Lotynų raidžių fonetinė vertė ir garsų sistema

Tema	Lotynų kalba
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Iš 24 lotynų alfabeto raidžių 6 (a, e, i, o, u, y) reiškia balsius (vōcālēs), 17 (b, c, d, f, g, h, i, k, l m, n, p, q, r, s, t, v) — priebalsius (cōnsonantēs) ir 3 (c, x, z) — priebalsių junginius (affricātae).
Patalpinta	2005-08-09
Parsisiuntė	595
	Parsisiųsti15 KB

Išsamus aprašymas

Lotynų kalbos balsiai liežuvio siekiamos gomurio vietos atžvilgiu skirstomi į priešakinius (palatales) — i, y, e ir užpakalinius (velares) — a, o, u.
Liežuvio pakilimo laipsnio atžvilgiu balsiai skirstomi į aukštutinius (superiores) — i, u, y, vidutinius (mediae) — e, o ir žemutinį (inferior)
Tuo būdu susidaro šitokia lotynų kalbos balsių sistemos lentelė:

palatales velares
superiores i, y u
mediae e o
inferiores - a

Balsis y yra vartojamas daugiausia graikiškosios kilmės žodžiuose (dėl to ir vadinasi i Graecum —„graikiškasis i") ir skiriasi nuo i tuo, kad jis yra labializuotas (apvalus). Tai reiškia, kad, jį tariant, lūpų kampai nėra išskečiami, kaip tariant i, bet, išlaikant tą pačią liežuvio padėtį, lūpos yra kiek patempiamos į priekį rato pavidalu. Paprastai kalbant, lotyniškąjį y reikia tarti panašiai kaip vokiečių ü žodyje der Schüler arba prancūzų u žodyje la lune. Tačiau galima tarti lot. y ir kaip paprastą liet. i.
Balsis e savo kokybės atžvilgiu atitinka lietuvių ė.
Visų kitų balsių tarimas dažniausiai nesiskiria nuo atitinkamų lietuvių kalbos balsių tarimo. Labializuoti balsiai taip pat yra o ir u. Junginyje su u tariame u kaip v prieš to paties skiemens balsį, pvz.: suâvis (ta-riame svavis), consuesco (consvesco).
Kiekvienas balsis lotynų kalboje gali būti arba ilgas, arba trumpas.
Patys romėnai turėjo taip pat ir nosinių (pro nosį tariamų) balsių, pvz., žodžio pabaigos -am, -em, -im, -um (atitinka sen. lietuvių -ą -ę,-į, -ų). Tačiau šiandien tokius garsų junginius tariame kaip lietuvių kalbos mišriuosius dvigarsius, pvz. rosam (tariame rozam).


Balsių junginiai
Du balsiai, tariami tame pačiame skiemenyje, sudaro diftongą, arba dvibalsį.
Lotynų kalba turi diftongus au, ae (<ai), oe (<oi), eu. Pvz.: aurora — aušra, auris — ausis, laus — garbė, sphaera — rutulys, foedus — sutartis, sąjunga, neuter — niekatras, eheu, heu (jaustukai).
Diftongai ae ir oe dabar yra tariami monoftongiškai (kaip vienas balsis); ae tariamas kaip ê (priešakinis vidutinis balsis), pvz.: saepe (tariamas sêpe) — dažnai, Caesar — Cezaris; oe tariamas kaip vokiečių kalbos ö (žodyje der Löwe) arba kaip pranzūcų eu (žodyje jeune), pvz.: foedus — sutartis, sąjunga, coepi — aš pradėjau.
Jeigu ae ir oe reikia tarti dviem skiemenim, tai ant e dedami du taškai (trema), pvz.: aër — oras, poëta — poetas.


Priebalsiai (consonantês)

Priebalsius paprastai skirstome į sprogstamuosius (explosivae), pučiamuosius arba trinamuosius (spirantês arba fricativae), sklandžiuosius (liquidae) ir nosinius (nasalês).

Sprogstamieji pagal artikuliacijos vietą gali būti skirstomi į gomurinius (vêlarês — minkštojo gomurio, palatales — kietojo gomurio), dantinius (dentalês) ir lūpinius (labialês). Pagal balso stygų dalyvavimą tie patys sprogstamieji gali būti skardūs (mediae) ir duslūs (tenues).
Štai lotynų k. sprogstamųjų priebalsių sistemos lentelė:

mediae tenuês
vêlârês g c, k, q

palâtâlês g c, q
dentâlês d t
labiâlês b p

Priebalsiai b, d, g, p, t nesiskiria nuo atitinkamų lietuvių kalbos priebalsių. Prieš priešakinius balsius g bus palatalis — minkštas (pvz.,
gelidus — šaltas, gingiva — dantų smegenys), prieš užpakalinius balsius ir prieš priebalsius g bus vêlâris — kietas (pvz., gallus — gaidys, gravis — sunkus, gutta — lašas).
Plg. g skirtumą lietuvių, kalboje žodžiuose girnos, gervė, geras ir garas, godus, gūdus.
Toksai pat skirtumas buvo senovėje ir tarp c, tariamo prieš priešakinius, ir c, tariamo prieš užpakalinius balsius ir prieš priebalsius. Tai buvo du skirtingi priebalsiai, kurie prilygo lietuvių kalbos priebalsiui k minkštajam (žodžiuose kitas, keras) ir k kietajam (žodžiuose kotas, karas). Tačiau nuo viduramžių pradžios priebalsis c prieš i, e, y, ae, oe virto afrikata, tariama kaip lietuvių c, pvz.: civis — pilietis, cêna — pietūs, caelum — dangus.

Kietasis c (prieš užpakalinius balsius, prieš priebalsius ir žodžio pabaigoje) tebetariamas kaip k. Pvz.: currus — vežimas, caro — mėsa, consul — konsulas, cruor — kraujas, clavis — raktas, lac — pienas, sic — taip.
K pasitaiko vieno kito žodžio pradžioje ir visados yra tariamas kaip liet. k.
Pvz.: Kalendae — kalendos, pirmoji mėnesio diena, Karthago — Kartagina, Kaeso — Kezonas.
Po Q q visados eina balsis u; junginys qu visados eina prieš balsius ir tariamas kaip liet. kv. Pvz.: aqua — vanduo, equus — arklys, quattuor — keturi, quaero — aš ieškau.
Taip pat junginys ngu prieš balsį yra tariamas kaip ngv. Pvz.: lingua — kalba, unguis — nagas.
Pačių romėnų junginiai qu ir gu buvo tariami kaip labiovelariniai priebalsiai, t.y., tariant k ar g, lūpos būdavo sudedamos ratu (prie velarinio k ir g prisidėdavo lūpinis elementas). Tokių labiovelarinių priebalsių buvo ir indoeuropiečių prokalbėje. Lietuvių kalboje jie virto paprastais velariniais priebalsiais, o graikų kalboje — lūpiniais arba dantiniais. Plg. liet. katras, sanskrito kataras ir gr. πότερος; liet. keturi, lot. quattuor, gr. τέτταρες.

Pučiamieji priebalsiai sudarytų tokią lentelę:

mediae tenues
velares — ch
palatales i ch
dentales s (z) s
labiales v f

i žodžio pradžioje prieš balsį ir žodžio viduryje tarp balsių yra tariamas kaip liet. j. Pvz.: iocus — juokas, iūs — teisė, iecur — jeknos, maior — didesnis. Tik graikų kilmės žodžiuose i prieš balsį žodžio pradžioje lieka balsiu. Pvz.: iambus (tar. i-ambus) — jambas; Iason (tar. i-ason) — Jasonas.
ch pasitaiko daugiausia graikų kilmės žodžiuose ir yra tariamas kaip liet. ch. Pvz.: chorus — choras, charta — popierius, chronicus — chroniškas, pulcher — gražus.
s paprastai yra tariamas panašiai kaip liet. s. Pvz.: sagitta — strėlė, sucus - sultys, sic — taip, hospes - svečias, longus - ilgas. Tačiau žodžio viduryje tarp dviejų balsių s suskardėja ir yra tariamas kaip liet. z. Pvz.: asinus — asilas, rasus — nuskustas, risus — juokas, posui — aš padėjau, laesi — aš įžeidžiau.
v ir f pačių romėnų buvo tariami abiem lūpomis (bilabiales), pvz., validus (tar. — ualidus) — stiprus, tačiau dabar tariame juos panašiai kaip ir liet. v ir f (labiodentales), t.y., prispausdami apatinę lūpą prie viršutinės dantų eilės.
Priebalsis h susidaro vien tiktai balso stygose ir yra skardus pučiamasis. Jį tarsime panašiai kaip liet. h žodžiuose himnas, hiperbolė, hipodromas, alkoholis. Pvz.: homo — žmogus, humus — žemė, traho — aš traukiu, veho — aš vežu.

Sklandieji priebalsiai yra l ir r, kurie pačių romėnų buvo tariami panašiai kaip ir liet. 1 ir r. Tačiau dabar įprasta lotyniškąjį l prieš užpakalinės eilės balsius tarti ne kietai, o minkštai arba pusiau minkštai. Pvz.: labor — darbas, lupus - vilkas, ala - sparnas, discipulus — mokinys.

Nosiniai priebalsiai yra n (velaris, palatalis ir dentalis) ir m (labialis). Jų tarimas dažniausiai nesiskirs nuo atitinkamų lietuvių kalbos priebalsių tarimo. Pvz.: angulus - kampelis, angustus - ankštas (plg. liet. anga, langas, ranka), cano — aš dainuoju, našus — nosis (plg. liet. gana, nosis), mater - motina, amare -mylėti (plg. liet. motina, kamuoti). Tik prieš priešakinės eilės balsius (ypač prieš e) lotyniškus n ir m reikia tarti kiečiau, negu lietuviškuosius, pvz.: nemo - niekas, membrum -narys, memoria — atmintis.
Bendra visų lotynų k. priebalsių lentelė

explōsīvae fricātīvae liquidae nāsālēs
mediae tenuēs mediae tenuēs mediae mediae
vēlārēs g c, k, q (h) ch — n
palātālēs g c, q i ch — n
dentālēs d t s s l, r n
labiālēs b p v f — m



Netikrieji priebalsių junginiai

Ch yra vienas garsas, išreiškiamas dviem raidėm. Plg. liet. ch žodžiuose choras, chirurgas. Tačiau lotynų k. ch vartojamas daugiausia graikų kilmės žodžiuose, o graikai tą garsą (chi) tardavo kaip k su lengvu kvėptelėjimu (kh — aspirata).
Tokių aspiruotų priebalsių graikų kalboje buvo ir daugiau. Žodžiai su šitais garsais patekdavo į lotynų kalbą ir tie garsai buvo žymimi th ph, rh. Šiandien th ir rh tariame kaip paprastą t ir r, o ph — kaip f. Pvz.: philosophus, phoca, Philippus, thēca, theorēma, theātrum, Thēbae, Rhēnus, rhētor, Rhodanus.


Tikrieji priebalsių junginiai

Lotynų kalboje yra ir tikrųjų priebalsių junginių (afrikatų), susidedančių iš sprogstamojo ir jam artikuliacijos atžvilgiu artimo pučiamojo priebalsio. Tokios afrikatos yra c (== ts, duslioji dantinė afrikata - tenuis affricāta dentālis) ir z ( = dz, skardžioji dantinė afrikata — media affricāta dentālis), pasitaikanti tik nelotyniškos kilmės žodžiuose, pvz.: zephyrus, zōna, Zēnō. Viduramžiais z pradėtas tarti kaip liet. z.
X (tariamas kaip ks) yra netikroji afrikata, nes k ir s nėra artikuliacijos atžvilgiu artimi (k — vēlāris, s — dentālis). Pvz.: axis — ašis, vexāre — kankinti, maxilla — žandikaulis.
Dabar ti prieš balsį yra tariamas kaip ci. Plg.: oratio — kalba, amicitia — draugystė. Tik po s, t ir x, svetimos kilmės žodžiuose ir kirčiuotame skiemenyje ti tariamas kaip ti. Pvz.: bēstia — gyvulys, Sex-tius — Sekstijus, Attius — Atijus, totius — viso, Miltiades — Miltiadas.
Lotynų kalboje dažnai pasitaiko ilgųjų (dvigubų) priebalsių, vadinamų geminatomis ir žymimų dviem raidėm, pvz.: errāre — klysti, libellus — knygelė, nummus — pinigas, annus — metai, passus — žingsnis, addō — pridedu, vacca — karvė, afferō — atnešu, agger — pylimas.

Raktiniai žodžiai

• taip pat lotyniskai
• lotynu raides
• lotynu tarimas