MOKU.LT pradinis puslapis

Žanas Batistas Moljeras

Tema Užsienio literatūra
Tipas Konspektas
Aprašymas Žanas Batistas Moljeras (tikroji pavardė Poklenas) — įžymiausias prancūzų klasicizmo komedijos kūrėjas. Jis sukūrė satyrinę socialinę komediją, kurioje išjuokė neigiamus savo meto tikrovės reiškinius: absoliutinės monarchijos despotiškumą, luominius ir religinius prietarus.
Patalpinta 2005-07-19
Parsisiuntė 1541

Išsamus aprašymas

Bendra Moljero gyvenimo ir kūrybos charakteristika. Moljeras gimė 1622 m. Paryžiuje, karaliaus dvaro baldų apmušėjo šeimoje. Būsimasis dramaturgas mokėsi Klermono koledže ir baigė teisės mokslus Orleane, bet teisininko profesija niekada nesivertė.
Jau iš jaunystės Moljeras domėjosi literatūra, teatru ir filosofija. Su kitais jaunais aktoriais ir teatro mėgėjais jis įsteigia teatrą, pavadindamas jį „Puikiojo teatro" vardu. Tačiau Moljero teatras neturėjo pasisekimo, paskendo skolose ir užsidarė. Tada Moljeras prisijungia prie klajojančių artistų trupės ir išvyksta j provinciją. Jis tampa vienu svarbiausių šios trupės artistų, režisieriumi ir pagaliau dramaturgu.
Moljero dramaturgija susijusi su geriausiomis prancūzų liaudies farsų tradicijomis. Su jais rašytojas susipažino, klajodamas po provinciją. Iš liaudies farsų dramaturgas mokėsi kurti gyvas komiškas situacijas, sąmojingą dialogą, sodrius charakterius. Moljeras farsą pakėlė ligi tikrai meniškos komedijos, praturtino jo idėjinį turinį ir meninę formą.
Pirmosios Moljero komedijos išgarsino jį provincijoje ir atvėrė kelius persikelti į Paryžių. 1659 m. jis pastato Paryžiuje savo komediją „Juoking6sios pamaivos", kuri susilaukia didelio pasisekimo. Moljeras netrukus tapo dvaro dramaturgu ir dirbo čia ligi mirties. Tačiau rašytojas netapo dvaro visuomenės linksmintoju. Jo komedijos—tai kandi satyra prieš privilegijuotąją visuomenę. Jau „Juokingosiose pamaivose" Moljeras sąmojingai išjuokė aukštosios visuomenės manieringumą ir tuštumą, o vėliau atskleidė ir dar didesnį jos moralinį supuvimą.
Pirmosios Moljero komedijos vadinamos papročių komedijomis, nes dramaturgas čia daugiausia pajuokia savo meto visuomenės pažiūras ir papročius. Šiose komedijose dar nemaža išorinių priemonių, kuriomis stengiamasi sukelti juoką (mušimas lazdomis, persirenginėjimai, grubūs pokštai). Bet kaskart meniškesni darosi Moljero sukurti komiški charakteriai, o kartu gilėja ir visuomeninė satyra.
Jau 1664 m. Moljeras parašo vieną svarbiausių savo charakterių komedijų „Tartiufą", kur juoką sukelia charakterių komiškumas. Po šios seka ir kitos Moljero charakterių komedijos: „DonŽuanas", „Mizantropas",
„Šykštuolis" ir kt. Jose satyrikas išjuokė tas socialines jėgas, kuriomis rėmėsi absoliutinė monarchija: dvasininkiją, feodalinę aristokratiją, buržuaziją. Kandžiausia satyra nukreipta prieš privilegijuotąją visuomenę („Tartiufe", „DonŽuane", „Mizantrope"), bet dramaturgas neidealizuoja ir buržuazijos, ypač jos troškimo pralobti („Šykštuolyje").
Moljero didžiosios komedijos buvo parašytos įtemptos idėjinės kovos laikotarpiu. Pasipiktinusi rašytojo pajuoka, aristokratinė visuomenė reikalavo uždrausti jo pjeses statyti, dvasininkija norėjo sudeginti Moljerą ant laužo kaip eretiką. Tačiau Moljeras, nepaisydamas puolimų, kūrė savo satyrines komedijas ir pats dažniausiai vaidino jose pagrindinius komiškus vaidmenis. 1673 m., vaidinant pagrindinį veikėją komedijoje „Tariamasis ligonis", Moljerą ištiko priepuolis, ir jis netrukus mirė. Paryžiaus arkivyskupas uždraudė laidoti jį kapinėse su iškilmėmis, ir tik artimieji tegalėjo palydėti didįjį dramaturgą.
„Tartiufas." Parašymo aplinkybės ir komedijos tema. „Tartiufas" pirmą' kartą pasirodė scenoje 1664 m., bet reakcinė visuomenė pasirūpino, kad pjesė būtų uždrausta. Moljeras nenusileido. Truputį perdirbęs komediją, 1667 m. ją parodo „Veidmainio" vardu. Bet ir šį kartą Paryžiaus miesto prezidentas uždraudė ją rodyti teatre. Tik praslinkus keletui metų ir kiek pasikeitus aplinkybėms, Moljeras vėl stato savo komediją scenoje. Šis paskutinis variantas yra išlikęs ligi mūsų laikų.
Pirmame komedijos variante Tartiufas — dvasininkas, o abiejose kitose redakcijose—pasaulietis veidmainys šventeiva. Dėl to Moljero satyra nesusilpnėjo, o įgijo dar platesnę reikšmę. Jis demaskuoja ne tik dvasininkiją, bet ir visą krikščioniškąją moralę, jos neigiamą vaidmenį visuomenėje. Moljeras parodo, kokią jėgą visuomenėje gali įgyti tokie veidmainiai, kaip Tartiufas, ir, pasinaudodami ja, įvykdyti savo niekšiškus planus. Tuo pačiu dramaturgas pavaizduoja, kokį tamsumą skleidžia religingumas, paraližuodamas sveiką žmonių galvojimą.
Savo herojų Moljeras įveda į miestelėno Orgono šeimą ir parodo, kaip jis dėl šventuoliškumo įsigyja visišką Orgono pasitikėjimą. Naudodamasis tuo pasitikėjimu, Tartiufas siekia savo tikslų: jis nori suvilioti Orgono žmoną ir pasiglemžti jo turtus. Tartiufas nuteikia prieš Orgoną jo tikrus vaikus, ir šis pagaliau užrašo Tartiufui visą turtą. Orgonui ir jo šeimai gresia žlugimas, bet išleidžiamas įsakymas suimti Tartiufą, ir viskas baigiasi laimingai.

Tartiufo paveikslas ir jo atskleidimo priemonės. Parodydamas religinio veidmainiškumo žalą visuomenei, Moljeras neatskleidžia tų visuomeninių sąlygų, kuriomis atsiranda tartiufai. Jo herojus įvestas į komediją jau kaip visiškai susiformavęs charakteris ir komedijos eigoje nesikeičia. Be to, dramaturgas išryškina tik jo vieną bruožą — veidmainiškumą — ir todėl jis, kaip ir daugumas klasicizmo literatūros personažų, vienapusiškas.
Tačiau šį bruožą Moljeras meniškai atskleidžia. Todėl Tartiufo vardas ilgainiui tapo bendriniu, kaip ir kitų svarbiausių dramaturgo sukurtų charakterių vardai (DonŽuano, Harpagono). Pirmuosiuose dviejuose veiksmuose Tartiufo nematom, tik girdime įvairias, griežtai priešingas nuomones apie jį: vieniems jis niekšas (Dorinai, Kleantui), kitiems be galo doras žmogus (Orgonui, jo motinai).
Štai kaip apie Tartiufą kalba Orgonas:

Jūs apie jį sakyt nedrįstumėte blogo,
Jei gautumėt su juo susipažint arčiau.
Koks tai žmogus!..
Kaip gyvas tokio nemačiau!
Palaima lydi tą, kurs juo tepasikliauja.
Ak, jeigu taip, kaip aš, jį būtumėt sutikę,
Jūs irgi būtumėt pamilę jį iš sykio.
Kasdieną į bažnyčią noriai ėjo jis
Ir netoli manęs ten meldės klūpomis.
Į jį su nuostaba visi aplink žiūrėjo.
Taip traukė dėmesį garbinga ištvermė jo:
Jis dūsavo, grindis bučiavo nuolatos,
Lyg negalėdamas atplėšt nuo jų kaktos.

Orgono susižavėjimas Tartiufu tiesiog komiškas — jis visiškai nebemato jo ydų, visa, ką Tartiufas daro, jam atrodo šventa, nors tai gryna apgaulė ir vaidyba.
O Dorina jau iš pat pradžių vadina Tartiufą „klastuoliu", piktinasi, kad šis Orgono namuose įgijo tokį pasitikėjimą ir tiek daug teisių:

Iš tikro nesmagu ir pikta truputėlį,
Kad šitas pašalietis galvą taip pakėlė.
Pas mus atėjo basas; jo visa manta
Nebuvo nė penkių skatikų neverta,
O šiandien jis čionai vaidina šeimininką,
Jį viskas erzina, jam niekas nepatinka!

Šis nuomonių skirtumas suintriguoja žiūrovą, ir jis nekantraudamas laukia pasirodant Tartiufo scenoje. Pagaliau jis pasirodo. Po to eina trys meistriškai sukurtos satyrinės scenos: Tartiufo susitikimas su Dorina, su Elmira, su Orgonu. Mes matome, kaip sumaniai prieš kiekvieną jis dangstosi šventumo kauke, tačiau ne visi juo tiki. Tarnaitė Dorina atvirai iš jo tyčiojasi, vadindama jį „išverstakailiu", ir stebisi, kaip toks „šventuolis" neatsparus moterų kerams.
Elmira, Orgono žmona, taip pat mato Tartiufo suktumą, tačiau dedasi to nepastebinti ir leidžia jam veidmainiauti. Tarsi užmiršęs savo dievobaimingus pamokymus, Tartiufas meilinasi Elmirai ir net užtikrina, kad nėra ko baimintis dėl tokios „nematomos aistros", nes niekas jos neįtars. Dabar jis — įsimylėjėlio rolėje.
O prieš Orgoną jis moka suvaidinti tokį atgailaujantį nusikaltėlį, kurį neva pagrįstai smerkia kiti ir kuris pats sau neatleidžia:

Taip, mano broli, aš — visos žmonijos baubas,
Aš — nusidėjėlis, nedorėlis kraupus, ,
Toks, kokio niekados nebuvo ir nebus,
Aš paskutinė šiukšlė, nuodėmių daigynas,
Aš — nusikaltėlis, kuris sau kelią skinas
Niekšybėm, ir už tat galų gale
Teisingai nubaustas: tokia dangaus valia.

Toks dviveidiškas savęs apkaltinimas ne tik nenuteikia Orgono prieš Tartiufą, bet atvirkščiai — jį dar labiau palenkia, ir šisai vadina jį „angeliška, siela". O savo sūnų, kuris nori parodyti tikrąjį Tartiufo veidą, Orgonas išveja iš namų.
Tokiu būdu daugumas komedijos scenų yra skirta atskleisti pagrindiniam Tartiufo bruožui — veidmainiavimui. Tuo tikslu dramaturgas parodo jo santykius su įvairiais komedijos personažais, ir Tartiufas tampa ta ašimi, apie kurią sukasi komedijos veiksmas. Kiekvienu atveju veidmainys griebiasi kitokios taktikos: su vienais jis kalba, saldžiai šypsodamasis, su kitais — pamokomu tonu ir t. t.
Centrinė komedijos vieta, kai Tartiufo žemą moralę pamato net ir tie, kurie juo anksčiau žavėjosi, yra IV veiksmo vadinamoji „stalo scena". Orgonas, pasislėpęs po stalu, pamato, kaip Tartiufas meilinasi jo žmonai Elmirai ir dar juokiasi galįs „vedžioti už nosies šeimininką". Dabar Orgonui atsiveria akys, ir jis, pamatęs tikrąjį Tartiufo veidą, sušunka: „Prašau jus nešdintis! Gana man tos vaidybos".
Po šios scenos konfliktas įgyja bemaž tragišką pobūdį, nes Tartiufas, pasinaudodamas tuo, kad Orgonas jam užrašė turtą, pats ruošiasi išvyti Orgono šeimą. Bet staiga įsikišusios netikėtos jėgos (karaliaus įsakymas suimti Tartiufą) baigia komediją laimingai. Tokia netikėta atomazga būdinga ir kitoms Moljero komedijoms.
„Tartiufo" komedijos atomazga kritikų buvo įvairiai vertinama. Vieni laikė ją dirbtine, nepagrįsta, kiti sakė, kad, taip užbaigdamas pjesę, autorius norėjęs įsiteikti karaliui. Tačiau čia glūdi ir dar gilesnis autoriaus sumanymas. Kaip humanistas, Moljeras įsitikinęs, kad tokius veidmainius reikia išguiti iš visuomenės, o tai padaryti, Moljero manymu, gali protingas pasaulietinės valdžios įsikišimas.

Kiti komedijos personažai. Be Tartiufo, komedijoje sukurta ir daugiau įdomių personažų. Ypač komiškas Orgono charakteris. Tai lengvatikis ir be galo neįžvalgus žmogus, nemokąs pamatyti, kas slepiasi po išorinio padorumo kauke. Todėl jį lengvai gali apgaudinėti tokie apsimetėliai, kaip Tartiufas. Orgono perdėtą susižavėjimą Tartiufu Moljeras vaizdžiai atskleidžia I veiksmo 5 scenoje. Iš kelionės grįžęs Orgonas teiraujasi tik apie Tartiufą, visai nesiklausydamas, ką jam Dorina pasakoja apie žmonos ligą ir kitus šeimos reikalus. Jis visą laiką kartoja „vargšelis!", nors tasai vargšelis, pasak Dorinos, „apkūnus ir sveikas kaip ridikas", „sušveitęs dvi kurapkas, jis čiupo avino dar kulšį į rankas" ir „teikėsi maloniai vynelio butelį ištvatyti priešpiet".
Orgono aklumą Moljeras vaizdžiai atskleidžia, parodydamas ne tik jo santykius su Tartiufu, bet ir su žmona bei vaikais. Aklai tikėdamas Tartiufu, jis nebetiki nei žmona, nei vaikais, nesiklauso teisingų Dorinos žodžių apie veidmainį. Niekas negali paveikti Orgono, tik akivaizdus įsitikinimas Tartiufo niekšyste. Orgono aklumas ir bukaprotiškumas sukelia žiūrovui daug juoko, bet šis veikėjas neužsitarnauja tokio pasmerkimo, kaip apsimetėlis Tartiufas.
Daug gyvumo ir sąmojo į komediją įneša Dorina. Ji puikios orientacijos, įžvalgi, drąsi, viena iš aktyviausių Tartiufo demaskuotojų nuo pat komedijos pradžios. Iš to, kaip teisingai Dorina charakterizuoja Tartiufą, Orgoną ir kitus personažus, matome, kad ji gerai pažįsta žmones, pastebi jų silpnybes bei trūkumus ir nebijo rėžti tiesą į akis. Tiesumu ir atvirumu, šmaikščiu žodžiu ji sužavi žiūrovą. Tai vienas gražiausių teigiamųjų charakterių, sukurtų ne tik šioje komedijoje, bet ir apskritai Moljero dramaturgijoje.
Savo veidą ir būdingus bruožus turi taip pat ir kiti komedijos personažai: Elmira, Damisas, Mariana ir kt.

Komedijos žanrinės ypatybės. Nors „Tartiufas" pirmiausia būdingas kaip charakterių komedija ir juoką čia sukelia veikėjų poelgiai bei jų ypatybės, tačiau pjesėje yra ir kitokių žanrų komedijos bruožų. Pirmiausia joje nemaža buitinės, arba papročių, komedijos elementų. Autorius gana plačiai vaizduoja to meto miestelėnų šeimos gyvenimą, jos narių tarpusavio santykius: tai ir uošvės santykiai su marčia bei anūkais, tėvo santykiai su vaikais, tarnaitė, tapusi beveik šeimos nariu, ir kt. Pjesėje yra ir intrigos komedijos elementų. Autorius nori nustebinti žiūrovą netikėtumais, sužadinti jo norą pamatyti, kas gi bus toliau (nelauktai pasibaigęs ginčas tarp Marianos ir Valero, dėžutė su kompromituojančiais dokumentais, Tartiufo meilinimasis ir Elmirai ir Marianai ir kt.). Juokui sukelti Moljeras kartais panaudoja ir farsines, arba išorines, komizmo priemones, tačiau gana saikingai (bėginėjimas po sceną, antausiai, Orgono lindimas po stalu).

Moljero dramaturgijos principai. Vaizduodamas komedijose ne tik „dvaro ir miesto" gyvenimą, kaip reikalavo Bualo, bet ir žemesniųjų sluoksnių buitį, Moljeras sukūrė platų XVII a. Prancūzijos gyvenimo paveikslą. Jo kūrybos principas — sekti gyvenimo tiesą: „Kada jūs vaizduojate žmones, jūs turite vaizduoti juos tokius, kokie jie iš tikrųjų yra", —rašė Moljeras.
Realistinius Moljero kūrybos bruožus išugdė glaudus jo ryšys su liaudies kūryba. Ilgą laiką važinėdamas po provinciją, jis turėjo progos susipažinti su liaudies farsais, iš kurių sėmėsi sultingo liaudies jumoro. Jo komedijose dažnai pasirodo liaudies atstovai (valstiečiai, tarnai). Ypač įdomiai sukurti tarnų paveikslai. Gudrumu, sąmojumi, apsukrumu jie dažnai pralenkia savo šeimininkus. Tokie yra Dorina „Tartiufe", Harpagono tarnai „Šykštuolyje". Moljero veikėjai kalba gyva šnekamąja kalba, autorius vykusiai panaudoja liaudies posakius ir priežodžius.
Moljeras nebuvo griežtas klasicizmo taisyklių šalininkas. Jis ne visada laikėsi vienumų sistemos, nesilaikė ir klasicizmo reikalavimo griežtai atskirti tragiškąjį elementą nuo komiškojo. Todėl jo komedijoms būdingas gyvas veiksmas ir spalvingos situacijos.
Žinoma, klasicizmo estetikos antspaudas jaučiamas Moljero kūryboje. Kai kuriose savo komedijose jis išlaiko vienumų reikalavimus. Jo sukurti charakteriai taip pat būdingi klasicizmo literatūrai: daugumas jų statiški ir vienpusiški ir todėl nepasižymi vidiniu turtingumu, būdingu Šekspyro charakteriams. Juokdamasis iš kokios nors ydos, Moljeras ją išskiria, padidina. Todėl gyvi asmenys jo komedijose lyg ir paverčiami „kokios nors aistros, kokios nors ydos tipais", kaip rašė Puškinas.
Moljeras įėjo į pasaulinę dramaturgiją pirmiausia kaip ryškių satyrinių tipų — veidmainio, šykštuolio, moterų viliotojo — kūrėjas. Tačiau jo komedijos ne mažiau įdomios ir dėl savo sąmojingų situacijų, įdomiai sukonstruotos intrigos, šmaikštaus dialogo, charakterių ryškumo. Moljero populiarumas nesumažėjo ligi mūsų laikų, jis tebėra vienas mėgstamiausių dramaturgų.


Raktiniai žodžiai

  • tartiufas
  • moljeras
  • moljeras tartiufas

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos