Metodo idėja R. Dekarto raštuose

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Renė Dekartas - žymiausias naujųjų laikų filosofas, kuris savo kūryba tarsi sulaužo įsisenėjusias filosofinio mąstymo formas ir sukuria naujojo filosofavimo, naujojo pasaulio pažinimo būdus,padeda pagrindus matematines gamtotyros susiformavimui.Jo filosofija iškyla specialiųjų mokslų formavimosi laikotarpiu, kada Renesanso žmogus persiorientuoja iš tikėjimo į žinojimo problematiką, kada teologinį tikrovės aiškinimą keičia deterministinis, nurodantis reiškinio priežastis.
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	1195
	Parsisiųsti12 KB

Išsamus aprašymas

Ryškiausias naujųjų amžių įvykis - mokslo, dabartine šio žodžio prasme, atsiradimas iškelia užduotį nustatyti proto pažintines galios ribas, būties esmės pagrindimą. Į iškilusį klausimą kaip subjektyvaus pavidalo mintis gali atitikti objektyvią dalykų padėtį R. Dekartas stengiasi atsakyti nesumenkindamas proto, kaip akivaizdžios galios vertės. Savo racionalistine nuostata jis išdėsto ir ieškodamas mokslinio metodo pagrindų paties proto vidiniame šaltinyje - savimonėje.
R. Dekartas savo metodologinius principus pradeda formuluoti darbe “Proto vadovavimo taisyklės”. Čia teigiama, kad visos žinios yra žmogiškoji išmintis ir tam, kas siekia tikrosios tiesos pažinimo reikia rūpintis ‘natūralios proto šviesos pagausinimu’, semtis žinių iš įvairių mokslų šaltinių. Tačiau savo žinias galima pagausinti tik tikromis žiniomis, t.y. tokiomis, kurių tikrumas mums nekelia jokių abejonių ir tai nėra tik prielaidos. Teiginio teisingumui pagrįsti R.Dekartas naudoja du būdus: intuiciją arba dedukciją (pažinti daiktams). Intuicija čia laikoma ne laki vaizduotė, o proto intuityvi galia suvokti, kad jis egzistuoja, kad jis mąsto, akivaizdžių tiesų konstatavimas. Tuo tarpu dedukciją galima palyginti su nenutrūkstama, nuoseklia grandine, kurioje kiekvienas elementas yra išvestas iš aiškiai, intuityviai suvokiamo elemento. Taigi, kaip teigia R.Dekartas, žinojimo be intuicijos ir dedukcijos nepasieksime. Tačiau svarbu ir protą nukreipti teisinga pažinimo linkme, kad jis neklaidžiotų aklo smalsumo vedamas . Tam ir sukurtas metodas - tikslios ir paprastos taisyklės, kuriomis naudojantis išvengsime klaidingo tiesai kelio - juk svarbiausia niekada tiesa nelaikyti to, kas klaidinga, ir stengtis pažinti viską. o vieno daikto pažinimą čia siūloma pažinti iš kito daikto pažinimo suskaidžius daiktus į absoliučius ir santykinius. Absoliutus siejamas su visu tuo, kas laikoma nepriklausomu, paprastu, vienodu, o santykinis tegali būti palyginamas su absoliučiu. Absoliutumo ieškojimu R.Dekartas atskleidžia visą metodo paslaptį.
Žinių apdorojimui yra pasitelkiama enumeracija(indukcija) - neaiškios dalyko esmės kruopštus ir išsamus tyrimas. Jos dėka tiesa gali būti rasta lengviau nei kitais būdais, arba liks tik tvirtai įsitikinti, kad pažinimas neįmanomas jokiais būdais. Esant pastarajam atvejui filosofas sako, kad žinios nėra neprieinamos dėl proto ar įgūdžių stokos. Juk nieko negalima pažinti pirmiau už patį intelektą, nes visų kitų dalykų pažinimas priklauso nuo jo - teigia R.Dekartas, šalia iškeldamas ir kitus du pažinimo būdus: vaizduotę ir pojūčius. Pastaruosiuose tiesa gali būti suklaidinama, tačiau protas kad ir enumeracijos pagalba gali atmintyje atskirti tuščias dalykų žinias nuo tikrų. Iškeliamas uždavinys ištirti žmogaus proto žinojimo ribas, žmogiškojo pažinimo esmę. O proto ribų nustatymas nėra neįmanomas dalykas, kai jis suskaidomas į dvi dalis: 1) pažįstantys; 2) daiktai, kurie gali būti pažinti. Pažinti reikėtų ne iš kart daug objektų, o protą reikėtų nukreipti į lengvus lyg ir menkus dalykus, jį lavinti ir padaryti įžvalgų, tyrinėjant tai, kai ką jau atrado kiti.
Savo svarstymuose R. Dekartas minties judėjimo pagrindu sujungia intuiciją (kurią reikia suvokti kaip intuiciją tik tada, kai ji yra paprasta ir akivaizdi, o ne sudėtinga) ir enumeraciją, kurios tikrumas priklauso nuo atminties. Ši sąjunga leidžia tikriau pažinti mus dominančią išvadą ir įgalina protą rasti kitas tiesas. Minties judėjimas čia padeda atnaujinti ir sutvirtinti atmintį, nuo kurios priklauso išvadų tikrumas. Tokiu būdu galima padidinti proto galią. Ši taisyklės esmė, jos didžiausia nauda - apgalvoti paprastų teiginių savitarpio priklausomybę ir tuo būdu galėsime greitai atskirti, kurie teiginiai yra daugiau ar mažiau santykiniai, ir kokiu laipsniu jie prilygsta absoliutiems.
Paprastų tiesų suvokimui galima panaudoti visas intelekto, vaizduotės,pojučių ir atminties priemones bei palyginti ieškomą dalyką su žinomu. Nurodęs daiktų pažinimo kelio pradžią per pažįstančiųjų pažinimą, R. Dekartas šalia intelekto, kuris sugeba pažinti tiesą, pripažįsta vaizduotės, pojūčių ir atminties vertę. Pačius daiktus siūloma pažinti trejopai: 1. kas pasitaiko mums savaime; 2. vieno daikto pažinimas per kito daikto pažinimą; 3. išvados, kurias galima daryti; Išoriniai pojūčiai daiktus junta tik pasyviai. Pats daiktas gali keisti juntančiojo kūno išorę kaip atspaudas keičia vaško paviršių. Tačiau pojūčiams niekas taip nėra lengvai prieinama, kaip figūra, nes ją galima paliesti, t. p. matyti. Taigi figūros vaizdinys būdingas kiekvienam juntamam daiktui, ir neuskaičiuojamas figūrų skaičius yra pakankamas visiems juntamų daiktų skirtumams išreikšti. Daiktui sudirginus pojūčius, gauta figūra patenka į kūno dalį, kurią R. Dekartas pavadina bendrąja jusle. Ji veikia kaip anspaudas, kuris fantazijoje arba vaizduotėje, tarsi vaške įspaudžia tas figūras arba idėjas. Ši vaizduotė, kuri gali išsaugoti daug visiškai skirtingų figūrų ir ilgai jas išlaikyti, vadinama atmintimi. Jėga, kuria teisingai pažįstame daiktus, yra grynai dvasinė ir kartu su vaizduote gauna figūras iš bendrosios juslės, bei operuoja arba formuoja naujus vaizdus, kurie apkrauna vaizduotę. Todėl pažintinė jėga gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi. Kai ji vaizduotėje kuria naujas idėjas arba kai operuoja jau sukurtomis, vadinama protu. Tačiau vaizduotė gali veikti supratimą kaip ir pats supratimas vaizduotę, išskyrus tada, kai supratimas tiria nekūniškus dalykus. Pastaruoju atveju reikia atmesti jutimus ,o iš vaizduotės išvalyti bet kokį aiškesnį įspūdį.Kuo aiškesnę kūniško daikto idėją galima susidaryti vaizduotėje, atmetant visas kitas idėjas, blaškančias dėmesį.
R. Dekartas paprastais pavadina tuos daiktus, kurių pažinimas yra toks aiškus ir tikslus, kad protas negali jų suskaidyti į dar daugiau aiškiau pažįstamų dalių. Šios dalys, t. y. - figūra, tįsumas, judėjimas. Paprasti dalykai yra arba grynai intelektualiniai, arba grynai materialūs, arba bendri. Grynuosius intelektualinius dalykus supratimas pažįsta be jokio kūniško įvaizdžio pagalbos. Juk iš tikrųjų negalima įsivaizduoti kūniškoje formoje pažinimo, abejonės ar nežinojimo, valios. Nepaisant to, visa tai lengvai pažįstama, jei turime protą. Tiktai kūnuose pažįstame grynai materialius dalykus, pvz. figūra, tįsumas, judėjimas ir kt. Prie bendrųjų dalykų galime priskirti būtį, vienybę, ar trukmę. Taigi visi pažįstami dalykai susideda iš paprastų prigimčių, kurios neturi nieko klaidingo ir kurių ryšiai yra būtini arba atsitiktiniai. Būtinas ryšys yra tada, kai vienos prigimties idėja yra susipynusi su kitos, ir atskirai sprendžiant apie jas negalima suvokti aiškiai nei vienos iš jų,kaip pvz. figūra siejasi su tįsumu, judėjimas su trukme. Atsitiktinis ryšys yra tada, kai prigimčių nesieja neišardomi ryšiai, pvz. kūnas turi sielą. Kartais būtini teiginiai gali virsti atsitiktiniais. Filosofas pažymi, jog intelekto negali apgauti joks patyrimas, jei jis apsiriboja griežta intuicija daikto,kuris yra jo objektas, ir jei intelektas nelaiko, kad vaizduotė teisingai atspindi pojūčių objektus. Ne visada išoriniai objektai yra tokie, kokie mums atrodo. Visa tai mus gali suklaidinti, panašiai kaip kad tikrove laikytume kieno nors sekamą pasaką. Daroma išvada, kad visas žmonių mokslas yra sugebėjimas aiškiai matyti, kaip paprastos dalykų prigimtys padeda formuoti kitus dalykus.
“Mes ieškome įrodymų iš prielaidų arba priežasčių, iš pasekmių arba visumos ar kitų dalių iš vienos dalies” - sako R. Dekartas. Tačiau išvesdami kokį nors nežinomą dalyką iš jau žinomo, neatrandame naujos būties rūšies, o praplečiame pažinimą suvokimu, kad ieškomasis dalykas įjungiamas į duotų dalykų prigimtį. Taigi tiesą kiekviename samprotavime galime tiksliai pažinti tik palygindami. Šio veiksmo parengimas ir sudaro visą žmogiškojo proto pagrindą. Kai šis veiksmas aiškus ir paprastas, tiesai suvokti neriekia jokio metodo. Bet palyginimus vadiname paprastais ir aiškiais tik tada, kai tiriamieji dalykiai yra bendros prigimties, ir kurie gali būti apibūdinami žodžiu “dydis”. Prie aiškiausiai ir lengviausiai atspindimų vaizduotėje dydžių priskiriamas realaus kūno tįsumas, neatsiejamas nuo figūros. Iš to seka, jog ir pati vaizduotė su joje esančiomis idėjomis yra ne kas kita, kaip tįsus ir formą turįs realus kūnas. Tįsumu čia suprantama visa tai, kas turi ilgį, plotį ir gylį, ką suvokiame savo vaizduotėje. Iškeliami teiginiai, jog tįsumas užima vietą, kūnui yra būdingas tįsumas ir tįsumas nėra kūnas. Pastarasis kyla iš gryno proto ir gali būti laikomas priežastimi, dėl ko daugelis žmonių klysta. Tai įvyksta, kai vaizduotė tįsumą įsivaizduoja tikra idėja. Tikrą tįsumą galima pažinti lyginant su kokiu nors kitu, jau žinomu. Visų santykių skirtumus, esančius kituose daiktuose taip pat galima rasti tarp dviejų ar daugiau tįsumų. Pačiame tįsume santykių skirtumus gali padėti išsiaiškinti būtent: matmuo, mato vienetas ir figūra. Daiktas turi begalybę įvairių matmenų, iš kurių vieni neturi netgi relaus pagrindo pačiuose daiktuose. Mato vienetas yra bendroji prigimtis su kuria turi sietis tarpusavyje lyginami dalykai, jį galima suvokti kaip tįsų daiktą, pvz. liniją.
R. Dekartas išskiria dvi lyginamų tarpusavyje daiktų rūšis: daugybės ir dydžiai. Pastaruosius aiškina tolydžios ir nedalios figūros (pvz. trikampis). Daugybės gali būti taškai ir genealoginis medis. Iškilusius gerai suprantamus sunkumus galima paversti figūromis, iš kurių beliktų surasti tam tikrus dydžius per vienokį ar kitokį santykį su jau duotais dydžiais. Kai visi nežinomi dydžiai yra viename teiginyje, reikia rasti priklausomybę, kaip pirmas dydis santykiauja su mato vienetu, antrasis santykiauja su pirmuoju ir t. t. Tam tereikia 4 veiksmų: sudėties, atimties, dalybos ir daugybos.
Darbe “Samprotavimas apie metodą” R. Dekartas pateikia teorinį savo filosofinės koncepcijos išdėstymą. Savo samprotavimus jis pradeda teigdamas, kad neužtenka turėti sveiką protą (t.y.sugebėti atskirti tikra nuo netikro), svarbiausia mokėti jį gerai panaudoti. Juk protas vienintelis dalykas, kuris žmones skiria nuo gyvulių, ir protingumas būdingas kiekvienam iš mūsų. Todėl ir šio metodo tikslas, - padidinti žinias, kaip rašo pats autorius.
R. Dekartas pripažįsta, kad mokslo pastangos buvo tik tiek naudingos jam pačiam, kiek atskleidė jo neišmanymą. Netikrumo galimybė daugybės nuomonių apie vieną dalyką, padarė esant netikra beveik viską, kas nebuvo patikima.Nebeieškodamas jokių mokslų, o domėdamasis tik tuo, kas galėtų būti jame pačiame, išbandydamas save įvairiose situacijose, R. Dekartas pamažu išsivaduoja iš primesto įpročių, klaidų kelio. Tai buvo ir mokslai, su tikėtinais ir nepagrįstais įrodymais, priešingais paprastiems samprotavimams, sveikai nuovokai. Įprotis ir pavyzdys čia buvo įtikinamesnis už kokį nors tikrą žinojimą. Todėl saugodamasis už tikra priimti tai, kas tuo nėra, laikydamasis nuoseklios išvadų tvarkos,filosofas, remdamasis tik tikrom, aiškiom tiesom, randa nežinomų klausimų sprendimo būdus. Metodo dėka jis sugeba pasikliauti savo protu, jei ne absoliučiai, tai bent tiek, kiek įmanoma.
Kad įveikti neryžtingumą, belaukiant proto sprendimų, R. Dekartas sukuria moralės taisykles:1) paklusti įstatymams, papročiams, religijai, vadovautis pačiom santūriausiom nuomonėm; 2) ryžtingai veikti, neatsisakyti net ir labai abejotinos nuomonės, jei jos tikrumas galimas; 3) visada stengtis pirmiau nugalėti save, o ne lemtį ir pakeisti savo troškimus, o ne pasaulio tvarką, susitaikyti su tuo, kad tik mintys yra vien mūsų galioje. Tiesos ieškojimui atmeta visa, kas pasirodo nors truputį abejotina, pripažindamas, kad mąstydamas esąs kažkuo. Pagaliau pastebi,kad tiesa - mąstau, vadinasi, egzistuoju - yra tokia nesugriaunama ir akivaizdi, kad ją galima laikyti pirmine kitų mąstymo išvadų teisingumui patikrinti. Negalėdamas įsivaizduoti savęs, kaip abejojančio, nebuvimo fakto, pripažįsta, kad jis esą. To buvimo visa esmė yra tik mąstymas. Tuo pačiu abejojimas nesukuria tobulumo, nes labiau tobula yra žinoti, nei abejoti. Tobulesnės būties idėja negali kilti iš savęs, ji gali būti duota tik tobulesnės už save patį esybės,kuriai būdingas visiškas tobulumas, būtent Dievo - begalinio, amžino, nekintančio, visa žinančio, nuo kurio priklauso nevisiškai tobulos prigimtys. Dievo įrodymas grindžiamas tuo, kad daiktai suvokiami tiksliai ir aiškiai, yra tikri, o ne sapno metu atsiradusios mintys, kurios nėra tikros. Mūsų protas pabrėžia, kad tai, ką matome ar įsivaizduojame, nebūtinai turi būti tikra, nes visos mintys negali būti visiškai teisingos dėl mūsų netobulumo. O kas realu ir tikra mumyse, kyla iš tobulos ir begalinės būtybės. Už ją pasaulyje nėra nieko aiškesnio ir suprantamesnio.
Detaliai aiškindamas apie žmogaus širdies ir arterijų judesius, R. Dekartas sako, kad žmogaus kūnas yra lyg Dievo rankomis pagaminta mašina, turinti tokius nuostabius judesius, kokių neturi jokia kita, kurią galėtų išgalvoti žmogus. Jei ir išgalvotų, mašinos prigimtis būtų panaši į gyvūnų. Neužtenka kad žmogaus siela būtų kūne, ji turi būti su juo glaudžiausiai susijusi, kad sudarytų tikrą žmogų. Taigi žmogaus siela yra visai kitos prigimties nei gyvūnų ir visiškai nepriklauso nuo kūno, todėl ji negali mirti kartu su juo. Vadinasi, žmogaus siela yra nemirtinga.
Mokslas naudingas gyvenime, jei jis gali būti pritaikytas praktiškai. Čia išskiriama medicina, pirmiausia tam, kad išsaugoti sveikatą, kuri yra didžiausia mūsų gyvenimo gėrybė ir visų gėrybių pagrindas. Todėl raginama skelbti visuomenei visus sužinotus dalykus, nes sujungiant gyvenimus ir darbus galima pasiekti daug daugiau,negu įmanoma kiekvienam atskirai. Daug klystama, kai ieškoma didelių tiesų, todėl patirtis tuo reikalingesnė, kuo tuoliau esi pažengęs žinojimo kelyje. Tam tikrą tiesos pradą galime rasti savo sielose. Tačiau svarbiausia, kad kiekvienas žmogus savo turimą gėrį teiktų kitiems, būtų naudingas. O tuos, kurie po truputį atranda tiesą moksluose, galima palyginti su kariuomenių vadais, kurių jėgos auga proporcingai pergalėms. Laimėti pergalę - nugalėti sunkumus ir klaidas, o pralaimėti mūšyje - priimti neteisingą požiūrį apie labai reikšmingą dalyką. Ieškantys tiesos turėtų patys rasti tos tiesos ieškojimo kelią. Pradėdami nuo lengvesnių dalykų ir pamažu artėdami prie sunkesnių, jie įgis patirtį, kaip toliau ieškoti, ir ta patirtis didės su kiekvienu žingsniu.

Raktiniai žodžiai

• dekartas
• r.dekartas
• dekartas samprotavimas apie metoda