Migelis de Servantesas Savedra

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Servanteso kūryba, ypač jo romanas „Don Kichotas", užima vieną svarbiausių vietų Renesanso grožinėje literatūroje. Renesansas Ispanijoje. Ispanų Renesanso kultūra labiausiai suklestėjo vėliau, negu kitose Europos šalyse, XVI a. pabaigoje — XVII a. pirmojoje pusėje. Be ispanų grožinės prozos meistro Servanteso, plačiai žinomi dramaturgai Lope de Vega ir Kaldėronas, kurių pjesės ir šiandien su pasisekimu tebestatomos įvairių šalių teatrų scenose.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	3783
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Ispanų dailininkų Riberos, Velaskezo, vėliau Muriljo ir kitų kūryboje randame geriausius Renesanso vaizduojamojo meno bruožus. Turtingame žanrais bei formomis ispanų mene ir literatūroje atsispindėjo prieštaringa ir sudėtinga to meto epocha.
XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje Ispanija politiškai ir ekonomiškai smunka. Ispanų absoliutizmas jau nuo XVI a. vidurio buvo tapęs socialinio ir ekonominio gyvenimo vystymosi stabdžiu. Krašte įsiviešpatavo policinis režimas. Savo valdžiai išlaikyti Ispanijos valdovai panaudojo inkviziciją, kurios laužuose liepsnojo pažangesni žmonės. Tvirta absoliutizmo ir bažnyčios sąjunga sudarė krašte teroro atmosferą, ugdė fanatizmą ir rasinę neapykantą.
Tačiau ispanų liaudis energingai priešinosi krašte viešpataujančiai politinei ir socialinei priespaudai. Jos laisvės troškimą buvo išugdžiusios amžiais trukusios kovos su maurais ir ginkluoti sukilimai prieš feodalus. Liaudies priešinimasis feodalizmo priespaudai turėjo didelę reikšmę, formuojantis pažangiajai ispanų Renesanso literatūrai.
Prieštaravimai tarp feodalinės reakcijos ir demokratinių liaudies siekimų atsispindėjo to meto literatūroje. Ispanijoje ilgiau negu kituose kraštuose išsilaikė viduramžių literatūros tradicijos. Ligi pat XVI a. čia dar buvo plačiai paplitę riteriniai romanai, visiškai atgyvenę kituose kraštuose. Antra vertus, Ispanijoje anksčiau negu kur kitur susiformuoja realistinė proza, plačiai pavaizdavusi to meto Ispanijos gyvenimą. Realistinės prozos meistru tapo Servantesas, kuris savo romanu „Don Kichotas" padėjo pagrindą naujųjų laikų romanui.
Trumpa gyvenimo ir kūrybos charakteristika. Servanteso gyvenimas labai margas. Rašytojas stengėsi susipažinti su kitų kraštų gyvenimu, patyrė nemaža nuotykių. Jaunystėje jis dalyvavo karuose su turkais, buvo patekęs į nelaisvę, iš kurios keletą kartų bandė pabėgti. Vėliau, grįžęs į tėvynę ir negalėdamas pragyventi iš literatūrinio darbo, Servantesas turėjo kaip nors verstis. Kurį laiką jis dirbo mokesčių rinkėju, nors šis darbas jam labai nepatiko. Apkaltintas išeikvojimu, net kelis kartus Servantesas kalėjo.
Gausus patyrimo ir nelengvas gyvenimas suteikė Servantesui daug medžiagos meninei kūrybai. Jo literatūrinė veikla labai įvairi. Rašytojas bandė savo talentą poezijoje, sukūrė pastoralinį romaną „Galatėja", parašė nemaža dramų ir dvylikos novelių rinkinį „Pamokomosios novelės". Bet labiausiai jis pagarsėjo savo romanu „Don Kichotas", kurio pirmoji dalis buvo parašyta 1605 m., o antroji—1615 m.
„Don Kichotas" — riterinių romanų parodija. Kadangi Servantesas savo veikale nurodo, kad jo vienintelis „troškimas buvo atgrasyti žmones nuo klaikių bei melagingų riterinių istorijų", tai „Don Kichotas" jau nuo seno buvo laikomas riterinių romanų parodija.
Iš tikrųjų, tai puikus literatūrinės parodijos pavyzdys. Rašytojas išjuokė riterinius romanus, pasinaudodamas jų pačių medžiaga. Servanteso romane yra visi būdingi šio žanro momentai: riterio aprangos ir jo žirgo aprašymas, išsirinktoji riterio „širdies dama", ginklanešys, riterių įšventinimo apeigos ir pagaliau riterių žygių pavaizdavimas. Tačiau visa tai, kas riteriniuose romanuose buvo vaizduojama su pagarba, čia sumenkinama, parodoma komiškoje šviesoje.
Ypač juokingi Don Kichoto nuotykiai. Jam visur vaidenasi užburtos pilys, riteriai, damos, o iš tikrųjų tai — smuklės, jų šeimininkai, patarnaujančios merginos. Don Kichotas stoja į kovą su vėjo malūnais, juos palaikydamas milžinais, užpuola laidotuvių procesiją, manydamas, kad čia gabenamas sužeistas ar negyvas riteris, šoka į avių bandą, įsitikinęs, kad tai riterių kariuomenė, ir t. t.
Tuo būdu, viską išversdamas tarsi į blogąją pusę, Servantesas pajuokia riterinių romanų atitrūkimą nuo tikrovės, jų neigiamą poveikį skaitytojui. Servantesas pajuokia ir išpūstą riterinių romanų stilių bei nenatūralią kalbą.
Socialinė satyra romane. Tačiau Servanteso romanas reikšmingas ne vien tuo, kad rašytojas meistriškai išjuokė atgyvenusį literatūrinį reiškinį. Don Kichoto istorija išeina toli už literatūrinės parodijos ribų. Tai kūrinys, kuriame visapusiškai ir plačiai pavaizduota to meto Ispanijos tikrovė. Don Kichoto svaičiojimų priešpastatymas kasdieninei realybei, jo susidūrimas su gudriais smuklių šeimininkais, mulų varovais, kaimo turtuoliais, katorgininkais, vargšais piemenimis, pirkliais, kunigais ir aristokratais leidžia autoriui parodyti sudėtingus socialinio gyvenimo reiškinius ir prieštaravimus.
Knygos pradžioje vyrauja parodijinis momentas, o vėliau jis užleidžia vietą realistiniam ir satyriniam gyvenimo vaizdavimui. Rašytojas pajuokia ispanų aristokratijos parazitiškumą ir egoizmą (hercogo dvaro pavaizdavimas), administracijos savavaliavimą ir valdininkų parsidavėliškumą. „Don Kichotas"—vienas žymiausių satyrinių kūrinių Renesanso literatūroje.
Servanteso satyra dažnai išreikšta pagrindinių romanų veikėjų— Don Kichoto ir jo ginklanešio Sančos Pansos — lūpomis.
Liūdnojo Vaizdo riteris. Don Kichoto charakteris kritikų įvairiai aiškinamas. Tačiau niekas negali paneigti, kad jo svarbiausias bruožas — atitrūkimas nuo gyvenimo. Pasinėręs į svajones apie riterystės laikus, jis paverčia tikrovę savo vaizduotės sukurtais daiktais. Don Kichotas taip įsitikinęs jų tikrumu, kad niekas jo negali paveikti. Kadangi tikrovę jis įsivaizduoja kitaip, negu visi žmonės, jo žygiai tampa beprasmiški, o kartais net ir žalingi kitiems ir jam pačiam.
Don Kichoto asmenyje Servantesas sukūrė tokį ryškų nuo gyvenimo nutolusio svajotojo paveikslą, kad ilgainiui jo vardas tapo bendriniu. Ir šiandien mes vadiname donkichotais žmones, kurie neįstengia suprasti tikrovės reiškinių, atsilieka nuo gyvenimo, stengiasi pasukti atgal istorijos ratą.
Tačiau Don Kichotas ne vien pamišėlis svajotojas. Kartais jis pasielgia ir kalba kaip protingas ir išmintingas žmogus. Ne veltui Servantesas jį pavadina „išmoninguoju idalgu". Don Kichoto išmintingumas ypač išryškėja antrojoje knygos dalyje. Liūdnojo Vaizdo riteris užmiršta savo ankstesnius svaičiojimus ir prabyla kaip tikras Renesanso epochos humanistas. Jo kalba apie laisvę, kurią labiau reikia vertinti negu gyvybę, jo patarimai, vykstant Sančai Pansai gubernatoriauti, rodo, kokios humaniškos ir demokratiškos jo pažiūros. Pasmerkdamas savanaudiškus išskaičiavimus, luomines privilegijas, Don Kichotas kartu gina visų feodalizmo išnaudojamų sluoksnių teises ir visų žmonių lygybę prieš įstatymus.
Skaitytoją žavi ne tik teisingi ir humaniški Don Kichoto sprendimai, bet ir jo gera, neegoistiška prigimtis, jo kilnūs poelgiai. Liūdnojo Vaizdo riteris visada stengiasi padėti skriaudžiamiems ir nelaimingiems, už tai netrokšdamas jokio atlyginimo.
Servantesas nupiešė labai sudėtingą ir prieštaringą Don Kichoto charakterį: tai jis parodomas kaip pamišėlis, tai kaip išmintingas žmogus; čia jis sukelia skaitytojo juoką, čia gailestį, čia susižavėjimą. Jis tragikomiška ir kartu herojiška asmenybė. Ne atsitiktinai Belinskis rašė, kad Don Kichoto „komizmas toks liūdnas, kad sukelia juoką pro ašaras".
Sanča Pansa. Antrasis romano herojus — Don Kichoto ginklanešys Sanča Pansa. Savo išvaizda ir charakteriu jis visiška Don Kichoto priešingybė. Don Kichotas — aukštas, sudžiūvęs, įdubusiais skruostais. Sanča Pansa — žemas, apkūnus, apvaliaskruostis.
Paprastai ir realiai į tikrovę žiūrįs Sanča Pansa priešpastatomas svajotojui Don Kichotui. Malūnai jam ir atrodo malūnais, o ne milžinais, avių bandoje jis taip pat neįžiūri riterių kariuomenės. Visur autorius stengiasi pabrėžti Sančos Pansos blaivų protą ir praktiškumą, kurių taip trūksta Liūdnojo Vaizdo, riteriui.
Tačiau Sanča Pansa ir Don Kichotas ne tik priešingi vienas kitam, bet ir savotiškai vienas kitą papildo. Servantesas parodo, kaip jie vienas kitam reikalingi. Sanča stengiasi paveikti nerealius Don Kichoto svaičiojimus, atšaldyti jo karštus, bet nepagrįstus užmojus, įkvėpti jam blaivesnį požiūrį į gyvenimą. O Don Kichotas savo lakia vaizduote uždega Sančos mintis, suteikia joms daugiau polėkio.
Servantesas apdovanojo Sančą Pansą turtingu ir įvairiu jausmų ir minčių pasauliu. Nors jis naivus ir prasčiokas, bet dažnai parodo didelę išmintį, sveiką protą, moralinį tvirtumą, tikrą meilę ir prisirišimą. Ypač mus žavi jo neišsemiamas jumoras, išreikštas vaizdinga liaudiška kalba. Sanča — vienas gražiausių valstiečių paveikslų ispanų literatūroje.
Romano žanrinės ypatybės. Pagrindinių herojų charakterius atskleidžia daugiausia veiksmas, jų kalbos, gausybė įvairiausių komiškų, o kartais ir tragiškų situacijų. Tokios charakterių kūrimo priemonės išplaukia iš paties romano žanro. „Don Kichotas" parašytas nuotykių romano forma. Siužetą sudaro Don Kichoto ir jo ginklanešio nuotykių istorija, jų klaidžiojimo po Ispanijos kaimus ir miestus aprašymas. Šią istoriją kartais pertraukia įterptiniai pasakojimai, kurie yra lyg ir atskiri savarankiški apsakymai.
Nuotykių romano žanras leidžia autoriui nupiešti platų Ispanijos gyvenimo vaizdą. Pro mus praeina apie septynis šimtus personažų, kurie atstovauja įvairiems visuomenės sluoksniams ir profesijoms: pirkliai, valstiečiai, kunigai, dvariškiai, vienuoliai, plėšikai, mulų varovai, keliaujantieji kirpėjai ir kt. Žodžiu, prieš skaitytoją atgyja ryškus to meto Ispanijos vaizdas, su hercogų pilimis ir skurdžiomis valstiečių lūšnomis.
Servanteso kūrinio liaudiškumas ir demokratiškumas išsaugojo jo vertę per ištisus šimtmečius.

Raktiniai žodžiai

• don kichotas
• servantesas don kichotas
• sanča pansa