Onė Baliukonytė

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	O. Baliukonytė - poetė, atėjusi iš savo vaikystės tolimame Dzūkijos kaime, sunkiu skurdaus pokario vaiko gyvenime laimingai išgyvenusi ankstyviausia ir esminę žmogaus būties poeziją - draugystę su medžiu, gėlė, lauku, pieva, pavasario polaidžiu, pirmuoju sniegu.
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	615
	Parsisiųsti10 KB

Išsamus aprašymas

O. Baliukonytės eilėraščiuose, pradedant pirmuoju rinkiniu (“Laukinės vaivorykštės”, 1971), gamtos vaizdas savaime nėra svarbus - reikšmingesnis jo iškalbumas, atsirandąs iš minties, būsenos, žmogiškojo buvimo, sąlyčio su gamta. Tas sąlytis gamtą sudvasina, palengvina bežodį galvojimą.
Buvo gal tai ne lietus…
Gal žvaigždės taip švietė krisdamos
Ar užmiršti eilėraščiai?
“Šviesa ir lietaus šešėliai lengvi…”
Taip formuojasi priešpriešos vaizdo linijos (kontraversinės): lietus - ne lietus, žaizdos - ar žaizdos?, matė - nematė, žvaigždės ar užmiršti eilėraščiai, ne eilėraščiai - akmenys. Ankstyvuosiuose O. Baliukonytės eilėraščiuose yra įdomaus žaidimo - stebuklingo jaunystės atradimo, kad žodžiais galima pralenkti tikrovę, sukurti nebūtas ir nesančias situacijas, kurios tačiau gali išsipildyti, patikint, kad žmogus netik paklūsta likimui, bet ir pats jį kuria. Likimo ypatingumo nuojauta, kiek iš baladžių, kiek iš graudžiųjų pokario metų dzūkų dainų, iš jų interpretacijos, jau pasirodo pirmame rinkinyje (“Nemylėki. Bus labai sunku / juokiasi visi tik nemylėki” - “ Bus balti eilėraščiai…”).
“Viltis” - antrasis rinkinys, išėjęs tik po penkerių metų (1976), pažymėtas lemtingos tylos, neaplenkiančios nei vieno tikro poeto. Gyvenimiškųjų ir poetinių principų formavimosi knyga, ne vienam poetui pažystamo peržengiamo slenksčio knyga.
Gyvenimo tiesa nėra duota, ji amžinai ieškoma, pradedant klausimu: “Kas tu esi, gyvenime?”. Bet kaip sunku į šį būties klausimą atsakyti išdidžiais žodžiais, kurių reikalauja klausimo rimtis ir kuriuos siūlo klasika,- pirmiausia V. Mykolaitis - Putinas, vienas didžiausių poetės autoritetų. Bet per XXa. Poezija plaukia ir “Rembo prakeiktas Girtas Laivas”, pilnas veidų - kaukių, poeto mūza ir naivi ir nekalta mergelė, ir prostitutė (“Mūzos”). Dar viena neišskiriama netik kūrybos, bet ir žmogaus būties priešprieša.
Šviesa yra netik savaime duota, bet ir prisikėlimo iš purvo šviesa - pagal poetinę tradiciją Š. Bodlero šviesa. Tai viena vaizdo - prieštaros (“Oazėse mes ieškom dykumos” - “Stebuklas”;”Viršūnėj aukščiausioj bedugnė” - “Budleriškasis”) psichologinių atradimų.
Vaizdas - prieštara susiformuoja “Viltyje”, išaugdamas iš pirmojo rinkinio žodinių opozicijų ar abejonių, joms tarsi užsipildant prieštaringa ir dramatiška gyvenimo medžiaga: “Tave mylės, tave vadins gražiai, / Bet užsikimšk ausis, kad negirdėtum” - “Stebuklas”. Priešinamasi ir sau, ir savo nubraukiant ir paneigiant išankstinį poetiškumą: “Spalvoti vaivorykščių tiltai sugriūva, pranyko. / Dabar jau ir lietūs - tik lietūs, ir sniegas - tik sniegas” (“Kasdieniškas eilėraštis”)
O. Baliukonytės lyrikoje žmogus tarsi eina prieš save, netgi prieš savo trumpą laimę. Švelnus ir drovus jausmas slepiamas - jame nėra jėgos, pasirinkimo, apsisprendimo, net kaip savotiško iššūkio, pasipriešinimo vienai ar kitai situacijai. Drovumas, švelnumas kaip ir įprastas, savaiminis gamtos gražumas, tarsi specialiai perbrėžiamas tamsesne, skaudesne, likimiškesne linija: “Ir skleidžiasi gėlės, jau pasmerktos mirti” (“Bodleriškasis”); “Taip žydi rugiai nesėti ant iliuzijų kalno” (“Žaidimai”); “Saulėgrąžų laukai juodi ir nykūs…”
Gyvenimo jausmas O. Baliukonytės lyrikoje yra ir dramatiškas, ir kiek dramatizuojamas, forsuojamas - eilėraštis kartais užlūžta kaip balsas gerklėj. Gal vidinė spyruoklė ir neturėtų būti tokia įtempta, leidžiant laisviau reikštis įgimtam gamtos ir žmogaus harmonijos jausmui, skatinančiam žmogaus atvirumą pačiam su savim nors akimirkai sutampant, susitaikant:
Plakas į smilkinį džiaugsmo gyslė tyli.
Tėviškių mūsų regėjimuos vėl mes jauni ir gražūs…
Švelniai lenkiesi dulkėtam barkūnui pavieškely,
Raskilai, sergstinčiai užmirštas tavo ašaras.
“Sparnas. Artėjantis delnas…”.
Bet tai jau trečio rinkinio “iš kelio dulkių” akimirka.
Sunku būtų rasti geresnį pavyzdį ir O. Baliukonytės lyrikos moteriškumo aspektui - ne tik meilės, bet ir globos jausmui.
Didelė dalis “Iš kelio dulkių” rinkinio - meilės eilėraščiai, intymiųjų išgyvenimų eilėraščiai. Eilėraščiai, kurių mūsų lyrikai labai trūksta, nors jų, pernelyg prėskų arba iš anksto skaisčiai dorovingų, yra kiekviename rinkinyje. O. baliukonytės meilės eilėraščiai yra gilūs, dramatiški ir atviri.
Rinkinys “Iš kelio dulkių”, vienas geriausių pastarojo metų lyrikos knygų, išsiskiria ir aistringumu - jausmų intensyvumu, aistringu etinės žmogaus tiesos ieškojimu. Aistra, kaip neatšaukiama būtinybė, kaip didžiausia vidinė jėga, sujungianti žmogaus dvasią su pergyvenimo gelme, yra O.Baliukonytės lyrikos autentiškumo pagrindas, motyvas ir kriterijus. Nėra išankstinės tiesos, atskirtos nuo gyvenimo, nuo meilės jam, ne tik gražiam, bet ir visokiam. O.Baliukonytės lyrikoje itin savita, etiškai nuspalvinta karalienės ir elgetos antinomija (priešprieša), atskleista ir gamtos šrichais: “karališko liūdesio rožės, karališkoji lelija, o greta usnis, sumindžiota kieno žolė. Karalienei reikia visko arba nieko, ji laisva pasirinkti ir atsisakyti: “Ką vakar glėbyje laikiau - ne mano. Grąžinu” (“Nešuos kaip žiburį”); “Neskauda, neskaudėjo, neskaudės” (“ Aš mokausi išsiskyrimų meno”). Elgetai - trupinio: “Nenoriu visos riekės nuo lūžtančio stalo. Man - trupinį” (“Vestuvių išvakarėse”). Tik nėra atskirai karalienės ir elgetos, nėra atskiro jų gyvenimo.
Apskritai O. Baliukonytės lyrikoje kuriamas savitas metalo ir mineralų įvaizdžių klodas. Liudydamas poetinio pasaulio ir jo raiškos vientisumą, kaip autentiškumo pagrindą, šis klodas skirsto pagal bendrąjį dvivertiškumą (ten - čia, namai - namie, paukščio plunksna - skruzdelės lažas): vienoje pusėje - akmenys, stiklas, nuolaužos, smėlis, dulkės, asfaltas, kitoje - smaragdas, perlas, ametistas, krištolas, sidabras, auksas…Naujausiuose eilėraščiuose (“Tėve mūsų gyvenime”) dar - marmuras, deimantas…Tos priešpriešos kartais yra pernelyg vienareikšmės - buities bevaisis smėlis supriešinamas su violetiniu sielos ametistu (“ Tik ametistas…”). Savitos dvasios metaforos (“džiaugsmo spiritas”, “aistros vitaminas”, “deimanto žaibas”) atsiranda iš atkakliai poetės ieškomos išorinio ir vidinio gyvenimo jungties. Ne visada ji pavyksta - koks “išprotėjęs vilkdalgis” (“Nešuos kaip žiburį…”) yra pertemtas, tik išoriškai dramatizuotas. Nedramatizuoti dramatiško - tai O. Baliukonytės poezijos ir poetinės technikos galimybių vertas siekis. Išdidumas yra asketiškas, jo negalima ornamentuoti.
Tas išdidus, likimą provokuojantis gestas - kažkur giliai jis remiasi į V. Mačernį: “Man neduokit draugų, mylimos - / Švelnumu jie mane pražudys…” (“Buk, gyvenime, man neteisingas….”). Iš tos pačios išdidžios ir lemtingos vidinio atsižadėjimo versmės kad ir šios (ir ne tik šios!) O. Baliukonytės eilutės: “Likime, nieko veltui man neduok: / Tyliausio žodžio nei skurdžiausio žodžio”: Bet perkerta šią asketiškos stiprybės liniją žmogiško, gal būt pirmiausia moteriško silpnumo akimirką - ir visas išdidus gyvenimas staiga sutelpa į vieną “bobišką ašarą”: “Ir saujoj užspaudžiu kaip grąžą / Iš viso gyvenimo - alkaną bobišką ašarą” (“O buvo tik šuolis…”). Ta netikėta ir savaip gretą elgetos dėsninga “ bobiška ašara” sugriauna išankstinę “karališkumo” užtvarą tarp žmogaus ir gyvenimo, atveria dramatišką jausmo situaciją ir ją pridengia, saugodama nuo patetikos, sentimentalumo ir nuogo atvirumo. O.Baliukonytės eilėraščio vaizdas dažnai remiasi atvirumo ir pridengimo pusiausvyra, kuri meilės eilėraščiams yra itin svarbi.
Meilės, kaip likimo, kaip vienintelės lemties, supratimas. O.Baliukonytės lyrikoje neatskiriamas nuo moteriškumo ir nuo poeto pašaukimo. Giliausiuose, gal sąmoningai ir nesuvokiamuose kloduose, moteriškumui tarsi priešinamasi - poezija yra vienintelė visiems - be nuolaidų.
Žmogus yra tvirtas jei sąmoningai apriboja savo pasaulį, saugodamas jo esmę - “jam skirtą giesmę”.
Skirties arba lemties, likimo motyvas ankstesnėje O.Baliukonytės lyrikoje buvo tarsi likimiškesnis. Juk ištiesų daug kas žmogaus kelyje nulemta iš anksto - gabumų, charakterio, šeimos… Rinkinyje “Iš kelio dulkių” “skirtoji giesmė” labiau atiduodama į paties žmogaus rankas, jo susikaupimui valiai, kartu tikint gamtos pasaulio akivaizdžiai liudijamu biologiniu ir dvasiniu tikslingumu: “Kelyje kur jau šitiekos klupta ir keltasi, - kartą / Kiekvienam iš po šukių ir šiukšlių sužimba žvaigždė” (“Neliūdėk”). Iš esmės ta pati mintis eilėraštyje “Ir viltį…”: Tu lopšyje dar šitą šviesų troškulį pažadini - / Ir viltį, kad, kelionėn leisdama teisingai mus visus apdalini”. Kiekvieno žmogaus, žmogaus tarp žmonių, kaip ir “menkiausio paukštuičio”, skirtis turi išsipildyti - ir šita viltis gali būti svarbia etine atrama, saugančia, gaudžiančia, verčiančia keltis ir eiti. O.Baliukonytės lyrikos kontekste turi savita žmogaus skirties kietumo atspalvį - gyvenimo programos atspalvį. Pro jausmų sumaištį, pro svaigę aistros beprotybę, pro silpnumo akimirką jos lyrikoje brėžiasi išdidumo, dvasios stiprybės, ištikimybės žmoniškumui idealai - ta spindinti meno klasikos viršūnė, į kurią žmogus turi stiebtis gyvendamas ir kurdamas.

Raktiniai žodžiai

• likime nieko veltui man neduok
• onė baliukonytė
• meiles eilerasciai