MOKU.LT pradinis puslapis

Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija

Tema Lietuvių kalba
Tipas Referatas
Aprašymas Moksliškai lietuvių kalbą tirti iš esmės pradėta nuo XIX a. vidurio. Iki tol tebuvo tenkinamasi vien svarbiausių lietuvių kalbos duomenų kaupimu, bandoma aprašyti jos gramatinę struktūrą, suregistruoti raštuose dažniausiai vartojamus žodžius. Rimčiau tuomet kalba dar nebuvo tiriama.
Patalpinta 2005-05-09
Parsisiuntė 4270

Išsamus aprašymas

XIX a. pradžioje pasaulinėje kalbotyroje įvyko didelis perversmas, kuris turėjo lemiamą reikšmę lietuvių kalbos tyrimui. Tą perversmą sukėlė lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas.
Žymiausi to meto pasaulio kalbininkai – vokietis Francas Bopas, danas Rasmus Raskas ir kiti įrodė, kad indoeuropiečių kalbų kilmė yra bendra. Buvo atrasti būdai, kaip, lyginant įvairių giminiškų kalbų garsus ir formas, galima atstatyti tuos pirmykščius garsus ir formas, iš kurių dabartiniai yra išsirutulioję. Kalbininkai pradėjo suprasti, kurie kalbos reiškiniai yra paveldėti iš senų senovės ir kurie tėra šių laikų padarinys. Imta domėtis kalbų raida, stengtasi atskleisti jų istoriją. Ypač daug dėmesio skirta indoeuropiečių prokalbės rekonstravimui bei jos palaikų dabartinėje kalboje surankiojimui.
Nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbės ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba. Imta nepaprastai ja domėtis, ji gretinta su pačiais seniausiais indoeuropiečių rašytiniais paminklais, pavyzdžiui, senovės graikų, lotynų, sanskrito ir kitais. Mūsų kalbai pasaulio kalbinikai suteikė gražų titulą – archajiškiausioji iš gyvųjų indoeuropiečių šeimos kalbų, vadino ją savotišku muziejumi po atviru dangumi.






2. Lietuvių kalbos gramatikos

Pirmoji lietuvių kalbos gramatika — 1653 m. išleista „Grammatica Litvanica". Ją lotynų kalba parašė Karaliaučiaus universiteto filosofijos magistras, Tilžės lietuvių parapijos klebonas Danielius Kleinas (1609 — 1666).
Gramatika pradedama dedikacija kunigaikščiui Frydrichui Vilhelmui, toliau eina pratarmė, du Kleino nuopelnus iškeliantys eilėraščiai ir pati gramatika. Jos tekstą sudaro dvi dalys: „Etimologija", kur aiškinami fonetikos, rašybos bei morfologijos dalykai, ir „Sintaksė" — aptariamas žodžių derinimas, valdymas ir sintaksinės konstrukcijos. Kleinas skyrė 8 kalbos dalis: vardą (t. y. vardažodį, į kurį įeina daiktavardis, būdvardis ir skaitvardis), įvardį, veiksmažodį, dalyvį, prieveiksmį, prielinksnį, jungtuką ir jaustuką. Gramatikoje nurodomi 6 linksniai; detaliai aprašomas garsynas, skiriami trumpieji, ilgieji ir nosiniai balsiai.
1654 m. išleistas vokiškai parašytas Kleino gramatikos variantas „Compendium Litvanico — Germanicum", skirtas vokiečių valdžios pareigūnams, bendraujantiems su lietuviais.
Kleino gramatiką į lietuvių kalbą išvertė kalbininkas Kazimieras Eigminas. Išleista 1957 m.
Mažojoje Lietuvoje XVIII a. išėjo dar dvi vokiškai parašytos lietuvių kalbos gramatikos: „Lietuvių kalbos gramatikos pradmenys" („Anfangsgrunde einer Littauischen Grammatik", 1747) ir „Naujoji lietuvių kalbos gramatika" („Neue Littauische Grammatik", 1791). Pirmąją parašė Karaliaučiaus universiteto docentas Povilas Frydrichas Ruigys (apie 1725 – 1781). Šioje gramatikoje apžvelgiamos Mažosios Lietuvos tarmės, aprašomos lietuvių kalbos priegaidės, pirmą kartą aptariama būdvardžių bevardė giminė (dabar vienų kalbininkų vadinama negiminine forma, kitų — nederinamosios būsenos forma), veiksmažodžių būtasis dažninis laikas. Antrosios gramatikos autorius Karaliaučiaus vokiečių mokslinės draugijos narys Gotfrydas Ostermejeris (1716—1800) naujai suskirsto vardažodžių linksniuotes ir veiksmažodžių asmenuotes, smulkiai aprašo žodžių darybos dalykus, įdeda skyrių „Apie prozodiją", skirtą eilėdaros klausimams, ir išsamų sintaksės skyrių.
Pirmoji mokslinė „Lietuvių kalbos gramatika" („Litauische Grammatik") išleista 1856 m. Prahoje. Ją parašė Prahos ir Jenos universitetų profesorius, vienas iš lyginamosios kalbotyros kūrėjų Augustas Šleicheris (August Schleicher, 1821 – 1868). 1852 m. Šleicheris atvyko į Mažąją Lietuvą iš kaimo žmonių mokytis lietuvių kalbos ir užrašinėti jos duomenų. Jų pagrindu lyginamuoju metodu moksliškai aprašė lietuvių kalbos fonetiką ir gramatinę sandarą. Šleicheris parodė, kaip reikia tyrinėti gyvąją kalbą. Jo gramatika buvo reikšminga indoeuropeistikos mokslui, lietuvių kalbą padarė tarptautine kalbotyros disciplina.
1876 m. pasirodė Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806– 1884) vokiečių kalba parašyta „Lietuvių kalbos gramatika" („Grammatik der litauischen Sprache"). Įvadinėje gramatikos dalyje pateikiama bendrųjų duomenų apie Lietuvą, lietuvius ir jų kalbą. Toliau plačiai aptariama lietuvių kalbos fonetika, akcentologija, žodžių daryba ir kaityba, siauriau — sintaksė. Ypač detaliai aprašomos lietuvių kalbos priegaidės. Visi lietuviški pavyzdžiai sukirčiuoti, pažymėta priegaidė. Jo pateikti priegaidžių ženklai / ~ \ tebevartojami ir dabar. Gramatikos pabaigoje pridedamas skyrelis apie lietuvių liaudies poeziją, skelbiami 25 dainų tekstai.
Lietuvių kalbos priegaidės ir kirčiavimo sistemą Kuršaitis buvo aprašęs anksčiau veikale „Lietuvių kalbos tyrinėjimai" („Beitrage zur Kunde der littauischen Sprache", l d. — 1843, 2 d. — 1849).
Mokslinę lietuvių kalbos gramatiką lietuviškai 1885– 1892 m. pirmasis parašė Peterburgo dvasinės akademijos lotynų, graikų ir hebrajų kalbų profesorius Kazimieras Jaunius (1848—1908). Ji kilo iš Kauno kunigų seminarijoje skaitytų lietuvių kalbos paskaitų konspekto. Jauniaus gramatikoje pateikiama gana tikslių duomenų apie lietuvių kalbos tarmes, jos gerai susistemintos, nustatyti kirčio atitraukimo bei keletas naujų priegaidės dėsnių, papildytos linksniavimo paradigmos. Gramatiką, Jauniaus sukurta sudėtinga rašyba, spaudai parengė ir 1911 m. išleido Jauniaus sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga.
Jauniaus gramatika, Būgos išversta į rusų kalbą, buvo išleista 1916 m. Ja plačiai naudojosi nelietuviai kalbininkai.
Pirmąją norminę lietuvių kalbos gramatiką parašė bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis (1860– 1930). 1901 m. Tilžėje buvo išleista „Lietuviškos kalbos gramatika", pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Gramatikos didžiąją dalį sudaro morfologija („Kalbos dalys"), taip pat yra fonetikos („Kirtis", „Garsai ir skiemens"), sintaksės („Keli sintaksio įstatymai") ir rašybos („Gramatikos rašyba") skyriai. Gramatikoje apibrėžtas lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis, bendrinės kalbos pamatu įtvirtinta suvalkiečių (vakarų aukštaičių kauniškių) tarmė, kuri kitų tarmių turi būti „sustiprinama ir suremiama". Gramatikoje nedaug teorinių apibrėžimų ir apibendrinimų: daugiausia konstatuojami faktai ir pateikiama vartojimo pavyzdžių.
Lietuvių bendrinės kalbos normos buvo įteisintos ir teoriškai apibrėžtos vėlesniuose Jono Jablonskio darbuose. Lietuvių kalbos norminimui ypač svarbi „Lietuvių kalbos gramatika" (1919, 1922), kurioje nurodyti ir paaiškinti daugelis lietuvių kalbos reiškinių, apibendrinti žodžių formų vartojimo dalykai, duodama daug taisyklingos lietuvių kalbos pavyzdžių. „Lietuvių kalbos sintaksėje" (1911) aptartos sakinio dalys, sakinių sandara ir jų rūšys; linksnių ir prielinksnių vartojimas išdėstytas knygoje „Linksniai ir prielinksniai" (1928).
Išsamią trijų tomų „Lietuvių kalbos gramatiką" („Gramatyka języka litewskiego") parašė lenkų kalbininkas Janas Otrembskis (Jan Otrębski, 1889– 1971). Šioje Lenkijos mokslų akademijos 1956– 1965 m. išleistoje gramatikoje apžvelgiama lietuvių kalbos sandara: pateikiami tiek tuometinės bendrinės, tiek tarmių ir senųjų raštų kalbos faktai, aiškinama lietuvių kalbos formų istorija. Pirmajame tome pateikiama įvadinių žinių ir aptariami ankstesni lietuvių kalbos tyrinėjimai, antrajame — nagrinėjama žodžių daryba, trečiajame — morfologijos dalykai. Ketvirtojo tomo, skirto sintaksei, ir penktojo, kuriame turėjo būti dalykinės rodyklės, autorius nebespėjo parengti.
Didžiausia ir išsamiausia iš visų lietuvių kalbos gramatikų yra tritomė „Lietuvių kalbos gramatika", dažnai vadinama tiesiog akademine gramatika. Ją rašė net 22 kalbininkai: Vytautas Ambrazas, Nijolė Sližienė, Adelė Valeckienė, Elena Valiulytė, Vincas Urbutis ir kt., vadovaujami vyr. redaktoriaus Kazio Ulvydo. Pirmasis tomas (1965) turi įvadą, apima fonetiką ir dalį morfologijos (daiktavardį, būdvardį, skaitvardį ir įvardį), antrasis tomas (1971) — likusią morfologijos dalį (veiksmažodį, prieveiksmį, dalelytę, prielinksnį, jungtuką, jaustuką ir ištiktuką), trečiasis tomas (1976) skirtas sintaksei. Jį sudaro dvi dalys: „Junginiai" ir „Sakiniai". Pirmojoje dalyje lietuvių kalba apžvelgiama vadinamuoju junginių sintaksės būdu, t. y. nagrinėjami žodžių jungimai. Antrojoje — aptariamos sakinio dalys ir sakiniai.
Gramatika yra aprašomojo ir norminamojo pobūdžio. Joje moksliškai aprašyta bendrinės lietuvių kalbos fonetinė ir gramatinė sandara, atskleisti būdingiausi fonetinės ir gramatinės sandaros raidos polinkiai, išryškintos fonetinės, morfologinės (kaitybos bei darybos) ir sintaksinės bendrinės kalbos normos. Šios gramatikos pagrindu rengiamos specialesnės ir siauresnės gramatikos.
Viena iš tokių yra Lietuvių kalbos institute parengta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika" (I leidimas — 1994, II leidimas — 1996, III — 1997, red. Vytautas Ambrazas, autoriai: Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Adelė Laigonaitė, Nijolė Sližienė, Kazys Ulvydas, Elena Valiulytė ir kt.). Šioje gramatikoje remiantis dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vartosena apibrėžiamos svarbiausios žodžių, jų formų ir sakinių sudarymo bei vartojimo normos. Gramatika apima fonologiją, morfologiją (kartu su žodžių daryba) ir sintaksę. Atsiribota nuo tarminių duomenų, nebūdingų bendrinei kalbai, gramatikos reiškinių raida paliesta tiek, kiek ji atsispindi dabartinėje kalbos sandaroje — daugiausia senesnių ir naujesnių formų gretimine vartosena.



3. Pirmosios lietuviškos knygos

Pirmuoju lietuvišku tekstu laikomi poteriai „Tėve mūsų", „Sveika, Marija", „Tikiu į Dievą Tėvą" (iš viso 24 eilutės). Jie įrašyti ranka XVI a. pirmojoje pusėje 1503 m. Strasbūre išleistos lotyniškos knygos „Traktatas kunigams" paskutiniame puslapyje. Tekstas įrašytas iš ankstesnio, neišlikusio, lietuviško vertimo. Įrašė greičiausiai koks vienuolis pranciškonas, nes knyga anuomet priklausė Vilniaus pranciškonų bibliotekai. Įrašas rastas 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Pirmieji lietuviški raštai pasirodė XVI a. Palankesnės sąlygos lietuviškiems raštams rastis susidarė Rytų Prūsijoje. Prūsijos kunigaikštystės rytinėje dalyje — Mažojoje Lietuvoje — tuo metu dar buvo kalbama lietuviškai. Įsigalint reformacijai, jos idėjas susirūpinta skleisti ir raštus leisti lietuvių kalba. Nuo pat pradžių čia imtasi tvarkyti lietuviškų raštų kalbą, sudarytos redaktorių komisijos.
Lietuvių raštijos pradininkai — Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis — Europos garso humanistai, Karaliaučiaus universiteto profesoriai, kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Abraomas Kulvietis (apie 1510– 1545) 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, bet už reformacinę veiklą buvo priverstas iš Vilniaus išvykti. Pasitraukęs į Karaliaučių, profesoriavo universitete. Stanislovas Rapolionis (apie 1500–1545) vadovavo svarbiausiai Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedrai, klausytojus žavėjo nepaprasta iškalba. Kulvietis ir Rapolionis — pirmieji lietuviškai rašę autoriai: į lietuvių kalbą jie yra išvertę giesmių ir psalmių.
Pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. Martynas Mažvydas (apie 1520–1563) — žemaitis, pirmąją lietuvišką knygą parengė studijuodamas Karaliaučiaus universitete (1546–1548), baigęs studijas buvo paskirtas Ragainės klebonu. Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas — „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos". Knygelė 79 puslapių. Ją sudaro lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei", lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė", eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump", nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti", penkių dalių katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai) bei 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis.
Lietuviškoji pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump" yra ir pirmasis spausdintas originalus lietuviškas eilėraštis. Jis prasideda:
Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet
Ir tatai skaitidami permanikiet.

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit.
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Regėti to norėjo savo akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo,
Nūn šitai visa jūsump atėjo.
Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos,
Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.

Šioje pratarmėje — akrostiche — Martynas Mažvydas įrašė savo vardą ir pavarde: 3—19 eilučių pirmosios raidės sudaro MARTINUS MASVIDIUS.
Elementoriuje „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti" pateikiama lietuviška abėcėlė: 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės. Mažųjų raidžių daugiau dėl to, kad greta didžiosios S yra dvi mažosios, didžioji U atitinka mažąsias u ir v. Raides Mažvydas vadina skaitytinėmis ir skirsto į balsines (balses), dvibalsines (dvibalses) ir sambalsines (priebalses). Toliau duodama skaitymo skiemenimis (vadinto silabizavimu) pratimų.
Mažvydas surašė įvairių skiemenų: priebalsės prieš balses, pvz.: la, le, li, lo, lu, balsės prieš priebalses, pvz.: ar, er, ir, or, ur, balsės tarp priebalsių, pvz.: bac, bec, bic, boc, buc, balsės po kelių ar prieš kelias priebalses, pvz.: sta, ste, sti, sto, stu, arbs, erbs, irbs, orbs, urbs.
Pirmoji lietuviška knyga — tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.
Yra išlikę du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai: vienas saugomas Vilniaus, kitas — Lenkijoje, Torunės universitete.
Mažvydo darbo tęsėjai — Baltramiejus Vilentas ir Jonas Bretkūnas. Baltramiejus Vilentas (apie 1525– 1587) — Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebonas — dviem dalimis išleido Mažvydo parengtą giesmyną „Giesmės krikščioniškos" (1566, 1570), į kurį įdėjo ir savo verstų giesmių. 1579 m. Karaliaučiuje Vilentas vienu leidiniu išleido du savo darbus: evangelijų tekstų vertimus „Evangelijos bei epistolos" ir iš vokiečių kalbos verstą Martino Liuterio (Martin Luther) katekizmą „Enchiridionas".
Vilento įpėdinis Karaliaučiaus lietuvių parapijoje buvo Jonas Bretkūnas (1536–1602). Jis 1579–1590 m. į lietuvių kalbą išvertė Bibliją, bet tuomet ji nebuvo išleista. 1589 m. Bretkūnas į vieną knygą sudėjo ir išleido Mažvydo „Parafrazį" bei tris savo darbus: „Giesmes duchaunas" — giesmyną, sudarytą iš Mažvydo ir paties verstų giesmių; „Kancionalą" — 17 giesmių su gaidomis ir pirmąją lietuvišką maldaknygę „Kolektos, arba Paspalitos maldos". 1591 m. išėjo stambus veikalas — pamokslų rinkinys „Postilė" („Postilė, tatai esti trumpas ir prastas išguldymas evangelijų, sakomųjų bažnyčioje"). Bretkūno „Postilę" sudaro jo paties sakyti pamokslai ir kitų protestantų teologų darbai.
Pirmoji lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje — Mikalojaus Daukšos „Katekizmas", išleistas 1595 m. Mikalojus Daukša (apie 1527–1613) — Krakių klebonas ir Žemaičių vyskupystės oficiolas, 1609 m.— Žemaičių vyskupystės administratorius. Lietuvos patrioto vyskupo Merkelio Giedraičio remiamas Daukša dirbo literatūrinį darbą.
Daukša iš lenkų kalbos išvertė jėzuito Jokūbo Ledesmos (Jakob Ledesma) katekizmą, pavadintą „Katekizmas, arba mokslas kiekvienam krikščioniui privalomas". Jį sudaro dvi dalys: katekizmas, išverstas gana laisvai, taikantis prie skaitytojo, ir „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo nuodėmių". Į katekizmą Daukša įdėjo ir dvi giesmes, kurios yra pirmosios lietuviškos giesmės, išspausdintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir drauge seniausios išlikusios lietuvių katalikiškos giesmės.
Svarbiausias Daukšos darbas — iš lenkų kalbos verstas Jokūbo Vujeko (Jakob Wujek) pamokslų rinkinys „Postilė" („Postila katolicka. Tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus"), išleista 1599 m. Be Vujeko pamokslų, Daukša įdėjo ir originalių priedų: lotynišką ketureilį, epigramą, prakalbą į vyskupą Giedraitį ir lenkiškai parašytą „Prakalbą į malonųjį skaitytoją". Ši prakalba — tarsi patriotinis gimtosios kalbos manifestas:
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi ją išlaikyti, gražinti ir platinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės lopinėlio, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašomi įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie. <...>
Juk tauta laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų įvairumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartodama savo gimtąją kalbą, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas.
Šiuos žodžius Daukša patvirtino savo darbais. Jis beveik nevartojo svetimybių, sukūrė daug naujadarų, kurie gyvi iki šiol (apjuoka, ūgis, grožis, įsakymas, iškalba, mokslas, padaras, paikybė...), pirmasis ėmė vartoti žodį tauta. Apskritai jo kalba nepaprastai gyva, žodinga ir vaizdinga. Daukšos raštai — seniausi lietuviški kirčiuoti tekstai (juose sužymėti kirčiuoti skiemenys).
Pirmąją reformatų knygą Lietuvoje 1598 m. išleido Merkelis Petkevičius (apie 1550–1608). Dvikalbiame (lenkiškame ir lietuviškame) Petkevičiaus katekizme šalia tikėjimo pagrindų pateikiama giesmių, maldų ir agenda (religinis apeigynas).
Didžiausia iš pirmųjų lietuviškų knygų (net 856 puslapių) yra 1600 m. postilė. Ši nežinomo vertėjo išversta ir reformatų išleista knyga vadinama spaustuvininko ir knygų pirklio Jokūbo Morkūno (apie 1550– po 1611) vardu. Morkūno postilėje yra lietuviška prakalba į skaitytoją, trumpas katekizmas ir į tris dalis suskirstytas evangelijų tekstas su jų aiškinimais.
Vienas reikšmingiausių XVII a. lietuvių raštijos leidinių — Konstantino Sirvydo originalus pamokslų rinkinys „Punktai sakymų". Jo autorius — jėzuitas, Vilniaus universiteto dėstytojas, rektoriaus patarėjas Konstantinas Sirvydas (apie 1580– 1631) turėjo retą iškalbos dovaną, apie 10 metų Šv. Jono bažnyčioje sakė pamokslus, kurie jį išgarsino. Iš jų sudarė pamokslų santraukų rinkinį „Punktai sakymų". Pirmoji dalis buvo išspausdinta 1629 m. Antrąją, praėjus 13 metų po autoriaus mirties, 1644 m. išleido Sirvydo bendradarbis Jonas Jaknavičius. „Punktų sakymų" kalba gryna, gyva, vaizdinga. Sirvydas vengė skolinių, pats kūrė žodžius įvairioms sąvokoms reikšti, pvz.: kokybė, mąstytojas, pratarmė, taisyklė ir kt. Jis laikomas žymiausiu XVII a. lietuviškų naujadarų kūrėju. Sirvydas parašė ir pirmąjį lietuvių kalbos žodyną.
Iš kitų žymesnių XVII a. pirmosios pusės knygų minėtinos: 1646 m. išleistas Slavočinskio giesmynas ir 1653 m. Kėdainiuose išėjęs reformatų leidinys „Knyga nobažnystės krikščioniškos".
Nuo XVII a. vidurio reikšmingesnių senosios raštijos religinio turinio knygų nebeišleista. Pasirodančių religinio turinio raštų kalba pradeda prastėti, ima plisti svetimybės, ypač polonizmai. Lietuvių rašomosios kalbos smukimą rodo Mykolo Olševskio knyga „Broma, atverta ing viečnastį", išėjusi 1753 m., parašyta prasta kalba, kurios didelė dalis žodžių — svetimybės. Tačiau leidinys buvo populiarus, išleistas keliolika kartų.
Svarbiausi veikalai apie lietuvių kalbos istoriją yra Zigmo Zinkevičiaus šešiatomė „Lietuvių kalbos istorija" su atskiru rodyklių tomu (1984—1995), Jono Palionio „Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a." (1967) ir „Lietuvių rašomosios kalbos istorija" (1979, 1995), Algirdo Sabaliausko „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija" (t. l—2, 1979—1982).



4. Lietuvių kalbos tyrėjai, normintojai

Kazimieras Būga
(1879-1924)

Kalba - tai archyvas.
Kalboje it stebuklingajame veidrodyje
atšviečia tautų gyvenimas, jų kultūra,
jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais
K. Būga

Kazimieras Būga - žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas. „Žodžiai Būgą užbūrė nuo pat mažų dienų. Jis jau gimė kalbininku. Būga buvo kalbininkas, dar nežinodamas, kad yra toks kalbotyros mokslas" (A. Sabaliauskas).
K. Būga kilęs iš rytų aukštaičių Pažiegės vienkiemio, netoli Dusetų. Mokydamasis Peterburge, Būga susipažino su žymiu lietuvių kalbininku prof. Kazimieru Jauniumi, tapo jo moksliniu sekretoriumi ir su didžiausiu užsidegimu ėmė užrašinėti ir studijuoti K. Jauniaus mokslą. 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti kalbotyros. Dar studentu būdamas, išleido pirmą stambų veikalą „Aistiški studijai", kuriame išdėstė savo mokytojo K. Jauniaus lietuvių kalbos mokslo teorijas, parengė spaudai K. Jauniaus „Lietuvių kalbos gramatiką" (išsp. 1911 m.).
Studijuodamas universitete, K. Būga parašė nemaža vertingų mokslo darbų. Už darbą apie slavų skolinius lietuvių kalboje jam buvo įteiktas aukso medalis. Skolinių tyrinėjimas ir vėliau buvo labai mėgstama Būgos darbo sritis. 1912 m. studijoje „Lituanika" Būga išaiškino, kada į lietuvių kalbą pateko seniausi slavų skoliniai kubilas, katilas, muilas, šilkas, ridikas, pipiras ir kt. 1921 m. studijoje ,,Visų senieji lietuvių santykiai su germanais" įrodė, kad seniausi lietuvių kalbos germanizmai yra gatvė, šarvas ir kt. Būga brangino kiekvieną gyvą žodį, neniekino ir tų skolinių, kurie buvo plačiai vartojami liaudies kalboje, pvz., seklyčia, grybas, ir kuriems nėra tinkamų lietuviškų pakaitų.
1911 m. studijoje „Apie lietuvių asmens vardus" K. Būga įrodė, kad tokie dvikamieniai asmenvardžiai, kaip Gintautas, Gedvilas, Rimgaila, Norvydas, yra seni lietuviški žodžiai, ir tuo padėjo pamatus lietuvių asmenvardžių mokslui, arba antroponimikai. Būga nustatė, kad tikrosios lietuvių kunigaikščių vardų formos Mindaugas, Vytautas, Vytenis, Jogaila, Švitrigaila, Treniota ir kt. kitomis kalbomis rašytuose metraščiuose buvo visaip iškraipytos (iš Vytauto padarytas Vitoldas ir t.t.).
Baigęs universitetą pirmojo laipsnio diplomu, K. Būga buvo paliktas rengtis profesūrai. Tuo metu jis redagavo A. Juškos lietuvių kalbos žodyną ir jo sužavėtas nutarė visą gyvenimą paskirti didžiojo lietuvių kalbos žodyno rengimui. Vėliau Būga dirbo Permės universitete, kuris 1917 m. jam suteikė lyginamosios kalbotyros profesoriaus vardą. Po Spalio perversmo Rusijoje, 1920 m., Būga grįžo į Lietuvą ir parsivežė keturis pūdus smulkiai prirašytų būsimojo lietuvių kalbos žodyno lapelių, ėmė organizuoti lietuvių kalbos mokslo studijas Kauno universitete.
Profesoriaudamas Kauno universitete, K. Būga su nepaprastu pasišventimu ėmė rašyti didįjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame aiškino ne tik žodžių reikšmes ir vartojimą, bet ir jų kilmę bei istoriją, į jį dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius. Iki Būgos niekas tokio lietuvių kalbos žodyno nebuvo rengęs. Tačiau ankstyva mirtis greit nutraukė šį darbą; tebuvo išleisti tik du K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno sąsiuviniai (I - 1924 m., II - 1925 m.). Liko K. Būgos sukaupta žodyno kartoteka (apie 600 000 lapelių), iš kurios išaugo akademinio „Lietuvių kalbos žodyno" kartoteka. Būgos gyvenimas ir lietuvių kalbos žodyno istorija - tai du tarp savęs neatskiriamai susipynę dalykai. Net gulėdamas mirties patale Karaliaučiaus ligoninėje, Būga nenustojo rūpinęsis pradėtu žodynu. Viename iš paskutiniųjų laiškų žmonai jis rašė: „Brangioji! Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje rūpėjo žodyno dėžės... „Lietuvos žodyno" dėžės... Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui".
Dirbdamas Lietuvoje, K. Būga parašė daug mokslo veikalų. Visose lietuvių kalbos mokslo srityse Būga paliko svarų indėlį. Daug tyrinėjo lietuvių kalbos fonetinę struktūrą, gramatinę sandarą (pvz., „Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė"), padėjo teorinius kirčio ir priegaidės mokslo pagrindus (pvz., „Kirčio ir priegaidės mokslas"). K. Būga - pirmasis lietuvių kalbininkas, labai originaliai tyręs lietuvių kalbos santykius su kitomis baltų kalbomis (latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių). Jo studija „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai" (1924 m.) ir šiandien tebėra pats išsamiausias darbas apie baltų gentis ir kalbas. Daug Būga nusipelnė ir lietuvių nacionalinės kalbos kultūrai. Anksti jis pradėjo kelti aikštėn rašybos negeroves, joms skyrė patį pirmąjį savo straipsnį „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė" (1900 m.). susidarė nuoseklią savo rašybos sistemą, kurios principus išdėstė straipsnyje „Dėl mūsų rašybos" ir knygoje „Rašybos mažmožiai". Tais principais rėmėsi J. Jablonskis, normindamas mūsų rašybą, jais remdamiesi šiandien pradėjome rašyti j žodžiuose pjauti, bjaurus, spjauti ir pan. Dviejose didelėse straipsnių serijose - „Kalbos dalykai" (1907-1910 m.) ir „Kalbos mažmožiai" (1914-1922 m.) Būga išnagrinėjo ano meto raštų kalbos negeroves, sunormino dvejopai vartotas formas, įrodė, kad reikia rašyti pagalba (o ne pagelba), dosnus (o ne duosnus), giria (o ne girė), ypatingas (o ne įpatingas), taip (o ne teip), tiesiog (o ne tiesiok) ir kt. Būga nustatė, kokiomis reikšmėmis reikia vartoti bendrinėje kalboje žodžius kaina ir prekė, teisė ir tiesa, valstybė ir valstija, siela ir vėlė ir daug kitų. Būga įrodė, kada tinka vartoti vietininkus dienoje, metuose, išaiškino priesagų -ybė ir -ystė reikšmes. Būga išgelbėjo nemaža gražių lietuviškų žodžių, pvz., labas, kūdikis, riba, sarmata, skriauda, buitis, marios, valia, lopeta, vilna, užgaida ir kt., kuriuos anais laikais neturintys kalbinio pasirengimo žmonės buvo paskelbę barbarizmais ir be reikalo gujo iš lietuvių kalbos.
Daugiausia K. Būga yra nusipelnęs lietuvių kalbos leksikologijai, mokslui apie žodžius. Jis išaiškino šimtų lietuvių kalbos žodžių kilmę; ligi šiol Būga tebėra žymiausias lietuvių etimologas, nušvietęs ne vieną lietuvių kalbos praeities puslapį, ypač knygoje „Kalba ir senovė" (1924 m.).
„Visose kalbotyros srityse Būga pasižymėjo kaip gilus ir savaimingas mokslininkas, daugeliu atvejų apie svarbius lietuvių kalbos faktus pirmasis taręs naują ir svarų žodį, pasiekęs vertingų rezultatų, kurie ir šiandien tebetarnauja mokslui, visuomenei" (K. Korsakas).
Didžiai vertinant Kazimiero Būgos kalbos mokslo darbus, jam buvo pastatytas didžiausias paminklas, 1958-1962 m. buvo surinkti ir išleisti trys K. Būgos „Rinktinių raštų" tomai, sudaryti prof. Z. Zinkevičiaus.


Raktiniai žodžiai

  • lietuviu kalbos istorija
  • lietuvių kalbos istorija
  • pirmoji moksline lietuviu kalbos gramatika

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos