MOKU.LT pradinis puslapis

Jonas Biliūnas - Liūdna pasaka

Tema Lietuvių kalba
Tipas Analizė
Aprašymas Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą.
Patalpinta 2005-07-05
Parsisiuntė 19279

Išsamus aprašymas

"Liūdną pasaką" sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis - tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo.
Antrosios dalies ekspozicija - jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas. Veiksmo užuomazga - Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprėja slapta išėjus Baniui. Nerimą keliačią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia, apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos atėjimas, Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvėse. Toliau seka epilogas - Juozapotos atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės.
3. Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą.

Juozapota

1. Graži: "Akys kaip dvi gražios žvaigždelės..."
2. Mėgstanti svajoti: "Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų..."
3. Mylinti savo vyrą: "Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo."
4. Darbšti: "Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį."
5. Pamaldi: "Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti."
6. Pasižyminti intuicija: "-Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima..."
7. Nemėgstanti apkalbų ir melo: "Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus."
8. Tikinti šviesia ateitimi: "Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?.."
9. Gailestinga: "Padavė jai valgyti, atnešė ir mėsos kąsnelį..."
10. Ryškus išvaizdos pasikeitimas: "Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savi išdžiūvusį kūną prisidengusi..."

Petras

1. Mylintis žmoną: "Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo."
2. Laukiantis kūdikio: "Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas."
3. Jautrus: "Buvo užsimastęs ir susirūpinęs, o jo akyse degė nesuprantama, ypatinga liepsna."
4. Tikįs sava pergale: "Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svjojimais tikėjo,- tikėjo tvirtai, be abejonių."
5. Ugningo būdo: "Dar jaunas žmogus, jautrus ir ūmus, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti."
6. Žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs.
7. Darbštus: "...dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas,..."
8. Tikintis: "...pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas..."
9. Drąsus: "...vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi."

Meilė Lukšienė - "Liūdna pasaka"

1. Autorius užsibrėžia apimti ne vien atskiro asmens vidinį pasaulį, o gyvais, reljefiškais ir nepakartojamais gyvenimo ragmentais atskleisti visą epochą.
2. Tai nėra tipiška apysaka: jai trūksta išvystytų charakterių ar plačiai nušviestų pačios epochos bruožų.

Albertas Zalatorius - "J. Biliūno prozos pasaulis"

1. Dvasingumas - svarbiausias J. Biliūno žmogaus vertinimo matas, bet jis ėnra vienintelis ir galutinis. Kiekvienas žmogus dar turi netikėto poelgio potenciją.
2. J. Biliūno novelistikoje pasaulio pilnumo ir monomentalumo iliuzija išnyksta.
3. Kūrybai nesvetimas temų bei motyvų įvairumas.
4. Rašytojas visiškai nesistengia kurti iliuzijos, kad aprašomus dalykus matome patys, netransformuotus.
5. J. Biliūno kūryboje viskas sukasi apie vieną tašką - patį autorių, viskas iš jo išsirutulioja.
6. Gamta neiškyla kaip savarankiškas pažinimo ir pasigėrėjimo objektas. Ji suvokiama kaip pasakotojo apmąstytas objektas.

Juozas Stonys - "Nuo išorės į vidaus pasaulio analizę"

1. J. Biliūno proza pasižymi bendra didelio jautrumo atmosfera.
2. Jautrumas dažname kūrinyje reflektyviai išsilieja kaip plati autoriaus pasakotojo emocijų ir minčių srovė, sukelta stebint tikrovės šiurkštumo atvejus.
3. J. Bilūno veikėjas stipriai reaguoja ir į balso intonaciją, ir į žmogaus išvaizdą.
4. Išorės bruožai yra tik atspirties taškai psichologinei visumai.

"Liūdna pasaka"

1. Vaizdelyje "Baltasai šešėlis" poetizuojama meilė, kaip žmogų taurinantis, daug dvasinių jėgų teikiantis jausmas.
2. Petras Banys - vienas pirmųjų valstiečio kovotojo paveikslų lietuvių literatūroje.
3. Juozapota taip myli vyrą, kad jo žuvimas kartu yra ir jos pačios dvasinė mirtis.
4. Juozapotos paveiksle rašytojas įkūnijo tautinius paprastos lietuvių liaudies moters bruožus.
5. Juozapota - lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis.
6. "Liūdna pasaka" baigiasi tragišku, minoriniu akordu, bet jis nėra pesimistiškas.
7. Visu kūriniu rašytojas teigia kovos prasmingumą, neapykantą socialiniam blogiui.

"Liūdna pasaka"

1. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik "suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus." Ubagėlė pasakoja apie generalgubernatorių, kuris "baisus esąs žmogus, kaip žvėris." Jau šie senutės žodžiai nežada nieko gero ir įspėja, kad "kas toliau bus, vienas Dievas težino." Giliai sukrečia ir žiaurus kazokų elgesys su Damuliu, kuris "taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti..."
2. Jono Biliūno tikslas apysakoje "Liūdna pasaka" - pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Apie Muravjovo žiaurybes sužinome iš Juozapotos dialgo su senute elgeta. Pesimistinis senelės požiūris į gyvenimą, požiūris žmogaus, "kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties", nuteikia atitinkamai ir Juozapotą, ir skaitytoją. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus smerkia priespaudą. Toliau iškyla kazokų atsilankymo kaime paveikslas, kuris sudarytas tartum iš dviejų dalių: Juozapotos susitikimo su girtu kazoku ir baudžiamųjų būrių siautėjimo kaime. Antroji paveikslo dalis nėra detalizuota. Rašytojas čia naudoja meistriškai vartojamą priemonę - neišsakymą, nutylėjimą. Kas darosi kaime, mes tesužinome iš Juozapotos išgyvenimų, kai ji, rugių gubose įlindusi, tegirdėjo: "Kažin kokie balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo." Vėliau, įėjus į Dumulių trobą, ji randa sudaužytą Dumulį. Vaizdas glaustas, be detalių, baigiamas klausimu: "Dieve, už ką jį taip? Už ką?"
3. Epilogas padeda geriau suvokti Juozapotos tragediją, verčia susimąstyti, kodėl ši moteris, "klaiki ir nelaiminga", "liko tarp jaunųjų viena kaip žalio miško sausas stuobrys." Kodėl ji, nors "kentė badą, stigo kuo apsivilkti", "dievas žino kuo mito" dar tebegyveno. Galbūt tam, kad primintų jaunosioms kartoms žiaurųjį sukilimą?



J. Biliūnas - rašytojas humanistas

I. Turtinga Anykščių žemė rašytojais.
II. Skriauda ir skausmas J. Biliūno dėmesio centre.
1. Humanistinį idealą turi sugebanti jausti asmenybė:
a) senelis Simanas - šviesus liaudies žmogus;
b) Juozapota - liaudies kančių simbolis;
c) P. Banys - kovotojas už laisvę ir žemę.
2. Pagrindinis humanizmo bruožas - lyrizmas ir emocingumas.
3. Kovos dėl laisvės poetizavimas.
III. J. Biliūno kūrybos humanizmo esmė.


Raktiniai žodžiai

  • liudna pasaka
  • jonas biliunas liudna pasaka
  • jonas biliunas

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos