Kas tai yra filosofija? 2

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Filosofijos prasmę galima aiškinti įvairiai: aiškinantis filosofinės minties kitimą bėgant metams, tačiau mano nuomone, ją galima aiškinti ir lyginant filosofiją su mokslu. Aš pasirinksiu aiškinti antrąjį būdą, tai yra filosofiją lyginsiu su mokslu. Norint pradėti aiškinti “Kas tai yra filosofija?” reikia suprasti ribą, kuri skiria filosofiją ir mokslą.
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	1610
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Filosofijos ir mokslo skirtybės prasideda pačia kalba – ne terminijos, o santykio su žmogiškuoju asmeniu prasme. Kalbos atžvilgiu mokslas daro kažkokias išvadas, kurias apibendrina, tuo tarpu filosofija savas išvadas įasmenina, tai yra išskiria jų bendrinį pobūdį. Ne Galilėjus moko, kad beorėje erdvėje visi kūnai krinta žemėn tuo pačiu dėsningai greitėjančiu greičiu, tačiau fizika. Aišku Galilėjus atrado tuos dėsnius, tačiau kaip asmens jo vaidmuo tėra istorinis, jis buvo kažką skaičiavo, kažką aiškinosi. Bet tuo visas jo vaidmuo ir baigėsi, juk mums mokantis kūno kritimo dėsnius nėra reikalo žinoti kas ir kada juos atrado, juk nuo to niekas nepriklauso. Dėsniai yra grynai objektyvūs ir visuotiniai. Tačiau visiškai yra priešingai filosofijoje. ”Ne filosofija moko, kad mąstymas ir būvimas yra tapatūs, bet Hegelis.” Šis teiginys istorijoje yra ne kaip bendrinis filosofijos laimėjimas, o kaip išskirtinė hegeliškoji idėja. Hegelio asmenybė yra pririšta prie šios idėjos, nes jis yra jos autorius. Juk jis nėra kažkoks mąstymo ar buvimo tapatybės atradėjas kaip Kolumbas Amerikos, ne jis yra idėjos autorius. Todėl šią idėją galime suvokti tik su autoriumi, tačiau atitraukta nuo asmens ji yra niekas.
Daiktas moksle turi pirmenybę, juk mes kalbam moksle ne apie kažkokį mokslininką o visada stengiamės kalbėtis tik apie šalia jo buvusį daiktą. Šia prasme Heideggeris ir nusako mokslinio pažinimo esmę: mokslas “pirmąjį ir paskutinįjį žodį teikia išimtinai pačiam daiktui”. M.Schelerio žodžiais tariant, mokslininkas tik “metodo garsiakalbis”, kuriuo prabyla “daikto logikos apspręstas vyksmas”.
Šisai pirmasis ir paskutinis daikto žodis ir padaro, kad mokslas galioja visiems. Tai reiškia: mokslo pažinčių rinktis negalima. Žinoma mes galime suabejoti mokslinių išvadų tiesa, tokiu atveju mes patys turime galimybę patikrinti šią tiesą. Mes galėsime surasti tą tiesą, galbūt mes paneigsime arba įrodysime tą buvusią tiesą. Jei mūsų išvados prieštaraus, tai jos galios ir kitiems, vadinasi visose mūsų pastangose kalbės daiktas, o ne mūsų asmuo. Daiktas moksle tėra vienintelis tiesos matas. Daiktas panaikina mūsų laisvę, net N.Berdjaevas kildina mokslą iš būtinybės. Mokslas, pasak jo, esąs klusnumas: “jo matmuo yra ne laisvė, o būtinybė”; būtinybei reikia paklusti, kitaip ji mums neatsiskleis. Tik būtinybės erdvė yra mokslo erdvė. Perėjęs į laisvą erdvę, mokslas liaujasi mokslo nėra. Net tokie mokslai kaip sociologija ir psichologija nėra laisvi. N.Berdjaevas teigia, kad “mokslas dvasios neišlaisvina”, kadangi jis “savo esme ir tikslu” pažįsta pasaulį “tiktai būtinybės atžvilgiu: būtinybės kategorija yra pagrindinė mokslinio mąstymo kategorija. Mokslas kaip toks laisvės pasaulyje nemato”.
Daiktinis tačiau yra ne tik mokslo pažinimas ir jo išvada, bet daiktinis yra ir mokslinio pažinimo būdas. Mokslas kaip pajėga ir tyrimas kaip prieiga prie šios pajėgos sąlygoja vienas kitą ir nesileidžia būti perskiriami. Tik tirdami ir susivokiame pasaulyje, ir jį apvaldome, ir jame išsilaikome.
Mokslo laimėjimai pasaulyje yra bevardžiai. O kurie susiję su kokiu vardu: vatas, omas, tapo tokie nuvalkioti daiktavardžiai, kad jie žymi ne asmenį, o daiktą. Taigi mokslas gyvena tik tyrimu, tyrimas gi laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad tyrinėjamas asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui. Ir tik asmens išskyrimas įgalina mokslinės tiesos pastovumą: kas moksliškai yra tiesa, yra tiesa visiems laikams.
Prieš mokslo pastangą daiktiniu požiūriu užgožti visą žmogiškojo pažinimo plotą kaip tik ir sukyla filosofija, teigdama asmeninį pažinimo pobūdį. Jau pačia savo kilme filosofija nurodo į asmens pirmenybę. “Filosofinis mąstymas, pasak K.Jasperso, privalo kiekvieną kartą būti pradinis. Kiekvienas žmogus turi jį vykdyti pats.” Filosofinis pažinimas ateinąs, pasak Sokrato- Platono, ne iš viršaus, vadinasi, iš daiktinio pasaulio, bet kyląs iš sielos gelmių. Užtat pokalbis ir yra pagrindinė filosofavimo lytis. Pokalbio dalyvis esąs akušeris, savais klausimais jis padedąs sielai pagimdyti tą ar kitą pažintį. Klausimas nėra filosofijos kilmės šaltinis, bet pirmykštė filosofavimo lytis: filosofuojame klausdami.M.Heideggeris teigia: “Kiekvienas metafizinis klausimas gali būti tik taip keliamas, tik išeinant iš esminės klausiančiojo būklės.Mes klausiame dabar ir čia pat mūsų dėlei”. Vadinasi jog šis apklausimas apgaubia mus, kadangi mes ir esame būtybė, kuriai jos būtis ypatingai rūpi. Filosofijoje pažįstantysis subjektas “yra liečiamas kaip jis pats. Kas filosofuoja, kalba apie savą būti; kas to nedaro, tas nė nefilosofuoja.”. Kas mano, kad gali filosofuoti “neasmeniškai ir įrodomai”, tas nukrypsta į mokslo plotmę. Šitokią daiktinę filosofijos tariamybę vadiname dogmatizmu.
Filosofija yra būsena. Buvojame taip kaip filosofuojame. Filosofijos ir būvio vienybė yra tokia ankšta kaip ir filosofijos ir asmens vienybė. Filosofija negali būti nei kam nors priemonė, nei apimti tik žmogaus būvio dalį, nenorėdama paneigti pačios savęs. Filosofija yra tokia pati visybinė išraiška, kaip ir tikėjimas.
Filosofija nėra amatas kuriuo užsiimame keletą valandų ar dienų. K.Jaspersas apibrėžia: “Jei nefilosofuoju kasdien, iš viso nefilosofuoju”, ”filosofinis mąstymas yra gyvenimas”. Filosofija yra gyvenimo aprašymas ta prasme, kad pro ją byloja būvis, kaip jis susiklostęs laiko vyksme. Tuo tarpu moksle mūsų būvis ir mūsų pažinimas stovi vienas šalia kito ir vyksta skyrium. Mokslinis pažinimas, esmingai kildomas iš daikto, neapsprendžia mūsų asmens. Mokslas niekad neprivalo tapti žmogiškojo būvio lytimi, nes tai būtų daiktinė lytis, neigianti asmeninę lytį, kuri vienintelė padaro žmogų, kalbant Vydūno žodžiais , “sau-žmogumi”. Atsidėjęs mokslui visu savimi, žmogus virsta bevarde dalele. Kasdienoje dažniausiai mes susiduriame ne su filosofais, o su filosofijos mokslininkais. Filosofijos mokslas privalo būti vykdomas tik kaip amatas, vadinasi, tik kaip dalinis žmogaus užsiėmimas, o nekaip esminis atsidėjimas. Juk jai pradėsi remtis kitų filosofų mintimis, kaip Platono, Kanto, Hegelio, tos mintys bus ne tavo, jos kils ne iš tavęs kaip iš asmens, o iš šalies, vadinasi filosofijos mokslas, nebus filosofija.
Mokslą galima suskirstyti į kelias šakas, tai yra galima padalinti darbą, tuo tarpu filosofijoje darbo pasidalinimo nėra. Juk mintys priklauso tik vienam asmeniui, juk tėra tik vienas Aristotelis, tik vienas Kantas… Pakartojamas, lygiagretus darbas yra galimas tik filosofijos mokslo. Asmenine žyme paženklinto filosofinio mąstymo nepaneigia nė filosofinės mokyklos. S.Kierkegaardas teigia, jog filosofinė mokykla: “Kiekviename žingsnyje, kurį filosofija žengia, ji palieka užu savęs išnarą, į kurią tuoj pat sulenda kvailesnieji jos šalininkai.” Tačiau ar Kierkegaaras nesisukinėjo Hegelio filosofijos rėmuose? Atrodo, kad teisingai į šį klausimą atsako K.Jaspersas. Pagal jį filosofinė mokykla esanti tik ta, kurioje nėra “mokymo vienybės”, o tik “filosofinio gyvenimo sąjunga”. Bet vienu aspektu Jaspersas sutinka su Kierkegaardu: “Kas kaip mokinys perima kito kaip mokytojo mokslą bei metodą, tas paverčia juos paviršutinybėmis…Mokinys gali turėti istorinės reikšmės: jis gali saugoti didelio filosofo veikalus ir pateikti apie juos žinių…; bet jis negali būti filosofuoti”, nes kol žmogus “laikosi ko nors įsikibęs”, tol filosofijos nėra. Filosofinė mokykla užtat ir gali būti bendra tik filosofavimu, bet ne filosofija. Asmuo yra iš tikro kiekvienos filosofijos likimas. Čia slypi giliausia jos skirtybė nuo mokslo ir kartu prieiga suvokti jos esmei.
Kaita yra tikroji filosofijos būsena istorijoje. Mokslas taip pat kinta, tačiau jis tegali priaugti. Geocentrizmas niekad nėra buvęs mokslas, kadangi saulė niekad nėra skriejusi aplink žemę. Filosofija keičia ne tik atsakymus į atskirus klausimus; ji keičia ir savo pagrindus; net pati jos sąvoka nėra pastovi. Filosofijos kaita yra nejos turinio nepilnumo, o jos pačios atvirumo išraiška. Mokslas laiko kaitoje, kinta kaip statomas namas, nuo pamatų jis vis auga ir auga, nes jis susijęs su tyrimu. Net galima teigti: mokslo dabartyje glūdi jo išsivystymo visuma. O viso to nėra filosofijoje. Pertrūkis yra tikroji filosofijos būsena istorijoje, nes ji susiskaldo į mažas sroveles, kurios gali prieštarauti viena kitai.Tolydumas yra filosofijos mirtis, todėl ją gyvastingą išlaiko tik pertrūkis. K.Jaspers teigia: “filosofija yra rūpestis manimi pačiu”. Asmuo būdamas vienkartybė, savaime padaro ir rūpestį (arba filosofiją) vienkartinį. Marksistinės teorijos sustabarėjimas Sovietų Sąjungoje, padarė didelį nuosmukį filosofijoje. Kas mėgintų padaryt filosofiją tolydine, turėtų ją paverst mokslu ir sunaikint jos prigimtį. Statybinio pobūdžio stoka filosofijoje padaro, kad jos vyksmas negali būti vadinamas pažanga, kaip mokslo atveju. Tai reiškia filosofija turtėja savo pavidalu, bet ji netobulėja savo tiesa.
Filosofijos praeities klausimas gali būti atsakomas tik mokslo istorijos šviesoje. “Mokslinis tyrinėtojas, pastebi Jaspersas, galvoja apie daiktą, kaip jį apvaldytų, o ne apie praeitį.” Mokslo istorija reikalinga pažinti žmonijos kultūros eigai, bet ne pačiam- tam ar kitam mokslui. Kaip sakant mokslo praeitis yra praėjusi ir nereikia ten vėl iš naujo kažką atradinėti. Filosofija yra aiški mokslo priešingybė. Filosofijos praeitis niekad nėra praėjusi. E.Gilsonas prasmingai pradeda savo biografiją: “Žmogus, sulaukęs septyniasdešimties penkerių, turėtų, rodos, daug ko pasakyti apie savo praeitį.Tačiau jei jis buvo filosofas, paprašytas tarti žodį, tuoj pat pastebi, kad praeities jis neturi.” Neturi ta prasme, kad iškyla tie patys klausimai senatvėje, kaip ir jaunystėje, jis jaučia kad nėra pralenkęs nė vieno mąstytojo, gyvenusio anksčiau, ne gabumais ar mąstymo glumu, bet laiko matmeniu: ankstesnieji mąstytojai visą metą lieka jo mąstymo dalyviai bei pokalbininkai.
Filosofija virstų praeitimi, jei ji mirtų dabartyje. Čia yra pagrindinis skirtumas tarp jos ir mokslo. Juk nereikia mum bendrauti su Niutonu, kad išsiaiškintumėme jo dėsnius, nes čia kalba pats dėsnis, svarstant esmės klausimą Parmenidas, Zeno kiekvienam mąstytojui yra pokalbininkai tiesiogine šio žodžio prasme.

Raktiniai žodžiai

• filosofijos mokslas
• filosofija kas tai
• filosofija ir mokslas