Lotynų kalba

Tema	Lotynų kalba
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Lotynų kalba yra indoeuropiečių kalbų šeimos narys. Ši didžiulė kalbų šeima susideda iš 12 pagrindinių šakų.
Patalpinta	2005-08-09
Parsisiuntė	508
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Lotynų kalba yra indoeuropiečių kalbų šeimos narys. Ši didžiulė kalbų šeima susideda iš 12 pagrindinių šakų:

1) graikų,
2) italikų,
3) keltų,
4) germanų,
5) tocharų,
6) hetitų,
7) indų,
8) iraniečių,
9) slavų,
10) baltų,
11) armėnų,
12) albanų.

Lotynų kalba priklauso italikų šakai, į kurią dar įeina pietinėje Italijoje gyvenusių oskų kalba ir vidurinės Italijos kalnuose gyvenusių umbrų kalba.

Lotynų kalba buvo iš pradžių tiktai Lacijaus, vidurinės Italijos srities, gyventojų kalba. Kai Lacijaus pakraštyje esąs Romos miestas užvaldė visą Lacijaus sritį ir ėmė plėsti į visas puses savo teritoriją, to miesto gyventojų romėnų tarmė nustelbė kitas lotynų kalbos tarmes.

Plintant Romos valdoms, plėtėsi ir lotynų kalbos teritorija. Užkariautuose kraštuose lotynų kalba buvo įvedama kaip administracijos ir teismų kalba; buvo steigiamos Romos piliečių kolonijos, o kartais ir lotyniškosios mokyklos užkariauto krašto aristokratijos vaikams.

Kartu su lotynų kalba romėnai užkariautiems kraštams perdavė aukštesnę antikinio pasaulio kultūrą. Mūsų eros pradžioje lotynų kalba, nustelbdama vietines kalbas, jau buvo įsigalėjusi didžiulėje romėnų valdomoje teritorijoje: Apeninų ir Pirėnų pusiasaliuose, Galijoje, pietinėje Britanijoje, kai kuriose Dunojaus baseino srityse ir šiaurės Afrikoje. Lotynų kalba neįstengė išstumti tik graikų kalbos, kuri ir toliau pasiliko rytinių Romos imperijos sričių tarptautine, kultūrine kalba.

III a. pr. m. e. pradėjo kurtis romėnų tautinė literatūra ir lotynų literatūrinė kalba. Toji literatūrinė kalba per 200 metų ištobulėjo, ir I a. p. m. e. pabaigoje ja buvo parašyti tokie pasaulinės literatūros šedevrai, kaip Cicerono proza, Vergilijaus, Horacijaus poezija ir kiti vadinamojo Aukso amžiaus literatūros kūriniai. Jų kalba, jau sunorminta, skambi, melodinga, lanksti ir sugebanti išreikšti visokius minties niuansus, pergyveno Romos imperijos gyvavimo laikotarpį mažai bepakisdama. Ji buvo kartu ir šnekamoji romėnų šviesuomenės kalba (sermo urbanus). Tuo tarpu, liaudis dažniausiai kalbėjo literatūriškai neapdorota kalba (sermo rusticus, sermo vulgaris). Liaudies kalba, nebūdama suvaržyta, nuolat keitėsi ir ilgainiui įvairiuose kraštuose suskilo į visą eilę tarmių. Kai viduramžių pradžioje Romos imperija suskilo į daug savarankiškų valstybių, vietinių lotynų liaudies kalbos tarmių pagrindu ėmė formuotis naujos kalbos, kurias šiandien mes vadiname romanų kalbomis: Italijoje — italų kalba, Pirėnų pusiasalyje — ispanų, katalonų ir portugalų kalbos,, Galijoje — prancūzų ir provansalų kalbos, Alpėse reto-romanų kalba, Dunojaus srityje — rumunų kalba.

Tuo tarpu lotynų rašomoji kalba, net ir žlugus senajai Romos imperijai, nenustojo savo reikšmės. Per daugelį amžių ji ir toliau buvo administracijos, teismo, tarptautinių santykių, mokyklų ir katalikų bažnyčios kalba. Jos vartojimo teritorija viduramžiais išsiplėtė, apimdama visą Vakarų ir Vidurio Europą. Tuo metu lotynų kalba šiek tiek pasikeitė — suprastėjo jos sintaksė, atsirado daug naujų žodžių. Renesanso laikai vėl sugrąžino jai ciceronišką stilių, apvalė ją nuo viduramžių stilistikos bei sintaksės nukrypimų ir toliau turtino jos gausų žodyną. Tuo būdu lotynų rašomoji kalba tapo labiausiai ištobulinta kultūrinio gyvenimo kalba: ja buvo rašomi mokslo veikalai, ji buvo dėstoma aukštosiose mokyklose ir laikoma tiek moksline, tiek tarptautine kalba. Vietinės kalbos mokėsi iš jos stilistikos, naudojosi jos terminija.

Nežiūrint stiprėjančios vietinių literatūrinių kalbų konkurencijos, lotynų kalba iki XIX a. pradžios tebebuvo dėstomoji kalba Europos aukštosiose mokyklose. Tik XIX a. nuo lotynų kalbos palaipsniui buvo atsisakyta diplomatijoje, moksle ir kitose kultūrinio gyvenimo srityse. Tačiau ir XIX a. atskiruose universitetuose dalis filosofijos ir kitų disciplinų tebebuvo dėstoma lotyniškai, lotynų kalba tebebuvo rašoma nemaža įvairių sričių mokslinių veikalų, ypač disertacijos. XX a. daugelyje Europos ir aplamai europinės kultūros kraštų lotynų kalba tebevaidina tam tikrą kultūrinį vaidmenį. Antai, medicinos mokslo terminai (anatominiai, klinikiniai, farmakologiniai ir kt.) tebėra lotyniški; gydytojai receptus teberašo lotyniškai; tarptautinėje diplomatijoje ir juridinėje kalboje tebevartojama daug lotyniškų posakių (pvz., status quo, persona non grata, veto, alibi, in flagrante delieto ir kt.); gamtos moksluose (zoologijoj, botanikoj ir kt.) tebevartojami lotyniški terminai. Įvairioms naujoms mokslinėms ir politinėms sąvokoms, naujiems išradimams ir naujiems darbo įrankiams pavadinti tebesinaudojama lotynų kalba (pvz., partija, komunizmas, revoliucija, evoliucija, frakcija, oportunizmas, revizionizmas, imperializmas, motoras, reaktyvinis, aviatorius, ekskavatorius, traktorius, komutatorius, kondensatorius ir kt.). Be lotyniškųjų šaltinių giliau nesuprasime nei Europos tautų istorijos, nei įvairių mokslų (pvz., filologijos, teisės, medicinos, gamtos mokslų, fizikos, chemijos, matematikos, astronomijos, filosofijos) raidos. Lotynų kalbos pagalba mes galime išsiaiškinti daugelio terminų bei tarptautinių žodžių kilmę, raidą ir prasmę. Todėl visi net ir naujausių laikų žymūs Europos filosofai, publicistai ir politikai lotynų kalbai skyrė daug dėmesio.

Net ir grožinė literatūra, kuri gana anksti Europoje buvo pradėta rašyti vietinėmis kalbomis, iki XIX a., o atskirais atvejais iki XX a. pradžios, buvo didžiulėje lotyniškosios literatūros ir lotynų kalbos įtakoje.

Ilgus amžius Lietuva buvo lotyniškosios kultūros orbitoje ir dėl to dauguma Lietuvos istorinių šaltinių parašyti lotynų kalba; iki XIX a. mokslo veikalai Lietuvoje buvo rašomi lotyniškai, senajame Vilniaus Universitete dėstomoji kalba buvo lotynų kalba; kai kurie poetai (pvz., Husovijus, Sarbievijus, Radvanas ir kt.) Lietuvos gamtos grožį apdainavo lotyniškomis eilėmis. Be savo reikšmės europinės kultūros raidai 2000 metų laikotarpyje, lotynų kalba yra labai svarbi studijuojant lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką ir kalbų istoriją, tuo pačiu ir lietuvių kalbos istorinę gramatiką bei lietuvių kalbos istoriją.

Raktiniai žodžiai

• lotynu kalbos gramatika
• lotynu kalba
• lotynu kalbos istorija