Gyvenimas tremtyje

Tema	Istorija
Tipas	Straipsnis
Aprašymas	1941m. birželio 14 dieną, Stalino paliepimu buvo tremiami žmonės iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Tai buvo siaubingi laikai: prieš išvežti vergauti kai kurie žmonės spėjo ką nors pasiimti, ar drabužių, ar gabalėlį duonos, kai kurie buvo “supakuoti” per sekundę.
Patalpinta	2005-05-08
Parsisiuntė	4339
	Parsisiųsti6 KB

Išsamus aprašymas

Žmones trėmė į Sibirą: Vorkutą, Igarką, Irkutską, Karagandą, Norilską,… Tai buvo lageriai kuriuose žmonės gyveno ištremti į Sibirą. Jie turėjo labai sunkiai dirbti. Lageriuose nebuvo nei patogių lovų, nei krosnies ar kokios nors šildymo priemonės šaltą žiemą. Už darbą gaudavo 300g duonos, bei 3 rublius kuriuos pasigrobdavo žiaurūs rusai. O apie žiemą geriau nekalbėti, nes ten Sibire buvo iki -40 laipsnių celcijaus. Apsirengti jiems neduodavo. Vargšus žmones trėmė dėl to, kad jie buvo išsilavinę, kai kurie turėjo nemažai žemės. Buvo ir partizanų, kaip kitaip vadinamų miškiniais. Jie neturėdavo ko valgyti, tai naktimis eidavo kaimiečių prašyti maisto. Kai kurie duodavo ir maisto, ir drabužių, o kiti net paskųsdavo rusam ir partizanus į Sibirą dirbti išveždavo. Kiti buvo vietoj nušauti.
Tremtinius mušė, nesigailėjo net mažų vaikų, žudė,…Niekam, išskyrus darbininkų gimines jie, tremtiniai nerūpėjo.
Buvo dar trys ar keturios žmonių tremtys į Sibiro platybes. Didžiausia Lietuvos žmonių tremtis buvo 1948m. gegužę. Kad kitų valstybių tautos nesužinotų kad tremiami žmonės dirbti, tai tie trėmimai buvo pavadinti: “Pavasaris”, “Bangų mūša” “Ruduo”.
Tik siaubingajam Stalinui pasimirus palengvėjo šiek tiek ištremtųjų kančios, nors rusai elgėsi su jais kaip tik norėjo.
Pavasariui atėjus kaliniai sugalvojo, kad iš dilgėlių galima sriubos išsivirti, tai prisirinkę ir išsivirę pavalgė. Tai labai pastiprino jų organizmą.
Bet Stalinui dar vadovaujant buvo verčiami ir 6 metų vaikai. Pagrinde jie dirbo druskų kasyklose. Net po 8 valandas per dieną, ir be jokių pertraukų. Jie klijavo maišus druskai pilti. Jiem buvo liepta per dieną suklijuoti 500 maišų, bet pajėgdavo tik 200 maišų. Ir darbo nepadarę negaudavo valgyti. Vaikai buvo atrenkami dirbimui taip: jai pakeli kastuvą- pirmyn dirbti! Druską kasti buvo beprotiškai sunku. Jie dirbdavo ir naktinėmis pamainomis. Po darbo jie vos parvilkdavo kojas namo keliasdešimt kilometrų. Kasykloje atsitikdavo ir tokių dalykų: maišydama moteris druską būdavo tokia nusilpusi nuo maisto trūkumo, kad imdavo ir įkrisdavo į karštą druską. Mirdavo iš karto. Einantis pro šalį prižiūrėtojas sumurmėdavo:
- Nesilaikė saugumo technikos, viena banditka mažiau!
- Betgi išgriebti… ar negalima?- nesuprasdami klausdavo jos bendradarbiai.
- Valys katilą po pusmečio- išims, jei bus kas likę iš kaulų.-tai pasakęs nueidavo žiūrėti tvarkos. Bet dėl tokios mirties niekas nestabdė darbo.
Kai nebebuvo Stalino tremtyje gyvenantys ir dirbantys žmonės sugalvojo išmainyti visą savo turtą į kibirą bulvių, kurias jie pasėjo ir rudeni turėjo didelį bulvių derlių.
Žmonės pasakojo, jog silpniausi buvo vežam, ir nužudomii prie ežero. Nustumdavo nuo skardžio tiesiai į ežerą. silpniausi nepajėgdavo išsigelbėti ir nusirisdavo žemyn. O stipriausi įsikibdavo į šakas ar žoles ir užlipdavo aukštyn, arba po kiek laiko irgi atsidurdavo ežere praradę visas savo jėgas.
1944-1953m. tremtis pasibeldė beveik į kiekvieną šeimą. Taip buvo išvežta 300 000 labiausiai išsilavinusių, kūrybingiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių.

Raktiniai žodžiai

• tremtis
• tremtis i sibira
• sibiro tremtis