Jobo drama

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Egzistencializmu šiandien yra vadinama toji filosofijos srovė, kurios problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinis ir žemiškasis jo buvimas. Ilgaamžiai esmės nagrinėjimai mums davė puikią žmogaus apibrėžtį, žinomą jau nuo Aristotelio laikų: žmogus yra protingas gyvūnas - animal rationale. Tačiau čia pasiliko neatsakytas klausimas, o kaipgi būna šis protingas gyvūnas, kokia yra jo būtis šioje tikrovėje, kuriai yra skirta aną amžinąją esmę nešti, apreikšti ir skleisti. Į šį klausimą atsakyti, surasti esmines egzistencijos savybes, kurios žmogų skirtų nuo bet kurio kito padaro, kaip tik ir ryžosi pastaroji dar visai jaunutė dabarties filosofija , gavusi egzistencializmo vardą.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	1295
	Parsisiųsti15 KB

Išsamus aprašymas

"Jobo drama" taip pat mėgina susimąstyti ties žmogiškąją šios tikrovės būtimi. Buvimo klausimą ji irgi stato į savo svarstymų centrą, tuo būdu ji įsijungia į dabarties pastangas buvimo sklaidoje rasti atsakymą, kas yra žmogus.
Daugelis Jobo knygą laiko didaktine, vadinasi, turinčia paskirtį pamokyti žmones kantrumo, pasitikėjimo Dievu, nuolankumo ir kitų Jobo asmenyje besireiškiančių dorybių. Jobas turįs parodyti, kad kiekvienas, kuris priima Viešpaties siunčiamus smūgius ir juos kantriai neša nepiktažodžiaudamas Dievui, galų gale laimi: Visagalis išklauso jo prašymą, atitraukia baudžiamąją savo ranką ir grąžina net dvigubai to, ko žmogus buvo netekęs. Ne vienas taip pat šią knygą laiko istorine. Tačiau savo turiniu ir savo prasme Jobo knyga yra idėjinė. Jos pagrinduose glūdi tam tikra problema, tam tikra filosofija, tiesa, išreikšta vaizdais ir simboliais, bet ne mažiau gili ir vertinga.
Egzistencija yra klausimas, atvertas transcendencijos akivaizdoje. Autorius savo studijoje teigia, kad kraštinės situacijos yra tikrieji keliai į Dievą, gal net tikresni ir sėkmingesni negu loginiai įrodymai. Tai ypač akivaizdu Jobo knygoje, nes ji ir savo viršine sąranga, ir savo dvasia yra drama. Dramos pokalbių metu sprendžiasi pačių besikalbančiųjų likimas. Žmogus yra pokalbio objektas tarp Dievo ir velnio; žmogus yra objektas Jobo ginčų su draugais; žmogus galop yra objektas smūgių ir kančios. Todėl šiuo atžvilgiu Jobo asmuo nepaprastai būdingas, nes jame kaip tik ir vyksta transcendencinės rungtynės, jis iš tikro yra laukas, kur Dievas kovoja su velniu. Ir tai nėra išimtinis atsitikimas. Tai yra kiekvieno žmogaus likimas. Visa mūsų istorija, visas mūsų gyvenimas, galop individuali mūsų prigimtis yra scena, kurioje vyksta amžinas ir ligi visuotinio išsprendimo neišvengiamas grūmimasis tarp Dievo ir velnio. Taigi Jobo drama yra žmogaus gyvenimo drama.
Jobo personažas yra grynai žmogiškas, ir jo keliamos idėjos jau liečia visą žmoniją. Jo mąstymas kyla iš savo paties egzistencijos. Aukštesnės galybės įsikišimu į jo gyvenimą jis neteko savo sveikatos, savo šeimos, savo turto, atsidūrė varge ir nelaimėje. Jo situacija pakito. Laimė virto nelaime, ir džiaugsmas - suspaudimu. Liūdesys apgaubė visą jo būtį. Šitos tad pakitusios situacijos akivaizdoje jis ir susimąsto. Kančios šviesoje jis kelia žmogaus egzistencijos klausimą ir mėgina į jį atsakyti. Tačiau čia jam rūpi ne žmogus pats savyje, bet jis pats; ne žmogaus gyvenimas apskritai, bet jo paties asmeninis buvimas ir likimas. Žmogaus bendrosios esmės jis visiškai neliečia. Kas yra žmogus pats savyje ir kokia yra apskritai gyvenimo prasmė - šita problema nė vieną sykį Jobo meditacijose neiškyla. Užtat vietoje esmės klausimo atsistoja egzistencijos klausimas. Tačiau kadangi egzistencija visados yra individuali, todėl visi Jobo apmąstymai darosi sutelkti aplink jį patį. Jis mato, kad jo dienos yra suskaitytos, ir kad jis jau žengia į šešėlių karalystę, iš kurios daugiau niekados nebegrįš. Bet šitas žengimas jam yra nenatūralus. Jobas jaučia, kad į mirtį jį stumia aukštesnė galybė. Ji sunaikino jo kūną, ji jam atėmė sveikatą ir jėgas, ji ištrėmė jį iš žmonių bendruomenės. Jobas nebegali ilgiau žemėje išsilaikyti. Jis turi mirti. Todėl šitos priverstinės kančios ir mirties akivaizdoje jis kaip tik ir stato savo likimo klausimą: kodėl visa tai įvyko; ar tai būtinai turėjo įvykti; kodėl tai atsitiko jam; ar po mirties jis išsivaduos iš šitų persekiojimų. Tad asmeninės egziztencijos ir asmeninio likimo problema yra pagrindinė Jobo knygos tema. Žmogiškosios prigimties drama čia susitelkia į savo paties dramą. Tai, už ką kovoja ir dėl ko kenčia žmonija savo istorijoje, čia apsireiškia atskiros sielos likimu ir kančia.
Tačiau Jobas buvimo klausimo nekėlė tol, kol jis gyveno kasdienybėje. Jam atrodė, kad jo buvimas nėra jokia problema, nes šitas problematiškumas buvo pridengtas kasdienos. Du dalykai ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktina jo buvimą: turtas ir kūnas. Kiekvienas turtas yra daiktas; net žmogus, jeigu jis sudaro turto dalį, virsta savotišku daiktu, nes turėti galima tik daiktą. Asmuo niekada nevirsta kito nuosavybe. Jeigu žmogus turi turto, jis yra priverstas juo rūpintis, jį prižiūrėti, jam atsidėti, nes kitaip turtas nueis vėjais. Taigi turtas verčia žmogų jam aukotis. Tokios pat prasmės turi ir kūnas. Jis dalyvauja visame žmogaus likime: jo džiaugsme ir liūdesyje, jo laimėje ir nelaimėje, jo nuodėmėje ir atprkime, jo prakeikime ir išskaistinime. Tačiau kūno būtis žmogiškumo srityje yra labai savotiška: kūnas žmogaus egzistencijoje būna ne sau, bet dvasiai. Tad atsidėjęs turtui, žmogus prapuola medžiagos pasaulyje. O atsidėjęs kūnui, žmogus prapuola gyvybės pasaulyje. Tačiau kiekvienu atveju jis sudaiktina pats save. Ir šitas antrasis prapuolimas, šitas antrasis susidaiktinimas yra dar gilesnis negu pirmasis, nes gyvybė yra labiau su mumis suaugusi negu medžiaga, ir kūno reikalavimus mes švenčiau pildome negu turto. Tad netekęs turto ir sveiko kūno, Jobas leidžiasi į būties gelmes ir kelia žmogiškosios egzistencijos klausimą.
Tuo tarpu kančia kaip tik mus ir išbloškia iš šios kasdienybės. Ji yra liudytoja, kad žmogus yra pasaulyje, ji tarsi yra mūsų prapuolusios būties žadintoja. Ir Jobas prabilo pats iš savęs. Jis prabilo iš savo kančios. Kančia nubraukė visa, kas jį rišo su pasauliu. Jobas tarsi pakilo į naują buvimą. Ir štai šio naujo buvimo akivaizdoje jo dvasia atsibudo ir tarė savo žodį.
Visai taip pat yra ir mūsų šių laikų gyvenime. Mes tol nesuprantame savo būties vertingumo, tol jos nepuoselėjame, kol neatsiduriame aklavietėje, kai kartais taip sunku bebūna rasti kelią atgal.
Mat kančioje net ir baimė yra nebe akimirka, o nuolatinė būsena. Kraštinėse situacijose mes būname bijodami, nes šių situacijų metu žmogaus būtis priartėja prie savo ribos ir atsistoja akis į akį su nebūtimi.
Kančia susiaurina mūsų buvimą, sunaikindama tą jo dalį, kuri, nors ir nebūdama iš pasaulio, vis dėl to gali skleistis ir įvykti tik pasaulyje. Už kančios mes jaučiame stovinčią mirtį. Nebūtis savo šaltu dvelktelėjimu papučia į mus kančios situacijoje. Kančia esmingai yra negatyvinis dalykas, nors pozytivaus turinio ji neturi, bet kaip tik šituo savo negatyvumu ji išbudina mus pačius iš būties snaudulio. Privedusi mus prie mūsų būties ribos, ji priverčia mus atšokti atgal. Kančioje mūsų buvimas pasidaro tarsi užčiuopiamas, nes mes pradedame jo ieškoti nebūties tamsoje. Štai kodėl net ir Jobas, anksčiau buvęs tylus ir dievobaimingas, kančios paliestas atsitiesia ir taria savo žodį, dažnai aštrų bei skaudų, bet kiekvieną sykį kylantį iš pačių jo sukrėstos būties gelmių.
Čia turbūt visu savo didumu atsistoja rūpestis, kuris ir priverčia mus imtis kokių nors priemonių. Kai kraštinės situacijos, ypatingai kančia, pastato mus nebūties akivaizdoje, jis atbunda visu savo griežtumu. Rūpestis yra žmogaus būsena nebūties akivaizdoje. Noras kalbėti Jobui yra noras mąstyti. Jis ir kyla iš rūpesčio. Mąstymas virsta konkrečia apraiška susirūpinimo savo būtimi.
Kaip jau žinome iš savo ir kitų karčios patirties, žmonės negali kentėti vieni. Kančios akivaizdoje žmonėms reikalinga paguoda. Tačiau žmogus pats sau negali pagelbėti taip, kaip jis gelbėjo kitiems. Kitus jis galėjo raminti psichologiškai ir morališkai. Pats sau jis reikalauja tik ontologinio nuraminimo. Pats sau jis reikalauja užpildyti būties spragas, padarytas kančios. Čia ir iškyla paguodos svarbumas. Nevisada tas, kuo nuramindavai kitus, gali tau pačiam pagelbėti.
Taigi žmonės negali paguosti vienas kito. Žmogus gali duoti tiktai loginį, racionalinį, teorinį atsakymą. Tad jis kreipiasi į Dievą. Čia ir išryškėja žmonių ryšys su Dievu. Taigi egzistencija atsiskleidžia transcendencijai; žmogus atsiskleidžia Dievui. Visas egzistentencijos kelias yra kelias į transcendenciją. Egzistencija yra taip susijusi su transcendencija, kaip klausimas su atsakymu. Žmogus yra vienas didelis klausimas visoje savo būtyje. Bet šio klausimo atsakymas yra Dievas, ir tik tada žmogus tikrai egzistuoja, kai jis yra atsakytas. Kitaip tariant, kai jis savo atvirumu yra įėmęs Dievą į save.
Mūsų dienų egzistencinė filosofija pagrindine žmogaus nuotaika, liečiančia jo būtį, laiko rūpestį. Žmogus egzistuoja rūpindamasis, nes jis egzistuoja pripuolamai. Rūpestis kaip tik ir yra žmogaus noras šitoje pripuolamybėje išsilaikyti, nes pripuolamybė visados yra gresiama išnykti, kadangi ji neturi pagrindo pati savyje. Tačiau šalia rūpesčio, šalia šios plačios ir gilios egzistencinės nuotaikos, kurią taip labai pabrėžia dabartinis pasaulis, Jobo knyga kelia kitą nuotaiką, kuriai yra būdingas žmogaus buvimas žemėje, būtent skundą. Visa
Jobo knyga sakyte sako, kad žmogiškoji egzistencija yra skurdi savo buvimu, užtat turtinga savo skurdu.
Iš kur kyla šitas skurdas ir kas yra jo pagrindas ? Savo kalbose Jobas nurodo dvi priežastis, kurios skundą žmogui pažadina ir jį palaiko. Visų pirma žmogus skundžiasi dėl to, kad jis turi aprėžtą galią kentėti. Žmogaus jėgos yra aprėžtos, ir kai tos jėgos pasiekia savo ribas, tuomet ir kyla skundas. Kol žmogus kančią pakelia, tol jis gali būti neramus, nepatenkintas, nerviškas, bet tol jis dar nesiskundžia. Skundas atsiranda tik kraštinėje situacijoje, tik tada, kai žmogus atsiduria prie ribos. Čia jis atsistoja priešais nebūtį, paregi savo nebūtį pergalėti ir todėl pradeda skųstis. Iš kitos pusės, žmogus skundžiasi tada, kai nesuvokia savo kančios prasmės, nes prasminga kančia nežadina skundo.
Šios dvi skundo priežastys mums parodo, kad skundas visados yra susijęs su kančia. Kančia yra skundo šaltinis, iš kurio jis išteka ir kuris jį maitina. Skundas kyla tiktai iš žmogui per didelės ir nesuvokiamos kančios. Ir Jobas savo skundu tik nori pasakyti, kad jis nepaprastai sunkiai kenčia ir kad nemato šios kančios pagrindo bei nesuvokia jos prasmės. Tad giliausia prasme skundas yra kančios prasmingumo ieškojimas, o vidine savo sąranga jis visados yra klausimas.
Skundas eina per visas mūsojo buvimo sritis ir apsireiškia kaip viena iš pagrindinių egzistencinių nuotaikų; nuotaikų ne praeinančių, ne kasdieninių, bet pastovių ir ontologinių. Pati mūsų būtis yra pilna skundo. Tad jį galime laikyti net visų mūsų rūpesčių aukščiausiu pakilimo tašku - kulminacija.
Bet svarbiausia yra tai, jog skundas, būdamas esmėje kreipimasis į kitą, visados suponuoja kito atsakymą ir paguodą. Skundas ir paguoda yra lygiagrečios sąvokos, papildančios viena kitą ir viena kitą paaiškinančios. Kas skundžiasi, tas ieško paguodos, ir kas atsako į skundą, tas paguodžia. Būdamas iš esmės klausimas, skundas ieško atsakymo. Todėl paguosti reiškia atsakyti. Taigi paguoda yra vienos egzistencijos atsakymas į kitos egzistencijos klausimą.
Lygiagrečiai su paguoda eina ir užuojauta. Ji, tikra ir gili, turi būti ne žodis, bet veiksmas. Tuo tarpu visos šitos paguodos ir užuojautos yra tiktai žodinės, tiktai psichologinės,
tiktai moralizuončios, todėl nepatenkinančios ir nepaguodžiančios. Jos pasilieka šalia skundo giliausio troškimo. Tačiau kenčiančio žmogaus būties jos nepaliečia. Tad kartais net ir labai norėdamas niekuo negali paguosti kenčiančio žmogaus, ir belieka pasirinkti tik tylėjimą.
Bet juk paguoda yra egzistencijos reagavimas į skundą. Tačiau skundas iš tikro yra kreipiamas ne į egzistentanciją, bet į transcendenciją. Žmogus skundžiasi ne žmogui, bet Dievui. Todėl kai egzistencija pasišauna atlikti tai, kas priklauso jau transcendencijai, ji galų gale įsitikina, kad jos paguoda šliaužioja paviršiumi, nepaliesdama kenčiančio žmogaus būties gelmių. Žmogus žmogaus paguosti negali. Jis gali jį tik guosti. Ir būtent čia išryškėja išvada, kad paguoda turi reikšmės daugiau pačiam guodėjui negu guodžiamajam.
Tad iš viso to seka, kad paguoda ir skundas yra dvi apraiškos vieno ir to paties egzistencijos santykio su transcendencija.
Žmogus skundžiasi ne tik kam nors, bet ir dėl ko nors. Jis skundžiasi kad kažko neteko, kad kažkas jam buvo atimta, kad kažkas jam buvo suardyta. Skundas visados yra apiplėšto žmogaus šauksmas. Kančia gali būti tokia didi, kad žmogus gali prakeikti net savo gimimo dieną.
O juk gimimas ir mirtis yra du stipriausi šviesovaizdžiai, kurių sankryžoje esti vykdoma mūsų egzistencija. Tai yra du taškai, kurie be galo tolsta vienas nuo kito, tačiau kurie abu meta tam tikros šviesos mūsų gyvenimui. Juodu abu pastato žmogų nebūties akivaizdoje. Tačiau egzistencijai juodu turi labai skirtingos reikšmės. Priešais mirtį žmogus stovi vienišas. Mirties akimirką jo gyvenimas jau yra praėjęs. Galėjo jis būti vienoks ir kitoks; gali jis mirties valandą jam teikti džiaugsmo ar skausmo, bet kiekvienu atveju jo jau nebėra. Jis pasiliko praeityje. Jo nebegalima nei pakeisti, nei iš naujo gyventi.
Priešais gimimą stovinti nebūtis yra žmogaus egzistencijos ne galinis, bet, priešingai, pradinis taškas, kuriuo jis pradeda būti. Todėl gimimo akivaizdoje žmogus stovi ne vienas su savimi, bet su visu būsimu savo gyvenimu. Egzistencija nėra žmogui duota iš anksto; ji turi būti įvykdyta jo paties; egzistencija žmogui yra užduota; ji yra uždavinys.
Kas eina į pasaulį visu atvirumu ir atsideda visa būtimi savam pašaukimui, tam pasiseka pasaulį įimti į savo egzistenciją, pasiseka žemę sugauti. Savo pašaukimo vykdymas pasaulyje reikalauja atsivėrimo šiam pasauliui. Bet šis atsivėrimas yra sykiu ir laimėjimo laidas. Tuo tarpu kiekvienas užsiskleidimas yra stoka reikalingo linksmumo šiame būties žaidime ir tuo pačiu pralaimėjimo pradžia. Nuliūdusiajam nesiseka žemės pagauti. Pasaulis ištrūksta iš pesimistinių rankų. Užtat jį sugauna linksmiausiasis, kuris giedria dvasia ir atvira širdimi prisiima savo pašaukimą ir eina į pasaulį jo vykdyti.
Pasauliui žmogus yra taip pat atviras, kaip ir transcendencijai. Žmogus yra pašauktas atlikti pasaulyje tam tikrą uždavinį. Pasaulis jam yra duotas kaip jo veikimo objektas ir laukas, kuriam jis taip pat turi pareigų, kaip ir sau pačiam ir Dievui. Vietoje nuo pasaulio bėgęs ir jį niekinęs, žmogus yra skiriamas į jį eiti ir jį pakeisti pagal save, kad žemė neregima mumyse prisikeltų. Žmogaus dvasios paliestas pasaulis pasidaro vertingas, nes jis yra nušviečiamas žmogiškosios egzistencijos šviesa.
Tad čia galime padaryri išvadas, jog egzistencija, būdama pašaukimas, suima savin du pradus: veikimą pasaulyje ir budėjimą savyje. Kaip jau minėjau, pasaulyje mes turime atlikti tam tikrą uždavinį, sugaudami žemę ir ją pakeisdami. Tik šio uždavinio atlikimu mes paprastą, iš transcendencijos gautą buvimą paverčiame egzistencija, vadinasi, žmogiškuoju buvimu. Tai lyg ir yra mūsų pagrindinis gyvenimo tikslas ir siekis, kuris mūsų egzistenciją padarytų prasminga ir tikra tiesiogine šio žodžio prasme.
Čia tampa akivaizdu, jog egzistencija būdama pašaukimas, kurio esmę sudaro veikimas pasaulyje, tuo pačiu virsta tapsmu. Ji nuolatos esti vykdoma ir todėl nuolatos kinta, nuolatos kuriasi, nuolatos teka. Egzistencijai tinka žinomas Heraklio posakis, kad du kartus negalima įbristi į tą pačią upę. Mūsų gyvenimas teka kiekvieną momentą vis tolyn, ir mes negalime du kartus išgyventi to paties akimirksnio. Mes negalime sugrąžinti to, kas jau praėjo. O mums praeina visa: mūsų nuotaikos ir įspūdžiai, mūsų mintys ir mūsų pasiryžimai, mūsų meilė ir mūsų džiaugsmas, galop pati mūsų būtis.
Tačiau būdama veikimas, egzistencija niekados nėra ir visa kartu. Ji esti vykdoma dalimis. Ji ateina iš ateities ir eina į praeitį, nepasilikdama nė vieną akimirką dabartinė. Savo gyvenimo mes niekados neturime: neturime ne tik viso iš sykio, bet iš viso jo neturime, nes jis nuolatos teka. Jis iš nežinomybės ateina ir nežinomybėje dingsta. Praeinamumas virsta mūsų būsena: mes būname praeidami. Mūsų gyvenimas yra nuolatinis atsisveikinimo mostas.
Tad praeidami mes artėjame prie mirties. O jautimas, kad mes niekados daugiau nebegrįšime į šitą žemę, kad mirtis yra amžinas atsisveikinimas su dabartiniu gyvenimu, pripildo mūsų sielą didelio kartėlio. Kur tad ieškoti paguodos ? Kas gali žmogui atstoti šitą nebegrįžtamumą ? Kokiu pavidalu jis galėtų vis dėlto šioje žemėje išsilaikyti ?
Į šiuos klausimus, iškilusius mirties šešėlyje, mes galime atsakyti taip: du dalykai pasisiūlo žmogui jo egzistencijos vienkartiškumo akivaizdoje, žadėdami jį žemėje išlaikyti, būtent - kultūros kūriniai ir jo vaikai.
Įmedžiagindamas savo dvasią, žmogus ją tarsi sulaiko nuo praėjimo ir palieka amžių amžiams. Kūrėjas miršta, bet kūrinys gyvena, o jame gyvena ir kūrėjas. Kūrinys pergyvena kūrėją ne tuo, kad jo yra ilgesnis amžius, bet tuo, kad jis iš esmės amžiaus nebeturi; kad jis yra iškeltas viršum laiko kategorijos.
Tačiau žymiai realiau žmogų žemėje sulaiko jo kūno ir kraujo palikimas, būtent vaikai. Jie perima tęsti toliau tėvų gyvenimo būdą, jų kūnų struktūrą, jų charakterį, ne sykį net gabumus ir profesinį darbą. Tačiau asmeniškumo atžvilgiu mes žymiai labiau gyvename savuose kūriniuose negu savuose vaikuose. Kultūra sulaiko mūsų asmenybės bruožus, mūsų giliausius dvasios turinius, deja, tiktai simboliniu būdu. Vaikai sulaiko realiai, deja, ne dvasią ir ne asmenybę, o mūsų gyvybę, daugiausia mūsų psichiką. Taigi nei kultūra, nei gamta neturi galios mus šios žemės egzistencijoje sulaikyti arba pakartoti. Mes praeiname ir nebegrįžtame. Nei kultūros, nei gamtos akivaizdoje mūsų liūdesys dėl mūsų negrįžtamumo bei vienkartiškumo nemažėja, ir abi šios sritys mūsų nepaguodžia. Tad iš šių samprotavimų seka, kad niekas pasaulyje mūsų negali išlaikyti ir pakartoti, nes kiekvienas yra savaip unikalus.
Tad egzistencijos praeinamumas, kaip matome, iš vienos pusės, žadina mums gilų ir niekados tikrai nepaguodžiamą liūdesį, iš kitos - jis kelia mumyse egzistencijos vertingumo pajautimą ir verčia mus šitą vertingumą apreikšti kuo intensyviausia vidine ir viršine kūryba. Būdami žemėje tik kartą, turime būti taip, kad atliktume mums uždėtą uždavinį ir kad pateisintume savo pašaukimą būti.
Tačiau ne taip jau lengva suprasti, ar mes esame verti laikyti savo egzistenciją tikruoju buvimu. Manau, iš Jobo dramos mums aiškėja, jog mūsų egzistencija yra religinė. Tik besikreipdami į transcendenciją, mes gausime visus atsakymus į savo klausimus. Juk atsivėręs Dievui ir Jam patiekęs visą savo būtį, žmogus nepasilieka vienas. Dievas nusileidžia į jo atvirybę ir jį pripildo savimi. Kančios nubūtinta asmenybė atsitiesia ir pakyla, bet jau ant naujo pagrindo, nešina nauja būtimi, dieviškąja būtimi, nes jai atėjusia iš anapus. Šitų samprotavimų plotmėje išryškėja, kad prisiimta ir Dievuje iškęsta kančia yra kelias į žmogaus sudievinimą. Pati savyje kančia ir čia nieko pozytivaus neturi. Ji ardo žmogų kiekvienu atveju. Tačiau žmogus, kuris Dievui neatsiveria, pasilieka be pagalbos ir esti suardomas iki galo. Tuo tarpu žmogus, kuris Dievui atsiskleidžia, transcendencijos pagalba atsistato naują būtį; ne senąją grąžina, bet įsigyja naują iš paties Dievo rankų.
Tad štai kodėl Jobas prisiėmė kančią, ir štai kodėl šventieji jos ieškojo ir net ja džiaugėsi. Juk kančią prisiėmęs ir ją Dievuje kenčiąs žmogus eina dviem kryptimis. Iš vienos pusės , jis slenka į nebūtį netekdamas senosios savo būties: savo įpročių, savo polinkių, savo kasdienybės, savo pasaulio. Tačiau iš kitos pusės, jis kopia būties linkui, transcendencijos įtakoje laimėdamas naujų pergyvenimų, naujų jausmų, naujų pažiūrų, naujos meilės ir naujo tikėjimo. Transcendencija leidžiasi į tokį žmogų ir su juo sutampa. Kančioje žmogus pakinta, išryškindmas savyje dieviškąjį pirmavaizdį.
Tad štai tokia ir yra egzistencinė kančios prasmė. Tai ir yra atsakymas, kurį davė savo draugams Jobas ir kurį Bažnyčios šventieji duoda kenčiančiajam ir kančios prasmės ieškančiajam pasauliui. Tikrasis buvimas yra grumtynės už žmogaus apsisprendimą Dievo atžvilgiu. Tad mėgindamas šia studija atskleisti dievą žmoguje, autorius kaip tik ir nori ne vienam palengvinti šį apsisprendimą. Jis nori įteigti labai praktinę ir aktualią mintį, kad mes pačia savo sąranga esame Dievui apspręsti ir kad valingas mūsų apsisprendimas yra ontologinio apsprendimo pripažinimas arba jo atmetimas. Apsisprendę užDievą, mes teigiame save tokius, kokie esame giliausioje savo prigimtyje. Apsisprendę prieš Dievą, mes paneigiame savo tikrovę ir tuo pačiu save ardome. Todėl kova už Dievą nėra kova už kažką svetimą, bet galų gale kova už mus pačius.
Tad "Jobo drama" kaip tik ir nori būti įnašas į šią lemtingą kovą, į kurią mes vis labiau artinamės ir kurioje išsispręs kiekvieno iš mūsų likimas.

Raktiniai žodžiai

• jobo drama
• jobo knyga
• maceina jobo drama