iš realaus gyvenimo ir papasakotų apie konkrečius savo poelgius. Pavyzdžiui, jeigu tiriamasis sako, kad jis yra geros širdies ir labai gailisi kitų žmonių, jo galima paprašyti papasakoti apie kokį nors konkretų faktą ar poelgį, kuriame pasireiškė minėtos savybės. Tuo atveju, jeigu tiriamasis papasakoja apie išgalvotus dalykus, jis negalės greitai pateigti įtikinamų pavyzdžių ir faktų iš realaus gyvenimo.
Kai kurie tiriamieji, užmezgus su jais psichologinį kontaktą, ne tik labai noriai atsakinėja į klausimus, bet ir stengiasi atspėti, kokio atsakymo iš jų laukia tyrėjas. Jeigu, sprendžiant iš klausimo, laukiamas teigiamas atsakymas, tai jie atsako teigiamai, jeigu tyrėjas nesąmoningai laukia neigiamo atsakymo, tai jis tokio atsakymo ir sulaukia. Todėl reikia labai save kontroliuoti, kad formuluodami klausimą neleistume tiriamajam pajusti, kokį atsakymą norėtume išgirsti (pvz., nederėtų vartoti tokių klausimų formų kaip: ²Ar jums neatrodo, kad…², ²Ar jūs nesutinkate su tuo, kad…² ir pan.). Minėtas pavojus gali iškilti ir tuomet, kai tyrėjas mėgina paaiškinti tiriamajam klausimo esmę. Todėl jeigu tiriamasis nesuprato klausimo, patartina tiesiog lėtai jį pakartoti ir leisti tiriamajam pagalvoti.
Kitas svarbus pokalbio elementas tai pauzė. Juk neretai atsitinka taip, kad pokalbis nutrūksta ir abu pašnekovai tyli. Tokiais atvejais tyrėjas turi pirmiausia išsiaiškinti, kodėl kilo pauzė ir kam ji priklauso. Kartais pačiam tyrėjui būtinas šioks toks atokvėpis, norint susiorientuoti sudėtingoje pokalbio situacijoje. Kartais pokalbį nutraukia tiriamasis. Jeigu jis nutyla, norėdamas prisiminti kokias nors detales, jeigu abejoja ir nori apgalvoti atsakymą, jo nereikėtų skubinti ar pateikti kitą klausimą. Toks skubotumas gali tiktai pakenkti. Tačiau jeigu tiriamasis nutyla viską išsakęs, kai jis tiesiog laukia klausimo, nes nežino, kaip toliau pakryps pokalbis, tokių pauzių ilgai tęsti nereikėtų.

Kai kurie būdai pažinti tiriamojo asmenybę

Pokalbio metu gali būti sėkmingai panaudojama Dembo Rubinštein poliarinių profilių metodika. Ši nesudėtinga metodika padeda ne tik užmegsti kontaktą su tiriamuoju, bet ir pažinti pačią tiriamojo asmenybę. Trumpai supažindinsime su šios metodikos esme. Tyrėjas iš pradžių pasirenka keletą parametrų, kurių atžvilgiu jis norėtų išsiaiškinti tiriamojo nuomonę (pvz.: laimė, gerumas, sveikata, protas, populiarumas ir pan.). Po to tuščiame lape brėžiama vertikali linija (žiūrime 1 pav.), ir tiriamajam pateikiama tokia instrukcija: ²Įsivaizduokite, kad į šią liniją susirinko viso pasaulio žmonės. Viršuje yra patys laimingiausi, viduryje vidutiniškai laimingi, o apačioje patys nelaimingiausi. Parodykite, kur Jūs esate tarp visų šitų žmonių ²pagal laimę²?² Tyrėjas prašo tiriamojo pieštuku pažymėti tą vietą. Po to, kai tiriamasis tai padaro, tyrėjas prašo nurodyti vietą, kurioje jis norėtų būti ²pagal laimę² tarp visų šitų žmonių. Jau patys šie pažymėjimai teikia tam tikrą informaciją apie tiriamąjį.
Tačiau tuo neapsiribojama, faktiškai po šių pažymėjimų tiktai ir prasideda tikrasis tiriamojo pažinimas. Jam yra pateikiama kiek galima daugiau papildomų klausimų. Pavyzdžiui, tiriamojo klausiama: ²Kodėl jūs save priskyrėte ne prie pačių laimingiausių, o tik šiek tiek aukščiau už vidutiniškai laimingus?², ²Kodėl jūs nenorėtumėte būti tarp pačių laimingiausių žmonių?², ²Jūs nurodėte, kad norėtumėte būti laimingesnis, negu esate dabar. Sakykite, kas jums neleidžia būti tokiam laimingam, kokiu jūs norėtumėte būti? Ar jums trukdo aplinkiniai žmonės, ar jūsų paties trūkumai, kokios nors savybės?² ir t.t.
Labia svarbu išsiaiškinti, kaip tiriamasis supranta, kas yra laimė. Juk kiekvienas žmogus laimę, gerumą ir kitas sąvokas paprastai supranta savaip, suteikia joms ypatingą prasmę. Neišsiaiškinus šios prasmės, sunku teisingai suprasti ir tiriamojo savęs vertinimą, t.y. savo padėties nustatymą kitų žmonių atžvilgiu. Norėdami išsiaiškinti šią subjektyvią prasmę mes galime tiriamojo tiesiai paklausti, kas, jo manymu, yra laimė. Tačiau ne visi tiriamieji, ypač ikimokyklinukai ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleiviai, gali atsakyti į tokį klausimą. Panašiais atvejais norimą tikslą galima pasiekti kitu būdu. Pavyzdžiui, tiriamajam galima pateikti tokius klausimus: ²Ar tu pažįsti iš aplinkinių laimingą (ar nelaimingą) žmogų?², ²Kodėl tau atrodo, kad jis yra laimingas (ar nelaimingas) ? Gal galėtum apie jį papasakoti?², ²Gal galėtum papasakoti apie pačią laimingiausią ar nelaimingiausią dieną per pastarajį mėnesį?² ir pan. Atsakymai į minėtus klausimus leidžia greitai išsiaiškinti, kaip tiriamasis supranta laimę.
Po to, kai mes sužinome, ką tiriamasis mano apie laimę, kodėl jis save priskyrė prie laimingų ar nelaimingų ir t.t., jam pateikiamas kitas parametras (t.y. imamas naujas lapas, brėžiama vertikali linija ir siūloma nurodyti savo vietą tarp protingiausių ir kvailiausių, geriausių ir blogiausių ar kitų žmonių). Pateikiamų parametrų skaičius ar jų turinys priklauso nuo tyrimo tikslo ir tiriamojo ypatybių. Tačiau vieno pokalbio metu pateikti daugiau kaip 5 6 skales (ypač jeigu pokalbis vyksta su vaikais), kadangi tiriamasis gali nuvargti arba jam tiesiog gali atsibosti ilgas pokalbis.
Apibendrinant galima pasakyti, jog minėta metodika tyrėjui padeda išsiaiškinti ne tik asmenybės savęs vertinimą, bet ir jos interesus, vertybines orientacijas arba įsitikinimus.

Klausymasis ir stebėjimas pokalbio metu

Mokėjimas išklausyti tiriamąjį taip pat labai reikšmingas pokalbio elementas. Svarbu mokėti klausyti taip, kad būtų galima suvokti ne tik faktinę medžiagą, bet ir tiriamojo požiūrį į dėstomus faktus, pastebėti jo jaudinimąsi, pasitenkinimą ar vos valdomą pyktį, abejingumą pokalbio temai ir t.t. Tyrėjas turi visuomet išsiaiškinti, kas yra svarbiau pokalbyje: kaip kalba tiriamasis ar ką jis kalba, ką jis gali pasakyti ar ko nenori pasakyti.
Galima teigti, jog klausymasis tai mokėjimas dėmesingai tylėti, nesikišti į tiriamojo pasakojimą ir nemaišyti jam savo pastabomis. Tik kai kuriais atvejais patartina išreikšti savo supratimą, paramą arba pritarimą tiriamąjam. Tai gali būti naudinga tada, kai tiriamasis jaučia nerimą, kai jam sunku išreikšti savo problemas, kai jis bijo būti nesuprastas arba atstumtas. Tokiais atvejais tyrėjas gali vartoti tokius minimalius atsakymus kaip ²suprantu jus…², pritarti žodeliu ²taip² arba tiesiog paskatinti tiriamąjį žvilgsniu, linktelėjimu ar šypsena. Visa tai padeda tęsti pokalbį, skatina tiriamąjį pasisakyti laisvai ir nevaržomai, mažina įtampą, nes liudija apie tyrėjo dėmesingumą bei norą suprasti tiriamąjį.Tiktai svarbu,kad tyrėjas elgtųsi natūraliai ir kad jo paskatinimai atspindėtų ne išorinę pozą, bet vidines nuostatas (norint geriau suprasti tiriamąjį, reikia pabandyti pasijusti jo vietoje, mąstyti jo sąvokomis, vertinti remiantis jo patirtimi ir pan.).
Pritarimas ar parama pokalbio metu nebūtinai reiškia, kad mes sutinkame su tuo, ką tiriamasis kalba ar daro. Tai tiesiog reiškia, kad mes pripažįstame tiriamojo teisę galvoti, jausti ir elgtis taip, kaip jis mano reikalinga. Pritarimas šiuo atveju suprantamas kaip pasirengimas išklausyti, kaip tiriamojo samenybės pripažinimas su visais jos trūkumais bei privalumais.
Klausydamasis tiriamojo atsakymų, tyrėjas turi visą dėmesį sutelgti į pašnekovą (neatitrūkti, nepasiduoti pašalinėms mintims, neužsiimti kuo nors kitu ir t.t.). Ypač svarbu kontroliuoti savo išgyvenimus ir išlikti emociškai neutraliam, nes tiek teigiamos, tiek neigiamos emocinės būsenos mus tarytum apkurtina ir neleidžia visko išgirsti. Kartais, klausantis tiriamojo atsakymų, gali pasirodyti, kad viskas suprantama, ir tada kyla noras praleisti ²bendras vietas² arba pertraukti tiriamąjį. Tačiau skubėti nepatartina, nes net ²bendrosios vietos² kievienam žmogui gali būti savitos, ir nutraukę tiriamojo pasakojimą, mes galime prarasti daug vertingos informacijos.
Kai tiriamasis kalba neaiškiai, netiksliai formuluoja savo mintis, jam galima pateikti tokius klausimus: ²Aš ne visai supratau, ką jūs turite omenyje?², ²Man ne visai aišku, kodėl…?², ²Gal galėtumėte tai paaiškinti išsamiau?² ir pan. Tokie klausimai atkreipia dėmesį į atsakymų turinį, bet ne į pašnekovo asmenybę. Nepatartina sakyti, kad tiriamasis kalba neaiškiai ar pabrėžti kitus jo trūkumus, kadangi tokie pasakymai skatina gintis ir dažnai apsunkina pokalbio dalyvių kontaktą. Kai kada, norint patikslinti, ar teisingai supratote tiriamąjį, pravartu užduoti klausimą, savais žodžiais perfuojant tiriamojo mintis (pvz.: ²Jeigu aš teisingai supratau, jūs manote, kad…²). Jeigu mes ką nors ne taip supratome, tiriamąjam tokiu atveju bus nesunku patikslinti ir ataisyti.
Kita vertus, tyrėjas turi pasinaudoti ne tik ta informacija, kurią tiriamasis išreiškia žodžiais ir kurią gali labiausiai kontroliuoti, bet ir tomis neįsisąmonintimis apraiškomis, kurias jis atskleidžia nevalingai. Todėl pokalbio metu būtina ne tik atidžiai klausytis, bet ir stebėti tiriamojo mimiką, gestikuliaciją, balso intonacijas ir pan. Visa tai gali padėti išsiaiškinti, ar tiriamasis įsitikinęs tuo, ką praneša, ar abejoja bei kažką nutyli (neverbalinės išraiškos priemonės taip pat padeda įvertinti tiriamojo emocinę būseną).
Bet kuris tiriamojo tvirtinimas ar neigimas, kiekvienas ²taip² arba ²ne² išoriškai gali būti vienareikšmiai, tačiau kalbos tonas arba mimika kai kuriais atvejais leidžia nustatyti ir kitą, paslėptą, prasmę. Pavyzdžiui, jeigu tiriamasis kalba neryžtingai, jeigu jis vos vos pastebimai ištęsia žodžius, šie faktai gali liudyti apie tai, jog jis abejoja tuo, ką pasakė. Nieko neišreiškiantis veidas gali liudyti apie tiriamojo abejingumą, nepriklausomai nuo tvirtinimų, kad išdėstyti faktai yra jam reikšmingi. Arba priešingai, norėdamas paslėpti sielvartą ar apmaudą, tiriamasis gali išriekšti, kad ²viskas seniai užmiršta², tačiau iš mimikos galima nustatyti, jog sielvartas ar apmaudas dar nepraėjo ir tebekankina tiriamąjį. Net tais atvejais, kada tiriamasis kalba apie seniai buvusius dalykus, pagal mimiką ar balso intonacijas galima nustatyti, kiek giliai jį palietė minėti įvykiai, nes anksčiau išgyventos emocijos vėl atgyja ir atsispindi iš veido išraiškos ar balso tembro. Apie ką tiriamasis bekalbėtų, mimika, intonacija ar gestai gali susilpninti ar sustiprinti tai, kas pasakyta.
Taigi pokalbio metu tyrėjas turi pastebėti ir užfiksuoti tokius požymius, kurių dauguma žmonių nepastebi. Prie šių požymių galima priskirti tiriamojo laikyseną, rankų (pirštų) padėtį ir judesius, mimikos ypatumus (pvz., judri ar nejudri, išraiškinga ar neišraiškinga) odos spalvą atidengtose kūno vietose (pvz., veido paraudimas ar išbalimas) vegetatyvines reakcijas (pvz., prakaito lašelių pasirodymas ant kaktos), gramatinę ir stilistinę kalbos konstrukciją, apsirikimus, nutylėjimus, užkliuvimus arba mikčiojimą, intonacijos ypatumus (pvz., ramus ar pakeltas, švelnus ar agresyvus kalbos tonas), tiriamojo laisvumą, familiarumą ar įtampą pokalbio metu, dėmesingumą (pvz., ar reaguoja į tokius pašalinius dirgiklius kaip beldimas į duris, pieštuko nukritimas nuo stalo), emocinių reakcijų ypatybės ir t.t. Visus šiuos požymius būtina analizuoti, apibendrinti ir surinktą informaciją panaudoti pokalbio eigoje (pvz., formuojant klausimus, patikslinant tam tikras detales ir pan.). Taigi giluminį pokalbį galima apibūdinti kaip nenutrūkstamą hipotezių kėlimo ir jų tikrinimo procesą, kuriame konkrečią pokalbio taktiką nulemia tiriamojo atsakymų bei neverbalinių išraiškos priemonių analizė.

Slepiamų faktų bei aplinkybių atskleidimas

Pokalbio metu tiriamieji gali pasirinkti įvairias elgesio strategijas. Be abejonės, labiausiai pageidautini tokie atvejai, kada tiriamasis yra nusiteikęs bendradarbiauti su tyrėju ir atvirai atsakinėja į pateikiamus kausimus. Tačiau neretai kyla tokios situacijos, kada tiriamasis dėl vienokių ar kitokių priežasčių slepia ar iškreipia tam tikrus faktus, tuo pačiu labai apsunkindamas tyrėjo darbą (tai dažniausiai atsitinka kalbantis su vadinamaisiais ²sunkiais² paaugliais arba teisės pažeidėjais). Taktiniais sumetimais gali būti slepiama pati įvairiausia informacija, tačiau dažniausiai tiriamieji slepia tokias žinias, kurios, jų manymu, yra jiems pavojingos arba žalingos (pvz., neigiamai apibūdina tiriamojo asmenybę). Neutrali, nereikšminga informacija yra daug rečiau slepiama ar iškreipiama, tuo tarpu viskas, kas turi asmeninę prasmę, saugoma ir slepiama labiausiai. Be to, neretai egzistuoja ir tokia informacija, kurios tiriamasis negali pranešti, nes ji yra neįsisąmoninta. Tai gali būti susiję su tuo, kas kelia grėsmę teigiamąjam Aš vaizdui, kas sukelia nemalonias asociacijas, neigiamas emocijas arba nerimo būseną.
Kyla klausimas, kaip pokalbio metu galima aptikti ir atskleisti sąmoningai arba nesąmoningai slepiamą informaciją. Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tiriamojo atsakymuose arba pasakojime visuomet išryškėja tam tikrų akcentų. Vienas pasakojimo vietas tiriamasis išskiria jas pakartodamas arba suteigdamas joms atitinkamą emocinį atspalvį, kitas stengiasi ²apeiti² ar pateikti kaip nereikšmingas. Šios įvairiais būdais pabrėžiamos arba vengiamos pasakojimo vietos ir yra tie pirminiai orientyrai, kurie leidžia aptikti tai, kas slepiama. Iš vienos pusės tai minimaliai akcentuojamos pasakojimo vietos, kurioms skiriama mažiausiai laiko, kurioms tenka nežymus vaidmuo arba kurios neišskiriamos emocionaliai. Iš kitos pusės tai labiausiai akcentuojamos vietos, kurios išsiskiria gausiomis detalėmis, smulkmenomis, pasakojimo stiliumi ar emociniu atspalviu. Kartais tokiu būdu tiriamasis stengiasi nukreipti tyrėjo dėmesį ir užmaskuoti tai, kas jam yra naudinga ar pavojinga. Tam, kad būtų galima lengviau pastebėti minėtus pasakojimo akcentus, reikia atskiras pokalbio dalis lyginti tarpusavyje (kiekviena ankstesnė pokalbio dalis šiuo atveju yra lyg fonas tolesnei). Tokiu fonu taip pat gali būti ir įprasti, kasdieniniame gyvenime dažniausiai sutinkami tiriamojo elgesio rodikliai.
Tačiau kartais gali pasitaikyti tokių atvejų, kada tiriamasis pasakoja labai aiškiai bei nuosekliai, viską išdėsto tolygiai ir vienodu tonu. Tada beveik neįmanoma jo pasakojime išskirti kokių nors akcentų. Išaiškint slepiamą vietą, tokiais atvejais tikslinga palyginti tiriamojo pasakojimą su tam tikrais galimais asmenybės vystymosi bei funkcionavimo etalonais, kuriuose apibendrintai atsispindi psichologijos mokslo duomenys (pvz., tiriamojo pateikta informacija gali būti lyginama su asmenybės formavimosi ypatumais atskirais amžiaus tarpsniais, tarpusavio sąveikos ypatumai grupėse ir t.t.). Lyginanat tiriamojo pasakojimą su tokiais apibendrintais etalonais, galima gana greitai aptikti neatitikimų, kurie ir tampa pirminiais orientyrais, ieškant slepiamų vietų.
Be to, pokalbio metu gaunamos informacijos patikimumą kai kada naudinga patikrinti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, tyrėjas gali pasinaudoti įvairiais dokumentais (charakteristikomis, pasiaiškinimais), apklausti tiriamojo tėvus, mokytojus, draugus ir pan. Lyginant informaciją, gautą iš įvairių šaltinių, galima greitai aptikti neatitikimus ir išsiaiškint, ką tiriamasis slėpė arba pateikė iškreiptai.

Mįslingoji kūno kalba

Ar jūs niekada nesusimąstėte, kas lemia jūsų nuomonę apie sutiktą žmogų, su kuriuo jūs dalykiškai kalbėjotės ar šiaip šnekučiavotės? ²Šitas tylenis visai nieko vaikinas, reikia užsirašyti jo telefoną². ²Ach, kaip sklandžiai šneka. Aišku, protingas, tačiau ar verta su juo prasidėti?²
Paklaustas kodėl taip mano, dažnas turbūt atsakytų: ²Man taip atrodo…², arba: ²Kažkaip jaučiu, nė pats nežinau². Argumentais to nepavadinsi, jie sunkiai randami, nes vargu ar pasiekia mūsų sąmonę. Nepaisant šito,pirmoji nuomonė papie žmogų beveik visada pasirodo esanti teisinga, be to, yra sunkiai pakeičiama ir dažniausiai vienokia ar kitokia likme pakreipia tolesnį bendravimą su juo.
Kas gi tai lemia? Ogi tai, kad bendraudami mes nesąmoningai naudojamės dar viena labai archaiška kalba netgi tada, kai nė nepraveriame burnos. Deja jos ²gramatiką² esame gerokai pamiršę. Šia kalba ypač sėkmingai naudojasi vaikai, nes natūralaus jų atvirumo ir pastabumo nenuslopino suaugusiųjų pasaulis.
Minimoji kalba vadinama ²kūno kalba², kurią sudaro žmogaus laikysena, tam tikri kūno judesiai, gestai, mimika. Ji bendra visiems žmonėms, išskyrus kai kuriuos nacionalinius niuansus. Psichologai nustatė, kad nuo 60 iki 80 proc. informacijos perduodama neverbalinėmis bendravimo priemonėmis.
Kūno kalbos ypatumą sąlygoja pasąmonės impulsai, o šių beveik neįmanoma dirbtinai paveikti, dėl to mes galime šia kalba pasitikėti labiau negu paprastu, verbaliniu bendravimo būdu.





Akių signalai

Nuo senų senovės žmonės mąstė apie žvilgsnio reikšmę ir jo poveikį žmogaus elgesiui. Visiems žinomos tokios frazės, kaip antai ²Jos didelės vaikiškos akys², ²Jos viliojantis žvilgsnis², ²Jinai metė į jį piktą žvilgsnį².
Taip sakydami turime galvoje žmogaus akių vyzdžių dydį ir tai, kaip akys atrodo. Savo knygoje ²Išraiškingos akys² Hesas rašo, kad akimis perduodami signalai yra tiksliausi ir atviriausi iš visų žmonių bendravimo signalų, nes akys užima šiuo atžvilgiu svarbiausią padėtį žmogaus organizme, o vyzdžiai yra visiškai nepriklausomi nuo jo valios.
Dienos šviesoje vyzdžiai gali išsiplėsti ir susiaurėti pagal žmogaus nuotaikos pokyčius nuo neigiamos į teigiamą ir atvirkščiai. Kai žmogus susijaudinęs, jo vyzdžiai išsiplečia keturis kartus, jei palyginsime su normalia būkle. O esant piktai, niūriai nuotaikai, vyzdžiai, priešingai, mažėja.
Tikrai geri santykiai gali užsimegsti tik tada, kai jūs bendraujate su žmogumi akis į akį. Bendraudami su vienais žmonėmis, jūs jaučiatės gerai, o su kitais nejaukiai ir nepatikliai. Tai ypač priklauso nuo to, kaip jie žiūri į jus, kiek trunka jų žvilgsnis, kaip jie gali išlaikyti jūsų žvilgsnį.
Jeigu žmogus nesąžiningas arba ką nors slepia, jo akys susitinka su jūsų akimis mažiau kaip 1/3 viso bendravimo laiko. Jeigu žmogaus žvilgsnis su jūsų akimis susitinka daugiau kaip 2/3 laiko, tai gali reikšti viena iš dviejų: pirma, jis arba ji laiko jus labai įdomiu arba patraukliu, ir tada vyzdžiai bus išsiplėtę; antra, jis arba ji priešiškai nusiteikę jūsų atžvilgiu ir neverbaliniu būdu siunčia iššūkį šiuo atveju akių vyzdžiai bus susiaurėję.
Kad užsimegstų geri santykiai su kitu žmogumi, jūsų žvilgsnis turi susitikti su jo akimis apie 60 70 proc. viso bendravimo laiko. Suvaržytas kuklus žmogus kurio akys su pašnekovo akimis susitinka mažiau kaip 1/3 laiko, retai įgyja pasitikėjimą. Derybų metu niekada nereikia užsidėti tamsių akinių, nes kitiems tai sudarys įspūdį, kad partneris juos apžiūrinėja įsmeigęs akis.




Padėtis visuomenėje ir gestų gausumas

Kuo aukštesnė žmogaus socilinė arba profesinė padėtis, tuo geriau jis geba bendrauti žodžiais bei frazėmis. Tai reiškia, kad yra tiesioginė priklausomybė tarp žmogaus socialinės padėties, jo prestižo ir gestų bei judesių gausumo. Žmogus, pasiekęs socialinių laiptelių arba profesinės karjeros viršūnę, bendraudamas su kitais žmonėmis geba naudotis gausia


žodžių atsarga, o mažiau išsilavinęs arba mažiau profesionalus žmogus bendravimo metu dažniau griebiasi gestų.
Kai kurių gestų staigumas ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, jeigu penkiametis vaikas savo tėvams pasakys netiesą, jis tuojau po to viena ranka pridengs burną. Šis gestas parodo tėvams, kad vaikas sumelavo, bet visą savo gyvenimą žmogus meluodamas vartoja tokį pat gestą, paprastai keičiasi tik jo greitis. Kai paauglys sako netiesą, jis ranka pridengia burną beveik taip pat, kaip ir penkiametis vaikas, tiktai jo pirštai lengvai apveda lūpas. Tas gestas burnos prisidengimas ranka tampa subtilesnis žmogui suaugus. Kai suaugęs žmogus meluoja, jo smegenys siunčia jam impulsą pridengti burną tarsi stengiantis sulaikyti apgaulės žodžius, kaip tai daro penkiametis vaikas arba paauglys, bet paskutinį momentą ranka nukrypsta nuo burnos ir padaromas kitas gestas prisiliečiama prie nosies. Toks gestas yra ne kas kita, kaip to paties vaikystėje buvusio gesto pridengti burną ranka suaugusiojo patobulintas variantas. Tas pavyzdys rodo, kad žmogui bręstant jo gestai tampa mažiau krintantys į akis, labiau pridengti, dėl to 50mečio žmogaus informaciją skaityti visada sunkiau negu jauno žmogaus.


Pabaiga

Naudodami pokalbio metodą mes galime išsiaiškinti, kaip tiriamasis elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje, ką jis tuo metu jaučia ir galvoja, ir kodėl jis taip elgiasi, kodėl taip jaučia ar galvoja.
Realiame gyvenime kiekvienas žmogus suvokia ir vertina save ne tik sąmoningai, bet ir nesąmoningai, vertina save ne visiškai tiksliai. Neretai žmogus nieko nežino ir net nesusimąsto apie kai kurias savo savybes, kurios objektyviai nulemia jo veiksmus ir poelgius. Tyrėjui žmogaus pasakojimas apie save negali būti vienintelis informacijos šaltinis apie jo savęs vertinimą, kadangi tarp objektyviai egzistuojančių savęs vertinimo ypatumų ir žmogaus pasakojimo vienareikšmio atitikimo dažniausiai nėra.

Raktiniai žodžiai

• pokalbio metodas
• zvilgsnio reiksme
• pokalbiu rusys