MOKU.LT pradinis puslapis

Mokslo revoliucija

Tema Filosofija
Tipas Konspektas
Aprašymas Mokslo revoliucija – esminis mokslinės minties raidos pasikeitimas, įvykęs 16-17a. Šį perversmą nulėmė pertvarkymai Europoje, vykę 14-16a. Iki 16 a. daug atradimų, patobulinimų. Ypač daug faktų sukaupta geografinių atradimų metu. Reikėdavo tik teorinio apibendrinimo. Sukurtas naujas mokslinis inventorius: išrastas mikroskopas, teleskopas, barometras, t.p. plito knygų spausdinimas. Tai sudarė galimybes geriau atlikti mokslinius tyrimus.
Patalpinta 2005-07-07
Parsisiuntė 2745

Išsamus aprašymas

Mokslas rėmėsi humanistine inteligentija. Atgaivinta antikos autorių tradicija, studijuojamas graikų mokslas. Atmestas viduramžių mokslas. To rezultate sukurta moderni pasaulio sandaros sąvoka. Mechanistinė pasaulio samprata. Pasaulis tarsi mašiną, kurią galima valdyti. Esme – visata yra uždara mechaninė sistema, kurią sudaro nekintami elementai. Jų judėjimą valdo jėgos dėsniai. Ši samprata traktavo gamtą kaip vientisą materiją, kurios judėjimą tiek laike, tiek erdvėje lemia jėgos dėsniai. Jėgų pasaulį galima suprasti ir valdyti. Gamtos dėsnius galima paaiškinti matematiškai. Tos gamtamokslinis gamtos aiškinimas atmetė scholastinius – religinius aiškinimus. Mokslo revoliucija pakeitė, suformavo naują mokslinę metodologiją. Viduramžiais buvo scholastinis metodas, atitrūkęs nuo gyvenimo, nesirėmęs autoritetais. Naujas metodas – stebėjimo ir eksperimento metodologija. Didžiausias indėlis – Galilėjaus ir Niutono. Nuo 18a. mokslinis tyrinėjimas – nuoseklus gamtos stebėjimas, eksperimentavimas. Rėmėsi jutiminiu pažinimu (empirinis metodas, kuris žinomas dar antikoje). Tuo tarpu nuoseklus ir sistemingas eksperimentavimas – naujas dalykas.
Mokslinius stebėjimus buvo svarbu išreikšti tikslia matematine kalba. Matematika tapo modernaus mokslo kalba. 17a. logaritmų lentelė. Imta taikyti astronomijoje ir kituose moksluose. Diferencialai, integralinis skaičiavimas. Vyravo įsitikinimas, kad visa gamta gali būti išreikšta matematika.
17a. nauja mokslo kultūra tapo pažangos modeliu. 18 a. paplito humanitariniuose moksluose.
Viduramžių požiūris į visatą ir gamtą rėmėsi Aristotelio ir Ptolemėjo teorijomis, kurios pateikė geocentrinį pasaulėvaizdį. Pagal Aristotelį, judėjimą sukelia ne gamtiniai judėjimo dėsniai, o daiktų savybės. Žemė yra visatos centras, nes apie ją sukasi saulė, planetos, mėnulis, žvaigždės. Visa tai yra baigtinė ir sferiška. Visus daiktus judina pirminis judintojas. Tuo rėmėsi ir Ptolemėjas. Šis požiūris vyravo 14-a amžių iki 16 a.16 amžiuje geocentrinę keičia heliocentrinis įvaizdis. Žemė nėra visatos centras. Ši idėja gimė jau 15 a. Galutinai įrodė Kopernikas darbe (apie dangaus sferų sukimąsi). Šio darbo reikšmė labai svarbi. Pirmą kartą pareikšta, kad žemė nėra pasaulio centras, ji sukasi apie savo ašį kaip ir kitos planetos ir apie saulę, kuri yra visatos centras. Ši heliocentrinė teorija galiojo 400 metų. JI pagrindė mokslinį požiūrį į visatos sandarą. Kopernikos idėjas vystė Brunas – visata yra baigtinė ir amžina. Daug kūnų panašių į saulę. Saulė viena iš žvaigždžių. Koperniko teoriją patvirtino Galilėjo tyrimai teleskopu. Šią teoriją papildė trys Keplerio planetų judėjimo dėsniai. Niutonas suformulavo visuotinės traukos dėsnį. Šios teorijos sutiktos priešiškai. Liuteris Koperniką vadino kvailiu, Brunas buvo sudegintas. Dekartas buvo priverstas palikti Prancūziją. Tačiau mokslininkai savo idėjų neatsisakė. Tai buvo milžiniškas poslinkis visuomenės raidoje.
Kitos sritys: pokyčiai fizikos moksle, susiję su Galilėjaus pagrįstu eksperimentavimu, remiantis matematiniais metodais. Chemija, botanika, zoologija tenkinosi faktų kaupimu, bet tyrimo metodai pasikeitė. Nustota vadovautis antikos darbais. Mediciną, anatomiją ypač stimuliavo gamtos moklų pasiekimai. Įtvirtinti eksperimentiniai gamtos mokslai.
Politinės minties perversmas. JI atsiskyrė nuo teologijos. Politinė sritis supasaulėtina. Naujos Valstybės ir visuomenės teorijos. Nutrauktas mistikos šydas. Valstybė - žmonių kūrinys (Makiavelis). Prigimtinės teisės teorijos Olandijoje.
16a.mokslo revoliucija padėjo pagrindus šiuolaikiniam mokslui.





Švietimas – moderniosios Europos civilizacijos spartintojas.
Švietimą paskatino mokslinė revoliucija savo intelektualiniu lygmeniu. Švietimo terminas atsirado tik 18a. pab., kai pasirodė filosofo I.Kanto straipsnis “Kas yra švietimas”.. Tai mokslinės minties kultūros raidos epocha. Ją pergyveno beveik visos tautos. Tai intelektualinis sąjūdis. Švietimo idėjomis buvo grįstos reformos ir revoliucijos. Pvz., Prancūzijos.
Pagrindinės švietėjų idėjos:
- racionalizmas
- kultūrinis optimizmas
- kova su autoritarizmu
- visuomenės švietimas
- grįžimas į gamtą
- humanizuota krikščionybė
- žmogaus teisės
Vyraujanti idėja – siekimas pažinti pasaulį protu, o ne jutimais. Protas žinojimo šaltinis. 18a. – proto amžius. Tiesioginė mokslo revoliucijos įtaka – švietėjai tikėjo, kad atrasti ir matematiškai išreikšti gamtos dėsniai gali padėti aiškinti pasaulį bei pertvarkyti visuomenę. Proto pagalbą galima rekonstruoti visuomenę. Pratęsiama renesanso humanizmo tradicija – laisvamanybė, domėjimasis antika. Kritikavo bažnyčią ir dvasininkus. Rašė naujoviškai, suprantamai, kad skaitytų plačioji visuomenė.
Visos ydos kritikuojamos per spaudą. SIekė religinės minties individualumo. Švietėjai – įvairių sluoksnių žmonės, intelektualai. Vykdė švietimą įvairiuose miestuose, ypač 18a.Paryžiuje. Švietimo epochos veikalas – mokslų, menų ir amatų enciklopedija (daugiatomis leidinys – labai išsamus).
Švietimo bruožas – proto emancipacija, proto išsilaisvinimas iš visko, kas pasenę, konservatyvu. Švietėjai manė, kad viską galima analizuoti, svarstyti. Norėjo, kad žmogus galėtų tobulėti per švietimą. Visuomenės švietimas – geresnio gyvenimo sąlyga. Didelę reikšmę skyrė auklėjimui. Pedagogikos mokslas, kuriuo buvo pagrįstos švietėjų idėjomis, atsirado dar viduramžiais. Taip susiformavo pažangos idėja. Žmones, įgyję žinių, darys pažangą. Užvaldo proto idėja.
Vienas žymiausių švietėjų – Žanas Žakas Ruso. Propagavo grįžimą į gamtą. Gamta pats tobuliausias dalykas, tai gėris. C-ja padarė blogybių. Žinojimas iš prigimties taip pat geras.
Religijoje švietėjai irgi ragino vadovautis protu. Nuoseklūs ateistai, bet dauguma manė, kad neprotinga netikėti sielos nemirtingumu. Volteras rašė, kad tikėjimas Dievu yra visuomenę stabilizuojantis veiksnys. Jei dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti. Tačiau reikia atsisakyti neprotingų dogmų ir teiginių (tarp švietėjų buvo nemažai ir leistų, pripažįstančių dievą kaip pirminę beasmenę priežastį). Dievo sukurtas pasaulis veikia pagal savo sukurtus dėsnius. Dievas reiškiasi per gamtą.
Ypatinga vieta žmogaus teisėms. Prigimtines teises turi visi žmones, nes jie gimė žmonėmis. Šios teisės stipresnės už įstatymų suteiktas teises. Jos neatimamos. Iš čia kilo kitokia asmens teisių samprata. Pirmasis ją pagrindė anglų filosofas Hobsas, tęsė anglų filosofas Lokas, prancūzas Monteskje.
Švietimo sąjūdis išsiskyrė – nuosekli ir radikali kryptys. Pastaroji pagrindinė, siekė visuomenės švietimo, ragino nuolat tobulėti, neskatino socialinių revoliucijų.
Įvairiose šalyse turėjo skirtingų ypatybių. Olandijoje svarbiausia įtaka 17a., Anglijoje -–po revoliucijos 17a. (nuosaikus, mažiaus kritiškas). Vėliau pliti Prancūzijoje, Amerikoje. Prancūzijoje labai kritiškas.


Raktiniai žodžiai

  • mokslo revoliucija
  • mokslo ir technikos revoliucija
  • viduramziu mokslas

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos