“Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę” - kaip daugiaprasmė metafora

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Kiekvienas žmogus grybaudamas, uogaudamas ar šiaip klaidžiodamas senai Lietuvos miškais norom nenorom turėtų prisiminti A. Baranausko poemą “Anykščių šilelis”. Ir štai žmogus sėdasi ant “minkštučiukų samanų patalų” ir bando pajausti tai, ką taip norėjo pajausti A. Baranauskas.
Patalpinta	2005-05-08
Parsisiuntė	2826
	Parsisiųsti6 KB

Išsamus aprašymas

Tačiau priš akis iškyla “kelių apykreivių pušelių” ir “nenaudingo ploto vaizdas” - tai pradedama poema “Anykščių šilelis”. Tačiau tuojau pat detalė po detalės nuo apačios iki pat viršūnių piešiamas praeities šilelis pragiedrina nuotaiką ir žmogu sima suprasti poeto būseną, mintis. Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį. Ir be praeitie idealizvimo “Anykščių šilely” galime surasti daug romantizmui būdingų bruožų. Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramumas, malonumas). Kai ir daugelis romatikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Miške atgaivimamos “lietuvių dūšios senais miškais penėtos.” A. Baranauskui patinka toks sielos poilsis, ramybė, tačiau mes visa tai galime sieti su pagonybe. Tai pat A. Baranauskas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą, kartas, todėl būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių - savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame. Bet jau “kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”, nebėra sielai nusiraminti kampelio, nebėra šventos vietos, nebėra rojaus - miško. Tą A. Baranauskas supranta ir, nors giliai tiki krikščionišku Dievu bei ruošiasi tapti kunigu, gailisi pagonybės laikų, krikščionybę sieja su neteisingu miško kirtimu - “maž ir vierą įvedęs Jogaila išskynė”. A. Baranauskas “kalnus kelmuotus” mato ir tuolaikiniame kaime, nes daug jaunų žmonių,norėdami ir galėdami mokytis važiodavo į miestą, o kaime žmonių skaičius vis mažėjo, bet jame liko visi lietuviškos kultūros saugotojai. Šitaip buvo ir iki šiol, taip bus ir ateityje - taip galima būtų žvilgtelėjus į praeitį teigti. Tačiau visų liūdniausi “kalnau kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra. Kaip liūdnai pradėta, taip liūdnai ir baigiama poema “Anykščių šilelis”, tačiau A.Baranauskas savo tikslą pasiekė, įrodė retorikos dėstytojui, kad lituvių kalba nėra skurdi, todėl A. Baranauskas ne tik nepaprastai vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lituvių kalbos likimą. Juk iki tol, kol “atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo, / urvus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo” šilelis buvo gražus kaip ir lietuvių kalba prieš užplūstant svetimajai.

Raktiniai žodžiai

• metafora
• lietuvos kalnai
• kalnai kelmuoti pakalnes nuplike