Hansas Kristianas Andersenas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Referatas
Aprašymas	H.K.Andersenas- Didis gėrio filosofas. Jo pasakos yra viena iš tų knygų, kurias mes skaitome tik išmokę abėcėlę ir skaitome gėrėdamiesi, paskui užaugę, pasenę. Kaip pasakininkas, jis neturi sau lygių. Nors jo pasakose, kaip kitose, labai daug fantazijos, bet jo fantazija sveika, be jokių baisenybių, be jokių nesutinkančių su žmogaus protu keistenybių. Jis pasakoja apie suprantamus ir artimus dalykus, vaikai randa juose visur savo jaunos sielos atspindį. Čia viskas tikra, paprasta, gražu. Jei dar pridėsime prie tos vaizdų tikrybės jo nepaprastai lengvą aiškią kalbą, sveiką gaivinamą juoką, jausmų skaistybę ir optimistišką pasaulėžvalgą, tai ir bus suprantama, kuo jis taip moka pavergti skaitytojų širdis.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	1166
	Parsisiųsti23 KB

Išsamus aprašymas

Anderseno filosofija labai žmogiška, ji nėra senatviškai suvaikėjusi. Anksčiau buvo toks požiūris, kad vaikams užtenka suvaikėjusios literatūros, elementarios didaktikos. vaikai yra išmintingi, jie jautriai reaguoja į meninę apgaulę. Anderseno pasakose labai daug klodų, ir tas mane traukia. Kažkur net radau užrašyta: Andersenas pasakas rašė visiems














H. K. ANDERSENO BIOGRAFIJA

Hansas Kristianas Andersenas, kaip rašytojas, buvo glaudžiai susijęs su savo šalies Danijos, literatūra, bet laikui bėgant vis labiau ir su Europos tradicija. Ypač daug jam reiškė vokiečių ir anglų literatūra. Jis buvo energingas skaitytojas, keliavo daugiau nei kuris kitas Europos rašytojas. Būdamas vienuolikos metų, nesubrendęs berniukas pasiskolino V.Šekspyro pjesių tomą, nors ir blogai išverstą. Perskaitęs ''Karalių Lyrą'' ir ''Makbetą'', pradėjo rašyti savo pjesę, kur tarp kitų veikėjų yra ir karalius bei princesė. Palikus Odensę ir atvykus į Kopenhagą, didelį įspūdį jam padarė V.Skoto novelės. Pirmoji knyga, pavadinta ''Naudingos pastabos'', pasirašyta pseudonimu Viljamas Kristianas Valteris, pasisekimo neturėjo. H.K.Andersenas savo pseudonimą aiškina šitaip: ''Myliu Viljamą Šekspyrą ir Valterį Skotą ir, žinoma, save patį, taigi paėmiau savo vardą ir tuos du ir sukūriau šį pseudonimą“.
Kai laivyno karininkas pakvietė dvylikametį Hansą apsistoti pas jį Kopenhagoje ir davė naują savo paties verstą Šekspyro pjesių tomą, Andersenas buvo patenkintas, o kai perskaitė V.Šekspyro biografiją, visiškai atpažino save. Perskaitęs Bairono biografiją, dienoraštyje įrašė, kad Baironas ''buvo visai kaip aš... mano siela ambicinga kaip ir jo, laiminga, kai ja žavisi visi''.
H.K.Andersenas rašė, kad niekas nepavergė jo taip kaip Valteris Skotas. Kartą vaikščiodamas Kopenhagos gatvėmis, neturtingas, vienišas ir apleistas, jis atidavė kelias turėtas monetas, kad gautų iš bibliotekos parsinešti V.Skoto novelę, ir tai privertė pamiršti ir šaltį, ir alkį. Jam taip pat labai patiko ir Čarlzas Dikensas: ''Kai skaitydavau jo knygas, galvodavau, ką esu patyręs, kad galėčiau išreikšti''.
Pirmoji knyga, išspausdinta jo paties vardu, buvo garsi, fantastiška, jaunatviška arabeska, pavadinta ''Kelionė pėsčiomis''. Įtakos jos stiliui turėjo vokiečių rašytojo E.T.A.Hofmano, kito jo dievuko, kūryba.
1831 m. Andersenas išvyko į savo pirmąją kelionę po užsienį, į Harco kalnus Vokietijoje. Jam taip pat pasisekė susitikti su kai kuriais vokiečių rašytojais. Drezdene jis aplankė poetą J.L.Tuką. Sugrįžęs į Daniją parašė knygą apie savo keliones, poezijos ir prozos derinį, aiškiai įtakotą H.Heinės ''Reisebilder''.
1832 m. 27-erių metų H.K.Andersenas buvo pripažintas kaip jaunas, daug žadantis poetas, gavo karališkąją stipendiją, kuri leido jam praleisti 15 mėnesių užsienyje. Per Vokietiją jis atvyko į Paryžių, kur didelį įspūdį paliko Versalio Napoleono apartamentai, nes Napoleonas buvo jo tėvo ir, žinoma, jo paties autoritetas. Paryžiuje jis susitiko su dviem rašytojais: Heinrichu Heine ir Viktoru Hugo.
Iš Prancūzijos jis vyko į Šveicariją, šalį, kurią aplankys dar daug kartų, ir tęsė kelionę į Italiją, kuriai jautė didžiulę meilę. Iš Milano draugui į Daniją rašė: ''Prancūzija ir Vokietija nedaug ko verta! Ne, už Alpių yra Rojaus sodas su marmuriniais dievais, muzika ir dieviškai giedru dangumi''.
Iš Genujos H.K.Andersenas pro Pizą keliavo į Romą, kur sutiko Skandinavijos kolonijos narius. Iš Romos su kitu danų rašytoju patraukė į Neapolį, kuris tapo jo mėgstamiausiu Italijos miestu. Jis lipo į Vezuvijaus kalną ir vyko į ekskursijas į Pompėją, Salermą, Amalfį ir Kaprį.
1834 m. pavasarį, kai Andersenas pradėjo keturių mėnesių kelionę namo, susirgo namų ilgesiu, bet ne Danijai, o Italijai. Grįždamas aplankė Miunsterį, Zalcburgą, Vieną ir Čekoslovakiją. Romoje niekam nežinant H.K.Andersenas pradėjo rašyti romaną, kurio veiksmas vyksta Italijoje. Besiruošdamas perskaitė J.V.Getės ir H.Heinės kelionių knygas. Draugui Odensėje rašė: ''Tu pamatysi, ką mačiau, patyriau ir svajojau dviejose įdomiausiose vietose Italijoje, Romoje ir Neapolyje; bet kad galėčiau kaip Valteris Skotas išsakyti tai, aprašyti kalnus ir kalniečius, turėčiau nupiešti peizažą ir Hesperijos žmones''.
Romanas, kurį rašytojas pavadino ''Improvizacija'', buvo išleistas 1835-ųjų pavasarį, kai H.K.Andersenui sukako trisdešimt. Veikėjas Antonio – kruopščiai užmaskuotas autoportretas; tai H.K.Anderseno persikėlimas į itališkąją aplinką. ''Kiekvienas charakteris yra paimtas iš tikro gyvenimo, – rašė jis, – visi tikri, nė vienas nėra sukurtas''.
Romanas buvo gerai sutiktas daugelio kritikų ir turėjo pasisekimą Danijoje bei užsienyje. Būtent šis kūrinys pirmasis išgarsino H.K.Anderseno vardą Europoje. Tais pačiais metais romanas buvo išverstas į vokiečių, o netrukus ir į švedų, rusų, anglų, olandų, prancūzų bei čekų kalbas
H.K.Andersenas liko patenkintas šia pirmąja sėkme ir pradėjo rašyti keletą pasakų vaikams. Pirmasis rinkinys buvo išleistas 1835 m. ir sulaukė įvairių vertinimų. Vienas literatūros kritikas tvirtino, kad tikisi, jog talentingas autorius daugiau negaiš laiko rašydamas pasakas vaikams. Hansas Kristianas Orstedas, garsus danų elektromagnetizmo išradėjas, H.K.Andersenui pasakė, kad romanas jį padarė žymų, o pasakos padarys jį svarbų. Žinoma, H.K.Orstedas buvo teisus ir H.K.Andersenas vėliau su tuo sutiko.
H.K.Andersenas parašė dar penkis romanus: ''T'', ''Tik muzikantas'', ''Dvi baronienės'', ''Būti ar nebūti'' ir ''Laimingasis Peras''. Jie buvo išversti į daugelį kalbų. Gaila, jog šiandien H.K.Andersenas kaip romanų kūrėjas yra užmirštas. Daugelyje Europos šalių Andersenas pirmiausia buvo žinomas kaip romanistas. Tik po 1835-ųjų jo pasakos išgarsėjo ir nustelbė romanus.
Tarptautiniu mastu išgarsėti H.K.Andersenui padėjo prancūzų rašytojas Ksaveras Marmje, kuris išmoko danų kalbą, parašė biografinę apybraižą apie jį, pavadintą ''Une vie de Poete'', kuri buvo išspausdinta ''Revue de Paris'' 1935 m. spalį, o perspausdinta K.Marmje knygoje ''Histoire de la litterature en Danemark et an Suede'' 1839 m. Išleidus antrąjį romaną H.K.Andersenas savo draugui rašė: ''Noriu būti pirmasis Danijos romanistas! Mano gimtame tolimame pasaulio krašte keletas asmenų vertina mane kaip tikrai garsų rašytoją. Jei būčiau prancūzas arba anglas, visas pasaulis žinotų mano vardą. Bet turiu išnykti, ir mano dainos kartu su manimi, niekas jų nesiklausys vargšėje mažytėje Danijoje''. Dž.Bairono ir V.Skoto įtaka jo romanams buvo vis dar akivaizdi.
Pirmą kartą Andersenas aplankė Švediją 1837 m., paskui dar kartą 1837 m. ir 1840 m.
Karališkajam teatrui Kopenhagoje H.K.Andersenas parašė romantinę dramą ''Mulatas'', kurios siužetas buvo paimtas iš prancūzų istorijos, todėl abejota pjesės originalumu. Norėdamas pateisinti savo vardą, H.K.Andersenas nusprendė parašyti kitą pjesę ''Maurų mergaitė'', kuri buvo grynai jo veikalas. Bet vidiniai prieštaravimai padarė jį kandų ir piktą, ir jis paliko Daniją prieš pat pjesės premjerą.

Tuo tarpu tomas po tomo buvo spausdinamos ir verčiamos į kitas kalbas H.K.Anderseno pasakos. Ingemanui, draugui ir kolegai Danijoje, jis rašė: ''Tikiu, kad dabar supratau, kaip rašyti pasakas. Pirmosios pasakos, kurias parašiau, kaip jūs žinote, buvo senos, girdėtos vaikystėje. Jas perkūriau ir perpasakojau savaip... Dabar pasakoju istorijas iš savo krūtinės, pagaunu idėją suaugusiems, ir tada pasakoju jas vaikams.
H.K.Andersenas ėmė garsėti ne tik Danijoje, bet ir Europoje bei už jos ribų. Jis buvo ypač populiarus Vokietijoje ir Austrijos-Vengrijos imperijoje. Čia jį kaip garbingą svečią priimdavo karaliai ir karalienės, princai ir princesės, kunigaikščiai ir kunigaikštienės
1866 m., būdamas jau senyvo amžiaus, H.K.Andersenas pasiryžo aplankyti naujas vietas. Jis priėmė kvietimą nukeliauti į Portugaliją. Citroje rašytojas susitiko seną draugą, britų diplomatą ir poetą Robertą Bulverį-Lytoną (jo literatūrinis pseudonimas Ovenas Meredith), kuris laiške aprašė M.H.Anderseną kaip ''nuostabų fauną, pusiau vaiką, pusiau Dievą''.
Tais pačiais metais rašytojas nuvyko į Paryžių, kad pamatytų Pasaulio parodą. Vienas danų žurnalistas rašė, kad niekas, išskyrus Č.Dikensą, negalėtų gerai aprašyti Pasaulio parodos. Tai H.K.Andersenas priėmė kaip iššūkį ir vyko į Paryžių, turėdamas tikslą parašyti pasaką apie Pasaulio parodą. Tą ir padarė. Parašė pasaką “Medinė nimfa”.
1875 m. balandžio 2 d. rašytojui sukako septyniasdešimt. Jubiliejus buvo minimas ne tik Danijoje, bet ir Europoje bei Amerikoje. ''The London Daily News'', kurį laiką redaguotas Č.Dikenso, pagerbė H.K.Anderseną straipsniu, kuriame buvo rašoma: ''H.K.Andersenas, Odensės batsiuvio sūnus, yra gerai žinomas, ir jo kūriniai pateko į Panteoną kartu su Šekspyro, Homero ir Skoto herojais. Alavinis kareivėlis, bjaurusis ančiukas, undinėlė ir maža mergaitė su degtukais yra tikri ir gyvi“.
H.K.Andersenas – danų rašytojas, ir daugelis jo pasakų bei istorijų turi danišką pagrindą. Tačiau kai kurios jo pasakos negali būti siejamos su konkrečia šalimi. Kurioje šalyje vyksta ''Imperatoriaus naujų drabužių'' veiksmas? Bet kur arba niekur. ''Lakštingalos'' veiksmas vyksta Kinijoje, bet įsivaizduojamoje Kinijoje, nes rašytojas nepažinojo tikrosios Kinijos, tik nutuokė apie Kiniją. Kelių H.K.Anderseno pasakų siužetai atkeliavo iš Europos ir valstybių, kurias jis aplankė: Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos, Norvegijos, Švedijos, Graikijos ir Portugalijos.
Kartais jo pasakas įkvėpė kelios šalys. Nėra Europoje valstybės, į kurios kalbą nebūtų išverstos H.K.Anderseno pasakos.


H. K. ANDERSENO KŪRYBA
Andersenas, tas keistuolis viengungis menininkas, vertino gyvenimą vaiko, poeto ir filosofo žvilgsniu. Kūrė skaudžiai šviesias pasakas, kuriose daugybė vaiko psichologijos dėsningumų: daiktai, augalai ir gyvūnai su¬žmoginti, ilgimasi (kartais ir sulaukiama) stebuklo... O už viso to, net ir už smulkių vaikiškų ydų šviečia gyvenimo ir žmonių santykių esmė, gilusis turinys... Antai vaikai iškilmingai ir jautriai laidoja vieversėlį, kuriuo gyvu nepasirūpino. Lyg ir nuoširdžiai atgailauja, bet čia pat nubloškia pražūčiai ramunę - vienintelę nuoširdžiausią paukšte¬lio bičiulę. Virpa labai jautri nepastebėto, neįvertinto tikrojo grožio ir gailestingumo gaida... Nei barimo, nei pamokymo, tik filosofinis požiūris į tarpusavio santykius, tik liūdesys dėl gyvenimo netobulumo, tik plačiai suvoktas vaikiškumas kaip subtili būti¬no dvasinio sukrėtimo ir sielos nuskaidrėji-mo užuomina - šitokia pasakos prasmė. Tas vaiko troškimas judėti, šėlti, prasimanyti! Anderseno pasakose daug visokio judrumo, judėjimo, net labai intensyvaus. Žydėjimas, čiulbėjimas, keliavimas. Bet ypač dažnas skraidymas. Ir labai daug paukščių. Be to, skrendama ir sapne, svajonėse, atsi¬minimuose. Užtat pasaka daug gražesnė nei gyvenimas - joje yra dvasios polėkio, ro¬mantinio skrydžio ("Šeimedžio močiutė"). Net patiems nelaimingiausiems ("Mergaitė su degtukais") duodama galimybė pakilti ir skristi, t.y. pagyventi gražiau, prasmingiau nei tikrovėje. O kokie menki tie, kurie ne¬trokšta skristi ir niekuomet nepakils (kurmis, grambuolys, vištos ir kiti naminiai paukš¬čiai)! Judėjimas ir statika, polėkis ir men¬kystė - vertinimas ir vaikiškas, ir filosofinis. Padidėjęs vaiko jausmingumas, visko, kas gyva, gailėjimas - tai tikrasis humanizmas vaikystėje. Miniatiūrinė mergytė Coliukė, silpna ir gležnutė, negalinti apsiginti, taip ištvermin¬gai rūpinasi kitais. Jos širdies gerumas at¬gaivina sušalusią kregždutę. O žirnis ("Penki iš vienos ankšties"), išdygęs prie sergančios mergaitės lango, suteikia jai tiek džiaugsmo, jog padeda prisikelti iš mirties patalo. Vaiko supratimu, širdies gerumas daro stebuklus: įveikia blogį, ligą, mirtį.Skaisti, be melo ir apgaulės vaiko siela - nepalyginamai pranašesnė už suaugusiųjų, pernelyg įpratusių veidmainiauti, prisitaikyti. Vaiko ištarmė: "Žiūrėkite, karalius visai nuogas!" ("Nauji karaliaus drabužiai") - skamba kaip aukščiausioji teisybė. Skvarbus ir tiesus vaiko žvilgsnis nuvainikuoja ne vien apsimetinėjimą, bet atidengia ir aplinkinių nemokšiškumą, bukumą, kvailumą. Draugystės ir meilės grožis tik vaikui šitaip spindi be trupinėlio savanaudiškumo ir išskaičiavimo! Sesers aukojimasis dėl brolių ("Laukinės gulbės"), ištikimybė draugui ir visų kliūčių nugalėjimas ("Sniego karalienė"), absoliutus atsidavimas meilei ("Jūros karalaitė") - tai maksimaliai išaukštinti jaus¬mai, prieš kuriuos atsitraukia ir Galvažudžiukės nedorumas, ir Sniego karalienės šaltas protas. Apie Gerdą, iškeliavusią ieškoti savo draugo Kajaus, pasakoje sakoma: "Argi nematai, kokia ji galinga? Juk jai padeda žmonės ir paukščiai! Ji basa apėjo daugiau kaip pusę pasaulio! Jos visa galybė eina iš to, kad yra geras ir nekaltas vaikas". Šitaip vai¬kystėje įsitikinama, kaip reikia saugoti ir be¬atodairiškai mylėti vienam kitą ir kokia laimė būti drauge. Vaiko ir seno žmogaus draugystė ("Senieji namai"), nors pateikiama taip pat vaiko požiūriu, turi nemaža ir nesusikalbėji¬mo: mažasis gailisi senojo kaimyno, dovanoja Cino kareivėlį, kad praskaidrintų jo vienatvę, tačiau senasis nesijaučia esąs nelaimingas -"mane dažnai lanko mano seni atminimai". Vaikui nesuprantama vienatvės ir atsiminimų tiesa, tad ir senasis draugas lieka tam tikra poetiška mįslė. Ilgainiui, kai buvęs mažasis užauga, pats to nejausdamas tampa nostal¬giškų atminimų saugotoju. Kai kurie sudėtingi, abstraktesnio po¬būdžio klausimai vaiko protui vis dėlto sun¬kiai įkandami. Pavyzdžiui, nepakartojamos žmogaus individualybės prasmė, gyvenimo tikslas ir laimė, kančia, likimas ir pan. An¬dersenui "pasitarnauja" konkreti istorija, vaizdingas, labai detalizuotas pasakojimas, o ypač supriešinimas, aktyvinantis vaiko mąstymą, padedantis gretinant greičiau susigaudyti. Šitaip supriešinamas egoizmas ir dosnus savęs išdalijimas aplinkiniams, tikrumas ir dirbtinumas ("Kiauliaganis"), savim paten¬kintų menkystų egzistavimas ir kilnumas, dvasingumas ("Bjaurusis ančiukas"). Paprasta, net prastoka išvaizda dengia tikrąsias dvasios vertybes, kurias reikia išmokti pažinti.
Didelis Anderseno pasakų privalumas yra laisvas, o kartu geriausia prasme vaikiškas kalbėjimo tonas. Šis išminčius, poetizuojan¬tis dvasios dalykus, kartu yra geras psicho¬logas, sukuriantis jaukią, poetišką bendravimo su skaitytoju atmosferą, prabylantis, kaip vyresnysis draugas: "Pasakysiu tau pasaką, kur esu girdėjęs dar mažas būdamas. Kiek¬vieną kartą, kada tik ją atsimenu, ji man rodosi vis gražesnė. Matyti, pasakos, kaip ir daugelis žmonių, kuo toliau, tuo jos darosi gražesnės". Net kai istorija liūdnoka, kai at¬veriamos gyvenimo skaudžiosios pusės, pasakotojas nei pyksta, nei kaltina, tik graudokai ar ironiškai šypteli, neišsklaidydamas vi¬so pasakojimo šilumos: "Jie galvojo, kad jie dideli ponai ir gali kiekvieną dieną išvaryti savo daržininką. Bet jo nevarė -juk jie buvo geri žmonės (...). Štai visa istorija apie dar¬žininką ir jo ponus. Dabar gerai pagalvok apie ją!" Kalba švelni, atsargi, su potekste, o sykiu turinti didelę apibendrinimo galią, -tikra pasakojimo meistrystė. Vaikiškumas - ir turiniu, ir pasakotojo kalbos lygmenyje - Andersenui yra svarbus dvasinis reiškinys. Antai vienoje pasakoje senelė skaito iš Biblijos: "Jei nebūsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę!". Tai raktas į Anderseno kūrybą: kas išlieka vaikiška, nesustabarėję, tas dar neprarasta kaip tikrasis žmoniškumas. "Taip jie ten sėdėjo greta, jau užaugę, bet kaip vaikai, jų širdys tebebuvo vaikų, o iš dangaus švietė skaisti saulė, ir aplink kvepėjo pava¬sario oras...".
Anderseno kūryba daugiasluoksnė. "Ne¬manykite, kad kai jau pasakos, tai tik vaikams teskaityti," - rašė Šatrijos Ragana, recenzuodama Anderseno kūrybą dar 1925 m. <...> tik vyresnis amžius tegali suprasti visą jose pa¬slėptą prasmę, kuri yra visur kilni ir gili. <...> Kiekviena tų pasakų pakels jūsų sielą ir pralobins širdį". Iš tikrųjų - įžymiojo pasakininko kūriniai atskleidė ir suaugusiajam skaitytojui gyvenimą teisingiau ir giliau, nei daugelio autorių ( o ir paties Anderseno) romanai, apysakos, pjesės.
Danijoje pradėjo rinkti pinigus H.K. Anderseno paminklui dar rašytojui tebesant gyvam. Tai buvo negirdėtas daiktas. (Yra tokia Anderseno pasaka "Negirdėtas daiktas" apie įžymų meistrą: "tarp tiek žmonių neatsirado nė vieno, kuris būtų jam pavydėjęs, - o tai iš tikro buvo negirdėtas daiktas !"). Danija vėluodamasi stengėsi atiduoti duoklę savo talentingajam tėvynainiui, kurio ilgai nepripažino ir kurį skriaudė. Turėjo ateiti nauji žmonės, išauklėti Anderseno pasakų kilnumo ir didžiadvasiškumo.








IŠVADOS
1955 m. Londone mano iniciatyva britų Nacionalinė lyga surengė didelę H.K.Anderseno kūrybos parodą. Čia buvo eksponuojami H.K.Anderseno kūrinių vertimai iš 65 šalių. Aišku, trys Baltijos valstybės irgi buvo pristatytos. Lietuviškojo vertimo įžanga kataloge buvo tokia: ''Rinktinės H.K.Anderseno pasakos. Mokinių vertimas. Voronežas 1918''. Šiandien H.K.Anderseno kūriniai išversti į daugiau nei 150 kalbų ir užima antrąją vietą po Biblijos.
Odensės universiteto ir miesto Municipaliteto iniciatyva 1988 metų rugsėjo 12 buvo atidarytas H.K. Anderseno Centras. Tai universiteto padalinys, bet jis glaudžiai susijęs ir su H.K. Anderseno muziejumi, kurio biblioteka yra Centro mokslinės veiklos bazė. Centrą finansiškai remia Danijos Švietimo ministerija, Odensės Municipalitetas, privatūs fondai, verslininkai.
Kol kas tai vienintelė pasaulyje institucija, išimtinai skirta visapusiškoms H.K. Anderseno gyvenimo ir kūrybos studijomis. Čia sukurtos sąlygos ir galimybės Danijos bei užsienio mokslininkams, studentams gilintis į šio rašytojo kūrybinį palikimą. Šiuo tikslu pats Centras skiria po keletą stipendijų (pirmiausia mokantiesiems danų ar kitą skandinavų kalbą, taip pat galintiesiems kalbėti ir skaityti angliškai arba vokiškai), tačiau neretai čia padirbėti atvyksta ERASMUS, NORDPLUS, bei kitų tarptautinių programų dalyviai arba gavusieji kitokią finansinę paramą.
Centras palaiko ir kitokius ryšius su užsieniu, Danijos ambasadas aprūpina medžiaga, reikalinga jų kultūrinėms akcijoms, teikia informaciją pavieniams asmenims ar įvairioms institucijoms. H.K. Anderseno kūrybos vertėjams organizuojami seminarai.
Šiuo metu Centras įgyvendina du mokslinius projektus. Pagal pirmąjį tyrinėjama H.K. Anderseno kūrybos recepcija XIX a. Vokietijoje, o pagal antrąjį kuriama universalaus pobūdžio kompiuterinė duomenų bazė apie H.K. Anderseną. Išskirtinę vietą užima tarptautinių konferencijų rengimas. Pirmoji įvyko Odensėje 1991 metais (yra išleista konferencijos medžiaga), 1995 metais įvyks antroji. O sulaukus 200-ųjų H.K. Anderseno metinių, 2005-aisiais, planuojama Amerikoje surengti pasaulinę konferenciją.

Raktiniai žodžiai

• hansas kristianas andersenas
• anderseno pasakos
• pasakos anderseno