Lietuvos - Lenkijos santykiai

Tema	Politologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, su daugeliu mūsų jaunos valstybės kaimynių - Rusija, Vokietija bei Lenkija - susiklostė gana įtempti tarpusavio santykiai. Nors kai kurie Lietuvos politikai, tarp jų ir ministras pirmininkas Voldemaras, manė, kad demokratiškos ir taikingos valstybės, kokia tuo metu buvo Lietuva, niekas nenorės pulti, atsitiko visiškai kitaip.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	4421
	Parsisiųsti19 KB

Išsamus aprašymas

Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva netgi neturėjo savo kariuomenės, todėl jos politikams teko ne tik skubiai organizuoti kariuomenę, bet ir diplomatinėmis priemonėmis siekti Lietuvos tarptautinio pripažinimo bei jos sienų saugumo. Su Vokietija konfliktuota dėl Klaipėdos krašto, pirmaisiais metais taip pat teko atlaikyti rusų bolševikų antplūdį bei bermontininkų spaudimą. Jei pastaruosius konfliktus diplomatinėmis priemonėmis ir ginkluota jėga pavyko daugiau ar mažiau sėkmingai išspręsti (1920 m. pasirašyta Taikos Sutartis su Rusija, o 1924 m. - Klaipėdos konvencija, kuri išsprendė Klaipėdos krašto problemą tarptautinėje plotmėje), tai tarpvalstybiniai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios liko įtempti.
Didžiausia ir pagrindinė šių dviejų valstybių nesutarimo priežastis tarpukario metais buvo Vilniaus krašto problema. Tai buvo pirmaeilės svarbos problema jaunai Lietuvos valstybei, kadangi tai nebuvo eilinis teritorinis konfliktas. Su šia problema buvo artimai susijęs apskritai Lietuvos valstybingumo pripažinimo klausimas, nes Vilnius buvo Lietuvos sostinė, ir tai dar labiau užaštrino Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. Lenkijos visuomenė, taip pat siekdama savo valstybės atstatymo, vaizdavosi Lietuvą Lenkijos provincija, arba bent jau tikėjosi Lietuvą surišti su Lenkija unijos ryšiais. Lietuvoje tuo metu taip pat gyveno daug lenkų, o ir dauguma lietuvių bajorų buvo sulenkėję ir į lietuvių tautinį judėjimą žiūrėjo su dideliu nerimu. Jiems buvo neparankus Lietuvos siekimas tapti nepriklausoma, nes galėjo nukentėti jų teisės ir padėtis naujoje valstybėje, todėl dauguma bajorų siekė, kad Vilnius būtų Lenkijos miestas, o Vilniaus kraštas taptų viena iš Lenkijos provincijų. Taigi, į Lietuvos žmonių pastangas sukurti nepriklausomą valstybę lenkai žiūrėjo kaip į Lenkijai daromą skriaudą, ypač kai Lietuvos sostine turėjo būti lenkų pamiltas ir laikomas savu Vilnius. Tokius Lenkijos siekimus prijungti Vilniaus kraštą prie Lenkijos rėmė ir viena stipriausių tų laikų Europos valstybių Prancūzija, dėl ko lenkų grasinimai Lietuvai buvo dar pavojingesni. Lenkija nuo seno turėjo didelį Prancūzijos prielankumą, o ir kitos stipriosios Vakarų Europos valstybės baiminosi, kad silpna ir jauna Lietuvos valstybė sudarys geras salygas bolševizmui plisti iš Rusijos į vakarus.
Antantės valstybės rėmė Paryžiuje I pasaulinio karo metu sudarytą ir vėliau veikusį Lenkijos Nacionalinį Komitetą, kuriam pirmininkavo R.Dmovskis. Šis Komitetas buvo pripažintas oficialia Lenkijos valstybės atstovybe prie Antantės valstybių. Jo reikalavimai atiduoti Lenkijai nelenkiškas teritorijas, tame tarpe ir Vilnių bei Kauną, buvo oficiali lenkų bajorų sluoksnio teritorinių reikalavimų rytuose programa. Vėliau, neišsipildžius planams gauti mandatą valdyti Lietuvai, remiantis tuo metu rengiamu Tautų Sąjungos paktu, Komitetas siūlė Lietuvą sujungti su Lenkija federaciniais ryšiais. Šis Komitetas nebuvo vienintelė tokio pobūdžio lenkų organizacija - lenkų bajorų buvo įkurtos ir Lenkijos vienybės ir jėgos sąjunga bei Tautinė liaudies sąjunga, kurios reikalavo besąlygiškai prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Oficialiąjai Lenkijai netiko nei inkorporacinė, reikalaujanti prijungti Lietuvą prie Lenkijos jėga (dėl pernelyg aiškių grobikiškų tikslų), nei federacinė koncepcija (buvo laikoma per daug liberalia). Todėl didžiausias dėmesys buvo sutelktas į Vilniaus kraštą, paskelbus esant jį istorine Lenkijos žeme ir todėl turinčiu teisėtai priklausyti Lenkijai. Atplėšus Vilniaus kraštą, buvo tikėtasi lengviau susilpninti Lietuvą ir vėliau pajungti ją Lenkijos įtakai. Be to, Vilniaus kraštas turėjo tapti Lenkijai tiltu į Latviją bei Estiją. 1918 m. pabaigoje Vilniuje įsteigtas Lenkų komitetas kreipėsi į Lenkijos vyriausybę ir Antantę, prašydamas karinės pagalbos. Visgi, Lenkijos suteikta pagalba Vilniaus lenkams buvo labiau deklaratyvi, nei reali, nes Vilniaus lenkų savigynos akcijos neparėmė reguliari Lenkijos kariuomenė. Pati Lenkija tais metais turėjo kitų svarbių problemų ir neturėjo progos pulti Lietuvos. Taigi, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais konfliktas su lenkais įsiliepsnojo daugiau diplomatiniame lygyje, neišsivystydamas į karinius susidūrimus.
1919 m. pradžioje Lenkijos kariuomenė jau buvo pakankamai stipri ir paruošta kovoms su Lietuva. Tų metų balandžio mėnesį Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Pilsudskio, įsiveržė į Lietuvos teritoriją ir užėmė pietinę ir rytinę Lietuvos dalį nuo Gardino ir Vilniaus. Lietuvos kariuomenė tuo metu įtemptai kovojo su Rusijos raudonąja armija ir neturėjo pakankamai jėgų apginti Lietuvos žemes. Todėl Lietuvos vyriausybė buvo priversta problemą spręsti diplomatinėmis priemonėmis. Į Paryžiaus taikos konferenciją pasiųsta Lietuvos delegacija protestavo prieš tokią lenkų savivalę, juo labiau, kad Lenkijos kariuomenė užėmė teritoriją, kuri niekad nėra buvusi lenkiška ir nėra lenkų gyvenama. Reikalauta taikaus lenkų kariuomenės pasitraukimo iš užimtų teritorijų. Tačiau Lietuvos delegacija nesugebėjo apginti savo teisėtų reikalavimų, nes jai nebuvo leista pilnomis teisėmis dalyvauti konferencijoje. Po kurio laiko, gegužės 2 d., konferencijoje dalyvaujančios Antantės valstybės, kurioms nebuvo naudingi konfliktai tarp kariaujančių su bendrais priešais bolševikais šalių, pasiūlė taikų iškilusio konflikto sprendimą, bet lenkai ir toliau veržėsi gilyn į Lietuvą, nepaisydami šio sprendimo. Lenkijos kariuomenė užėmė naujas teritorijas Alytaus ir Kaišiadorių kryptimis. Lietuvos delegacijai vėl teko kreiptis į taikos konferenciją su prašymu nustatyti laikiną demarkacijos liniją. Tokia linija buvo nustatyta birželio 18 d. ir ėjo nuo Lykos iki Augustavo pro Varėną ir Vilnių palei Varėnos-Daugpilio geležinkelį. Vilnius ir didesnė dalis Vilniaus krašto liko lenkų pusėje. Nustatant demarkacijos liniją Lietuvos delegacija nedalyvavo. Lietuvos padėtis buvo gana sunki, nes karas su Rusija reikalavo daug kariuomenės pajėgų ir išteklių, todėl neturėta kitos išeities, tik kaip sutikti su prancūzų karo misijos pasiūlyta demarkacijos linija. Buvo pabrėžta, kad ši linija turės tik laikiną karinę ir policinę reikšmę ir teritorijų valstybinės priklausomybės neapspręs. Visgi lenkai tuo nepasitenkino ir toliau puolė Lietuvą. Tų pačių metų rugpjūčio 3 d. nustatyta antroji demarkacijos linija, pagal kurią jau lenkams priskirtos Suvalkų teritorijos ir platesnis Gardino-Daugpilio geležinkelio ruožas, t.y., visos teritorijos, lenkų jėga užimtos birželio ir liepos mėnesiais. Lenkijos kariuomenė po šios linijos nustatymo dar užėmė Punską, Seinus, Širvintus ir kai kurias kitas Lietuvai priklausiusias teritorijas, tačiau 1920 m. viduryje kariniai veiksmai sustojo. Lenkams tuo metu ypač nesisekė kariauti su Tarybų Rusija, todėl didesnes pajėgas lenkams teko nukreipti būtent tam frontui. Deja, susitarti su Lenkija dėl užgrobtų Lietuvos žemių vis tiek nepavyko. Dėl plačios Lenkijos įtakos tarptautinėje arenoje Lietuvos delegacijų siekimai sustabdyti lenkų intervenciją diplomatinėmis priemonėmis nesibaigdavo sėkmingai. O ir pasiekti susitarimai dažniausiai buvo grubiai laužomi iš Lenkijos pusės, ir stipriosios Europos valstybės, susibūrusios į Antantės karinę sąjungą, žiūrėjo pro pirštus į tokius lenkų veiksmus Lietuvoje ir kitose rytinėse žemėse. Jei kitos jaunos Baltijos valstybės kovoje dėl savo nepriklausomybės materialiai ir moraliai buvo remiamos, tai Lietuva niekaip negalėjo išsiprašyti reikalingiausių savo saugumo garantų. Galima teigti, kad didžiąja dalimi būtent dėl Lenkijos diplomatijos pinamų pinklių didžiųjų Europos valstybių sostinėse buvo vis atidėjinėjamas ir Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, vėliau 1923 metais privedęs prie sukilimo. Žinoma, Klaipėdos krašto problema dar labiau susilpnindavo Lietuvos kariuomenės galimybes kovoti su lenkais bei Lietuvos delegacijų diplomatinio laviravimo būdus, todėl Lenkijai buvo naudinga labiau eskaluoti šią problemą. Visgi ne visos Europos valstybės beatodairiškai rėmė Lenkiją, ir toks jėgų santykis neleido šiai valstybei visiškai netrukdomai užgniaužti Lietuvos valstybės kūrimosi proceso. Sulaikiusi Lenkijos kariuomenės veržimąsi, Lietuva sugebėjo demaskuoti tikruosius Lenkijos siekimus ir parodyti pasauliui šių lenkų siekimų prieštaravimą visos Europos interesams. Pati Europa, norėdama apsisaugoti nuo gresiančio bolševizmo pavojaus, turėjo remti mažųjų Europos valstybių pastangas ir suverenumo siekius. Tokios buvo pagrindinės Lietuvos diplomatinių delegacijų platinamos tezės, ir jos nors laikinai apsaugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų ekspansijos.
Nepaisant nesėkmingų Lenkijos pastangų sujungti Lietuvą su Lenkija “federaciniais” ryšiais, Pilsudskis savo “federacinių” planų neatsisakė. Tam tikslui 1919 m. rugpjūčio 3 d. į Kauną buvo atsiųsta Lenkijos derybų delegacija, kurios pagrindinis siūlymas buvo surengti Lietuvos ir Lenkijos valdomose Lietuvos teritorijose rinkimus. Išrinktas seimas turėjo spręsti valstybinę teisinę padėtį ir Lietuvos ryšių su Lenkija būdus. Taip pat buvo siūlyta bendra kova prieš bolševikinę Rusiją. Nors pastarajam teiginiui Lietuvos vyriausybė pritarė, tačiau rinkimus sutiko rengti tik išvedus iš lenkų užimtų Lietuvos teritorijų Lenkijos kariuomenę. Dar Lietuvos vyriausybė siūlė daugumoje baltarusių gyvenamose Gardino gubernijos srityse sudaryti neutralią zoną, kurios valdymas būtų atiduotas Antantės komisijai, o valdžios organai turėjo būti sudaryti iš vietos gyventojų. Tačiau lenkams nesutikus, susitarta nebuvo, ir kariniai veiksmai tęsiami toliau.
Siekdami įgyvendinti savo toli siekiančius planus, lenkai vykdė ne tik karines operacijas, bet ir pradėjo ruošti sąmokslą pačioje Lietuvoje. Kaune įkurta lenkų generalinio štabo karininkų iš Vilniaus vadovaujama Kariškoji Lenkų Organizacija (Polska Organizacja Wojskowa - POW). Ši organizacija buvo sukurta antilietuviškai ir prolenkiškai agitacijai skleisti bei Lietuvos vyriausybei šnipinėti. Lenkams buvo pranešinėjama apie Lietuvos kariuomenės padėtį, šalies politinę būklę; Antantės šalių į Lietuvą atsiųstoms komisijoms lietuvių vardu buvo teikiami vyriausybę šmeižiantys memorandumai; ne tik tarp lenkų, bet ir tarp lietuvių platino įvairias proklamacijas bei verbavo sau naujus narius nesidominčių politika lietuvių tarpe. POW turėjo daugiau nei 40 komendantūrų Lietuvos provincijose. Ši organizacija taip pat stengėsi patraukti į savo pusę kuo daugiau karininkų ir kareivių, nes Lietuvoje ruošė sukilimą. buvo numatyta ir nauja Lietuvos vyriausybė, kuri turėjo neilgai trukus sudaryti su Lenkija “federacinės sąjungos” sutartį. Kadangi tikėtasi užsitikrinti karininkų bei vietinių lietuvių gyventojų simpatijas, laukta nesunkaus tokio sukilimo plano įvykdymo. Jei sukilėliams būtų pasisekę nors kelioms valandoms paimti Lietuvos valdžią į savo rankas, į pagalbą jiems būtų atėjusi Lenkijos kariuomenė. Tokiu būdu netgi sukilėliams nepavykus ilgam išlaikyti valdžios, Lenkijos kariuomenė būtų gavusi pretekstą toliau pulti Lietuvą. Buvo netgi numatyta konkreti sukilimo data (1919 m. rugpjūčio 28-29 d. naktis), tačiau Lietuvos saugumo organai susekė sąmokslą jo išvakarėse, ir jo vadai buvo nedelsiant areštuoti. Atlikta krata POW centre Kaune leido sužinoti organizacijos narių pavardes. Nespėję pabėgti POW nariai buvo nuteisti, ir tuo būdu ši didžiausia lenkų šnipų organizacija buvo nukenksminta. Vėliau tokio masto organizacijos lenkai nebesugebėjo surinkti, tačiau visiškai šnipinėjimo ir provokacijų iš Lenkijos pusės nepavyko išvengti ir ateityje.
1920 m. gegužės mėnesį, staigiai pasikeitus padėčiai Rusijos-Lenkijos karinių veiksmų fronte, lenkų kariuomenė buvo skubiai priversta trauktis. Taip pasikeitus situacijai ir lenkų pozicijoms aiškiai susilpnėjus, Lenkijos vyriausybė buvo priversta peržiūrėti savo požiūrį Lietuvos valstybingumo klausimu. Iki to laiko ignoravusi nepriklausomą Lietuvos valstybę ir atsisakiusi ją pripažinti, Lenkijos vyriausybė 1920 m. liepos 4 d. notoje Lietuvos vyriausybei pranešė apie savo nutarimą pripažinti Lietuvos Seimą ir vyriausybę, kaip de facto esančius nepriklausomus organus. Šie įvykiai privertė ir Antantės valstybes peržiūrėti savo pozicijas Vilniaus klausimu. Aukščiausioji Antantės Taryba Spa konferencijoje Belgijoje privertė pasirašyti Lenkijos atstovus protokolą, kuriame buvo numatyta, jog Lenkija turi atsitraukti už 1919 m. gruodį nustatytos Kursono demarkacinės linijos, o Vilniaus kraštas turi atitekti Lietuvai. Tarybų Rusijai buvo pasiūlytos paliaubos, tačiau rusai jų nepriėmė ir tęsė karą toliau. Netgi esant tokiai sudėtingai Lenkijos padėčiai, lenkai niekaip nenorėjo užleisti lietuviams Vilniaus, užkirtę Lietuvos kariuomenei kelią ir sudeginę Vakos tiltą. Vis dėlto, rusų raudonajai armijai užėmus Vilnių, neilgai trukus ten įžengė ir Lietuvos pulkai. Remiantis prieš tai Maksvoje pasirašyta taikos sutartimi, Rusija perdavė Lietuvai lenkų okupuotas Lietuvos teritorijas.
Toliau tebesitęsiančiame Lenkijos ir Tarybų Rusijos kare Lietuva buvo paskelbusi neutralitetą, tačiau lenkai to nepaisė. Su prancūzų pagalba sutvarkę pašlijusius savo kariuomenės reikalus, lenkai vėl puolė bolševikų pozicijas. Tuo pačiu buvo užpultos ir Lietuvos įgulos Gardino ir Augustavo ruože. Lietuvos vyriausybei pasiūlius šiame ruože pravesti laikiną demarkacinę liniją, Lenkija pasiūlymo nepriėmė ir pareikalavo Lietuvos kariuomenės atsitraukimo iki demarkacinės linijos, nustatytos 1919 m. liepos 27 d. Nors Lietuvai šie reikalavimai nebuvo priimtini, Lietuvos vyriausybė sutiko spręsti šią problemą tiesioginėmis derybomis Kalvarijoje. Derybos pasibaigė nesėkme, o Lenkijos kariuomenė toliau tęsė Lietuvos teritorijų puolimą. Negana to, Lenkijos diplomatai apskundė Lietuvą Tautų Sąjungai, kaltindami sulaužius neutralitetą Lenkijos ir Tarybų Rusijos kare ir reikalaudami Tautų Sąjungos įsikišimo. Tautų Sąjunga, 1920 m. apsvarsčiusi susidariusią padėtį, pasiūlė nutraukti kovinius veiksmus ir nustatyti laikiną demarkacinę liniją pagal 1919 m. gruodžio 8 d. priimtosios pavyzdį. Lietuvai siūlyta atitraukti savo kariuomenę į vakarus nuo šios demarkacinės linijos, Lenkijai - gerbti Lietuvos teritoriją Lenkijos-Rusijos karo metu. Abi šalys iš esmės sutiko su šiais pasiūlymais, todėl 1920 m. rugpjūčio 30 d. Suvalkuose buvo pradėtos Lietuvos ir Lenkijos derybos. Rugsėjo 7 d. Suvalkų sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašyta, nors lenkai nė neketino jos vykdyti. Sutartis turėjo penkis straipsnius: 1 str. reguliavo demarkacinę liniją ir rezervavo abiejų šalių teritorines teises, 2 str. įpareigojo abi šalis sustabdyti karo veiksmus abipus demarkacinės linijos, 3 str. reguliavo ginčytiną Varėnos geležinkelio stoties klausimą, 4 str. išreiškė sutikimą pasikeisti belaisviais, 5 str. įpareigojo Tautų Sąjungos kontrolės komisiją priziūrėti sutarties vykdymą. Demarkacijos linija buvo laikoma 1919 m. gruodį priimta Kerzono linija, tačiau už Nemuno esančią Gardino sritį perdavė Lenkijai. Sutartis turėjo galioti iki galutinio visų ginčijamų Lietuvos ir Lenkijos teritorinių klausimų išsprendimo. Nors Suvalkų sutartis Lietuvai turėjo ir teigiamos reikšmės, nes buvo nutraukti karo veiksmai ir Vilnius liko Lietuvos pusėje, tačiau Lenkijos pusėje liko didelės Lietuvos teritorijos, todėl ši sutartis buvo sunkiai priimtina Lietuvai. Tiesa, Suvalkų derybų metu Lenkija siūlė Lietuvai pasirašyti keletą konvencijų, turėjusių suderinti abiejų valstybių santykius gynybinėje, ekonominėje, prekybinėje ir kitose sferose. Šios konvencijos galėjo būti naudingos Lietuvai, tačiau vėlesnis Suvalkų sutarties sulaužymas iš lenkų pusės sukliudė priimti ir įgyvendinti ruoštas konvencijas. Suvalkų sutartis gali būti vertinama gana prieštaringai, nes iš vienos pusės ji buvo naudinga Lietuvai, iš kitos pusės - joje liko gana daug neišspręstų ginčytinų klausimų. Pavyzdžiui, sutartimi nebuvo nustatytos šalių sienos, šis klausimas buvo paliktas derinti galutine taikos sutartimi. Dėl to Suvalkų sutartis gali būti priskirta preliminarinių sutarčių kategorijai ir didesnės politinės reikšmės ji neturėjo.
Lenkijos vyriausybė jau Suvalkų sutarties rengimo metu rengėsi užimti Vilnių. Buvo paruoštas Vilniaus užgrobimo planas, pagal kurį intervencija turėjo būti pridengta pilietinio karo vardu. Lietuvai visai to nesitikint, Lenkijos kariuomenės pajėgos, vadovaujamos generolo Želigovskio, jau 1920 m. spalio 9 d. užėmė Vilnių. Taigi Suvalkų sutartis buvo sulaužyta jau praėjus dviems dienoms nuo jos pasirašymo datos. Ši lenkų akcija galutinai supriešino Lietuvos ir Lenkijos vyriausybes. Lenkija, pagal sukurtą planą, aiškino, jog Želigovskis ir jo vadovaujama kariuomenė savavališkai užėmė Vilnių. Ši kariuomenė buvo iš anksto sudaryta iš Vilniaus ir artimų sričių žmonių, ir tai taip pat rodo apgalvotą Lenkijos vyriausybės planą, paruoštą Antantės šalių suklaidinimui ir savo žygių pateisinimui. Didžioji Lenkijos kariuomenės dalis buvo laikoma netoliese Suvalkuose ir, reikalui esant, buvo pasiruošusi padėti Želigovskiui. Užėmus Vilnių, Lenkijos kariuomenė nesustojo ir veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją. Po kurio laiko Lietuvos kariuomenė didelėmis pastangomis buvo surinkta bei sutvarkyta, ir išstumdama lenkus iš užimtų pozicijų, nužygiavo iki Vilniaus. Tuo metu Tautų Sąjungos komisija pasiūlė sustabdyti kovos veiksmus, ir Lietuva, gerbdama tarptautinę teisę, pasiūlymą priėmė, pabrėždama Vilniaus krašto priklausomybę Lietuvai. Lietuvos vyriausybė, sustabdžius karo veiksmus, įteikė bylą Tautų Sąjungai ir pareikalavo atitinkamų sankcijų prieš Lenkiją. Tautų Sąjunga pareikalavo Lenkiją perleisti Vilnių Lietuvai, o lenkams atsisakius, pasiūlė problemą spręsti plebiscitu, kuris būtų laisvas ir kuriame dalyvautų visi ginčytinų teritorijų gyventojai. Lenkijai nesutikus išvesti kariuomenės iš okupuotų Lietuvos sričių, 1921 m. kovo mėn. Tautų Sąjungos Taryba pasiūlė Lietuvai ir Lenkijai tą klausimą išspręsti tiesioginėmis derybomis, kurioms pirmininkautų belgas Hymansas.
Lietuvos vyriausybei sutikus, derybos prasidėjo balandžio 20 d. Briuselyje. Pagal Hymanso siūlytą kompromisą, Lietuva turėjo atgauti Vilnių ir Vilniaus kraštą, tačiau Lietuvą tai surištų tam tikrais politiniais, kariniais ir ekonominiais saitais su Lenkija. Šis projektas labai paviršutiniškai ir netgi neaiškiai arba prieštaraujančiai apibrėžė Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius, todėl tarp dviejų šalių jau nuo pat pradžių turėjo iškilti nesutarimai dėl sutarties interpretavimo. Visgi, nors Hymanso siūlytas projektas Lenkijai atrodė gana priimtinas, tačiau lenkai pareikalavo, kad derybose lygiomis teisėmis dalyvautų ir okupuotų kraštų atstovai, kurie turėtų būti išrinkti. Aišku, kad Lietuvai tokios sąlygos buvo nepriimtinos, jie reikalavo atitraukti lenkų kariuomenę prieš rengiant rinkimus. Derybos sužlugo ir byla buvo grąžinta į Tautų Sąjungą. Čia buvo pasiūlyta tęsti derybas ir pateiktas naujas, kiek pakeistas susitarimo tarp šalių projektas. Lietuvai ir paredaguotas projekto variantas buvo nepriimtinas, todėl Lietuva pateikė kontrprojektą. Kontrprojektu Lenkijai buvo suteiktos tik neesminės privilegijos, nebuvo numatyti bendri valdžios organai, reikalauta palikti valstybinės kalbos statusą tik lietuvių kalbai. Į Lietuvos patektus pataisymus nebuvo atsižvelgta. Nei Lietuvai, nei Lenkijai Tautų Sąjungos siūlytas susitarimo projektas netiko, todėl derybų procesas vėl nutrūko.
Gen. Želigovskiui užėmus Vilniaus kraštą, jo teritorijoje lenkų buvo įkurta marionetinė “Vidurinės Lietuvos” valstybė. Nė viena valstybė, išskyrus pačią Lenkiją, “Vidurinės Lietuvos” nepripažino. Lietuva nesileido į jokias derybas su šios “valstybės” vyriausybe, nes ji tiesiogiai vykdė Lenkijos politiką. Nepavykus priimti Tautų Sąjungos siūlyto Lietuvos-Lenkijos tarpusavio susitarimo, lenkai stiprino savo pozicijas Vilniaus krašte, organizuodami rinkimus į taip vadinamą “Vidurinės Lietuvos” seimą, kuris turėjo būti sušauktas tik tam, kad išspręstų Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos klausimą. Seimo rinkimai buvo butaforiniai, juose dalyvavo tik lenkai, iš kurių daugelis buvo atvežti iš Lenkijos ir visiškai su Vilniaus kraštu nesusiję. Lietuviai ir tautinės mažumos (rusai, baltarusiai, žydai) rinkimus boikotavo. Toks iš lenkų statytinių sudarytas seimas susirinko 1922 m. vasario 1 d. Jau vasario 20 d. priimtas nutarimas susijungti su Lenkija, o kovo 28 d. seimas buvo paleistas. Vilniaus kraštas Lenkijoje imtas laikyti Lenkijos provincija.
Tautų Sąjunga tuo metu (1922 m.) jau atsisakė nagrinėti Vilniaus krašto, kuris buvo pagrindine Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos priežastimi, klausimą. Lietuvos vyriausybė 1922 m. savarankiška iniciatyva pasiūlė Lenkijai tiesiogines derybas, kaip pradinę sąlygą iškeldama Suvalkų sutarties įvykdymą iš lenkų pusės. Lenkijai atsisakius, Lietuvos vyriausybė pakvietė ją stoti prieš Hagos teismą. Galutinai byla buvo išspręsta tik 1931 m., perkėlus ją į Tarptautinį Hagos Tribunolą, kuriame pripažinta, kad Lenkija pažeidė tarptautinę teisę, užimdama Vilnių, o Lietuvai palikti įgaliojimai atsisakyti visų tarpusavio santykių su Lenkija.
Vilniaus ir Vilniaus krašto byla turėjo didelės įtakos ir tolesnių Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių raidai. Lietuvos vyriausybė sutiko derėtis su lenkais tik šiems įvykdžius reikalavimą grąžinti Vilnių Lietuvai, tuo tarpu Lenkijos vyriausybė stengėsi Vilniaus krašto klausimą visaip apeiti. Lenkai tikėjosi normalizuoti santykius su Lietuva ir be teritorinių nuolaidų Lietuvai. Čia didelė reikšmė buvo teikiama Klaipėdos krašto konvencijai, pasirašytai Lietuvos 1924 m. kovo 14 d. Lietuva prisiėmė vykdyti tarptautinio tranzito įsipareigojimus, ir lenkai tikėjosi atitinkamų veiksmų iš Lietuvos pusės prekybinio tranzito klausimu. Lenkijai netiko Lietuvoje galiojusios tranzito taisyklės, jie siekė tranzito laisvės tiek vandensm tiek sausumos keliais. Tokiu būdu, lenkų pastangomis Antantės valstybės 1925 m. liepą sudarė konsultatinę komisiją, kuri priėmė pareiškimą, be visa ko reikalaujantį atidaryti Nemuną navigacijai, leisti Lenkijos piliečiams pereiti Lietuvos sieną bei tarp lenkų valdžioje buvusio Vilniaus ir Kauno atnaujinti susisiekimą geležinkeliais. Šis memorandumas leido Lenkijai normalizuoti jai reikiamu būdu tranzito situaciją, tiesiogiai nepaliečiant Vilniaus klausimo. Taigi, memorandumas buvo labai naudingas Lenkijai. Vėliau, 1928 m. Lietuva ir Lenkija pradėjo derybas tranzito per Lietuvą klausimu, tačiau lietuviai ir toliau nesutiko su reikalavimais leisti prekybinį tranzitą Lietuvos geležinkeliais, o priimtos pataisos esamoje padėtyje buvo neesminės. Tautų Sąjungai apsvarsčius derybų eigą, šią problemą buvo pavesta ištirti tranzito komisijai. 1930 m. rugsėjo mėn. pateiktame komisijos raporte Lietuvos vyriausybė buvo apkaltinta dėl nepakankamų tranzito sąlygų sudarymo, tačiau nei Lietuva, nei Lenkija pasiūlytų naujų tranzito taisyklių nepriėmė. Tik 1931 m. rugsėjo mėnesį tarptautinis teisingumo tribunolas pagaliau galutinai išsprendė tranzito klausimą, padarydamas išvadą, jog galiojantys tarptautiniai pasižadėjimai neįpareigoja Lietuvos atnaujinti tranzitą geležinkeliu. Lenkijos tranzitas tik vandeniu netenkino, todėl šio klausimo lenkai jau net nekėlė. Tarptautiniam teismui pareiškus tokią nuomonę, Lietuvos ir Lenkijos santykiai tarptautinėje arenoje dar labiau pablogėjo.
Su tranzitu buvo susijusi ir kitas didelis stabdys Lietuvos-Lenkijos santykiuose. Lietuvos vyriausybė jau nuo Suvalkų sutarties sulaužymo laikė esant karo stovį tarp šių dviejų valstybių. Tokia padėtis buvo pavojinga pačiai Lietuvai, ir Lenkija netruko tuo pasinaudoti. 1927 m. spalio mėn. dėl lenkų provokacijų Vilniaus krašte prasidėjo didelė kampanija, nukreipta prieš Lietuvą ir lietuvius. Labiausiai kentėjo Vilniaus lietuviai, nes buvo masiškai uždarinėjamos lietuvių mokyklos, organizacijos. 1927 m. spalio 11 ir 15 d. notose Tautų Sąjungai Lietuvos vyriausybė apkaltino Lenkiją agresijos prieš Lietuvą rengimu ir traktato dėl tautinių mažumų laužymu. Lenkija savo ruožtu traktavo Lietuvos vyriausybės laikomą karo stovį kaip barjerą taikos procese, ir laukė progos tuo pasinaudojant vėl pulti Lietuvą. Lenkijai iškėlus Lietuvos vyriausybei ultimatumą, kuriuo buvo raginama arba atsisakyti karo stovio pozicijos, ir grasinama jėga, jei to neus padaryta, Lietuvos vyriausybė buvo priversta panaikinti karo stovį tarp valstybių. Tačiau toks pripažinimas buvo tik formalus, ir iš esmės nepakeitė Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių. Vėliau Lietuvos atstovai kalbėjo esant tarp Lietuvos ir Lenkijos tarpinį stovį tarp karo ir taikos - izoliaciją. Visgi tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo visiškos izoliacijos, nes prekyba tarp šalių vyko ir egzistavo kontaktai, nors ir silpni. Tai buvo nereguliarūs santykiai tarp valstybių, kurios neturėjo užmezgusios oficialių diplomatinių santykių.
Ilgą laiką išsilaikė panašūs santykiai ir tik 1936 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pradėtos neoficialios vyriausybių derybos. Jos tęsėsi 1937 metais, bet ėjo labai sunkiai ir 1938 m. vasario mėn. Lietuvos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad anksčiau priimti susitarimai neaktualūs ir derybų nebus. Lenkijos toks atsakymas netenkino. 1938 m., pasitaikius progai (buvo nušautas lenkų pasienietis), Lenkijos vyriausybė vėl pradėjo reikšti atvirą nepasitenkinimą tokiais įtemptais santykiais tarp valstybių. Tuo metu Lenkijos vyriausybė slaptai palaikė ryšius su hitlerine Vokietija. Lenkijos kariniai daliniai pastoviai pažeidinėdavo Lietuvos sieną, ir Lietuvos vyriausybė, norėdama kuo skubiau normalizuoti santykius su Lenkijai, 1938 m. kovo 14 d. pasiuntė jos vyriausybei raginimą pradėti derybas konfliktui sureguliuoti. Lenkija siūlymo nepriėmė ir kovo 17 d. įteikė Lietuvos atstovams ultimatumą, kuriuo reikalavo nedelsiant ir be jokių sąlygų užmegzti diplomatinius santykius. Notomis dėl diplomatinių santykių nustatymo turėjo būti pasikeista per 48 valandas nuo ultimatumo įteikimo momento. Neįvykdžius nurodomų reikalavimų, Lenkijos vyriausybė pasiliko sau teisę garantuoti savo valstybės interesus “savomis priemonėmis”. Lenkijos kariuomenės telkimas prie Lietuvos sienų neleido abejoti Lenkijos ketinimų tikrumu. Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Vakarų valstybes, prašydama padėti savo įtaka taikiai išspręsti konfliktą, tačiau prašymai buvo atmesti. Susidarius tokiai situacijai, Lietuvos vyriausybė kovo 19 d. nutarė besąlygiškai priimti ultimatumą. Lenkijos vyriausybė, privertusi Lietuvą užmegzti su ja oficialius diplomatinius santykius, siekė Lietuvą priversti besąlygiškai atsisakyti Vilniaus krašto. Kiek vėliau Lietuva ir Lenkija pasirašė dvišalius susitarimus, reguliuojančius valstybių susisiekimo, ryšių, tranzito klausimus. 1938 m. gruodžio 22 d. Kaune buvo pasirašyta ir Lietuvos ir Lenkijos prekybinė sutartis, numačiusi didžiausio palankumo sąlygas tarpusavio prekyboje. Iš esmės ši sutartis nieko nepakeitė, nes prekyba tarp dviejų šalių vyko ir formalaus karo stovio atveju. sutartis tik įteisino faktinius prekybinius Lietuvos ir Lenkijos ryšius. Tais pačiais 1938 m. plėtėsi ir Lietuvos-Lenkijos kultūriniai santykiai. Galima teigti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1938 m. normalizavosi, nors didelio draugiškumo valstybių santykiuose ir toliau nebuvo.
1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos kariuomenės daliniai perėjo Lenkijos sieną. Lenkų administracija Vilniuje, baimindamasi, kad, atkirsta nuo pagrindinių Lenkijos pajėgų, apsiginti nuo Lietuvos kariuomenės nesugebės, paliko Vilnių. 1939 m. rugsėjo 19 d. jau raudonosios armijos daliniai užėmė Vilnių. Lenkai apkaltino Tarybų Sąjungą susitarimu su Vokietija ir pusės Lenkijos aneksija. 1939 m. spalio 10 d., Tarybų Sąjungai pasiūlius, Lietuva pasirašė Lietuvos-Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos bei Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai sutartis. Taip po ilgo lenkų viešpatavimo Vilniuje, Lietuvos sostinė vėl atiteko Lietuvai, tačiau tuo pačiu Lietuva tapo faktiškai priklausoma nuo TSRS. Nors buvo pradėta didelė antilietuviška kampanija (Vilniuje lenkų įkurta veikė Ginkluotos kovos sąjunga), bet Vilniaus lenkams vėl perimti nebepavyko. Po minėtų sutarčių su Tarybų Sąjunga pasirašymo Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiai galutinai iširo ir tai nepakito iki Lietuvos okupacijos (įjungimo į TSRS sudėtį).
Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais iki Lietuvą užgrobiant Tarybų Sąjungai, Lietuvos-Lenkijos tarpusavio santykiai buvo įtempti ir netgi tarpais peraugdavo į karinius konfliktus. Aišku, tai nebuvo naudinga nei Lietuvos ekonomikai, nei ūkiui, nei bendrai šalies padėčiai tarptautinėje arenoje. Didele dalimi nesibaigiantys konfliktai su Lenkija sąlygojo ir Lietuvos nesugebėjimą pilnai integruotis į Europos ir pasaulio politines bei gynybines struktūras, nebuvo sudaryta nei viena ilgalaikė ir stipri karinė sąjunga netgi su Baltijos kaimyninėmis šalimis - Latvija ir Estija. Lietuvos-Lenkijos konfliktu pasinaudojo ir Tarybų Sąjunga, priverstinai įjungdama Lietuvą į TSRS sudėtį. Jei Lietuva nebūtų konfliktavusi su Lenkija, būtų sudariusi su ja ir kitomis kaimyninėmis Baltijos valstybėmis gynybinę sąjungą, tikriausiai būtų pavykę išvengti Lietuvos okupacijos prieš Antrąjį pasaulinį karą. Manau, nesugebėjimas sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių buvo didžiausia Lietuvos vyriausybių klaida prieškario metais. Antra vertus, sureguliuoti santykius buvo labai nelengva, nes Lenkijos vadovai tuo metu propagavo ekspansinę politiką ir mažai skaitėsi su Lietuva, puoselėdami planus pasitaikius progai padaryti Lietuvą savo provincija. Dar ir šiais laikais Lietuvos ir Lenkijos ne tik istorikai, bet ir politikai nesutaria dėl Lietuvos-Lenkijos prieškario santykių vertinimo ir daugelis laikosi savo valstybės politiką pateisinančios nuomonės.

Raktiniai žodžiai

• hymanso projektas
• lietuvos ir lenkijos santykiai
• lietuvos santykiai su lenkija