Graikų mitologija

Tema	Religija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Žodis “mitas” graikų kalba reiškia žodį apie dievus ir herojus. Gr. m-ja egzistavo daug tūkstantmečių prieš mūsų erą ir baigė savo vystymąsį suirus gimininei bendruomenei.
Patalpinta	2005-05-08
Parsisiuntė	2857
	Parsisiųsti8 KB

Išsamus aprašymas

Įvairūs autoriai skirtingai suvokia ir aiškina pačią mitologiją:
1)prancūzų švietėjai – tamsumo ir apgaulės produktas. 2)F.Šelingas – poetinis simbolis 3) natūralistinė m-kla – mitas atsirasdavo, kai žmogus abstrakčias sąvokas išreikšdavo nurodydamas konkrečius požymius.
Taigi mitai nėra tik naivus nepažintų gamtos jėgų paaiškinimas, o būdami susieti su magija ir ritualais yra gamtos bei socialinės tvarkos kontrolės išraiška. Penkios mitų rūšys: etiologiniai (aiškino vienų ar kitų papročių, įvairių padavimų ar daiktų atsiradimo aplinkybes bei priežastis), herojiniai (susiję su tikėjimu, kad kiekv, padaras turi nemirtingą sielą), metamorfiniai–teogoniai (dievų kilmė), chtoniniai, eschatologiniai, antropogeniniai.
M-jos šaltiniai: iki mūsų dienų išliko daug antikinės literatūros kūrinių, iš kurių galima išskirti siužetus, paveiklus, faktus, liudijančius apie tai, kad gr. m-ja pamažu tapo fiksuota ir sistematizuota.
Beveik visa antik. Literatūra ir meninė (herojinis ir didaktinis epas, drama, lyrinė poezija), ir mokslinė (filosofija, istorija, geografija) pilna mitologinės medžiagos, taip pat – specialūs mitų rinkiniai.
Homero “Odisėja” ir “Iliada”. Čia mitas suvokiamas kaip realybė, neabejojant jo egzistavimu. Dievai čia iš esmės labai panašūs į žmones, tik nesenstantys ir nemirtingi. Jie turi galią keisti savo išvaizdą, dydį, įgyti žmogaus ar bet kurį kitą pavidalą. Žmogus su dievais gali bendrauti tiesiogiai, per tarpininką arba per sapną. Herojai ieško garbės, šlovės, jie nori išgarsėti, tačiau arogantiškas išdidumas, smurtas, nusidėjimas užtraukia dievų pyktį. Tai liudija apie aukštesnį – dievų teisingumą.
Mesiodas “teogonija”, “darbas ir žmonės” (7a.pr.Kr.) pirmas pateikia sistemizuotas m-jos žinias. Dievų geneologija, kosmogoninė sistema.
Lyrikoje (7-5a.pr.Kr.) – alkajas, pindaras, sapfo – mitai nublanksta.
Tragedijos (5a.pr.Kr.) – aischiras, sofoklis, euripidas, - nauji personažai.
Komedijos – Aristofanas – pašaipa iš dievų.
Helenizmas.
Poetai–Teokritas,Bijonas,Moschas.(4-3pr.Kr.)
Kalimacho (3a.pr.Kr.) himnai.
Apolonijus Rodietis (3a.pr.Kr.) – panaudojo mitus apie argonautos (“argonautika”). ir t.t.
Periodizacija: 3 etapai
- ikiolimpinis (chtoninis). Chton (žemė). Šis laikotarpis sutampa su matriarchato epocha, kai visuomenėje svarbiausias asmuo buvo motina. Ikiolimp. Gr.m-ja gyvenimo ritmą suvokė kaip chaotišką ir deformuotą, aplinkiniame pasaulyje įžvelgia nepaaiškinimas aklas jėgas, daiktus. Kaip moteris matriarchate yra šeimos galva, motina, maitintoja, taip žemės yra dievų, demonų ir žmonių gimdytoja. Chton. Laikotarpiu vyravo kelios m-jos formos: 1)fetišizmas – daikto ar reiškinio idėja dar neatsiskiria nuo paties daikto ir turi magišką galią. Ši forma atsirado, kai visuomenė vertėsi daugiausia medžiokle, žvejyba, derliaus rinkimu, jos sąmonė apsiriboja tiesioginiu, jutiminiu suvokimu. Fetišizmo liekanų gausu vėlesniuose mituose. Čia fetišai tampa dievų atribūtais. Pvz. perkūnas ir žaibas – Dzeuso. Buvo fetišizuojami ir žmonės, jų kūno dalys, gentys, visa gamta. 2) animizmas – daikto idėjo žmonių sąmonėje atsiskiria nuo paties daikto. Tada, kai plėtojantis ūkiu imta labiau domėtis daiktų gamyba. M-gijoje dievybė atsiskiria nuo savo apvalkalo (medžio, akmens). Tai jau materiali, pojūčiais suvokiama būtybė, kurios kūnas sudarytas iš žemės, vandens, oro ir ugnies. 3) Totemizmas – gyvuliai šventi. Pvz. Dzeusas – jautis. Hera – karvė.
- olimpinis laikotarpis. Visuomenės patriarcha-tas. Antropomorfinė dievų interpretacija. Atsirado aukščiausias dievas Dzeusas. Olimpe susidaro patriarchalinė bendruomenė. Susidaro naujo tipo dievai, kinta jų funkcijos.Pvz., Atėnė – karo ir išminties deivė, Hera – šeimos ir santuokos globotoja, ir t.t.
Žmogaus ir gamtos santykiai tampa harmoningi. Ankščiau nimfos buvo chaoso simboliai, dabar - miškų, upių, ežerų, laukų deivės.
Yrant gimininei bendruomenei ir atsirandant ankstyviesiems miestams – valstybėms, keičiasi gr. mitų heroika. Negarbingi herojai susilaukia bausmės. Mitai tampa literatūrinio apdovano-jimo objektu, ima neigti patys save.
- helenistinės romėniškos epochos m-jos. Dominuoja metamorfozės – mitai apie pavertimus. Žiloje senovėje sudvasinti ir antropomorfizuoti gamtos daiktai bei reiškiniai, praranda savo mitologiškumą ir tampa gėlėmis, medžiais, aidu. Naiviąją m-ją keičia žmogaus ir gamtos poetizacija.

Raktiniai žodžiai

• graiku mitai
• graiku mitologija
• mitologija