Meningitas

Tema	Medicina
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Meningitas — tai galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas, kurį sukelia įvairios bakterijos, virusai, grybeliai ir kitos priežastys. Pagal uždegimo pobūdį, smegenų skysčio tyrimo duomenis meningitas būna pūlinis ir serozinis. Naujagimiai ir kūdikiai dažniausiai serga pūliniu meningitu, nes mikrobai lengviau praeina pro jų hematoencefalinį barjerą.
Patalpinta	2005-07-08
Parsisiuntė	899
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Pūlinis meningitas. Jį gali sukelti įvairūs mikrobai. Naujagimiams ir kūdikiams dabar pūlinį meningitą dažniausiai sukelia gramneigiamos bakterijos: Escherichia coli, Pseudomonas aeruginosa, Klebsiella, Proteus, Salmonella, rečiau — stafilokokai, pneumokokai. Vyresniems kūdikiams ir vaikams dažnesnis pneumokokinis ir meningokokinis pūlinis meningitas.
Į smegenų dangalus bakterijos paprastai patenka per kraują, bet gali išplisti ir iš šalia esančių pūlingų židinių (otoantrito,' etmoidito, veido kaulų osteomielito, tromboflebito, supūliavus subduraliniam kraujo išsiliejimui).
Klinika. Meningitui būdingi tam tikri sindromai.
Infekcinis toksinis sindromas — tai bendri ūminės infekcijos bei sepsinių reakcijų požymiai.
Bendras centrinės nervų sistemos dirginimo ar slopinimo sindromas (neramumas arba mieguistumas, sąmonės sutrikimas, traukuliai, vėmimas, galvos skausmai).
3. Meninginis sindromas.
Naujagimiams ir kūdikiams ligos pradžioje dažniausiai vyrauja bendri ūminės infekcijos su toksikoze požymiai: aukšta temperatūra, retai — hipotermija (neišnešiotiems kūdikiams), odos blyškumas ir „marmuruotumas", sumažėja diurezė, kūdikiai nustoja valgyti, krinta kūno masė, sutrinka virškinimas, pučia pilvą, kartais sutrinka kvėpavimo ritmas, atsiranda hemoraginis išbėrimas, naujagimiams išryškėja gelta, padidėja kepenys ir blužnis. Visi šie reiškiniai dažnai primena sepsį, infekcinę žarnyno toksikozę, virusinę infekciją, dėl to pavėluotai diagnozuojamas meningitas. Tad reikia labiau atkreipti dėmesį į neurologinę simptomatiką. Tai neįprastas kūdikio neramumas arba apatiškumas, padidėjęs sprando raumenų rigidiškumas ir galūnių raumenų tonusas, sustiprėję sausgyslių refleksai, rankų tremoras, gulint atlošta galva, papūstas didysis momenėlis (eksikuotiems vaikams gali būti net įdubęs), ryški momenėlio pulsacija ir kiti požymiai. Iki 6 mėn. kūdikiams teigiamas Kernigo simptomas yra fiziologinis, o vyresniems — meningito simptomas. Dažnai teigiamas būna ir viršutinis Brudzinskio simptomas. Kūdikiams ir iki 2 metų vaikams meningitas dažnai prasideda traukuliais, sutrinka akių judesiai, atsiranda galvos smegenų židininių reiškinių (žr. Traukuliai), smegenų edema.
Uždegimas smegenų dangaluose paprastai formuojasi faziškai, bet gali prasidėti ir žaibiškai (meningokokinis). Ligos pradžioje dažnai vyrauja serozinė eksudacija (smegenų skystyje nedaug baltymų, vyrauja limfocitai). Greitai uždegimas pasidaro pūlinis (daug baltymų, neutrofilų, ryški Pandžio reakcija), atsiranda intoksikacija, sepsinių reakcijų požymiai, meninginis sindromas. Uždegimui progresuojant, pūlingas smegenų dangalų eksudatas sutirštėja, jame kaupiasi daug fibrino, daugėja baltymų, smegenų paviršiuje susidaro tirštų pūlių „kepurė", sutrinka smegenų skysčio nutekėjimas. Vėliau fibrininis smegenų dangalų apnašas perauga jungiamuoju audiniu, sklerozuojasi, atsiranda suaugimų, hidrocefalija, higroma, pažeidžiami galviniai nervai.
Meningito diagnozę patvirtina juosmeninė punkcija ir smegenų skysčio tyrimas. Jei jis yra tirštas, blogai teka pro adatą, į nugaros smegenų kanalą patartina suleisti 2 ml sterilaus izotoninio NaCl tirpalo ir paskui švirkštu išsiurbti. Darant punkcija, reikia nustatyti smegenų skysčio spaudimą ir spalvą. Pūliniam meningitui būdinga drumstas, balkšvas smegenų skystis, ryški Pandžio reakcija, jame daug baltymų ir neutrofilų. Ligos pradžioje smegenų skystyje gali būti ir limfocitų. Sergant seroziniu meningitu, smegenų skysčio spaudimas labiau padidėja, jis buria skaidrus, baltymų nedaug, vyrauja limfocitai. Bakterioskopinis ir bakteriologinis šviežio smegenų skysčio tyrimas patvirtina pūlinio meningito etiologiją.
Pradėjus ligonį gydyti antibiotikais, bakteriologinis smegenų skysčio tyrimas gali būti neigiamas, ypač antrinio meningito atveju. Jei smegenų skystyje mikrobų nerandama, tai tiriamas kraujas, šlapimas, išmatos, paimti iš židinių pūliai. Pakartotinis tos pačios rūšies mikrobų nustatymas minėtose terpėse dažniausiai patvirtina meningito sukėlėją. Nosiaryklėje radus meningokokų, galima įtarti meningokokinį meningitą. Jei meningitas atsiranda sergant sepsiu ir žinomas jo židinys, toks pūlinis meningitas bus antrinis, o jei sepsio židinys nežinomas, tai meningitas bus pirminis ir gali sukelti sepsį. Sergant meningokokiniu meningitu, sukėlėjai dažnai nustatomi storo kraujo lašo ir odos išbėrimo elementų punktato tepinėliuose. Be to, meningokokinį meningitą patvirtina ir klinikiniai duomenys.
Pūlinį meningitą reikia diferencijuoti nuo serozinio meningito, encefalito, traukulių (žr. Traukuliai). Diagnozė patvirtinama atlikus juosmeninę punkcija.
Pūlinio meningito gydymas turi būti kompleksinis ir priklauso nuo ligos etiologijos, ligonio amžiaus, gydymo pradžios, klinikinių sindromų intensyvumo: traukulinis, hiperterminis, neurotoksinis, meningoencefalinis, smegenų edema, infekcinistoksinis šokas ir kt. (žr. Traukuliai).
Etiotropinė terapija. Jos esmę sudaro antibiotikai. Pastarųjų metų literatūros duomenimis, kol nustatoma antibiotikograma, naujagimiams ir kūdikiams siūloma skirti du antibiotikus: ampicilino į raumenis kas 6 vai. po 150—200 mg/kg per parą arba pentreksilio į veną kas 8 vai. ir gentamicino į veną 3—4 kartus po 3 mg/kg per parą. Jei gydymas pavėluotas, ampicilino paros dozė — 250—300 mg/kg, gentamicino — 5—7 mg/kg. Gavus teigiamą gydymo efektą, taip gydoma 10—14 dienų. Jei reikia, antram gydymo kursui skiriama levomicetino sukcinato kas 6 vai. (2 kartus į raumenis ir 2 kartus į veną) po 60—100 mg/kg per parą. Kai gydymo efektas būna nepakankamas arba žinomas meningito sukėlėjas bei jo jautrumas antibiotikams, tai antibiotikai atitinkamai pakeičiami.
Stafilokokiniam meningitui gydyti skiriama oksacilino arba meticilino į raumenis kas 6 vai. po 200—300 mg/kg per parą ir klaferano arba cefamizino kas 6 vai. (2 kartus į raumenis ir
2 kartus į veną) po 100—200 mg/kg per parą. Taip pat skiriama
priešstafilokokinė plazma bei gamaglobulinas.
Pseudomonas aeruginosa bakterijų sukeltam pūliniam meningitui gydyti kartais esti efektyvus tik karbenicilinas (400— 500 mg/kg per parą) kartu su gentamicinu (5—7 mg/kg per parą). Geriausiai veikia polimiksino B sulfatas, kuris skiriamas į veną ir į raumenis 4 kartus per parą. Escherichia coli patogeninės lazdelės dažniausiai būna jautrios ampicilinui, gentamicinui, levomicetinui. Ligonis pradedamas gydyti ampicilinu kartu su gentamicinu, o antram gydymo kursui skiriamas levomicetinas. Proteus grupės mikrobai dažniausiai esti pakankamai jautrūs karbenicilinui, polimiksinui, o Salmonella grupės mikrobai — ampicilinui, levomicetinui. Pneumokokų sukeltas meningitas paprastai pradedamas gydyti penicilinu po 300 mg/kg per parą kas 3—4 vai. į raumenis. Pradėjus pavėluotai gydyti, penicilino dozė didinama iki 500 mg/kg per parą. Antram gydymo kursui skiriamas levomicetino sukcinatas. Kai meningokokinis meningitas būna vidutinio sunkumo, skiriama penicilino (pirmųjų mėnesių kūdikiams — kas
3 vai.) po 300 mg/kg per parą kas 4 vai. į raumenis. Kai esti sunki ligos eiga ir ypač pavėluotas gydymas, penicilino dozė didinama iki 500 mg/kg per parą. Meningokokiniam infekciniamtoksiniam šokui ištikus arba jam gresiant, siūloma gydymą pradėti levomicetino sukcinatu. Penicilino dozės ir leidimo dažnumas keičiami ne anksčiau kaip po 7 dienų, jei yra teigiama smegenų skysčio tyrimų bei klinikinės eigos dinamika. Jei reikia, antram gydymo kursui dar 7 dienoms skiriamas levomicetinas. Gydymą antibiotikais galima nutraukti tik tada, kai smegenų skystyje būna normalus baltymų kiekis, citozė ne didesnė kaip 30—50 ląstelių 1 mm3, iš jų ne daugiau kaip V3 segmentuotų.
Kai esti sunkus ir pavėluotas gydyti meningitas, antibiotikus galima leisti ir endolumbaliniu būdu mažomis dozėmis (5—10mg ampicilino, 5 mg karbenicilino, 2 mg gentamicino, 25—50 mg penicilinonatrio druskos, ištirpintų 2 ml izotoninio natrio chlorido tirpale).
Pūlinio meningito gydymo antibiotikais trukmė priklauso nuo ligos eigos ir gydymo efektyvumo, smegenų skysčio tyrimo ir kitų klinikinių duomenų. Gydymą antibiotikais galima nutraukti, kai smegenų skystyje nėra baltymų, citozė ne didesnė kaip 30—45 ląstelės 1 mm3 ir tik limfocitai, normalus kraujo tyrimas. Jei smegenų skystyje nėra baltymų, bet citozė būna didesnė kaip 100 ląstelių 1 mm3, iš jų daugiau kaip V3 neutrofilų, kraujo tyrimas normalus, tai gydoma dar 3—5 dienas. Antibiotikai skiriami dar 5—7 dienas, kai smegenų skystyje vyrauja neutrofilai ir citozė būna didesnė kaip 150 ląstelių 1 mm3, paskui daroma kontrolinė juos meninė punkcija.
Komplikacijos — ventrikulitas, hidrocefalija, galvinių nervų pažeidimas ir kiti reiškiniai (cerebroasteninis sindromas ir kt.).
Persirgę pūliniu meningitu vaikai dispanserizuojami. Išrašytus iš stacionaro vaikus pirmą kartą reikia patikrinti po mėnesio, antrą kartą — po 3 mėn., o vėliau — kas 6 mėn. Jei yra liekamųjų reiškinių, ligonis išbraukiamas iš įskaitos tik po metų, kai jie išnyksta,— po 2 metų.
Serozinis meningitas. Jį gali sukelti bet kokie virulentiški mikrobai bei virusai. Bet koks virusinis meningitas yra serozinis, bet ne kiekvienas serozinis yra virusinis. Meningokokinis serozinis meningitas sudaro 8—10% visų serozinių meningitų. Sergant smegenų naviku, pasireiškia aseptinis serozinis meningitas. Po galvos traumos gali būti reaktyvaus pobūdžio serozinis meningitas.
Serozinis meningitas dažniausiai būna choriolimfocitinis, parotitinis, meningokokinis, enterovirusinis. Jais serga ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai.
Liga paprastai prasideda ūmai, atsiranda galvos skausmai, mieguistumo arba padidėjusio dirglumo reiškiniai, mialgija, hiperestezija, veido hiperemija, kartais — konjunktyvitas, katariniai reiškiniai. Meninginiai simptomai dažnai būna neryškūs. Serozinio meningito diagnozę patvirtina smegenų skysčio tyrimo duomenys: padidėjęs spaudimas, skystis skaidrus, nelabai padaugėję (0,66— 0,99 g/l) baltymų, neryški Pandžio reakcija, citozė retai būna didesnė kaip 1000 ląstelių 1 mm3, vyrauja limfocitai. Pirmosiomis ligos dienomis smegenų skystyje gali būti padaugėję ir neutrofilų, bet jie greitai išnyksta. Jei neutrofilai laikosi, skirtini antibiotikai. Paprastai klinikiniai meningito simptomai išnyksta greičiau negu smegenų skysčio pakitimai. Pasitaiko, kad apie 15—20% atvejų būna truputį pakitęs smegenų skystis, bet nėra meningito klinikinių reiškinių.
Serozinį meningitą reikia diferencijuoti nuo tuberkuliozinio meningito, smegenų navikų, galvos traumos, pūlinio meningito, traukulių.
Gydymas dažniausiai sindrominis. Antibiotikai skiriami tik tuomet, kai organizme yra infekcinių židinių, ryškus bendras infekcinistoksinis sindromas, sergant pneumonija. Jei yra meninginių reiškinių, padidėjęs smegenų skysčio spaudimas, skiriama dehidracija, nuleidžiama smegenų skysčio (4—5 ml). Vėmimui slopinti vartojamas pipolfenas (injekcijomis).

Raktiniai žodžiai

• meningitas
• meningito pozymiai
• meningito simptomai