Nerimas, baimė, fobijos

Tema	Psichologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Nerimas, baimė – šios emocijos žmogų lydi jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Vaikas augdamas susiduria su labai daug naujų (todėl bauginančių) dalykų. Daug kas priklauso nuo tėvų elgesio : ar jie mėgins savo atžalą apsaugoti nuo nemalonių emocijų , ar mokys jas įveikti.
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	4552
	Parsisiųsti15 KB

Išsamus aprašymas

Nerimas paprastai kyla dėl vidinių žmogų draskančių konfliktų . Dažnai nerimo apskritai neįmanoma suvokti. Žmogus paprasčiausiai nežino, kodėl jį kankina nerimas. Jis sako : “ neramu ir tiek!” . Tai iš pasamonės gelmių kylantis nerimas. Jį paprastai išgyvena savojo vidinio konflikto nepajėgiantis suvokti žmogus. Tokį nerimą galima apibūdinti, kaip savotiška nerimastingą laukimą. Kad asnwnybę žalojantis nerimo poveikis sumažėtų, nertetai prisireikia ieškoti profesionalios pagalbos – kreiptis į psichoterapeutą...
Kuo nerimas skiriasi nuo baimės? Ar šios sąvokos nėra tapačios? Ne , nėra. Nerimas – tai labiau neapibrėžtas grėsmės jausmas, nuo baimės besiskirtianti pavojaus neapibrėžtumu. Nerimo priežastys dažnaiusiai slypi vidiniame žmogaus konflikte, o baimės priežasčių reikia ieškoti realybėje.
Baimė – naturali žmogaus reakcija į tai, kas nauja, nežinoma, grėsminga. Baimė nėra silpnumo požymis (kaikam atrodo, kad bailus, vadinasi, silpnas ).
Vis dėl to, koks gi žmogus yra silpnas? Ogi tas, kuris bijo savo baimės, kuris bijo tą baimę parodyti. Juk ir drąsa – tai ne baimės neturėjimas, o greičiau tam tikras sugebėjimas (nepaisant baimės!) išbūti ( ir atlikti deramus veiksmus!) tam tikroje nemalonioje, ar net siaubingoje situacijoje. Drąsus žmogus yra tas, kuris bijo ir stengiasi įveikti savo baimę.
Baimės šaltinis paprastai yra išoriniame pasaulyje.

2. Įkyriosios būsenos

Liguistos psichikos būsenos – žmogų kamuoja įkyrios mintys, abejonės, vaizdiniai, prisiminimai, baimės, potraukiai, kurių jis negali atsikratyti, nors ir supranta, kad jie nepagrįsti ir beprasmiški. Panaši būsena kartais gali pasitaikyti ir sveikam jautrios psichikos žmogui. Jis abejoja įprastais veismais(pavyzdžiui, vis tikrina, ar užrakintos durys, išjungti prietaisai), taria nereikšmingus žodžius(pavyzdžiui, “vadinasi”, “vienu žodžiu” ), tačiau jam tai netrukdo.
Įkyriosios būsenos atsiranda sergantiems neuroze arba kita psichikos liga. Kartais į įkyriasias būsenas pastūmėja atsitiktinis negalavimas, nelaimingas atsitikimas.
Ypač įkyrios ir kamuojančios būna nepagrįstos baimės arba fobijos. Ligonį apima didelis nerimas, jam svaigsta galva, smarkai plaka širdis, pila prakaitas ; jis daro įkyrius beprasmiškus veiksmus, bijo likti vinas, negali dirbti, nenori bendrauti. Kuo labiau ligonis stengiasi šių būsenų atsikratyti, tuo labiau jos trukdo jam ilsėtis, susikaupti, dirbti.
Sergančiam įkyriomis būsenomis geriausiai gali padėti psichiatras. Tik reikia į jį kuo anksčiau kreiptis . gydoma vaistais, psichoterapija. Ypač svarbu, kad aplinkiniai būtų tolerantiški ligoniui, nepašieptų jo, paragintų, kad jis laikytųsi gydomojo režimo.

3. Baimė

Baimė – emocija, kylanti biologiniam ar socialiniam individo gyvavimui pavojingose situacijose, susijusiose su tikru ar įsivaizduojamu pavojaus šaltiniu. Nuo skausmo ir kitų kančių, kurias sukelia realus gyvavimui pavojingų veiksnių poveikis baimės skiriasi tuo, kad atsiranda juos nujaučiant, jų tikintis.
Baimės išgyvenimo stiprumas ir specifika priklauso nuo pavojaus pobūdžio ir yra įvairaus diapazono ( baiminimasis, būgštavimas, išgąstis, siaubas). Gali padažnėti kvėpavimas, pulsas, pakilti kraujospūdis, padidėti raumenų tonusas, džiūti burna.
Būsena, kylanti kai pavojaus šaltinis neaiškus arba nesuprantamas, vadiname nerimu. Baimė perspėja subjektą apie gręsiantį pavojų leidžia sutelkti dėmesį į šaltinį, skatina ieškoti būdų pavojui išvengti.
Kai baimė išauga iki afekto (paniška baimė, siaubas), ji gali nulemti elgesio stereotipus( sprukimas, abstulbimas, apsauginė agresija).
Socialinėje žmogaus raidoje baimė reiškėsi kaip viena iš auklėjimo priemonių, pavyzdžiui: baimė būti pasmerktam yra elgesio reguliavimo veiksnys. Neretai savo baimę vaikui perduoda tėvai arba sukelia ją gąsdindami, nepadėdami nugalėti vaikiškos baimės.
Žmogus gimdamas teturi tik dvi baimes : atramos netekimo ir triukšmo. Visos kitos yra išmokstamos.
J.B. Watsonas ir Rayneris 1920 metais būdami ligoninėje eksperimentavo su vienuolikos mėnesių berniuku. Tyrė kaip susidaro refleksai.
Vaikas buvo nebaikštus ir kontrolinėse situacijose neišsigąsdavo. Jis mėgo žaisti su balta žiurke ir kiškiu. Paskui kiekvieną kartą, kai tik berniukas ištiesdavo ranką į žiurkę už jo nugaros pasigirsdavo baisus triukšmas. Galiausiai pamatęs žiurkę, vaikas pravirko ir išsigandęs nuropojo šalin. Netrukus paaiškėjo, kad ir į baltą kiškį jis reaguoja taip pat. Staiga berniukas pradėjo bijoti visko, kas pūkuota : išsigando net ir mamos kailinių.
Watsonas ir Rayneris rašo, kad tą dieną, kai buvo atlikti šie eksperimentai, berniuką, deja, išrašė iš ligoninės. “Todėl mes neturėjome galimybės sukurti sąlyginės emocinės reakcijos panaikinimo metodo”.
Kai visuomenėje individą gina teisė ir kiti visuomeniniai institutai, per didelis žmogaus polinkis bijoti praranda prisitaikymo reikšmę ir tradiciškai vertinamas neigiamai.
Susidariusios baimės reakcijos yra palyginti pastovios ir gali išlikti netgi suvokiant jų beprasmiškumą. Todėl paprastai stengimasi išugdyti žmogaus sugebėjimą tvardytis apėmus baimei, o ne apsaugoti žmogų nuo jos.
Neadekvačių baimės reakcijų kyla sergant įvairiomis psichinėmis ligomis (pvz. : fobijos).
Į ilgesnį stresorių poveikį kūna atsako savigynos reakcija. Skiriamos trys pagrindinės adaptacijos sindromo fazės :

Nerimo fazė. Organizmas bando prisitaikyti prie naujos situacijos; iš pradžių tai “pasyvi” šoko fazė, kurioje nukrinta kūno temperatūra, sumažėja kraujospūdis ir išsiskiria adrenalinas; toliau seka “aktyvi” antišoko fazė, kurioje išsiskiria antinksčių hormonas, padidėja kraujospūdis ir cukraus kiekis kraujyje.

Priešinimosi fazė. Organiznas prisitaiko prie stresoraius poveikio, kartu sumažėja jo atsparumas kitiems stresoriams.
Išsekimo fazė. Prisitaikymo mechanizmai nebepajėgia veikti, dėl to , kaip ir nerimo fazėje, gali atsirasti negrįžtamų simptomų.

4. Nerimas

Nerimas - emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. Nuo baimės, kaip reakcijos į konkretų pavojų, skiriasi pavojaus nekonkretumu. Nerimą sukelia grėsminga, neįveikiama situacija, neįsisąmoninti konfliktai, priešingi motyvai. Dažnai nerimo šaltinis – iš sąmonės į pasąmonę išstumti impulsai ir afektai. Fiziologiškai nerimas reiškiasi kvėpavimo ir širdies plakimo padažnėjimu, kraujotakos pagreitėjimu, arterinio kraujospūdžio padidėjimu. Žemesni būna pojūčių slenksčiai. Psichiškai nerimas reiškiasi tuo, kad sunkiau ką nors nuspręsti, kankina jausmų dvilypumas. Sutrinka judesių koordinacija.
Būna adaptyvios ir dezadaptyvios nerimo reakcijos.
Adaptyviosios nerimo reakcijos skatina vaisingą veiklą. Nedidelio nerimo reikia asmenybės saviraiškai, gyvenimo tikslams kelti ir įgyvendinti.
Dezadaptyviosios nerimo reakcijos trukdo veikti, trikdo ryšius su aplinkiniais. Jos gali sukelti neurozę ar būti jos simptomu.
Dar skiriamas situacinis arba laikinas nerimas ir nuolatinis nerimas, kuris virsta asmenybės bruožu - nerimastingumu.

5. Afektas

Afektas (lot afectus – susijaudinimas ) – stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės. Reiškiasi staigiais judesiais ir ryškiais vidaus organų funkcijų sutrikimais. Tai yra atsakomoji reakcija į jau įvykusi įvykį ir paprastai ištinka įvykio pabaigoje.
Afektą sukelia žmogaus išgyvenamas vidinis konfliktas, atsiradęs iš prieštaravimo tarp žmogaus potraukių, siekių, norų arba reikalavimų, kuriuos jam kelia kiti arba jis pats, ir jų patenkinimo galimybių. Afektas plėtojasi sunkiomis kritinėmis aplinkybėmis, kai žmogus nesugeba rasti tinkamos išeities iš pavojingos, dažniausiai netikėtai sudariusios situacijos.
Afektas turi dominantės sąvybių : stabdo su juo nesusijusius psichinius procesus ir paskubina vienokį arba kitokį stereotipinį avarinį sprendimo būdą(sustingimą, sprukimą, agresiją ), susiklosčiusį per biologinę evoliuciją ir todėl tinkama tik tipinėms biologinėms aplinkybėms. Žmogus jau patyręs afektą įgyja specifinį patyrimą: susidaro vadinamieji afekto pėdsakai( afektiniai kompleksai ), kurie žmogų, susidurusį su tam tikrais afektą sukėlusios situacijos elementais, perspėja, kad būsena gali pasikartoti.
Afekto būsenai būdingas sąmonės susiaurėjimas: žmogaus dėmesys sutelktas vien į afektą sukėlusias aplinkybes ir jo paskatintus veiksmus.
Dažnai afekto pagautas žmogus garsiai ir daug kalba, kvatoja arba verkia, grasina. Tačiau jis sugeba vertinti aplinkybes, nepraranda orientacijos, gali kontroliuoti savo elgesį. Patologinį afektą dažnai sukelia sunki netikėta psichikos trauma. Jis gali atsirasti po galvos smegenų traumos ar uždegimo, nervinio išsekimo, ilgos nemigos, nuovargio. Afekto ištiktam žmogui sutrinka samonė ir žmogus vėliau neatsimena kai kuriu afektą sukėlusių įvykių epizodų; jei afektas labai stiprus, žmogus gali netekti sąmonės ir visiškai prarasti atmintį.Tuo metu žmogus negali kontroliuoti savo elgesio.
Afektas dažniausiai reiškiasi pykčiu, įniršiu, baime, todėl toks žmogus gali būti agresyvus ir pavojingas. Tam tikrais atvejais (dažniausiai kvotos, tardymo organų arba teismo pavedimu) patologinį afektą nustato teismo psichiatrijos ekspertizė; tokio afekto apimtas žmogus pripažįstamas nepakaltinamu, už savo veiksmus jis neatsako.
Psichologija ir psichoterapija rekomenduoja vengti afekta sukeliančių situacijų, atlikti nuo jo atitraukiančius veiksmus, įsivaizduoti nepageidaujamus jo padarinius.
Atsparumas afektui priklauso nuo asmenybes moralinės motyvacijos lygmens.

6. Fobijos

Fobijos – įkyrios baimės būsenos, apimančios žmogų tam tikrose situacijose ir sukeliančios vegetacinius sutrikimus( stipresnį širdies plakimą, prakaitavimą ir pan.). skiriama > 300 fobijų rūšių. Fobijos daugiausia žmonėms sergantiems psichopatija, neuroze, psichoze, centrinės nervų sistemos negalavimais. Gali apimti ir sveiką žmogų, tačiau jis paprastai kritiškai vertina savo būklę.
Fobijų tipai : nozofobijos(baimė susirgti, pavyzdžiui, kancerofobija, kardiofobija ), erdvės baimė(klaustrofobija, agorafobija), sociofobijos(eritrofobija ir kt.). Į kurią nor fobiją linkęs žmogus papratai stengiasi vengti ją sukeliančių situacijų arba mėgina baimę įveikti, ar bent ją sumažinti tam tikrais sąmoningai kartojamais veiksmais – ritualais. Fobijos gydomos psichoterapija.

6.1. Agorofobija

Agorofobija – įkyri erdvės baimė, žmogus bijop atviros erdvės, aikščių, gatvių, viešų vietų. Pavyzdžiui, bijo, kad gatvėje gali pakliūti po mašina ir kad niekas jam laiku nepadės, arba, kad atsidūręs aikštėje negalės iš jos išeiti. Toks žmogus iš namų išeiti tik kito žmogaus lydymas. Todėl metų metais agorofobijos kamuojamas žmogus užsidaro namie. Vasarą jis dažnai jis būna ypač neramus, lengvai puola į depresiją...
Pavyzdžiui vienas karininkas kentėjo nuo agorofobijos. Kai tik atsidurdavo gatvėje vienas, jį pradėdavo pykinti. Pasirodo jis turėjo daug rūpesčių darbe ir nuolat konfliktuodavo su žmona. Šeimai ėmė grėsti skirybos. Fobija tapo sunkios ir neaiškios situacijos savotišku pateisinimu – turėjo padėti karininkui sulaikyti žmoną. Tai buvo tarsi ginybinė siena, turėjusi apsaugoti viriškį nuo nemalonumų darbe ir šeimoje.


6.2. Akrofobija

Akrofobija vadinama :
1. Įkyri aukščio baimė, apima stovint kur mnors aukštai, pavyzdžiui, daugiaaukščio namo balkone, ant skardžio krašto, bokšte ir pan. Kartu išgyvenama kritimo ir aukštumos baimė.
2. Baimė būti nubaustam už draudžiamų dalykų geidimą, siekimą.

6.3. Arachnofobija

Arachnofobija – liguista, įkyri, nepagrįsta vorų – voragyvių baimė.

6.4. Dismorfobija

Dismorfobija – įkyri fizinio trūkumo, luošumo baimė. Šia liga paprastai serga paaugliai. Ligonį nuolat kamuoja mintis, kad jo kūnas vystosi netaisyklingai, kad dėl to kiti juo bjaurisi.

6.5. Eritrofobija

Eritrofobija, ereutofobija – įkyri baimė parausti kitų žmonių draugijoje. Žmogus baiminasi pasijusti nejaukiai, jei paraustų ir atkreiptų aplinkinių dėmesį.

6.6. Hidrofobija

Hidrofobija – psichinis sutrikimas, įkyri vandens baimė. Žmogus bijo vandens telkinių, plaukti.

6.7. Klaustrofobija

Klaustrofobija – įkiri uždarų, ankštų patalpų baimė. bijoma staiga pasijusti blogai, netekti sąmonės. Turintis šią baime stengiasi būti arčiau durų, kartais nelanko teatrų, kinotearų, paskaitų susirinkimų, nevažinėja liftu. Panaši į klitrofobiją
Baimė gali apimti ne tik atsidūrus klaustrofobiją sukeliančiose vietose, bet net ir skaitant ar galvojant apie jas.

6.8. Klitrofobija

Klitrofobija – tvankių patalpų, kuriose bijoma uždusti baimė. Klitrofobijos kamuojamas žmogus stengiasi neuždaryti langų, net ir vidury žiemos.

6.9. Ligų baimė

Nemažai žmonių bijo susirgti kuria nors pavojinga gyvybei liga. Baiminamasi AIDS, širdies ligų, vėžio. Dėl šios įkyrios minties kenčiantis žmogus nuolat savo organizme ieško kokiu nors patologinių pakitimų. Pagreitėjęs širdies plakimas, galvos arba skrandžio skausmai iš karto priskiriami onkologinių ligų požymiams. Šios mintys labai dažnai pradeda kamuoti jautresnės psichikos žmones, kurie slaugė sunkų ligonį.

6.9.1. Kancerofofija

Kancerofofija – įkyri baimė susirgti vėžiu.

6.9.2. Kardiofobija

Kardiofobija – įkyri baimė numirti nuo širdies ir kjaujagyslių sitemos ligų, infarkto.

6.9.3.Venerofobija

Venerofobija – baimė susirgti venerinėmis ligomis.

6.9.4.Tanatofobija

Tanatofobija – liguista baimė numirti.

6.10. Nekrofobija

Nekrofobija – įkyri numirėlių baimė. Tokie žmones bijo tamsių vietų, visko kas susiję su mirtimi. Ši baimė yra grynai išmoktinė.

6.11. Pirofobija

Pirofobija – įkyri ugnies baimė. Mano sesutė būdama dviejų metų smarkiai apdegė abiejų rankų delnus prisilietusi prie karštos krosnies. Ta įvykį ji vėliau visai pamiršo, tačiau dektuką užbrėžti išmoko tik šeštoje klasėje, iki to laiko ją imdavo siaubas vien prisiartinus prie degančio daikto.

6.12. Noktofobija

Noktofobija – liguista nakties, tamsos baimė.
Mokslininkai svarsto, kodėl tokia dažna tamsos fobija? Kodėl kai kurie žmonės bijo sulaukti nakties, o visiškai nebijo užsivilkti pižamos - juk ji taip pat siejasi su naktimi.

7. Pabaiga

Fobijos – tai savotiška “civilizacijos dovana”. Tačiau įkyrias baimės būsenas įmanoma įveikti arba sumažinti tam tikrais sąmoningai kartojamais veiksmais. Į pagalba kenčiančiam nuo fobijų žmogui ateina psichoterapija, o kartais ir gydytojo paskirti medikamentai.

Raktiniai žodžiai

• baime
• fobijos
• baimė