Paauglystė ir jaunystė

Tema	Sociologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Teoriniai ir empiriniai žmogaus gyvenimo tyrimai, paplitę devintojo dešimtmečio pabaigoje, įtvirtino humanistinę nuostatą, teigiančią, kad žmogaus gyvenimas - tai didelė vertybė, o jos įprasminimui reikalingos pilnavertės politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės sąlygos.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	6520
	Parsisiųsti16 KB

Išsamus aprašymas

Neatsitiktinai šiuolaikinėse, gilių demokratinių tradicijų ir materialinės gerovės šalyse pradėti kurti taikomieji žmogaus gyvenimo ir socialinių jo galimybių plėtotės modeliai. Handy (1985) manymu, JAV, Japonijoje ir Vakarų Europoje labiausiai paplitę trifaziai - keturfaziai žmogaus gyvenimo modeliai, kurie apima:
- periodą nuo žmogaus gimimo iki mokyklinio išsilavinimo įgijimo (kai vaikai, paaugliai ir jaunuoliai auklėjami, išlaikomi šeimoje);
- profesinės veiklos pradžią, šeimos sukūrimą;
- darbinę veiklą;
- senatvės periodą.
Tradicinės žmogaus gyvenimo raidos prieštaravimai pasireiškia tuo, kad pradinėje fazėje, t.y. išsilavinimo įgijimo metu, jaunuolių pajamos yra minimalios ir neatitinka jų realių poreikių bei laisvalaikio galimybių. Darbinės veiklos fazėje žmogaus pajamos didėja, tačiau smarkiai apribojamas jo laisvalaikis; pensijinėje fazėje žmogaus laisvalaikis nevaržomas, tačiau negrįžtamai prarandami profesiniai ryšiai, pajamos ir bendravimo galimybės.
Žmogaus gyvenimo fazių modeliavimas padeda apibrėžti svarbiausius socialinės politikos prioritetus, padedančius sumažinti prieštaravimus, iškylančius žmogui įvairiais jo gyvenimo laikotarpiais. Antra vertus, šie modeliai padeda giliau pažinti specifines žmogaus augimo, brendimo ir senėjimo problemas. Žmogaus gyvenimas neatskiriamas nuo kokybinių jo amžiaus tarpsnių ypatybių, kurios sociologijoje vadinamos socialiniais perėjimais, socialinėje psichologijoje - reikšmingais gyvenimo įvykiais, etnologijoje - iniciacija ir t.t.


Amžiaus tarpsniai


Amžiaus tarpsnis - tai žmogaus gyvenimo atkarpa, vertinama chronologiniu (laiko) požiūriu. Ji žymi skirtingus ir dažnai prieštaringus žmogaus gyvenimo laikotarpius, kurių periodizavimui dažniausiai panaudojami šie kriterijai:
- neurofiziologiniai, susiję su skirtinga žmogaus anatominių struktūrų branda ir tarpneuroninių ryšių, žyminčių nervinę ir endokrininę sistemas, pokyčiais;
- fiziniai, susiję su lytiniu brendimu (pubertetu) ir dažnai vadinami akceleracija arba ankstyvojo XX amžiaus jaunimo subrendimo tendencija (Tanner, 1978);
- psichologiniai, apimantys žmogaus suvokimo, abstraktaus mąstymo, kultūrinės saviraiškos procesus ir suponuojantys svarbiausią jo sąmonės konstantą - savimonę;

- socialiniai, kultūriniai, susiję su žmogaus bendravimo, mokymosi, darbinės veiklos ir laisvalaikio ypatybėmis.
Taigi skirtingi žmogaus amžiaus tarpsniai yra susiję su negrįžtamais biologiniais pokyčiais jo organizme, o kita vertus - su tolygiai augančiu žmogaus socialiniu kultūriniu sąmonėjimu ir jo saviraiškos galimybėmis.
Vėlyvosios paauglystės ir ankstyvosios jaunystės laikotarpis, susijęs su ryškiais pubertetiniais, fiziologiniais pokyčiais žmogaus organizme, jo fiziniu augimu, poslinkiais mąstyme, išgyvenimuose ir savimonėje. Šis amžiaus tarpsnis, Kupczyko (1989) manymu, susijęs su pačiais intensyviausiais pokyčiais žmogaus gyvenime, kurių rezultatai atsiliepia jo socialiniams ir individualiam likimui.
Daugelis tyrinėtojų šį laikotarpį apibūdina kaip labai prieštaringą, susijusį su maištingu jaunimo elgesiu ir chaotiška subkultūra. Neretai socialinių prieštaravimų ir paauglių nesubrendimo fone atsiranda psichologiniai jų besiformuojančios sąmonės sutrikimai, pasireiškiantys emociniu nepastovumu, nervingumu, elgesio negatyvizmu ar demonstratyvumu. Tai dar viena priežastis, paaiškinanti, kodėl išskirtinę reikšmę įgija bręstančio žmogaus sąmonės problemos pubertete. Fundamentiniai šios srities tyrimai jau ne vieną dešimtmetį vykdomi Vakarų Europoje, Skandinavijoje ir kitose pasaulio šalyse.


Puberteto ypatybės


Pubertetu vadinamas žmogaus psichofizinių, socialinių kultūrinių pokyčių ir perėjimo iš vaikystės į suaugusio žmogaus statusą laikotarpis. Jo pradžia susijusi su kokybiškai naujais biologinių procesų pokyčiais vaiko organizme. Pubertetinio vystimosi procesas nulemtas genetiškai ir pasireiškia visiškai vienodai net ir skirtingose socialinėse, kultūrinėse ir ekonominėse sąlygose. Vaiko organizme per palyginti labai trumpą laikotarpį - 3-4 metus - atsiranda ryškūs morrfologiniai (hormoniniai), fiziologiniai, somatiniai pokyčiai, antriniai lyties požymiai. Puberteto procesų tyrimai parodė, kad esminiai paauglių organizmo pokyčiai prasideda jau nuo 10 - 12 metų, o jų nuotaikų kaita pasireiškia impulsyvumo ir netgi negatyvizmo reakcijomis. Taigi somatinius paauglių pokyčius papildo psichinių (mąstymo, jausminių) struktūrų kaita, taip pat pasikeitęs jų socialinis elgesys, padidėjęs atotrūkis nuo šeimos.
Mokslinėje literatūroje chronologinės puberteto - jaunystės ribos apibūdinamos kaip labai plačios - nuo 10 - 12 ir iki 18 - 20 - 22 metų (Rinsley, 1982, Huttenlocher, 1984). Tačiau jos nuolat koreguojamos, nes dar labai daug neaiškumų slypi procesuose, lemiančiuose biosocialinę puberteto pradžią. Tanneris (1962) atliko nuodugnią somatinio paauglių vystymosi stadijų analizę ir pastebėjo gana netikėtą, tačiau statistiškai pagrįstą tendenciją: XX amžiuje puberteto pradžia tapo žymiai ankstyvesnė Skandinavijos, Europos ir Amerikos šalyse. Taip pat jis palygino vienos anglų mokyklos šešiolikmečių auklėtinių ūgio vidurkių pokyčius per vieną šimtmetį: 1873 metais vidutinis moksleivių ūgis siekė 1 m 64 cm, 1953 metais - 1 m 73 cm. Kitaip tariant, per aštuoniasdešimt metų skirtingų jaunimo kartų ūgis dėsningai keitėsi, kasmet priaugdamas po 1 cm! Mergaičių pirmųjų menstruacijų ciklas taip pat tapo ankstesniu 3 metais. Muusas (1971) šį ankstyvojo fizinio brendimo, arba akceleracijos, fenomeną iliustravo tuo faktu, kad šiais laikais į viduramžio riterio šarvus gali tilpti tik trylikamečiai.
Akceleracijos fenomenas ištirtas toli gražu nepakankamai, paspartėjus paauglių svorio, ūgio ir kitų morfologinių charakteristikų kaitos priežastys nežinomos. Petersono, Tailoro (1980) tyrimai parodė, kad biologiniai puberteto pokyčiai glaudžiai susiję su socialiniais veiksniais, t.y. perėjimo į suaugusių žmonių statusą ypatybėmis. Kultūrologines šio perėjimo ypatybes išsamiai perteikė jau klasikiniais tapę Mead (1961) darbai. Knygoje "Paauglystė Samoa", išleistoje 1928 metais, lyginama amerikiečių ir samoa paauglių mergaičių brendimo ypatybes, ji rašė:"…nors fizinis paauglių vystymasis yra nekintantis veiksnys tiek Amerikoje, tiek Samoa, tačiau jaunų amerikiečių ir Samoa mergaičių socialinis elgesys smarkiai skiriasi. (Mead, 1961). Mead manymu, bendruomeninėje Samoa kultūroje paauglių elgesio nevaržė griežtos moralinės, socialinės ir profesinės normos, skirtingai nuo jų bendraamžių vakarietiškoje visuomenėje. Be to, paprotinėje šios salos kultūroje "seksualumas vertinamas kaip įgimtas ir malonus dalykas; lytinį jaunuolių gyvenimą riboja tik pavieniai, susiję su priklausymu tam tikrai kastai, draudimai" .
Tad biologiniai paauglių puberteto procesai identiški skirtingų pasaulio tautų ir rasių kultūrose, tačiau jų socialinės brandos modeliai labai skirtingi ir susiję su papročiais, šeimos ir socialinių institucijų keliamais reikalavimais.
Mąstymo pokyčiai pubertete - taip pat labai svarbus besikeičiančios paauglių asmenybės požymis. Atsiranda kokybiškai nauja jų intelekto savybė - sugebėjimas samprotauti, kurti teorines prielaidas, savarankiškus vertinimus ir sprendimus. Ellisas (1980) tyrė septyniolikmečių sąmonės raidos ypatybes (generalinė atranka - 6000 moksleivių) ir pastebėjo, kad moralės ir kultūros normos žymiai giliau įtakoja jų nuostatas, nei vaikystėje. Jo manymu, subjektyvus paauglių sugejimas savarankiškai vertinti tai, kas jiems svarbu ir reikšminga, pirmąkart atsiranda tik nuo 16 metų. Tais pačiais metais atlikti Miller, Colemano (1980, 1981) tyrimai parodė, kad paauglių lytis taip pat yra svarbus veiksnys, sąlygojantis jų savimonės formavimosi procesus.
Lichko (1991) pubertetinį periodą pavadino specifiniu, pasižyminčiu ne tik "audringais neuroendokrininiais poslinkiais" paauglio organizme, bet ir vien tik šiam žmogaus gyvenimo laikotarpiui būdingomis psicholiginėmis savybėmis:
- emancipacija, pasireiškiančia paauglių siekiu išsivaduoti iš suaugusių globos;
- pomėgių (hobby) diferenciacija;
- gilaus poreikio bendrauti atsiradimu.
Gekaso (1974), Berno (1986) tyrimai patvirtino prielaidas apie tai, kad pozityvūs santykiai šeimoje, tarpusavio parama ir pasitikėjimas ugdo adekvačią, sitonišką aplinkai paauglių savimonę. Ir atvirkščiai, nedarnių, konfliktinių šeimų vaikai kentėjo dėl ryškių sužadinamojo ar slopinamojo pobūdžio jausminių sutrikimų, depresyvios psichozės, nusivylimo artimaisiais ir savimi.
Paauglystės - ankstyvosios jaunystės laikotarpį Kohlberg (1976) ir kiti tyrinėtojai apibūdino kaip labai sudėtingą ir dažnai prieštaringą daugiafazį, tęstinį procesą, kurį
sąlyginai galima suskirstyti į:
- 10 - 14 metų - ankstyvąją paauglystę, atitinkančią lytinės brandos pradžią, tačiau socialinio statuso požiūrio dar nesiskiriančią nuo vaikystės;
- 15 - 16 metų viduriniąją paauglystę, susijusią su ryškiais somatiniais, psichiniais pokyčiais;
- 17 - 19 metų - vėlyvąją paauglystę ir jaunystės pradžią, susijusią ne tik su psichosomatiniais, bet ir socialiniais poslinkiais jaunuolio gyvenime - studijomis, darbinės veiklos pradžia.
Dauguma šiuolaikinių puberteto, jaunystės laikotarpio tyrimų sutelkti ties įvairaus pobūdžio socio kultūrinių sąlygų (amžiaus, lyties, šeimos, turtinės padėties) analize, streso ir lytinės brandos problemų tyrimais. Tačiau kol kas dar visai nedaug tyrimų, interpretuojančių bręstančio žmogaus sąmonės ir elgesio pokyčius ne fragmentiškai, o globaliame žmogaus gyvenimo raidos kontekste.
Pubertetinių pokyčių raidos dėsningumus, integruotus į vieningą visumą, pagrindė jau minėta Eriksono (1963, 1975) epigenetinė sąmonės struktūrų samprata. Jo manymu, kiekviename naujame žmogaus amžiaus tarpsnyje atsiranda vis naujos struktūrinės sąmonės ypatybės ir todėl žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į fazes, susijusias su tam tikromis socialinėmis ir psichologinėmis ypatybėmis. Eriksonas apibūdino išplėstinę žmogaus gyvenimo raidos seką, kurioje nuo gimimo iki mirties galima diferenciojuoti artuonis skirtingus epigenetinio vystimosi etapus.
Jaunystę - penktąjį žmogaus epigenetinės raidos etapą, Eriksonas apibūdina kaip išskirtinį jausminės, intelekto ir savimonės raiškos procesą, kuris gali įgyti pozityvią arba negatyvią vystymosi kryptį.
Kohlbergo (1976) ir jo bendradarbių tyrimai, susiję su paauglių elgesio ir moralinių nuostatų kaitos problemomis, papildė epigenetinę Eriksono gyvenimo raidos sampratą. Dvylika metų Kohlbergas tyrė gausias paauglių grupes, panaudodamas standartizuoto interviu ir moralinių dilemų pasirinkimo metodiką. Moralinė dilema - tai tokia pasirinkimo situacija, kurioje tiriamasis privalo ginti arba visuotinai pripažintas moralės normas, arba savo interesus. Štai būdingas pavyzdys: "Sunkiai susirgo vieno vaikino motina. Ją išgelbėti gali tik labai brangūs vaistai, kuriems nupirkti neužtenka pinigų. Ir štai vieną naktį šis vaikinas ryžtasi įsilaužti į vaistinę ir pavogti reikiamus vaistus. Ar galime pateisinti jo poelgį? Jei taip, tai kodėl?" Kohlbergą domino tiriamųjų moralinio pasirinkimo paskatos, jų motyvacija. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogaus moralinės sąmonės turinys smarkiai keičiasi ir todėl galime apibrėžti atskiras jo vystymosi stadijas. Apibendrinęs ilgamečių savo tyrimų rezultatus, Kohlbergas išskyrė šias svarbiausias paauglių moralinės raidos stadijas:
I - heteronominė arba pasirinkimo stadija, prasidedanti vaikystėje, kai dorovinį augančios asmenybės apsisprendimą sąlygoja paprastas paklusimas tėvams, auklėtojams, o ne vidinis įsitikinimas;
II - individualumo stadija, susijusi su asmeniniais paauglio interesais, kai teisinga ti tai, kas jam naudinga;
III - konforminio elgesio stadija, kuri pasireiškia paauglių siekiu "patikti aplinkiniams", sukurti pozityvius socialinius ryšius šeimoje, mokykloje, bendraamžių grupėje. Šioje stadijoje bręstanti asmenybė stengiasi ne tik suvokti, bet ir įprasminti savo socialinės grupės vertinimus, tikslus;
IV - socialinės saviraiškos stadija, kurioje paauglys pradeda suvokti ir įsisąmoninti autoritetų, pareigų svarbą (pozytivus elgesys, drausmė įvardijami kaip visuotinės vertybės).

Tolesnį moralinį žmogaus vystymąsi Kohlbergas pavadino moralinių principų išsaugojimo stadijomis, kai dorovinės vertybės įtvirtinamos dažnai prieštaringoje gyvenimo kasdienybėje. Šios stadijos dažniausiai pastebimos brandžiame žmogaus amžiuje, nors kai kada pasireiškia ir ankstyvojoje jaunystėje (ne anksčiau sulaukus 20 metų). Tai - penktoji, arba asmenybės saviraiškos, stadija, kurioje žmogus suvokia ir įprasmina universalias vertybes - laisvę, gėrį, grožį. Šeštąją, arba paskutinę žmogaus moralinės raidos stadiją, apibūdina jo giliai įsisąmoninti etiniai principai. Kohlbergas ne vieną kartą pabrėžėm kad sunku tikėtis nuoseklaus šių teoriškai apibrėžtų žmogaus moralinės raidos stadijų atkartojimo sudėtingoje gyvenimo realybėje. Būdingas pavyzdys - Vietnamo karas, kurio metu tik vienas baudžiamojo būrio kareivis atsisakė šaudyti į taikius vietos gyventojus. Kartu tai buvo vienintelė asmenybė, apgynusi savo moralinius principus ir netiesiogiai įrodžiusi tuo metu išgarsėjusios Kohlbergo sampratos pagrįstumą.
Kohlbergas ir kiti tyrinėtojai padėjo teoriškai ir empiriškai pagrįsti labai svarbią besivystančio žmogaus gyvenimo raidos sampratą šiuolaikiniame socialiniame pažinime. Pradinė jos stadija - pubertetas, ne tik savitas, bet ir ypatingos svarbos laikotarpis, kuriame atsiranda ir vystosi visai nauja psichosocialinė žmogaus realybė. Žymiausi šio šimtmečio tyrinėtojai įžvelgė žmogaus ankstyvojo socialinio kultūrinio vystymosi svarbą. Amerikiečių psichologas, antropologas Hallas (1904) šio amžiaus pradžioje įkvėptai rašė:"…rūpinantis mūsų rasės ateitimi ir jos pažanga, būtina suprasti, kad paauglystė - tai versmė, kurioje rasime svarbiausius mūsų tikslus ir priemones jiems įgyvendinti. Jei mūsų rasė galų gale pasieks aukštesnįjį savo raidos lygmenį, tai bus pažangių žmogaus pokyčių paauglystėje rezultatas, tapęs atraminiu visos rasės augimui".
Prancūzų tyrinėtojas Claes (1986) , apibendrinęs svarbiausius šio šimtmečio tyrimus, vienu ar kitu aspektu susijusius su puberteto problemomis, taip pat ne mažiau įkvėptai konstatavo: "Paauglystėje žmogus atsiduria ant išimtinai svarbių pasikeitimų slenksčio, kurie sąlygoja jo biologinį, psichologinį ir socialinį vystymąsi: pirma, jo organizmas patiria gilius pokyčius pubertetinio šuolio dėka; antra, kinta jo intelektas; trečia, įvaldomi ir įprasminami nauji ryšiai, kol galų gale atsiranda visiškai nauja žmogiškoji kokybė - savimonė".
Taigi pubertetas yra pačių intensyviausių žmogaus somatinių, psichinių ir dvasinių pokyčių lakotarpis, lemiantis jo gyvenimą ir individualų likimą.








Jaunystės stadijos pagal E. Eriksoną


1. Brendimas ir jaunystė (12 - 18 metų).
Paauglystei būdinga asmenybės identifikacija arba socialinių vaidmenų sumaišties krizė. Vaikas turi išsiugdyti sugebėjimą suvokti save kaip asmenį, kaip sūnų ar dukrą, kaip draugą, kaip mokinį, pagaliau kaip vyrą ir kaip moterį, nes jų socialiniai vaidmenys ateityje bus skirtingi. Šioje stadijoje vyksta ir patys didžiausi fiziologiniai ir psichologiniai - kūno ir sielos - pokyčiai, kuriuos kartais paaugliai stebi lyg žiūrovai, o retsykiais jiems net prieštarauja. Tai kartu ir pasirinkimo laikotarpis. Jeigu paaugliai nesuvokia, kas jie yra, nors skiria sau patį didžiausią dėmesį, pradedant apranga, šukuosena, abstrakčiu mąstymu ir referentinės grupės pasirinkimu, jų sąmonėje atsiranda sumaištis, kuri dažnai būna paauglių asocialaus elgesio prielaida.
2. Jaunas suaugusiojo amžius.
Tai intymumo arba uždarumo bei vienatvės krizė. Šioje stadijoje ypač reikšmingas asmeninių ryšių formavimasis. Jei tokių ryšių nėra, atsiranda psichologinis atsiskyrimas nuo kitų. Net ir būdamas su kitais drauge, paauglys jaučiasi vienišas. Draugystė be galo svarbi paauglių amžiuje, nes išmokti būti kito draugu arba pačiam sugebėti priimti draugystę ne visuomet lengva ir ne visuomet pavyksta. Meilė - šio laikotarpio idealas. Tačiau pats kritiškiausias momentas - seksualių ryšių siekimas. Toks svarbus gyvenime sprendimas turėtų vykti tik rimtai apsvarsčius jo prielaidas ir pasekmes. O tai reiškia, kad visos prielaidos jau turi būti suformuotos šeimoje taip, kad seksualių ryšių pasekmės neatneštų netikėtų staigmenų - fizinių ar psichinių.


Jaunystė ir brendimas


Subrendimas, kūdikystės psichologinis galas, dabar įvyksta anksčiau negu buvusiose kartose. XIX a. viduryje Amerikos mergaičių pirmosios mėnesinės atsirasdavo, kai jos būdavo vidutiniškai 16 - 17 metų. XX a. pradžioje - jau 15 metų, o dabar - apie 12 metų (Coleman, 1975; Lancaster, 1985; Laslett, 1971/1973). Berniukai irgi subręsta anksčiau, ir jie visi yra kur kas aukštesni už savo protėvius (Gillis, 1974; Tanner, 1971). Tačiau fizinis subrendimas nesuteikia suaugusiojo padėties (Brook-Gun and Petersen, 1983). Didelė dalis tų elementų, kurie šiandien apibrėžia vaikystę, - segregacija pagal amžių, mokykla, ekonominis nesavarankiškumas - ir toliau riboja gyvenimą jaunuolių, kurių jau nebegalima vadinti vaikais, bet kurie dar nėra suaugę.
Dvi XIX a. naujovės prisidėjo prie to, kad jaunystė nebelaikoma laipsnišku perėjimu į savarankiškumą, ji tapo etapu, pilnu ambicijų, dalinio savarankiškumo ir vis didesnės nepriklausomybės. Viena jų - tai privalomas visuotinis mokslas, kurio dėka jaunuoliai paruošiami darbui pagal specialybę ir dalyvavymui tokiose institucijose kaip profesinės sąjungos ir politinės partijos. Kadangi visuomenė tapo labiau biurokratinė, tokios pasidarė ir mokyklos. Antrasis faktorius - vaikų darbo įstatymai, priimti XIX a. švietėjiško judėjimo dėka (Kett, 1973). Reformų šalininkai kritikavo jaunimo eksplotavimą fabrikuose ir šachtose, buvo priimti įsakymai, ginantys juos nuo sunkių darbų, ilgos darbo dienos ir kenksmingų sąlygų. Galų gale jaunimo nepriėmė į beveik bet kokį mokamą darbą. Štai tokiomis sąlygomis bręsta šiolaikinis jaunimas. Visi šie socialiniai pasikeitimai nukelia vaikystės socialinę pabaigą.


Jaunystės sąvoka


Jaunystės sąvoka atsirado XIX a. pabaigoje (Hall, 1904). Šiandien ji sutampa su mokymusi vidurinėje mokykloje, kurią Amerikoje vaikai pradeda lankyti 12 metų ir baigia apie 20 metų, t.y. pradeda kaip paaugliai, o baigia kaip jauni "suaugę". Net ir įstoję į koledžą, jie lieka tėvų išlaikytiniais ir grįžta pas tėvus atostogų. Jaunystės pabaigą žymi galimybė nebelankyti mokyklos, teisė vairuoti automobilį, tuoktis be tėvų leidimo, balsuoti, pirkti alkoholį ir atsakyti už savo nusikaltimus. Visoje Amerikoje galioja vienas balsavimo įstatymas, o kitos išvardytos teisės ir pareigos įgyjamos skirtingose valstijose ne vienu laiku. Tai reiškia, jog subrendimas nesiejamas su aiškia amžiaus riba.
Jaunuolių, kaip ir vaikų, rimčiausias darbas - mokytis. Amerikoje manoma, jog jaunimas gali teisingai vystytis psichologiškai tik su sąlyga, kad jiems nebus trukdoma. Viduriniuosiuose visuomenės sluoksniuose priimta paauglius globoti, kol jie tampa pilnavertėmis asmenybėmis.


Jaunystės konfliktai


Didžiausi bręstančio jaunimo pergyvenimai būna susieti su įtampa šeimoje - ypač skyrybomis ir finansiniais sunkumais. Tyrimai, apėmę tris paskutiniuosius dešimtmečius, parodė aiškią priklausomybę tarp jaunų savižudžių skaičiaus ir skyrybų skaičiaus. Jei didėja skyrybų skaičius, tai didėja ir jaunų savižudžių skaičius. Paaugliai kartais laiko save kaltais dėl tėvų nesutarimo, labai pergyvena, kai netenka vieno iš gimdytojų, labai jaučia, kaip po tėvų skyrybų pablogėjo finansinė būklė (Stack, 1986). Pastebėta priklausomybė lyg ir reiškia, kad tėvų skyrybos veda vaikus į savižudybę. Iš tikrųjų gali būti, jog čia veikia trečias faktorius: išoriniai visuomeniniai ir ekonominiai poveikiai ardo šeimas ir skatina jaunuolius žudytis.
Tik pradedantiems dirbti jaunuoliams labiau gresia bedarbystė negu vyresniems broliams ir sesėms. Apie 1990 metus bedarbystės laipsnis tarp 16 - 19 metų jaunuolių buvo beveik tris kartus didesnis negu tarp vyresnių kaip 25 metų žmonių. Pradedantys dirbti jaunuoliai dar neturi profesinės tapatybės ir retai turi išlaikytinių, todėl jų bedarbystė gali pasirodyti menka problema. Tačiau jaunimo bedarbystės tyrimai rodo, kad jaunuoliai labai kenčia nuo finansinių sunkumų ie kad tai gali atsiliepti visai šeimai (Coffield, 1987). Jei bedarbystė užtrunka, jos pasekmės gali atsiliepti ir brandos amžiuje.

Raktiniai žodžiai

• jaunyste
• paauglyste
• paauglystė