Girniaus žmogus be dievo

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Pasaulyje žmogus iš kitų būtybių išsiskiria tuo, kad jo savimonė aiškiai skiria savęs subjekto, individualybės ar asmens santykį su objektu ,jį supančia aplinka.Tai leidžia žmogui suvokti savo padėtį platesnio horizonto perspektyvoje ir net iškelti klausimą apie savo paties pradžią, prigimtį, tikslą ir kartu savo gyvenimo prasmę tikslo atžvilgiu.
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	1273
	Parsisiųsti16 KB

Išsamus aprašymas

Girnius, save atvirai laikydamas katalikiškos pakraipos mąstytoju , mano, kad žmogus klausdamas apie savo , pasaulio prasmę, pagrindą , besąlygiškai atsiremia į Dievo klausimą,nes Jis “yra visos būties versmė ir žmogiškosios egzistencijos galutinė prasmė “ .(11 p.J.G.’Raštai’2t) “ Dievo klausimas nėra tik teorinė problema. Tai klausimas, kurio vienoks ar kitoks atsakymas žmogui reiškia pagrindinį nusistatymą, kaip vertinti pasaulį ir gyvenimą “.( 24p. J.G.); “ Ieškant savęs paties”, tuo pačiu ieškoma ir Dievo”(76p.J.G.) “Ne atskiruose moksluose ,o filosofijoje sprendžiamas pagrindinis klausimas: yra Dievas ar nieko nėra už patirtinės tikrovės? Dievo klausimu išsiskiria pagrindinės filosofijos srovės “(194 p. J.G.); “Yra Dievas. Teisinga jį teigti, klaidinga - neigti. Doktriniškai teizmas ir ateizmas yra nelygstamos tiesos ir klaidos priešybė”(452 p. J.G.) Šiais postulatais ir yra paremta Juozo Girniaus egzistencinė filosofija, kuri išsiskiria savo bekompromisišku teizmu. Tačiau tai nėra dogmatinis teizmas, bet egzistencinis. Todėl tik sąlyginai galėtume priskirti šį mąstytoją “teizmo mokyklai “, jei tokia būtų.

TEISTINĖS IR ATEISTINĖS NUOSTATOS IŠSISKYRIMAS

Kiekvienas asmuo turi savo santykį su Dievu arba be Dievo ir tai atitinkančias teizmo ir ateizmo teorijas. Šie du neišvengiami pasirinkimai, kurie mąstytojo bekompromisiškai griežtai apibrėžiami be kitos galimos alternatyvos (113 p.) sudaro viso J.Girniaus nagrinėjamos problematikos pagrindą.Tokiu būdu susikūrus problemos lauką daug sumaišties įneša teistinio ir ateistinio pasirinkimo skirtingi lygmenys:teorija ir praktika. “Nors paprastai laikoma, kad vienaip ar kitaip atsakius į savo prasmės klausimą atitinkamai pagal tai ir gyvenama, vis dėlto gyvenimo situacijų įvairovė dažnai neatitinka žmogaus apsisprendimo.Dar didesnė įtampa kyla, kai teistas ir ateistas bando vienas kitam parodyti savo pasirinkimo teisingumą.
Tačiau iš šio nevienareikšmiško problemos pasidalijimo kylančią įtampą mąstytojas pabando išspręsti. Pirmiausiajis pastebi, nors ir skiria tikintįjį ir netikintįjį Dievu neperžengiama teizmo ir ateizmo bedugnė,bet lieka bendražmogiškas tiesos rūpestis, lygiai tiek pat svarbus ir pirmajam, ir antrajam.Todėl”teizmo ir ateizmo priešybė neturi būti paverčiama pačių tikinčiujų priešybe”,nors tai “idėjinė kova”,bet joje “bendrai jungiamasi už tiesą ,o ne vienų prieš kitus”(J.G.15 p.) Kodėl tad ši kova taip ilgai užsitęsė ir vargiai leidžia manyti, kad kada nors baigsis? Kodėl vienos stovyklos šalininkai nepatiki kitų įrodinėjimais argyvenimo pavyzdžiais , gi tiesa anot filosofo , yra tik viena apie Dievo buvimą? Girnius nurodo keletą priežasčių. Pirmiausia priešingų pusių dialogą trukdo išankstinis įsitikrinimas savo teisingumu bei savo priešininkų klaidingumu negu “sielojamasi pačių tiesa”(17 p. J.G). Neretai naudojamos netinkamos priemonės, kurios nesiderina su “kovos už tiesą prigimtimi”(15 p.J.G.) -Kaip istorija rodo dažnai čia įveliami politiniai ketinimai. Kita priežastis, kai principiniai idėjinės kovos klausimai pakeičiami “istorinių kalčių” medžiokle”(16 p.J.G.) Be to Dievu netikintiesiems “Nelygstamos Būties” klausimą sunku prieiti,nes pastarieji atsidaužia į blogio problemą (18 p. J.G.)Tai pasirodo turbūt sunkiausiai išsprendžiamas dalykas , suvokiant Dievą kaip absoliutų gėrį. Galiausiai nusilenkdamas savo pagrindiniam postulatui mąstytojas spėja, kad tikriausiai tiesos rūpestis , arba žmogaus “ vidinis ilgesys” , neatveda prie Dievo tuo atveju, jei jis yra prievarta užgniaužiamas(19 p.J.G.) Kad ir kiek ilgai žmogus beklaidžiotų tiesos paieškoje, jei atviras tiesai , vis vien ją turėtų atrasti. Kiekvienas tiesos atžvilgiu neša asmeninę atsakomybę.

DIEVO BUVIMO ĮRODYMŲ REIKŠMĖ

Anksčiau buvo pastebėta , jog Dievo problema sprendžiama skirtinguose lygmenyse, nes pats žmogus yra nevienalytė būtybė. vienas iš sprendimo būdų yra bandyti intelektu pagrįsti Dievo būtinumą,kurį pateikia krikščioniškosios minties tradicija. Kaip ir daugelis kitų mąstytojų, J.Girnius labiau remdamasis E.Kantu vien racionaliai pagrįstuose Dievo buvimo įrodymuose pastebi prieštaravimą pačio įrodymuose tikslo atžvilgiu. J.Girnius siūlo kartu neatmesti ir racionaliųjų įrodinėjamų,kadangi šie pasitarnauja Dievo,kaip “Nelygstamos Paslapties”, atskleidimo priemonė(24 p.J.G.) Santykis tarp žmogaus ir Dievo galiausiai remiasi tikėjimo aktu ir todėl “Nelygstamosios Būties” “pažinimas yra ir išpažinimas”(ten pat) Taigi išpažinimas neįvysta be pažinimo,tik čia svarbu turėti galvoje ,kad toks pažinimas visada greičiau lieka negatyvus (ten pat). “ Racionalinį šių klausimų apie Dievą nuveikia tik egzistencinis įsitikrinimas , kurį teikia žvilgsnis į žmogiškąsias sielos aspiracijas, liudijančias žmogaus paskirtį”(230 p.J.G.) Šiuo atveju svarbu atskirti mokslinį argumentavimą nuo teistinio.Pirmasis taip pat yra “pažinimas” , tampantis “pripažinimu” tų faktų , kurie tiriami patirtinėje tikrovėje. Mūsų pačių santykis mokslinio pažinimo atžvilgiu yra būtinas,privalo būti besąlygiškai priimtas. Tačiau toks “pripažinimas”faktų yra abejingas,nes neturi didesnės reikšmės mūsų egzistencijai (24 p.J.G.). Dievo “pažinimas“ kaip “išpažinimas” nėra objektyvus , kartu būtinas , bet jo atžvilgiu žmogus negali likti abejingu (ten pat).
Taigi filosofinis Dievo ieškojimas suderintas su tikėjimu gali garantuoti tikinčiojo svarstymų sėkmę. Tikėjimas ir suvokimas vienas kitą papildo(tačiau pastarasis negali virsti specialiųjų mokslų pagrindu(194 p.J.G.) Šia prasme filosofinis ieškojimas visada yra kažkiek skatinamas tikėjimo. Tik šis tikėjimas greičiau yra tiesos galimybe, jos egzistavimu . J.Girnius mano ,kad yra svarbu įtikėti į pačią tiesą, jos turinį,kuri yra visa ko pagrindas-Dievas.Tai būtų tikrasis tikėjimas.

ŽMOGUS BE DIEVO KAIP DIEVO LIUDIJIMAS.

“Nors vienokia ar kitokia savęs samprata negali neveikti žmogaus etinio nusistatymo”(453p. J.G.),žinojimu,pripažinimu grįsti Dievo buvimo įrodymai teisto ir ateisto dialoge neturi tiek daug prasmės .”Retai žmogus praranda tikėjimą ar atsiverčia į Dievą sverdamas įrodymus, abstrakčiai filosofuodamas. Paprastai Dievui prarasti ar jam atrasti lemenčio paskatos yra vienokia ar kitokia gyvenimo patirtis pačių žmonių tarpe”(461 p.). Sekdamas egzistencine filosofija mąstytojas tvirtina, kad tikrasis žmogus pasirodo stovėdamas prieš “nenuveikiamąsias žmogaus egzistencijos ribas”, kaip kančia, liga, senatvė, ypač mirtis (27 p.).Tokiose kritinėse situacijose labai aiškiai iškyla nemirtingumo ir tyrumo ilgesys, nepriklausomai nuo išankstinio apsisprendimo, ar šis jausmas nukreiptas į Dievą ar ne (28 p.).Šio fakto negali niekas paneigti ar abejingai palikti. Todėl neišvengiamai yra būtinas paaiškinimas. Tikinčiajam atsakymas aiškus - tai ilgesys, gimęs, kad galutinai sujungtų su Dievu. Netikintysis bando šį faktą aiškinti apeidamas Dievo sąvoką. Svarbu pabrėžti, kad “Žmogaus be Dievo” autorius, analizuodamas įvairių ateistinių srovių pastangą paaiškinti minėtąją egzistencinę laikyseną be Dievo, stengiasi parodyti jų neišbaigtumą. Akivaizdžiai paaiškinęs ateistinio nusistatymo trūkumus, J. Girnius tikisi sutvirtinti teistinę poziciją. Anot jo, “Žmogaus be Dievo”veikalo pagrindinė mintis yra tai, kad “žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada , kai jį neigia”(27 p. J.G.)
Arba kitaip formuluodami autoriaus paslėptą mintį,jog ateistas gyvenime vis dėlto lieka atskyręs savo pasaulėžiūrą nuo kasdienybės , nes pats nemirtingumo ar tyrumo ilgesys turėtų prieštarauti jo apsisprendimui.


TEISTINIS APSISPRENDIMAS AMŽINYBĖS ILGESIO PERSPEKTYVOJE.

Amžinybės akistatoje išsiskiria dvi ateizmo pakraipos :natūralistinė (124 p.) ir humanistinė (163 p. J.G.) Pirmoji, labiau senojo ateizmo, kryptis aktyviai neigia bet kokias pastangas kalbėti apie Dievą , metafiziką,amžinybės galimybę. Mirtį laiko gamtos faktu ir dėl to pats žodis “amžinybė” yra beprasmis , iliuzinis(196 p. J.G). Tokio tipo ateistai pagrindiniu savo uždaviniu laiko žmogaus išlaisvinimą iš teologinių iliuzijų ir todėl istorijoje marksizmas bandė religiją pakeisti socialistinės visuomenės santvarkos utopija (162 p.J.G.). Pastarąjį galima vadinti “proletariatiniu ateizmu”. Tačiau krikščioniškajai tvarkai aktyviai priešinosi ir “buržuazinis ateizmas”,išiskleidęs istorijoje demokratinės santvarkos, laisvo ūkio pagrindu (196 p.J.G.) J.Girnius taikliai pastebi, kad abi santvarkos vietoj amžinybės ilgesio žmogaus viduje stabais bandė paversti;Techniką, Ekonomiką ir politiką (ten pat). Tikėjimas į amžinybę buvo redukuotas į tikėjimą pažanga ,kad sukurtos ekonominės politinės struktūros padarys žmogų laimingą. Tokiu būdu remiantis pozityvizmu,technika metafizika buvo greičiau paversta fizika.Tačiau vardan socialinių, ekonominių ar politinių struktūrų buvo užmirštas žmogus-čia, anot mąstytojo,pagrindinė pirmųjų ateistų ideologų klaida.Ne visuomeninių vizijų aistra, bet asmeninė mirtis žmogų labiau jaudina(197 p.J.G.).
Ankstyvojo ateizmo forma gan agresyvi ,todėl šioje perspektyvoje žymiai , patogesnė antroji- humanistinio ateizmo kryptis.Pastaroji žiūri į mirtį kaip į žmogausegzistencijos faktą ir jo neignoruoja. Kadangi šios pakraipos autoriai labai dažnai svarsto mirties problemą ir todėl jų atsakymai skamba gan įtikinamai, J.Girnius pabando juos sukritikuoti radikaliai keldamas klausimą: “ Ar aš kuris pasaulyje esu taip pat mirtingas kaip visos gyvosios būtybės, baigiu mirtimi savo egzistenciją, ar ne?”(31 p. J.G.) Šitaip suformuluotas klausimas daugelio šios ateistinės pakraipos autorių atsakymus pastato į abejotiną poziciją.Atsakymas tegali būti taip arba ne,bet pastarieji bando surasti tarpinį variantą-įprasminti mirtį be pomirtinio gyvenimo. Iš filosofojos istorijos išsiskiria tokie trys bandymai:1.)slėpimasis nuo mirties ; 2.) atviros mirties sutikimas ; 3.)mirties suvokimas beprasmybe (197 p.)
Pirmąjį atvejį atstovauja A.Schopenhauer’io filosofija. šis mąstytojas, sekdamas rytų filosofinėmis koncepcijomis,pabando žvelgti į mirties fenomeną iš visuotinybės horizonto, ir daro išvadą ,kad nemirtingumo tiesa iš tiesų slypi gamtoje. Nors individas miršta , tačiau jo idėja,esmė, rūšis neišnyksta amžiais. Todėl rūšiai mirtis tėra tik atskiro individo užmigimas. Nors čia Schopenhaueris visiškai nutolsta nuo senųjų ateistų , atkreipdamas dėmesį į mirties prasmę, tačiau socio-ekonominė visuotinybė čia greičiau pakeičiama gamtine idėjine. J.Girnius tokiai “rūšinei “ amžinybės sampratai oponuoja teigdamas, kad jau yra daug rūšių, išnykusių iš pasaulio. Taip pat anksčiau cituotame J.Girniaus klausime pabrėžiamas įvardis aš -individo likimas yra jam pačiam svarbesnis už jo rūšies.”Tikrąja realybe laikyti tik idėjas yra neteisu ,nes abstrakti esmė dar nesudaro būties.Esmė peržengia į būtį tik per egzistenciją.”(204p.J.G.).Egzistencija apčiuopiama individualiai.Todėl šioje problemoje autoriui žymiai artimesnis M.Heidegger’io mąstymo būdas , išlaikantis individualią atvirybę mirčiai(205-212p.)Tokiu būdu Heidegger’io filosofijoje pats žmogus tampa “mirtine būtimi”.Tai egzistavimas laike , kiekvienos žmogaus gyvenimo akimirkos santykis su mirtimi, o tai reiškia būti esmiškai baigiamai.Taigi čia mirtis nėra beprasmiškas gyvybės nutraukimas,bet ruošimasis ryžtis mirti. Ir žmogus ,sekant Heidegger’iu , turi tokią mirties sampratą įsisąmoninti , ką reiškia pradėti tikrai egzistuoti.Vis dėlto, nors ir labai pagarbiai priimdamas M.Heidegger’io mąstymo būdą, J.Girnius mato joje neišbaigtumą. J.Girniaus mirties kontekste M.Heidegger’is sustoja būtent toje vietoje , nuo kurios akivaizdžiai pasimato teistinės minties apie pomirtinį gyvenimą,perspektyva.Todėl sustojimas galutinai palieka amžinybės ilgesį be pagrindo. Komentuodamas vėlyvesnius M.Heidegger’io raštus,prideda,jog šio mąstytojo žmogaus “būties giesmė”virstų beprasmiška “skundo aimana” kančios akivaizdoje , jei nebūtų Dievo , kaip amžinosios Būties.J.Girnius ištikrųjų turi omeny ,jog mirčiai atvirybė -jos “žmogiškasis peržengimas”, įmanomas per tikėjimą Dievu(225 p. J.G.) Čia galima prisiminti ir jo kritiką.A.Malraux atžvilgiu : “Ne vienokia ar kitokia kūryba , o aš pats stoviu prieš mirtį /../Esu savo būties gelmėje daugiau negu visa, ką pasaulyje pasiekiau, ir todėl negaliu negaliu pasitenkinti tik kūrybinių laimėjimų reliatyviu išlikimu”(31 p. J.G)
Šia chrestomatinių autorių analize mąstytojas aiškiai parodo, kaip vienu ar kitu pavidalu amžinybės ilgesys pasireiškia žmogaus sąmoningoje veikloje. Ir jei kas nors banndytų tai aiškinti kaip mitine liekana žmogaus sąmonėje., J.Girnius tiksliai atkerta jog mitine liekana jokiu būdu negali būti laikomas pats ilgesys,o tik jo “mitinis” supratimas (28 p. J.G.) Taigi žmogus atviras išnykimo grėsmei,jausdamas egzistencinę prasmės būtinybę turi besąlygiškai apsispręsti ir už dieviškosios Būties egzistavimą , nes neigiamas apsisprendimas palieka amžinybės ilgesio atžvilgiu žmogų be prasmės pagrindo. J.Girnius pripažįsta ,kad šis klausimas vis tiek galiausiai lieka atviru, nes amžinybės suvokimas protu-per abstraktus, o patyrimas - neįmanomas (230-231 p. J.G.) Tačiau mąstytojas įsitikinęs, kad tas nepaprastas jausmas yra pakankamas pagrindas suvokti Dievo buvimą.
Svarbu atsiminti J.Girniaus artumą Marcel’io mąstymo būdui . Pastarojo minties centre taip pat stovi žmogiškasis jausmas-meilė. Todėl mirties perspektyvoje “mylėti , tai sakyti - tu nemirsi”(239 p. J.G.)Šitaip kitų meilė kaip priešpastatymas mylėti save, suteikia nemirtingumui svariausią pagrindą. “Be meilės pasaulis iš tiesų yra mirties pasaulis, kuriame ir mirtis praranda savo reikšmingumą”(240p. J.G.) Meilė nemąstoma kaip “uždara sistema”, bet kaip nuoroda į visuotinę bendriją, kuri galiausiai remiasi į nelygstamąjį Tu(239 p. J.G.) , t.y. į Dievą.


TEISTINIS APSISPRENDIMAS TYRUMO ILGESIO PERSPEKTYVOJE

19a. kilęs ankstyvasis ateistinis materializmas ne tik mirtį , bet ir žmogų buvo pavertęs gamtiniu faktu. Žmogus kaip gamtos, socialinių dėsnių funkcionavimo elementas .Laisvė , kaip “įsisąmoninta būtinybė” nėra toji laisvė ,kai tiesa žmogų padaro laisvu. J.Girnius , aišku , tvirtai gina pastarąją-krikščioniškąją poziciją(240p. J.G.) pirmasis žmogiškasis aktas yra save suvokti kaip dvasinę būtybę, nepriklausomą nuo materialinio prado. Tuo jis save išskiria iš gamtinių būtybių tarpo, gamtinio determinuotumo(81 p.J.G.) Toliau žmogus veikia sąmoningai. Ši veikla taip pat liudija jo savarankiškumą gamtinės aplinkos atžvilgiu,nes savo veikloje remiasi dorovinėmis normomis (82-83p. J.G.) Realizuodamas savo apsisprendimus , žmogus ne tik sėkmingai veikia , bet ir prasižengia.Piktnaudžiaudamas savo laisve , nusikalstu ne tik artimiesiems, bet lygiai ir sau pačiam”(77p. J.G.) J.Girnius klausia kiek turi reikšmės kaltė žmoguje, “kuriam sąžinė tokia pati mitinė liekana kaip ir Dievas..ar iš vis kaltę gali justi žmogus, jei nėra bešališko teisėjo , aukštesnio už žmogų ?(132 p. J.G.) Gi žmogus bet kokioje situacijoje galėtų pateisinti savo nekaltumą. Neišlaikydamas kankinamo kaltės jausmo , pasmerkiančio žmogų kaltės vienatvei, kiekvienas herojus jo trokšta atsikratyti: primeta kaltę kitiems , ieško viešų atgailos būdų ar trokšta Dievo tiek ,kad tas bent būtų kalčių atleidėjas.Blogio egzistavimo argumentas yra tapęs kertiniu prieš krikščionybę, todėl mąstytojas į tai kreipia daugiau dėmesio.Atsakymas labai paprastas; “Jei dievo nėra , tai visi jam taikomi priekaištai atsigręžia į žmogų ir jis turi prisiimti atsakomybę už blogį pasaulyje”.Nors vėl autorius pripažįsta , kad kaltės problema lieka atvira tačiau stengiasi parodyti teistinio apsisprendimo didesnį užbaigtumą . Tuo būdu teisto tikėjimas į aukštesnę už jį būtybę atrodo pagrįstas, nes tada kaltės yra ne tik prieš žmones , bet ir prieš Dievą. “ Ar pati kaltės sąmonė liudytų tyrumo ilgesį, jei mano matas nebūtų Nelygstamas Gėris?”Šis girniškas klausimas savyje talpinair atsakymą. Šitaip išsprendžiama blogio problema, o taipogi netikinčiųjų ieškojimai kaltės akivaizdoje . Jų nusigręžęs gyvenimas neliudija Dievo nebuvimo, priešingai , jis liudija Dievo moralinį liudijimą.

JUOZAS GIRNIUS - DIALOGO MOKYTOJAS.

“Žmogus be Dievo buvo rašomas šio šimtmečio 5-tame ,6-tame, 7-tame dešimtmetyje išeivijoje, kuri autoriui buvo labiau tremtis, kai tėvynė buvo okupuota svetimos šalies, kai pastaroji ne tik užgniaužė tautos dvasią, bet svarbiausiai agresyviu būdu skleidė ateistinio (antiteistinio) pseudohumanizmo diktatūrą. Iš kitos pusės grėsmė telkėsi Vakarų kraštuose per technikos suabsoliutinimą.Todėl parašytoji knyga yra plačiai pagrįstas skatinimas, nukreiptas pirmiausia į krikščionį, teizmo ir ateizmo dramoje savo gyvenimu liudyti Dievo buvimą. Ir šis liudijimas yra žmogiškosios meilės, atidžiai įsiklausantis į pašnekovo vidinę būseną. Todėl, kaip pastebėjome, J.Girnius jaudinančius žmogaus apsisprendimą atsakymus pateikia dažniau klausimo forma.
Spręsdami iš šalies galėtume papriekaištauti, kad pripažindamas kitų žmonių nuoširdžius įsitikinimus, pats mąstytojas dialogą su savo klausytoju veda būdamas tvirto teistinio apsisprendimo pozicijoje: ”Yra Dievas. Teisinga jį teigti, klaidinga - neigti “(452 p.). Bet turbūt šis filosofinis tvirtumas “spekuliatyvioje” plotmėje buvo neišvengiamas, norint laikmečio laikmečio įtampoje išgriauti beprasmiškas visokių rūšių “izmų” sienas, kurios dar ir dabar kiršina ir skaido skirtingus žmones, tautas, deja, ir pačio žmogaus vidinį gyvenimą.

Raktiniai žodžiai

• zmogus be dievo
• juozas girnius
• žmogus be dievo