Henrikas Ibsenas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Norvegų literatūra, kuriai Ibsenas suteikė pasaulinę šlovę, ligi XIX a. vidurio palyginti buvo mažai žinoma. Norvegija buvo ekonomiškai silpna šalis, o politiškai priklausė nuo savo skandinaviškųjų kaimynų. Kultūriniame gyvenime vyravo danų kalba. XIX a. antrojoje pusėje Norvegijoje pastebimas ekonominis ir politinis pakilimas, vystosi nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o drauge su juo nacionalinė norvegų kultūra. Tuo metu iškyla dideli menininkai—kompozitorius Grygas, dramaturgas Ibsenas ir kt.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	946
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Po nelengvos vaikystės ir jaunystės Ibsenas pradėjo dirbti teatre. Praktinė režisieriaus darbo patirtis davė jam didžiulę naudą kaip rašytojui. Iš pradžių jis labiau domėjosi istorinėmis temomis. Dramoms siužetus rinkdamasis iš senų legendų ar Norvegijos praeities, Ibsenas siekė kurti stiprius herojiškus charakterius, kokių nematė ano meto tikrovėje. Tokiais romantiniais paveikslais jis kaltino savo meto miesčionišką aplinką, nežinančią didelių aistrų ir stiprių jausmų. Ilgainiui rašytojas labiau domisi realistinių charakterių kūrimu.
1864 m. Ibsenas išvyksta į užsienį ir ten gyvena ligi 1891 m., tik porą kartų trumpam atvažiuodamas į Norvegiją. Jis pasitraukė iš gimtojo krašto dėl daugelio priežasčių. Skaudino jį visuomenės abejingumas norvegų teatrui, taip pat labai įžeidė ir priešiškas požiūris į kai kuriuos jo sceninius kūrinius. Be to, Ibsenas nusivylė norvegų liberalais, kurie daug kalbėjo apie kovą už laisvę, lygybę ir nacionalinius interesus, bet jokių žygių nesiėmė.

Filosofinės dramos. Nors Ibsenas gyveno užsienyje, tačiau sprendė norvegų gyvenimo problemas, jo dramų charakteriai labai norvegiški. Tai matyti iš filosofinių dramų "Brandas.", „Peras Giuntas". Pirmosios herojus — pastorius Brandas— žmogus, kurio aukščiausias idealas yra tiesa. Jis nepripažįsta jokių kompromisų. Pasiryžęs vesti žmones į aukštus kalnus, kurie simbolizuoja aukštus idealus ir kilnų gyvenimą, Brandas nesustoja net ir tada, kai žūva jo žmona ir vaikas. Taurūs Brando siekimai negali būti įgyvendinti, nes žmonės jo neparemia, materialiniai sumetimai juos atitraukia nuo Brando žygio. Bet Brandas ir toliau siekia tikslo, tampa vienišu tragišku kovotoju. Filosofinės problemos čia gvildenamos norvegų kaimo gyvenimo fone.
Dar norvegiškesnis yra „Pero Giunto" koloritas. Jaunasis Peras Giuntas gyvena įsivaizduotame pasaulyje. Tai savotiškas bėgimas nuo tikrovės, kurioje jis nesugeba praktiškai veikti. Peras Giuntas visai kitoks žmogus, negu Brandas: gražus, linksmas, lakios vaizduotės, tačiau bevalis. Todėl jis visur ieško lengvesnio kelio. Nesugebėdamas ir nenorėdamas įveikti rimtų kliūčių, nuolat besitaikstydamas, Peras pagaliau tampa cinišku grobuonių, žmogumi be principų ir be tėvynės. Kaip ir daugelis Ibseno herojų, jis siekia būti pats savimi, tačiau šios pastangos tenuveda į miesčionišką pasaulį, kur visi patys savimi patenkinti ir ieško tik materialinės naudos. Norvegų tautosakos motyvai padeda autoriui pabrėžti šią filosofinę išvadą, jie leidžia iškelti tai, kas Pero charakteryje buvo gera ir poetiška, bet suluošinta grobuoniškos savininkų moralės. Po ilgų klajonių, pasenęs Peras Giuntas grįžta tėviškėn. Čia jis griežtai pasmerkiamas. Tačiau herojų gelbsti dar jaunystėje įkvėpta tyra Solveigos meilė, kurią ji saugojo visą gyvenimą. Filosofinį kūrinio sumanymą ir ypač jo lyrinį skambėjimą puikiai perteikia Ibseno amžininko, didžiojo kompozitoriaus Grygo muzika.

„Lėlių namai." Viena geriausių Ibseno dramų —„Lėlių namai" (arba „Nora"). Tai dramatiškas pasakojimas apie jauną moterį. Ji nesutinka gyventi apsupta melo ir ryžtingai nutraukia ryšius su šeima, kuria nusivylė. Advokatas Helmeris myli savo žmoną Norą, bet mato joje tik linksmą ir nerūpestingą vaiką, gražią lėlę. Taip į dukterį Norą žiūrėjo ir jos velionis tėvas, nors ši moteris, norėdama išgelbėti vyro gyvybę, netgi įvykdė nusikaltimą — suklastojo tėvo parašą. Kai reikalas gresia iškilti aikštėn ir sudrumsti Helmerių šeimos idiliją, Nora įsitikina, kad Helmeris galvoja tik apie save ir savo reputaciją, o žmonos jausmų nesugeba suprasti ir įvertinti. Nors galų gale viskas susitvarko laimingai, Nora vis tiek palieka namus. Asmeninė drama verčia Norą suabejoti oficialia morale ir oficialiais įstatymais, nebe autoritetas jai ir tikėjimas. Ji nori savarankiškai susivokti gyvenimo aplinkybėse ir savo pačios charakteryje, todėl namuose jos negali sulaikyti net meilė vaikams.
Griežtais moraliniais nuosprendžiais pasižymi ir kitos Ibseno pjesės—„Šmėklos", „Žmonių priešas", „Laukinė antis" ir kt. Tačiau juo toliau, juo labiau stiprėja Ibseno ir jo herojų individualizmas. Kovoje prieš moralinį blogį jie dažniausiai vieniši. Autoriui atrodo, kad tai vienintelis teisingas kelias. Todėl vėlyvesnėje Ibseno kūryboje vis daugiau abstraktumo ir simbolių, nors jis ir liko nesutaikomas buržuazijos priešas.

Raktiniai žodžiai

• peras giuntas
• ibsenas
• henrikas ibsenas