Istorinė žmogaus butis

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Istorija - tai žmogaus kova su laiku, bandymas išlikti laiko praeinamybėje. Jos buvimas susijęs su žmogumi, todėl ir aiškinti jos būtinybę vertėtų pradėti nuo pačio žmogaus.
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	1356
	Parsisiųsti12 KB

Išsamus aprašymas

Žmogus gyvendamas , kinta tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Jis auga tobulėja, kinta tiek išore, tiek vidumi. Tačiau nepaisant to, visada išlieka tapatus sau pačiam. ’Aš, kuris žino, kad tai jis yra visų savo kaitų subjektas, šiose kaitose nedindgstąs ir kitu nevirstąs’(A.Maceina). Tačiau, kas padaro žmogų tapatų sau? Viskas kinta aplink ji, viskas kinta jame pačiame, tačiau joks kitimas nepaverčia asmens kitu. ’Tapatybė yra asmens būsena’, ’normali žmogaus būsena yra būsmas, ne tapsmas’(A.Maceina). Žmogus tik todėl suvokia kaitą aplink save, kadangi jo AŠ niekada nekinta, kadangi jis pats ’yra kitimo nešėjas arba subjektas, bet nieku būdu ne pats kintąs dalykas arba kitimo objektas’(A.Maceina).
Tačiau čia iškyla klausimas, kaip asmuo būdamas visada tas pats, išlieka laike, kuris nuolat kinta. Kaip susiderina pastovumas ir laikinumas?

LAIKAS
Reikėtų apibrėžti patį laiką, tačiau jis žodžiais nenusakomas. Šv.Augustinas teigia, kad laikas neturi būties, M. Heidelgeris-kad laikas negali būti mąstomas. Aristoteliui - ’laikas yra judėjimo mastas’. Judėjimą apibrėžia laiko pagalbą, bet pačios laiko esmės neatskleidžia. Tačiau ’jei niekas nepraeitų, nebūtų nė praeitojo laiko’,tai pat jei ‘niekas neateitų, nebūtų nė būsimojo laiko’ (šv.Augustinas). Vadinasi atsiranda du laiko ’matmenys’ praeitis ir ateitis.Kadangi vieno jau nėra, o kito dar nėra, tai turėtų būti ir trečias - dabartis. Ji taip pat yra laikas, nes ji kinta, ateina iš ateities ir nueina į praeitį. Jei dabartis nepraeitų, ji būtų jau ne laikas, o amžinybė. Taigi visiems trims: praeičiai, dabarčiai ir ateičiai tinka laiko apibūdinimas - laikinumas. ’Tik todėl sakome tiesą, kad laikas yra, kadangi jis stengiasi nebūti’. ’Laikas tik tada yra laikas, kai praeina’(A.Maceina).

LAIKO IR ŽMOGAUS SANTYKIS
O kur yra pastovumas, kur yra asmuo? Žmogus negali nei jau nebūti, nei dar nebūti. Jis yra. Taigi jis yra dabartyje, praeities ir ateities sandūroje. Asmens kaip Aš pastovumas padaro dabartį tolydine. O ne sutrūkinėjusią į atskiras akimirkas, kurios taptų beprasmės. Žmogus atkelia praeitį ir ateitį į dabartį, taip sulaikydamas laiko slinktį. ’Pats mano būvis ištįsta taip, jog jis apima ir praeitį, ir ateitį.’(A.Maceina)’Asmuo išlieka tapatus sau, dabartyje išgyvendamas visą savo praeitį ir iš praeities dabartyje užpildydamas ateitį savo tikslais, siekiais, lūkesčiais’ (A.Plėšnys).

‘ŽMOGUS KOVOJA PRIEŠ LAIKĄ’
Žmogus niekada nesusitaikys su laiko dingimu. Žinodamas savo laikinumą ir kartu nenorėdamas dingti nebūtyje, jis kovoja prieš laiką, kovoja už praeinamybės pasilikimą. ’Laikinumo neigimą arba žmogaus kovą prieš laiką kaip dingimą nebūtyje mes ir vadiname istorija’(A.Maceina). Laikas būdingas tuo, kad praeina, istorija - tuo, kad pasilieka. Taigi praeitis istorijoje yra išskirtinė, dar ir dėl to, kad ji neša dabartį, o kartu ir ateitį. J.Ortega y Gasset teigia, kad žmogus gali suvokti ateitį, tik nagrinėdamas praeitį. ’Mes atsimename praeitį, kadangi laukiame ateities’(J.Ortega). Praeitis jau negali pasikeisti , taigi atmintyje ji yra pastovi. Žmogus ją jau turi ir jos pagalba grindžia dar tik būsimą ir todėl neaiškią ateitį. J.Ortega praeitį vadina ’laiveliu, kuriuo žmogus keliauja į neramią ateitį’.
Bet jei istorija tiesiogiai susijusi su laiku, tai kuo ji išsiskiria?

‘ISTORIJA- TAI YPATINGAS LAIKAS’
’Istorija nusako tik žmonių buvimą laike. Būdama laike ir laisvų bei protingų būtybių galia užvaldydama, sužmogindama, tikslingai pertvarkydama gamtą, žmonija kuria istoriją.’(A.Plėšnys) Taigi gamtoje vykstantys pokyčiai, pati jos raida, tai dar nėra istorija, nors ji egzistuoja laike. Galima nebent perkeltine prasme kalbėti apie tarkim, kokio žvėries istoriją, jį sužmoginant. Tačiau iš tikrųjų istorija yra dvasinės ar materialinės kultūros, bet ne natūros istorija.
Taip pat istorija nėra tiesiog praeitis. Praeitis, t.y. tas, ko jau nebėra, kas nuslinko į nebūtį, o istorija - tai išsaugota praeitis, sulaikyta arba grąžinta į dabartį. Tai, kas yra nebūty, to negalime pažinti. Ir jei istorija būtų tiesiog tapati praeičiai, tai ji jau nebūtų istorija.
Tuo pačiu galima sakyti, kad istorija turi būti kažkada išgyventa žmonių. Turi būti įvykių tikrumas, nes kitaip vėlgi tai nebūtų istorija, o tik mitas.
Čia vėl kyla klausimas, kas padaro praeitį istorija, kas patvirtina įvykių tikrumą, kas juos išsaugo ?

ATMINTIS
Kovoje su laiku žmogaus šalininkė yra atmintis. N.Berdiajevas vadina atmintį’istorijos pagrindu’. Laiko judėjimas yra vienkryptis, tačiau atmintis gali grąžinti tai, kas praėjo ir išlaikyti dabartyje. Atmintyje ’gyvena’ istorija.
Atmintis padeda žmogui išlikti tapačiu sau. Atsimindamas praeitį (t.y. grąžindamas ją į dabartį) žmogus suvokia, kad yra visa laika tas pats. Netekęs atminties, žmogus praranda savąjį Aš. Jo praeities ir dabarties ryšys nutrunka, jis nebėra tapatus sau ir egzistuoja jau kaip kitas. Tuo pačiu žmogus negali specialiai savo noru šio ryšio nutraukti ir toliau kurti savo ateitį, nesiremdamas praeitimi. Tai neįmanoma nesuardžius savo asmenybės.
Tačiau individuali psichologinė atmintis nėra istorijos pagrindas. Psichologiškai žmogus atsimena tik tai, ką pats patyrė. Savaime prisiminti praėjusių amžių jis negali. Praeitis atgaivinama, ne individualioje, o bendruomeninėje atmintyje:’Aš kaip šis konkretus asmuo, nesu istorijos nešėjas. Aš esu istorinis tik todėl, kad buvojau bendruomenėje’(A.Maceina). Istorijos mastai neaprėpiami individualiai atminčiai, prisikelia žmonijos atmintyje.
Žinant atminties reikšmę istorijoje, lengviau suvokti kultūros paminklų svarbą. Tai jie padeda išsaugoti istoriją, primena tai, kas jau pamiršta. Neveltui okupantai pirmiausia puola griauti bažnyčias, muziejus, naikinti tautos didvyrių paminklus, deginti knygas. Taip ‘trinama’ atmintis. Uždarant mokyklas, ištremiant mokytojus, kunigus, filosofus, užkertamas kelias atgaivinti, perduoti istoriją. O ‘žmonės, neturintys kultūrinio apsisprendimo yra dvasiškai luoši.’(A.Plėšnys)
Žmones galima skirstyti į įvairias grupes, pagal tautybę, regioną (Europa, Azija ir t.t.) , pagal religiją ir t.t. Žmones vienija priklausymas tom pačiom grupėm ir tokia pati vieninga yra bendruomeninė tos grupės atmintis, kuri tuo pačiu yra tos grupės istorija.

TAUTINĖ ATMINTIS
A.Maceina išskiria tautos atmintį. Ji duoda žmogui kalbą ir tradicijas - du labai svarbius faktorius istorijai.
Žmogus vienas pats kurti istorijos negali. Jo asmeninė praeitis nėra atskirta nuo jį supančių žmonių praeities, jos negalima ištraukti iš bendros istorijos, nes žmonės gyvena bendruomenėje. Netgi jei jis būtų atsiskyrėlis, jo mąstymas išugdytas kalbos ir kultūros, gautos iš vaikystėje supusių žmonių, įtraukia jį į bendrą istoriją.

KALBA
Kalba - pagrindinė priemonė perduoti tradicijas, patirtį, istoriją. Besimokydamas kalbėti vaikas mokosi mąstyti. ’Gimtosios kalbos žodis įgyja visas prasmių galimybes, t.y. gimtosios kalbos žodis tiesiogiai susijęs su tuo, kaip daiktas yra patirtas visoje tautos kultūroje.’(A.Plėšnys). Kitos kalbos žodis atitinka daiktą tik per gimtosios kalbos atitikmenį. Ir dažniausiai, kalbėdamas svetima kalba, žmogus mąsto gimtąja. Nors, geras svetimos kalbos žinojimas praplečia mąstymą.
Mąstydamas ir kalbėdamas žmogus dalinasi patirtimi. Taip kuriama, perduodama ir tuo pačiu išsaugoma istorija.

KULTŪRA
‘Be kutūrinio praeities lobio niekad negalėčiau tapti žmogumi asmenybės prasme.’(A.M.) Tik kuriant istoriją ir taip tampant jos dalimi, tampama istoriniu žmogumi. Taigi ji (istorija) kartu ir subendrina žmones. Jie tampa nebe atskiromis būtybėmis, o vieninga tauta. Atskiro žmogaus istorija išplečiama nuo tolimos praeities iki neįžvelgiamos ateities. Žmogus gimsta kaip ilgų tos kultūros amžių vaisius. Pats prisidėdamas prie kultūros kūrimo, išlieka istorijoje, perdavęs savo tuo pačiu savo tautos kultūrinį palikimą.

TRADICIJA
Kultūrinis palikimas paprastai vadinamas tradicijom. Žodis ‘tradicija’ reiškia ne tik ‘pasakoti’, ‘pranešti’, bet ir ‘pavesti’, ‘patikėti’, ‘palikti’. Kaip sakė A.Maceina: ’Praeitis susiklosto tautoje kaip testamentinis palikimas’. Tradicijos yra tai, ką tauta sukūrė amžiams bėgant, ir kas tautą išskyria iš kitų tautų. Tradicijos apima visas kartas kada buvusias, esamas ir būsimas, užpildo laiką turiniu, sugražina praeitį ir išlaiko
dabartyje.
Taigi istorija padeda pagrindus žmogaus mastymui, jo kultūrai ir asmeninei istorijai. O pastaroji yra ne tik neatsiejama bendrosios istorijos dalis, bet taip pat jos nešėja ir išlikimo garantas. ‘Žmogus buvoja istorijoje ir istorija vyksta žmoguje.’(N.Berdiajavas)

Taigi žmogus yra surištas su istorija. Bet ar gali šis ryšys nutrūkti? Ar gali žmogus iškristi iš istorijos?
Į šį klausimą A.Maceina atsako teigiamai. Tiesa, kol žmogus gyvena savo šalyje, šį galimybė yra tik teorinė. Tačiau visgi, futuristinis gyvenimo stilius, paremtas tuo, ko nėra, bet ko norėtume, kad būtų, tariamai ištraukia žmogų iš istorijos. Išskirtinis ateties pabrėžimas, savaime neigia praeitį, tačiau negali neigti to, kas dingę, reikia tai turėti dabartyje, todėl anksčiau ar vėliau grįžtama prie to, ką pradžioje bandė paneigti.
Tas pats pasakytina apie revoliucijas. Negali nubraukti praeities, kad ir kokia ji negeidžiama, ir toliau kurti ateitį.Negali padaryti tarpo istorijoje, kaip negali padaryti pauzės laike. Tai, kas bus turi būti kuriama ant pagrindo, kuri sudaro tai, kas buvo.
Išskirtinis atvejis yra,kai išvykęs žmogus negali ar nenori grįžti ten, iš kur yra kilęs. Jis nutraukė ryšį su tautinės storijos vytimusi, taip prarasdamas jos ateitį. Asmens užmojai, tikslai, susiję su tėvyne, bet nerealizuoti joje, nesujungia nuteaukto ryšio ir nėra istoriniai kaip ir bet kokios kitos svajonės ar viltys. Tokie žmonės tarsi užsikonservuoja toje istorijos vietoje, kuri buvo jiems išvykstant. ‘Ateties netekimas todėl ir nuistorina svetur gyvenančių būvį, paversdama jį seniena, turinčiu, tiesa, praeitį, bet neturinčiu ateities.’ (A.Maceina).
Gelbėdamiesi iš tokios padėties, žmonės dažnai griebiasi svetimos šalies istorijos, norėdami paversti ją sava. Tačiau jie neturi tos istorijos praeities, kuri pagrįstų jų ateitį. Istorija yra laikas, kuriame susiriša praeitis ir ateitis. Taigi kurti viena, neturint kito, tampa neįmanoma. Tai taikoma netgi išeivių vaikams, gimusiems jau tame krašte. ‘Gimimas pays vienas dar neįjungia žmogaus į istorija: tai padaro tik kltūrinė krašto tradicija.’ Kaip toliau teigia A. Maceina, Svetimo krašto tradicija nepagimdo žmogaus kaip istorinės būtybės, jos praeitis nėra žmogui dabartinė. Jos žinojimas ir įsisavinimas dar nepadaro jos sava. Jos gėda ir garbė nėra to žmogaus gėda ar garbe. Žmpgaus istorija yra jo tėvų ir protėvių krašto istorija. Tačiau iškeliaudamas ar gimdamas svetur, jis ją paneigia, nutraukia su ja ryšį, kad ir nevalingai. Svetimos praeities prisiimti jis negali, kadangi joje nedalyvavo. ‘Nė viena praeitis nėra mano praeitis: savoji prarasta valingai, svetimoji nerasta savaimingai.’(A.Maceina)
Šioje vietoje būtų galima paprieštarauti. Yra ne tik atskiru tautų istorija, yra dar visos žmonijos istorija, bendra visiems pasaulio žmonėms, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena. Persikėlęs žmogus iš vienos kultūros į kitą negali visiškai jos perimti ir padaryti sava, tačiau nutraukdamas ryšį su savąja jis negali nutraukti ryšio su bendrąja žmonijos istorija, kuri apjungia paskyras tautų istorijas.
To pavyzdys būtų Amerikos istorija. Pagal A.Maceina išeitų, kad Amerika neturi istorijos arba, kad jos tikroji istorija yra grynai tik indėnų kultūros palikimas, kuris dabar baigia išsigimti. O kaip tie milijonai žmonių, kurie proseneliai kažkada atvyko į šį žemyną iš įvairiausių tautų? Išeitų taip, kad jie neturi istorijos, nes jų protėviai šnekėjo kita kalba, priklausė kitai kultūrai ir turėjo savą istoriją. Ryšys su ja nutrauktas, o į Amerikos kultūrą jie negali įsujungti. Vadinasi, Amerika plna ‘pasimetusių laike’ žmonių. Argi per 500 metų šio krašto istorija netapo jų istorija? O jei atsakymas yra taip, tai vadinasi istorijų pakeitimas yra tik laiko klausimas. Vieno žmogaus gyvenimo nepakanka, tačiau keletos kartų gyvenimas sukuria pagrindą ateičiai.
Kitas atvejis-mišri šeima. Tėvai yra skirtingų kultūrų atstovai. Jų vaiko ateities pagrindas savy turi abiejų kultūrų praeitis. Taigi, kuria iš jų jis tęs priklauso nuo jo ar jo tėvų pasirinkimo. Tad šiuo atveju tai individualus žmogaus apsisprendimo klausimas.
Žmonės per amžius keliavo iš vieno krašto į kitą, vyko bendravimas tarp kultūrų ir kartu asimiliacija. Taigi atskiros tautos kultūra (kultūra,kaip istorijos dalis) negali būti visiškai gryna, ji turi kažką perimta, ir laikui bėgant įsavinta.
Tai ir yra tas ryšamasis elementas, kuriuo žmonijos istorija neleidžia tautų istorijoms izoliuotis ir taip pavirsti atskirais momentais laiko begalybėje.
Žmogaus gyvenimas, per jis kuria istoriją, laiko jūroje yra tik lašelis. Tačiau šis, kiekvieno žmogaus individualus įnašas, duoda galimybę mąstyti ir kurti visiems, ateinatiems po jo, ir taip tęsti istoriją , kažkada kažkieno pradėtą. Ir ji nenutrūks tol, kol ant žemės gyvens bent vienas žmogus.

Raktiniai žodžiai

• zmogaus butis
• istorija tai
• a.maceina