Intelektualinis meistriškumas

Tema	Sociologija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Mokslininkų bendruomenė neskiria savo darbo nuo gyvenimo. Tuo norima pasakyti, kad reikia išmokti savo gyvenimo patirtį panaudoti intelektualiniame darbe: mokėti ją tirti ir interpretuoti. Be to, reikia mokėti rūšiuoti informaciją, panašiai kaip tai daro geri rašytojai rinkdami straipsnius įvairiuose žurnaluose, o sociologai “kolekcionuodami” savo bylas - to reikalauja sisteminis mąstymas.
Patalpinta	2005-07-07
Parsisiuntė	311
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Bylose turi būti stengiamasi sujungti tai, kas daroma intelektualiniame pasaulyje su tuo, kas yra patiriama realiame. Toks požiūris įgalina “pagauti” atskalūniškas mintis (fringe-thoughts), kurios kitu atveju būtų atmestos ir, greičiausiai, pamirštos kaip pašaliniai intelektualinio proceso produktai, tačiau kartą pastebėtos gali prisidėti prie sistematinio mąstymo. Kokiu būdu? - Būtent vystant saviraiškos įgūdžius. Kilus sumanymams ar idėjoms jas reikia ne ignoruori, o suformuoluoti savo byloms ir, taip darant, numatyti jų reikšmę- arba atmesti, arba artikuliuoti į produktyvią formą. (Bylos padeda vystyti Jūsų rašymo įgūdžius).
Autorius nepateisina tokių soialinių mokslų mokslininkų, kurie planuoja tik tam tikroms progoms, kai reikia “pramušti” finansinius fondus. Praktikuojantis socialinių mokslų mokslininkas turėtų laikas nuo laiko peržvelgti savo “problemų ir planų būseną”, pasirinkti savo mėgstamą temą, kuria galėtų diskutuoti su savo kolegomis. Yra trys kertiniai dalykai, kuriais turėtų prasidėti ir baigtis socialinių mokslininkų darbai - PROBLEMOS, METODAI, TEORIJOS.
Galimi du žinučių rašymo būdai: 1) kai bandoma perrašyti autoriaus argumentą skaitant visą knygą ir 2) idėją, kai visų knygų perskaityti nėra įmanoma, o skaitomi susiję skyriai.
Geras socialinių mokslų darbas šiandien negali būti padarytas iš pavienio (clear-cut) empyrinio stebėjimo ar tyrimo. Kažkos tokių empyrinių studijų kontiniumas turėtų pasireikšti - negavus resursų atlikti tam tikrą studiją, reikia projektuoti kitą, nes tai veda prie naujų duomenų ieškojimo, o to proceso pasekoje gali atsirasti netikėta nuoroda į Jūsų problemas. Daug didesnė vertybė yra empyrinis tyrimas kaip toks, o ne skaitymas kaip toks. Jo tikslas yra sumažinti nesutarimus ir abejones dėl faktų.
Pats ekonomiškiausias būdas išsakyti problemą yra priežastingumo nustatymas. Ieškodami priežastingumo mes bandome: a) izoliuoti fakto klausimą, b) klausti fakto klausimus tokiais būdais, kad atsakymai galėtų padėti mums spręsti kitas problemas ieškant kito priežastingumo ryšio.
Darant tai, reikia atsižvelgti į keturis etapus, kuriuos geriau periodiškai kartoti, nei būti užstrigusiam kuriame viename iš jų:
1. Elementai ir definicijos, kurias iš bendro suvokimo numatote kaip būtinas paisyti;
2. Loginiai ryšiai tarp elementų ir definicijų - jų ieškojimas ir preliminarių modelių kūrimas leidžia pasireikšti sociologinei vaizduotei;
3. Klaidingų požiūrių eliminavimas, netinkama ar neaiški terminų definicija, klaidingas akcentas pasirinktai krypčiai ir jos loginiam papildymui;
4. Vis dar išliekančių fakto klausimų suformulavimas ar performulavimas.
Pavyzdys iš autoriaus bylų:
Tirdamas savo elitą, iš pradžių bando surinkti jau esamą medžiagą, kuri padėtų bendrais bruožais apibrėžti studiją, antru etapu bandoma numatyti prieinami būdai medžiagai surinkti, kuri pagelbėtų kritiškiausiems atvejams, galiausiai daromi labiau specifiniai, visą skalę apimantys tyrimai, kurie bus reikalingi. Kyla klausimas, kokiais kintamaisiais apibrėžti elitą. Iš pradžių jie turėtų būti labai bendri, kad būtų galima pasirinkti indikatorius (indices - rodiklius), kuriais bus galima matuoti kintamųjų savybes.

Sociologo vaizduotė skiriasi nuo technologo, nes pirmasis turi turėti sugebėjimą pereiti nuo vienos perspektyvos prie kitos pasikeitus perspektyvoms ir realijoms. Yra tam tikri būdai sociologinei vaizduotei stimuliuoti:
1. Failų perdarymas, perrūšiavimas ir nenumatytų perspektyvų pamatymas tai darant;
2. Žodžių žaismo ieškojimas aktualiose temose taip pat atpalaiduoja vaizduotę;
3. Nauja klasifikacija paprastai yra naujų atradimų pradžia;
4. Daug vertingų aspektų iškyla nagrinėjant tam tikros sąvokos priešingybes, kontrastuojant;
5. Lyginimas padeda suvokti reiškinių raidą: XX-to amžiaus institucijos vs XVIII-XIX a.a.. Toks būdas plečia istorines žinias, nes dažniausiai sunku surasti kita ekvivalenčią struktūrą ar reiškinį, su kuo būtų galima lyginti;
6. Reikia skirti topic ir theme. Pirmasis yra subjektas (korumpuotų valdininkų karjeros), antrasis yra idėja (tam tikrų tendencijų numatymas ir koncepcijų sukūrimas). Themes turi būti sistematiškai išdėstytos ir paruoštos krosklasifikacijai su topic-ais.

Žiūrint iš istorinės-filosofinės perspektyvos bet koks rašymas, rašliava turėtų pritraukti skaitytojų dėmesį. Tai yra bet kokio stiliaus sudedamoji dalis. Tam, kad būtų išvengta akademinio žargono blogąja to žodžio prasme, reikia studijuoti ne gramatiką (šiuo atveju anglosaksišką), o stengtis atsakyti į šiuos klausimus:
1. Koks sudėtingas ir komplikuotas, visgi, yra mano tiriamasis subjektas?
2. Kokį visuomeninį statusą aš sau suteikiu berašydamas?
3. Kam stengiuosi rašyti?

Išpildžius visas šias sąlygas savo moksliniame gyvenime neprireikia pradėti dirbti tam tikrą darbą, nes jūs jau pradėjote tai daryti. Tokią yvensenos schemą galima būtų apibūdinti kaip idėjų ieškojimą, faktų rinkimą ir pirminių idėjų pagrindimą ar paneigimą, naujų idėjų generavimą, duomenų rinkimą, vėl naujų idėjų atsiradimą ir t.t.. Toks nusistatymas, aišku, yra savotiška dilema, nes niekada, atrodytų nereikia nutraukti pasaulio emirinio stebėjimo, bet, kita vertus, tam tikros tvarkos įvedimas, leidžiantis klasifikuoti atradimus, organizuoti patirtį pagal tam tikras temas, yra labai svarbus mokslinio tyrimo etapas ar elementas. Tvarkos siekimas savo ruožtu sąlygos naujų modelių, šablonų ir tendencijų bei priežastingumų sėkmingą ieškojimą ar nustatymą.

APIBENDRINANČIOS TEZĖS:
1. Reikia būti geru “meistru”, t.y. vengti vienodumo, vienų normų ar metodų hegemonijos - tai leidžia atpalaiduoti sociologinę vaizduotę, kuri, savo ruožtu, labai praturtina bet kokį darbą;
2. Nereiktų vengti paprastos kalbos - tai pagrindas būti teisingai suprastu;
3. Neverta bijoti įvairiausių transistorinių lyginimų ar modelių ieškojimų, tačiau tai turi būti daroma su tam tikru saiku;
4. Vengti žurnalistinio nusistatymo žvelgti į įvykius kaip į statišką reiškinį, o sugebėti numatyti jo dinamiškumą;
5. Reikia suvokti socialinių struktūrų lyginimo supratimas kaip tikslą. Kitų mokslininkų studijos neturi iškristi iš darbų konteksto, nes jos yra tokios pat žmogaus dalys kaip ir žmogus jų;
6. Nereikėtų leisti aktualių visuomenės problemų ir reiškinių formulavimui ir klausimų uždavimui apspręsti savo darbe ketinamas aptarti problemas.

Raktiniai žodžiai

• loginiai testai
• intelektualinis
• empyrinis tyrimas