Socialinių tyrimų teorija

Tema	Sociologija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	MOKSLAS – tokia žmonių veikla, kuri papildo sistemizuotą informaciją apie mums suprantantį pasaulį, todėl mokslinio darbo tikslas naujais faktais papildyti turimas žinias. Bandant apibūdinti mokslą kaip reiškinį jį galima traktuoti, kaip tokią žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija gauti ir teoriškai susiteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Mokslas yra ne tik faktų sankaupa. Kad mokslo rezultatus galima panaudoti jie turi būti grupuojami, lyginamasis ir t.t.
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	6446
	Parsisiųsti29 KB

Išsamus aprašymas

Tyrimo metodas – tai mokslo taktika, kur galima patikrinti ar tiesiogiai priimtas sprendimas, o mokslo strategija tai problemų, kurios reikia spręsti pasirinkimas. Socialiniuose moksluose sunku įžvelgti bendrus dėsningumus, nes nėra aiškios metodologijos, kaip tirti visuomenę, kaip pažinti žmogaus elgesį. Kiekvienas tyrimas turi savo logiką remiasi savais konkrečiais faktais, nesant bendros teorijos tyrėjas gali savaip interpretuoti tyrimo duomenys.
Mokslo prielaidos:
Determinizmo – ji teigia, kad viskas kas vyksta turi priežastį ir mokslas tikisi, kad šiuos priežastinius reiškinius ryšius galima išaiškinti ir suprasti. Pagrindinis mokslininko tikslas turėtų būti siejamos su nauju dėsniu galinčiu paaiškinti tikrovės reiškinius formulavimu.
Empirizmas – esmė yra ta, kad patikimos žinios kyla potyrius.
Konkretumas – tiriamus reiškinius reikia paaiškinti trumpai ir aiškiai.
Apibendrinimas – reikia laikytis nuomonės, kad pradėjus nuo konkrečių atvejų stebėjimo ir išsamiai juos išnagrinėjus galima daryti apibendrinimus.

Mokslo funkcijos:

Problemų bei probleminių klausimų ieškojimo.
Naujų faktų kaupimas.
Apibendrinimo paieška.
Technologinė funkcija.
Istorinių duomenųrinkimo.
Administracija.
Straipsnių publikavimo.

Mokslo klasifikacija:
Fundamentalieji tyrimai – skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti.
Taikomųjų tyrimų tikslas tobulinti konkrečius procesus, technologiją.

Kasdieninis ir mokslinis žinojimas, ne visos žinios yra mokslinės.
Mokslinis pažinimas – nuo kasdieninio skiriasi tuo, jog tai nėra paprasta žinių sankaupa, o jų sistema.

Kasdieninio pažinimo klaidos:
Netikslus stebėjimas – mokslinis stebėjimas yra sąmoninga veikla ir klaidos galimybė, sumažina išankstinius numatymas ką stebėti.
Per didelė generalizacija – apibendrinimas.
Atrankinis stebėjimas – pastebi tik tie dalykai, kurie patvirtina taisyklę.
Sukurta informacija. Kartais ignoruojami dalykai, kurie prieštarauja taisyklėms ir sukuriama informacija, kuri šį prieštaravimą patvirtina.
Nelogiškas samprotavimas.
Egodalyvavimas – pateisinamas savo elgesys bandoma pateisinti save, kaltinant kitus ir aplinkybes.
Per greitas tyrimo užbaigimas.
Mistifikacija – visada yra dalykų, kurių negalima pažinti.

Mokslinis tyrimas – tai sąmoninga veikla, sąmoningai, apsisprendžiama ką ir kaip stebėti ir tyrėjas yra budrus kol tyrimas baigiasi. Moksinis tyrimas yra atsargesnės. Iš anksto yra prielaida, kad galime klysti. Priimta, kad socialiniuose moksluose yra dėsniai egzistuoja priežasties – pasekmės ryšys, bet ne visada esant tam tikrai priežasčiai bus tokios pat pasekmės. Žinios pagrįstos tikimybę, kad įvykius įvykiui A atsitik įvykis B. Socialiniuose moksluose susiduriame su tikrumu ir abejone, tai kelia nerimą, kartais yra daromos išvados siekiančios toliau nei turėtų būti. Socialiniuose moksluose niekada nebus tikslumo.

Mokslinio tyrimo procesas ir jo struktūra.
Kiekviena mokslo sritis turi savo metodus. Teigiama, kad nuo metodo priklauso visa tyrimo sėkmė. Galima išskirti tokius etapus:
1. Tyrimo planavimas.
2. Problemos ir hipotezės formulavimas.
3. Tyrimo procedūros paskirstymas.
4. Empirinio tyrimo etapas.
5. Statistinis ir teorinis medžiagos apdorojimas.
6. Rezultatų praktinis pritaikymas.
Tyrimo procesą galima suskirstyti į 3 pagrindinius etapus:
1. Pasiruošimas tyrimui: tyrimo tikslo ir uždavinių nusakymas, tyrimo strategijos parinkimas, tyrimo proceso organizavimas.
2. Faktų rinkimas.
3. Empirinių duomenų apdorojimas.

Indukcinė ir dedukcinė loginės sistemos.

Indukcinė – nuo konkrečių pavyzdžių einamo prie apibendrinimų. Indukciniai tyrimo metodai pradeda nuo duomenų.
Dedukcinė – nuo apibendrinimų einama prie kokrečių pavyzdžių.

Socialinių tyrimų etika

Patariama laikytis etikos nepažeidžiant tyrimo validumo. Pagrindiniai reikalavimai:
1. Savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime. Tyrimųjų sutikimas dalyvauti tyrime įmanomas tik tada, kai jis gauna pilną informaciją. Šiame sutikime išskiriami elementai:

Kompetencija;
Savanoriškumas;
Pilna informacija;
Supratimas

2. Negali būti padaryta žala tyrimo dalyviams.
3. Anonimiškumas. Konfidencialumas.

METODOLOGIJA

Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendruosius pažinimo principus.
Pati sąvoka gali būti traktuojama labai įvairiai. Pvz.; pedagogikos metodologija, tai žinių apie mokslinio pedagoginio pažinimo procesą ir konkrečių pedagoginių tyrimų metodika.Bendari metodologiją galima apibrėžti kaip teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą, jo principus bei mokslinio tyrimo metodus ir techniką.




EMPYRINIS TYRIMAS
Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios informacijos gavimą esant tiesioginiam kontaktų tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį. Empyrinio tyrimo duomenys tai visų pirma daiktų, reiškinių požymiu ir objektyvios tikrovės ryšių atspindys. Šitie duomenys yra bet kokio mokslinio tyrimo žaliava. Duomenys, kurie yra gaunami empyrinio tyrimo metu yra vadinami pirminiais arba empyriniais duomenimis. Jie tampa prasmingi tik tada, kai juos gretiname su kitais duomenimis arba teorija. Kiekvienoje teorinėje sistemoje duomenys turi savo vietą. Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami, mokslinius ir nemokslinius; sociologinius; edukologinius ir kt. Pagal tyrimo metodą – stebėjimo, apklausos ir t.t.
Tyrimo metodas:
Kiekviena mokslo sritis turi savo mokslo metodus. Teigiama, kad nuo metodo priklauso visa tyrimo sėkmė. Patys metodai negali pakeisti sugebėjimo analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis. Apibūdinant patį metodą galima teigti, jog tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairiausias priemones. tai procedūra susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių taikymas leidžia pasiekti norimų rezultatų, specifinės mokslo problemos reikalauja specifinių tyrimo metodų.

Hipotezė
Hipotezė – tai mokslinė prielaida, kurią bandome nusakyti nežinomus reiškinius. Hipotezės formulavimas yra svarbiausias tyrimo etapas.
Hipotezės gali būti:
Aprašomosios –apie galimus nagrinėjamų reiškinių ryšius jomis galima atsakyti į klausimą kaip?
Aiškinamosios – analizuoja tuos ryšius sąlygojančias priežastys. Atsako į klausimą kodėl?
Indukcinės – iš atskirų faktų bandoma daryti apibendrinančias išvadas.
Dedukcinės – nuo apibendrinimų einama prie konkrečių faktų.

Formuluojant hipotezę reikia laikytis šių reikalavimų:
Ji turi būti paremta faktais.
Hipotezė turi aiškinti klausimus nusakančius nagrinėjamos problemos esmę.
Dažniausiai ji neturi prieštarauti nustatyta faktą.
Hipotezė iš esmės turi būti paprasta.

Tyrimo principai:
Etiniai (sąžiningumas);
Teisiniai (tyrimo duomenų konfidencialumas, atsakomybė susijusi su tyriamųjų sauga);
Filosofiniai (reikšmingumas, susijusias su tyrimo reikšmingumu, tyrimai turi sve pateisinti, suteikti mokslui naujų žinių, ne mažiau svarbus kartotinumas. Būtina laikytis visų tyrimo metodų reikalavimų, o tyrimo metodą pateikti taip, kad keli tyrėjai galėtų pats kartoti tyrimą.
Procedūrianiai ( tyriamumu ar sprendžiant temą galima pritaikyti mokslinį metodą. Glaustumo principas kuo paprasčiau, tuo geriau. Aiškinimo principas, užbaigus tyrimą galima įvairiai interpretuoti tyrimo rezultatus.
Temos pasirinkimas
Pasirenkant temą svarbu atsižvelgti į šias rekomendacijas:
Tema turi būti aktuali;
Tema turi būti susijusi su teorija ir praktika;
Tema turi dominti patį tyrėją;
Reikia atsižvelgti į realizavimo galimybes;
Temą reikia gerai suformuluoti prieš tai nustačius griežtas tiriamojo darbo ribas;
Tema neturi būti per plati.

Literatūros studijavimas
Iš pradžių siūloma skaityti apibendrinančio pobūdžio literatūros šaltinius, nes tai padeda įsigilinti į problemą. Literatūros šaltinis negrinėjamas keliais etapais:
Perskaitomas pavadinimas, turinys, peržiūrima bibliografija, anotacija.
Skaitant literatūros šaltinį pirmą kartą visų pirma būtina išsiaiškinti jo turinį.
Skaitant antrą kartą būtina įvertinti faktinę medžiagą.

Užrašų formos: citavimas, planas, tezės, konspektas.


PASIRUOŠIMAS TYRIMUI

Nusakant tyrimo tiksla reikia atkreipti dėmesį, kad tyrimo tikslas turi atitikti temos pavadinimą, kuri paprastai formuluojama 1 sakiniu. Tiksle turi atsispindėti tyrimo objektas t.y. kas bus tiriama.

Tyrimo objektas.
Problemos formulavimas reikalauja apibrėžti tyrimo objektą, kurio gali būti įvairūs socialinės realybės reiškiniai, žmonių veikla ir patys žmonės. Tyrimo objektas – tai daiktas ar reiškinys paverstas žmogaus praktinės ar pažintinės veiklos objektu. Kiekviena nors ir labai konkrečiai suformuluota tema gali turėti daug sprendimų aspektų, kurie paprastai negali būti nagrinėjami vienu metu. Paprastai būna keli paprasti uždaviniai.
Veiksmažodžiai naudojami uždavinių formulavimui: aprašyti, nustatyti, įvardinti, sudaryti sąrašą, įvertinti, išnagrinėti, analizuoti, susieti, charakterizuoti, paaiškinti, pritaikyti, palyginti, formuluoti, apibūdinti, apskaičiuoti, išrinkti, teikti pasiūlymus.

Tyrimo plano sudarymas
Labai svarbu suformuluoti mokslinę problemą, pagrįsti jos aktualumą. Bet to svarbu numatyti galimus sprendimo būdus bei prognozuoti tyrimo rezultatus. Pagalbinė priemonė problemai įvertinti yra jos modeliavimas. Pvz.; jeigu norime tirti jaunimo elgesio ypatumus pirmiausia reikia išsiaiškinti tai ką vadiname jaunimu. Po to nustatoma kokį elgesį ir kokiose situacijose vertinsime.

KOKYBINIŲ IR KIEKYBINIŲ TYRIMŲ SAMPRATA

KOKYBINIS KIEKYBINIS
Tikslas – suprasti asmenį, jo elgesį, jutimus, fizines, socialines ir psichologines aplinkos poveikį jam. Kokybiniams tyrimams apibūdinti dažnai vartojama sąvoka atvejo tyrimas. Kartais jie vadinami interpretaciniais tyrimais.
kokybinio priimtenesni iš situacijos analizės kylantys paaiškinimai. Kokybiniam požiūriui būdingas siekimas suprasti kaip individai suvokia pasaulį.
Kokybinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemingą, nestrūktūrizuotą atvejo ar individų grupės situacijas ar įvykio tyrimą natūralioje aplinkoje siekiant suprasti tyriamuosius reiškinius bei pateikti interpretacinį holistinį jų aiškinimą.
Interpretavimas – kito žmogaus veiksmų, elgesio paaiškinimas.
Analizuoti – skaidymas į atskyras dalis, ieškant skirtumų.
Holistinis – žiūrima į visą žmogų, visapusiškas požiūris.
Dar kitaip vadinami statistiniais. Kiekybiniu požiūriu siekiama patvirtinti hipotezę. Kiekybiniu požiūriu nusakomas siekis ieškoti išorinių požymių, juos matuoti ir skaičiuoti, siekti vienintelio paaiškinimo, dėsnių, taisyklių, universalumo ir visuotinumo.
Kiekybiniui tyrimui būdingas siekis ieškoti išorinių reiškinio požymiu. Kiekybinį tyrimą galima apibūdinti kaip struktūruotą besiremiantį iš mokslinės problemos išplaukiančią hipotezę tyrimą, taikant materialines, statistines analizės būdus tyrimo duomenims sutvarkyti.


ATVEJO STUDIJA

Pagrindinė idėja yra tame, kad vienas atvejis arba nedidelis jų skaičius bus tiriamas detaliai. Panaudojant visus įmanomus būdus. Atvejo studija siekia suprasti atvejį kuo giliau jo natūralioje aplinkoje.
Kas gali būti atvejis? Atvejį galima apbrėžti kaip įvairių tipų reiškinį, paplitusį ribotoje aplinkoje. Yra išskiriami 6 elementų tipai, kurie gali būti tiriami socialinių mokslų:

Individai;
Individų savybės;
Veiksmai ir tarpusavio sąveikos;
Elgesys;
Aplinka, atsitiktiniai įvykiai;
Kolektyvai.

Atvejo studijos tipai:
Vidinė – tyrėjas imasi tyrinėti norėdamas geriau suprasti atskirą atvejį.
Instrumentinė – atvejis tiriamas norint įsigilinti į klausimą ar tobulinti teoriją.
Koletyvinė – keli atvejų apjungiami tam, kad geriau suprasti tiriamąjį reiškinį.

Atvejo studijų charakteristikos.
Atvejis yra ribota sistema. Tyrėjas turi kiek įmanoma tiksliau aprašyti atvejo ribas.
Atvejis yra atvejis kažko, svarbu apibrėžti analizės vienetą.
Naudojamas holistinis požiūris.
Geriausia panaudoti įvairius duomenų šaltinius.

Atvejo studijos ir apibendrinimas.
Negalime apibendrinti kai atvejis yra toks svarbus, kad jis turi būti tyrinėjamas. Kai atvejis aiškiai skiriasi nuo atskirų atvejų bendrų dėsningumų.
Kaip atvejo studija galima apibendrinti:

Teoriniai apibendrinimai;
Konceptualizavimas.


Per teiginių prielaidų vystymą.
ETNOGRAFIJA – ji reiškia kultūros aprašymą, gyvenimo būdo suvokimo pateiktą šios studijos dalyviu požiūriu etnografas atvirai arba netiesiogiai dalyvauja kasdieniniame žmonių gyvenime stebėdamas visa tai ir pateikdamas klausimus.
Pagrindiniai etnografinio požiūrio bruožai:
Tiriant žmonių grupę etnografija pradeda nuo prielaidos, kad tos grupės kultūros reikšmės lemia jų elgsenos sampratą. Bet kuri asmenų grupė savo gyvenimą tvarko taip kaip nori, kai jis tampa jiems reikšmingas. Etnografo užduotis atskleisti šią reikšmę.
Etnografas yra jautrus toms reikšmėms, kurios pateikiamos yra įtrauktų žmonių akimis.
Grupė turi būti tiriama natūralioje aplinkoje.
Etnografija neformalizuotas tyrimo tipas.
Duomenų rinkimo technikos požiūriu etnografija yra nenuosekli.
Etnografinių duomenų rinkimas gali būti pakartotinas.



GRAUNDED TEORIJA
Jos tikslas yra teorijos kūrimas iš duomenų. Pagal šią teoriją tyrėjas turi surinkti duomenų rinkinį ir jį išanalizuoti. Duomenys yra renkami tol, kol neberodo naujų teorinių elementų. Dokumentų studijavimas. Požymiai pagal, kuriuos galime klasifikuoti dokumentus:
Informacijos fikcavimo būdas – rankraštinis, audio, video medžiaga.
Autorystės tipas – asmeniniai laiškai, oficialūs, neoficialūs visuomeniniai ir kombinaciniai.
Pagal gavimo būdą – natūraliai egzistuoja kiekvienoje įstaigoje.
Artumo fiksuojami medžiagai laipsnius.

Dokumentų analizės metodai.
Tradiciniai – psichologijoje sukurtas teksto supratimo proceso mechanizmas.
Kontentinė – analizė (turinio analizė).
Šio metodo esmė yra tai, kad dokumento tekste išskiriamos pagrindinės sąvokos vėliau apskaičiuojant tų vienetų vartojimo dažnumų, įvairių teksto santykį 1: su kitu, taip pat su bendra informacijos apimtimi.

Analizės techniką sudaro šie veiksmai:
Analizės vienetų išskyrimas: terminas, žodis, išreiškiantis sąvokas, kurios vartojimo laipsnį reikia nustatyti.
Pasirinktų indikatorių sudradimas tekste.
Statistinis apdorojimas.

Tyrimo metodai laiko trukmės atžvilgiu (edukologiniai)

5. Edukologinių tyrimų metodai. Eksperimentas. Interviu.
Edukologiniai tyrimo metodai laiko atžvilgiu yra išskiriami 3:
1. Trumpalaikiai tyrimai – jie vyksta neilgai, fiksuojama situacija konkrečiu metu. Jie dar vadinami skerspjūvio arba momentiniais tyrimais.
2. Tendencijų – stebimas procesas. Šie tyrimai dar vadinami prognostiniais tyrimais.
3. Ilgalaikiai – objektas stebimas ilgai, net iki 10m. Dar vadinami longitudiniais tyrimais. Tiriamasis objektas visą laiką tiriamas viena ir ta pačia metodika, esant apytikriai vienodoms tyrimo sąlygoms.

Ilgalaikių tyriimų privalumai ir trūkumai:

Privalumai Trūkumai
Įgalina nagrinėti raidos procesus Jie yra brangūs
Lengviau yra nustatyti nepriklausomus dydžius Egzistuoja tyriamosios grupės nykimo problema
Egzistuoja kontrolės poveikis
Labai sunku parinkti tas pačias sąlygas


Stebėjimas.
Mokslinis stebėjimas, tai kryptingai organizuotos aplinkos daiktų ir reiškinių suvokimas. Jis yra glaudžiau susijęs su jutiminiu pažinimu. Stebėjimo metodo reikalavimai:
Turi būti nukreiptas į socialiai svarbias sritis.
Stebėjimai turi būti atliekami sistemingai.
Reikia surinkti kuo daugiau duomenų.
Rezultatai turi būti fiksuojami.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad nebūtų subjektyvių vertinimų.

Stebėjimas turi:
Turėti konkretų tikslą.
Stebimųjų požymių skaičius turi būti minimalus ir tiksliai apibrėžtas.
Turi vykti pagal iš anksto numatytą planą.
Duomenimis turi būti taikomi vienodi kriterijai.

Metodų privalumai: Trūkumai:

Stebima tiesiogiai.
Yra galimybė stebėti / analizuoti grupės elgesį.
Elgesį galima įvertinti tiksliau.
Yra galimybė vienu metu apibrėžti daugiau savybių Įtakos turi stebėjimo nuotaika.
Gali būti nevienoda stebėtojo padėtis tyriamųjų atžvilgiu.
Nerimo rezultato tendencija gali suformuluoti išankstinėtyrėjo nuomonė.
Situacijos kompleksiškumas.
Aplinkybės nesikartoja.
Klaidos vertinant.
Neretai lyginama pagal save.


Stebėjimo formos:
Atviras. Esant kontaktui su tiriamuoju.
Stebėtojas yra tarpe tyriamųjų, bet nėra indentifikuojamas kaip stebėtojas.
Slaptas.
EKSPERIMENTAS
Eksperimentas – tai empirinis tyrimas, padedantis planingai valdant proceso ar reiškinių sąlygas patikrinti priežastinių reiškinių hipotezes. Tyrėjas apgalvotai kaitalioja ir manipuliuoja sąlygomis, kurios lemia jį dominančius įvykius.

Pranašumai Trūkumai
1. Yra galimybė nustatyti priežastis. 1. Dirbtinė aplinka.
2. Galima kontroliuoti situaciją. 2. Eksperimentatoriaus įtaka rezultatams.
3. Leidžia nustatyti pakitimus per ilgą laiką. 3. Soc. moksluose ne visada galima sukontroliuoti visus kintamuosius.
4. Yra mažai tiriamųjų.

Kvazieksperimentiniai tyrimai. Soc. tyrimuose nėra galimybių suvienodinti eksperimentinių ir kontrolinių grupių parametrų. Todėl tyrimai yra atliekami tik su iš dalies vienodais parametrais.

Eksperimentinio tyrimo paklaidas lemiantys veiksniai
Vidiniai veiksniai Išoriniai veiksniai
1. Istoriniai – tarp poveikio priemonių veiksmingumo tyrimo praeina nemažas laiko tarpas. 1. Nesugebėjimas aiškiai apibrėžti nepriklausomus kintamuosius.
2. Senėjimo – gali pakisti eksperimento sąlygos. 2. Grupės nariai gali būti nebūdingi tiriamai populiacijai.
3. Statistinės regresijos – paklaidos atsiranda dėl netikslaus duomenų registravimo. 3. Gudobelės efektas – dalyvavimas eksperimente gali sukelti įv. psichologines reakcijas.
4. Testavimo – tiriamieji pripranta prie poveikio. 4. Jautrumas eksperimento sąlygoms – liguistas reagavimas į eksperimento procedūras.
5. Tyrimo instrumentarijaus – nepatikimos matavimo priemonės.
6. Tiriamųjų grupių sudarymas – netiksliai atrenkamai tiriamieji.
7. Nykimo – tiriamieji išvyksta, miršta, suserga ir pan.

Eksperimentinio tyrimo etapai:
1. Problemos suformulavimas.
2. Suformuluojama hipotezė.
3. Pasirenkamas poveikio būdas, trukmė, priemonės.
4. Atsižvelgti į populiaciją (imtį).
5. Iš anksto apgalvoti kas gali iškreipti tyrimo rezultatus.
6. Svarbu atlikti keletą išankstinių tyrimų.
7. Atliekant eksperimentą, būtina griežtai laikytis nustatytų tyrimo procedūrų.
Eksperimentinė sistema:
Eksperimentatorius;
Eksperimento objektas – tiriamieji arba taikomi poveikio būdai.
Eksperimentinis veiksnys – kaip veikiam, kuo veikiam, aplinkybės, kuriomis manipuliuoja eksperimentatorius.
Eksperimento sąlygos – aplinkoje esantys veiksniai, kurie gali turėti įtakos eksperimento rezultatams.
Interviu – tai tyrėjo inicijuotas pokalbis, kurio tikslas gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją. Interviu atliekamas tik žodžiu, tai esminis skirtumas nuo anketos. Interviu tipai:
Struktūrizuotas – klausimai yra numatomi iš anksto ir interviu eigoje nėra keičiami.
Nestruktūrizuotas – interviu be detalaus plano. Antrą klausimą sukuria atsakymas į pirmąjį.
Neprimestinis – pokalbis nejudinamas jokia kryptimi, respondentas kalba apie ką nori. Tyrėjas nesistengia išlaikyti nustatytos pokalbio eigos.
Kryptingas – kreipiamas ypatingas dėmesys į subjektyvius respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją.
Interviu procedūrą sudaro 2 etapai:
1. Klausimų sąrašo sudarymas. Sąrašas atlieka standartizuojančio įrankio funkciją. Respondentams numatyta tvarka pateikiami vienodos formos ir turinio klausimai. Jų atsakymai fiksuojami standartiniu būdu.
2. Interviu vedimas. Pas apklausos aktas yra socialinio, psichologinio poveikio, tiesioginio interviu gavėjo ir respondento kontakto procesas. Galutinį apklausos rezultatą lemia kontakto kokybė. Interviu gavėjui keliami šie uždaviniai:
1. Palankios soc. atmosferos sukūrimas. Prisistatyti pačiam. Respondentą reikia užtikrinti, kad jis pasirinktas atsitiktinai, garantuoti konfidencialumą. Reikia nurodyti kiek maždaug laiko užims interviu.
2. Klausimų uždavimas ir atsakymų gavimas. Keliami tokie reikalavimai:
• Nekeisti klausimų turinio.
• Negalima subjektyviai komentuoti ir aiškinti klausimų.
• Klausimus pateikti ta pačia tvarka.
• Pateikti visus sąraše esančius klausimus.
3. Atsakymų registravimas. Reiktų fiksuoti tiriamojo asmens reakcijas (sutriko, ilgai galvoja ir pan.). Tinkamas kontakto užmezgimas netgi svarbesnis už interviu vedimą.





6. Apklausa: reikalavimai klausimams, klausimų paruošimo rekomendacijos, bendrieji anketos reikalavimai.
Klausimams keliami tokia reikalavimai:
1. jie turi nukreipti į asmeninius žmogaus elgesio ypatumus.
2. dažnai neužtenka vieno klausimo tiriamajam aspektui.
3. vartoti aiškias, lengvai suprantamas sąvokas.
4. negalima naudoti dvigubų klausimų.
5. klausimas neturi būti tendencingas.
6. pravartu naudoti kontrolinius klausimus.
7. galima duoti filtruojančių klausimų.
8. respondentui turi būti sudaryta galimybė išvengti atsakymo.
9. klausimo struktūra turi būti palengvinanti respondento darbą.
10. reikia vengti klaidingų prielaidų.
11. klausimus formuluoti, ypač intymesnius, ne pernelyg tiesmukiškai. Intymesnius dėti į pabaigą.
Bendrieji anketos reikalavimai:
1. turi būti motyvuotai paaiškinta kodėl atliekamas tyrimas. Paaiškinti ir kas atlieka tyrimą, kokiais tikslais, kokiai institucijai atstovauja tyrėjas.
2. apklausiamojo pastangos turi būti minimalios.
3. kuo mažiau rašyti – taip tikima, kad išsaugomas anonimiškumas.
4. svarbi anketos apimtis – ilgos anketos atbaido tiriamuosius, tačiau negalima jos dirbtinai sutrumpinti. Reikia orientuotis, kad pvz.: mokiniai spėtų atsakyti per pamoką, studentai per paskaitą. Vengti erzinančių klausimų.
Anketos klausimų rekomendacijos:
1. Dėl klausimų turinio: ar reikalingas klausimas tyrimui, kokią informaciją jis duos, ar ta informacija reikalinga, ar reikalingi keli klausimai, kiek klausimų reikia gauti informacijai, ar klausimas susijęs su respondento patirtimi, ar respondentas turi reikiamą informaciją, kad atsakytų, ar klausimas pataiko į tikslą.
2. Dėl klausimų formulavimo: ar klausimas bus neteisingai suprastas.
3. Dėl klausimų vietos klausimyne: kokiu kriterijumi vertinama seka: ar aukščiau einantys klausimai neturės įtakos sekantiems, jų atsakymams, ar gera klausimų seka psichologiniu požiūriu. Klausimai turėtų nuo paprastesnių eiti prie sudėtingesnių. Esminiai klausimai – viduryje. Baigti lengvesniais.
4. Apklausos lapo reikalavimai: anketinės išvados, turi tikti statistiniam apdorojimui, atsakymai ir klausimai viename lape, klausimai ir atsakymai skirtingu šriftu.

Anketos klausimų skalės:
Nominalinė – lytis, amžius, užimtumas, objektyvi informacija apie respondentą.
Ranginė – duomenų grupavimas didejančia mažėjančia tvarka.
Intervalinė – skirta matuoti ir palyginti požymius turinčius skaitmeninę išraišką.

Anketos / klausimų lapo patikrinimas

Turėtų būti atliekamas bandomasis (pilotinis) tyrimai jos kokybei įvertinti. Apklausai turėtų būti parenkamas tam tikras žmonių skaičius iš tos visumos, kurią numatoma ateityje masiškai apklausti. Yra išskiriami šie požymiai rodantys tipiškiausias klaidas:
Stinga tvarkos atsakymuose;
Tipo ,,viskas“ arba ,,nieko“ atsakymai;
Daug netinkamų komentarų ir pastabų.



SOCIOMETRINĖ APKLAUSA
Priskiriama apklausos metodui, tai speciali bandymų rūšis padedanti išsiaiškinti kaip įvairiose situacijose žmogus psichologiškai reaguoja į aplinkinus žmones. Stengiamasi atskleisti labai spesifinius grupės tarpusavio simpatijas bei nepykantos jausmus ir atitinkamai interpretuoti duomenis. Sociometrinio testo duomenys labai tiksliai parodo individų pozicijas grupėje. Sociometrinių tyrimo tikslas matuoti tarpasmeninius santykiuose pasireiškiančius simpatijas ir antipatijas jausmus.
Interpersonalinius pasirinkimus galima tirti 2 lygiais:
1. Elgsenos. Tirdamas elgsenos lygiu tyrėjas paprastai stebi individų elgesį, kokiomis nors konkrečiomis situacijomis, registruoja stebėjimų duomenis ir juos analizuoja.
2. Verbaliniu. Tirdamas verbalinu lygiu tyrėjas apklausos pagalba remdamasis specialia anketa – klausimų sąrašu, kuriuo išsiaiškina kokie būtų pagaeidaujami individų santykių tipai.

Testo procedūra.
Aiškiai apibrėžti grupės ribas.
Individai turi padaryti neribotą pasirinkimų skaičių.
Individų apklausa.
Testo rezultatai naudojami grupei rekonstruoti.
Visus pasirinkimus individai turi daryti savarankiškai.
Klausimus būtinai formuluoti taip, kad jie būtų vienodai suprantami.

Neriboti ir riboti pasirinkimai.

Neriboto pasirinkimo atvejis galima tiksliai išmatuoti individo požiūrį į kitus, kai pasirinkimų skaičius ribotas, tyrėjas pats nurodo, kokį pasirinkimų skaičių, turi padaryti kiekvienas individas. Paprastai būna 2,3 arba 5 pasirinkimai.

SOCIOMETRINIŲ PASIRINKIMŲ KRITERIJAI
Paprastai vadinama ta socialinė veikla, kurią atlikdamas individas turi pasirinkti arba atstumti vieną arba kelis grupės narius. Kriterijus formuluojamas kaip tam tikras kriterijos klausimas. Kriterijai gali būti formalūs ir neformalūs. Pagal formas skirstomi:
1. Komunikaciniai – išsiaiškinama realus grupės egzistuojančių tarpusavio santykių tipai.
2. Gnostiniai (ką mano pats) – atskleidžiama kaip kiekvienas individas suvokia vidinius grupės santykius.

Priklausomi nuo orientacijos kriterijai skirstomi į:
Vienašališkai posityvius;
Vienašališkai vegatatyvius.
Dvipusius.

Sociometrinės apklausos organizavimas.
Prieš tiesioginę apklausą tyrėjai turi:
Paaiškinti grupės nariams tyrimo tikslą.
Pabrėžti kaip svarbu savarankiškai atsakinėti.
Užtikrinti duomenų slaptumą.
Aiškiai nurodyti atsakymų užrašymo techniką.

Raktiniai žodžiai

• anketos sudarymas
• atvejo studija
• empyrinis