geopolitika

Tema	Politologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Geopolitika ir politinė geografija savo skambesiu atrodo labai panašios disciplinos. Jų pavadinimus sudaro tos pačios sudedamosios dalys – geografija ir politika. Tačiau anaiptol jų nereikia vienodinti. Geopolitika ir politinė geografija, kad ir turinčios bendras siejamąsias, yra skirtingos mokslo šakos. Jų apibrėžimų yra daug ir šiame darbe stengsiuosi išskirti šių šakų esminius bruožus, panašumus ir skirtumus.
Patalpinta	2005-05-08
Parsisiuntė	9200
	Parsisiųsti16 KB

Išsamus aprašymas

Geopolitinėje literatūroje nuolat išryškėja politinės geografijos ir geopolitikos dichotomija, kuri vis dėlto labiau atspindi geopolitikos kaip metodo ir termino evoliuciją, o ne šių disciplinų priešpriešą. Nesigilinant į šių terminų niuansus ir turint galvoje, kad egzistuoja šimtai politinės geografijos ir geopolitikos apibrėžimų, akcentuojame tai, kad politinė geografija tyrinėja, kaip geografinės sąlygos gali daryti įtakos politiniams procesams. Taigi politinė geografija daugiau paiso objektyvių faktorių, kurie gali lemti vienokius ir kitokius politinius sprendimus. Geopolitika, priešingai, akcentuoja subjektyvųjį faktorių, t. y. nagrinėja, kaip valstybė, tauta, ar atskira politinė institucija, vykdydama savo politiką, išnaudoja konkrečias geografines sąlygas arba teritorinę erdvę apskritai. Tai yra politinio subjekto, siekiančio tam tikrų politinių tikslų, politikos konstravimas, atsižvelgiant į geografinius faktorius. Šiuo atveju labai svarbus tampa politinio organizmo (valstybės, tautos, institucijos) dinamizmas, siekimas daryti įtakos tarptautinei politikai ir kariu keisti geografines sąlygas, panaudojant kitus politinius, socialinius ir ekonominius svertus.
Pasak prancūzų geopolitiko Yves'o Lacoste, geopolitika identifikuoja ir analizuoja konfliktų fenomenus, gynybines ir puolamąsias su teritorijų valdymų susijusias strategijas, kovą dėl įtakos sferų geografiniame (tiek fizinės, tiek visuomeninės geografijos) kontekste, nagrinėjant konfliktų priežastis ir atsižvelgiant į istorines tendencijas. Geopolitika be istorinės refleksijos apskritai negalima, nes geografinių sąlygų politinė interpretacija (politinės geografijos aspektas) ir geopolitinių tendencijų kaita įmanoma tik istoriniame kontekste.

Geopolitikos ir politinės geografijos sąlytis ir sankirta


Geopolitika tiria šalių, tautų, kultūrų, civilizacijų ir religijų vystymosi dėsningumus.
Geopolitika yra politologinė teorija, atsiradusi XIX - XX amžių sandūroje, kuri teigia vyraujantį geografinių sąlygų poveikį visuomeniniams - politiniams procesams. Dažnai laikoma politinės geografijos sinonimu ir socialinės geografijos dalimi.
Geopolitikos sąvoką įvedė švedų mokslininkas Rudolf Kjellén (1864-1922) Pirmojo pasaulinio karo metu.
Iki Pirmojo pasaulinio karo ir tuoj po jo vyravo idealistinės nuotaikos, demokratinės santvarkos, žmogaus ir tautų teisių idėjos. Kaip tik tuo metu valstybės pradeda suvokti viena kitą kaip suverenius darinius ir pripažinti jų teisę egzistuoti. Valstybės nebesiekia ekstrapoliuoti savo tvarkos visam pasauliui, o pradeda skaitytis ir su kitų panašių į save darinių egzistavimu.
Tačiau neužilgo kyla nusivylimas demokratišku valstybės valdymo modeliu. Imama abejoti individų įtakos valstybei svarba. Peržiūrimos ir taikaus valstybių koegzistavimo idėjos. Būtent šioje atmosferoje iškyla geopolitinis pasaulio aiškinimas kaip atsvara socialiniam. Jis propagavo determinizmą, pagrįstą valstybės teritoriniais veiksniais bei jos geografine padėtimi. Šis požiūris atitiko nusivylimo demokratija nuotaikas ir tuo pasitarnavo autoritariniams režimams. Ne veltui geopolitinės studijos ypač suklestėjo tarpukario Vokietijoje.
Geopolitika yra ne tik akademinė disciplina, tai - platesnis socialinis ir politinis reiškinys. Egzistuoja 1) formalioji, 2) praktinė ir 3) populiarioji geopolitika. Kiekviena iš šių geopolitikos rūšių turi savo kūrėjus, skleidėjus ir auditorija.
Formalioji geopolitika yra kuriama ir tarpsta vadinamosiose valstybių „saugumo bendruomenėse" (specializuoti akademinių institucijų padaliniai, strateginiai tyrimo institutai, spectarnybos). Šios institucijos vykdo 1) fundamentaliuosius, 2) normatyvinius ir 3) taikomuosius geopolitinius tyrimus.
1) Fundamentalioji, arba teorinė, geopolitika tiria politinio erdvės pasidalijimo priežastis ir pasekmes. 2) Normatyvinė geopolitika ieško optimalių vienos ar kitos šalies arba regiono egzistavimo sąlygų. Su normatyvine geopolitika tiesiogiai yra susiję 3) taikomosios geopolitikos tyrimai, kurie siekia sukonstruoti geopolitiškai įsisąmonintą ir pagrįstą užsienio ir vidaus politiką bei pateikti rekomendacijas pasirenkant konkretų valstybės užsienio ir vidaus politikos kursą.
Formaliosios geopolitikos auditorija - valstybės užsienio politikos ir saugumo sistemos institucijų biurokratija, politinių partijų lyderiai ir valstybių vadovai, kurie praktiškai įgyvendina valstybės užsienio ir vidaus politiką. Politikos vykdymo proceso metu vienos formaliosios geopolitikos sąvokos, teiginiai, rekomendacijos ir strategijos priimamos, kitos ignoruojamos, dar kitos - iškraipomos.
Praktinė geopolitika - konkretaus valstybės geopolitinio kurso vykdymas ir kontrolė. Praktinė geopolitika formuoja formaliosios geopolitikos tyrimų kryptis, uždavinius ir daro įtaką populiariajai geopolitikai. Populiarioji geopolitika yra diskurso apie galią erdvėje apraiška masinėje kultūroje. Populiarioji geopolitika daro įtaką praktinei ir formaliajai geopolitikai išryškindama vienų ar kitų temų aktualumą, taip skatindama politikus užsakyti ir skirti lėšų fundamentaliesiems ir taikomiesiems geopolitiniams tyrimams.
Apie politinių sprendimų ir valstybių ar tautų geografinės padėties sąsajas buvo diskutuojama nuo seniausių laikų, tačiau išsamesnės teorinės sistemos apie geografinės, erdvės reikšmę valstybių istorijai pradėtos kurti tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje.
Kaip tik šiems esminiams geopolitinės raidos pokyčiams apibrėžti ir sukurta geoistorijos disciplina.
Geoistorija skirta suformuoti geopolitinį vertinimą, atsižvelgiant į bendrąsias globaliosios istorinės, kultūrinės ir civilizacinės raidos tendencijas. Geoistorija ieško istoriškai susiklosčiusių demografiniu, geografiniu, geopolitiniu požiūriu stiprių civilizacijų ar apskritai politinių - kultūrinių junginių (valstybių, valstybių blokų) sklaidos dėsningumų.
Geostrategija, išvestinė geopolitikos disciplina, suvokiama kaip politinės valdžios, civilinių ir karinių resursų sutelkimas, siekiant realizuoti ilgalaikius geopolitinius tikslus. Kitaip sakant, tai yra savo „strateginės erdvės" kūrimas tarptautinėje politikoje. Geostrategija savo mastu gali būti globali, regioninė arba pritaikyta atskiroms šalims (lokalinė). Pagal savo pobūdį geostrategijos yra: sausumos, jūros, oro ir kosmoso.
Geoekonomika (sudėtinės geoekonomikos dalys yra geofinansai, geoenergetika, geokomunikacija, geotechnologijos ir kt.) tiria tiek valstybių, tiek ir tarptautinių korporacijų konkurenciją dėl tarptautinio darbo pasidalijimo ir rinkų kontrolės. Geopolitika nagrinėja santykį, susiklostantį tarp homo politicus, istorijos ir erdvės, o viena iš geopolitikos disciplinų - geoekonomika - bando sujungti homo economicus, isloriją ir erdvę. Geoekonomikos tyrimo objektas ypatingas tuo, kad neformaliems geoekonomikos subjektams (individams, bendrovėms, korporacijoms, interesų grupėms ir pan.) suteikiama tiek pat reikšmės, kaip ir atskiros valstybėms ar jų aljansams.
Apibendrinant galima teigti, kad geopolitika - tai galios transformacija erdvėje. Turint omenyje atskirus geopolitikos objekto dėmenis, ją galima apibūdinti kaip santykį, kuris nusistovi tarp galios, tarptautinių santykių ir geografinės aplinkos.
Geopolitinės mąstysenos prielaidos – pasaulio kaip visumos suvokimas bei priežastinių ryšiu tarp valstybių geografinės padėties ir jų socioekonominės, politinės bei kultūrinės sanklodų postulavimas. To suvokimo istorinė raida skirstoma į du pagrindinius etapus (dvi paradigmas): 1) geografinis determinizmas (nuo XIX a. pab.); ir 2) priežastinis pliuralizmas (biheviorizmas, posibilizmas ir globalizmas) (nuo XX a. vid.).
Pirmajame etape tiek britas H. Mackinderis, tiek vokiečių (F. Ratzelis, K. Haushoferis), tiek amerikiečių (N. Spykmanas, S. Cohenas) geopolitikai teigė, kad Žemės rutulio geografinės ypatybės determinuoja tarptautinės politikos raidą ir dabartinę tarptautinės sistemos sanklodą. Geopolitikos klasikai pastebėjo, kad didžiausi Žemės rutulio sausumos plotai yra Eurazijos kontinente ir Afrikoje. Visi kiti kontinentai yra tik salos. Geografinio determinizmo atstovai teigia, kad toks pasaulio vandens ir sausumos išsidėstymas nuo pat geografiniu atradimų pradžios daro įtakos valstybių elgesiui siekiant dominuoti pasaulyje.
Antrajame etape geografiniam determinizmui oponuoja biheviorizmas, posibilizmas ir globalizmas. Įvairūs autoriai, kurių popuriai būtų priskirtini šiai „priežastinio pliuralizmo“ paradigmai, teigia, kad šalia geopolitinio veikėjo, t. y. pasaulinio hegemono ar dominuojančių valstybių, yra būtina naudoti jų aplinkos ir santykio tarp dominantų ir jų aplinkos sąvokas kaip papildomus geopolitinės analizės objektus bei aiškinimo veiksnius. Susidariusioje triadoje veikėjas - aplinka - santykis geopolitinis veikėjas praranda absoliutaus poveikio galią. Piuralistų įsitikinimu, valstybių galią geografiniai veiksniai lemia labai nedaug. Jie yra reikšmingi sąveikoje tik su politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis bei psichologinėmis valstybių gyventojų charakteristikomis.
Pliuralistų koncepcijos pabrėžia didžiųjų valstybių aplinkos galimybes. Kitaip tariant, greta geografinių faktorių nulemtos tarptautinės sistemos, kurioje veikia tik didžiosios valstybės, atsiranda mažų valstybių ir nevalstybiniu veikėjų geopolitika. Kaip tik šio veiksnio įsisąmoninimas leido atsirasti geopolitinio kodo sąvokai. Potencialiai geopolitiniu veiksniu gali tapti kiekvienas politinis subjektas: mažosios valstybės, nevyriausybinės organizacijos, transnacionalinės korporacijos ir t. t.
Geopolitinis kodas. Politologiniame diskurse šis terminas suvokiamas kaip geografinių, geopolitinių ir geostrateginių prielaidų visuma, į kurią atsižvelgia politinė valdžia formuodama savo užsienio ir tarptautinę politika. Geopolitinis kodas apima nacionalinių interesų apibrėžimą, užsienio grėsmių nustatymą, jų prevenciją ir neutralizavimą. Tai akademinė kategorija, kuria, vartoja tam tikra visuomenės dalis, t. y. mokslinis, politinis ir ekonominis elitas. Geopolitinio kodo sąvoka gali reikštis dviem formomis:
1) kaip mokslinio tyrimo metodas, kuriuo identifikuojami atskirų salių ar regionų geopolitiniai savitumai ir geostrateginės raidos galimybės,
2) kaip tam tikros valstybės ar bet kurio kito geopolitinio subjekto būdas sisteminti geopolitines tendencijas ir tai tiesiogiai pritaikyti realios užsienio bei tarptautinės politikos reikmėms.
Globali geopolitinė tvarka. Geopolitinių kodų visuma suponuoja tam tikrą pasaulio tvarką, t. y. hierarchinę geopolitine sistemą. Šios sistemos svarbiausi elementai yra globaliniai, regioniniai ir lokaliniai geopolitiniai kodai, lemiantys geopolitines ir geostrategines valstybių raidos tendencijas. Vienas kitam prieštaraujantys geopolitiniai kodai, ypač tarp šalių, turinčių teritorinį sąlytį, paprastai tampa politinių ir karinių konfliktų priežastimi, o koherentiniai kodai sudaro sąlygas patvarioms valstybių sąjungoms. Valstybių geopolitiniai kodai nebūna atskirti vienas nuo kito, todėl jų visuma sudaro pasaulinę geopolitinę tvarką.
Geopolitiniai veikėjai ir geopolitiniai centrai. Valstybės, kurios turi globalinius arba regioninius geopolitinius kodus, yra geopolitiniai veikėjai, nes jos turi galimybes ir valią veikti procesus už savo sienų. Valstybės arba regionai, neturintys nei ypatingo potencialo, nei nacionalinių aspiracijų, tačiau užimantys geopolitiniams veikėjams svarbią geostrateginę padėlį, yra geopolitiniai centrai. Visos kitos valstybės yra tik geopolitinių veikėjų įtakos objektai ir rungtyniavimo arena.
Valstybinė tapatybė. Geopolitinis kodas yra griežtesnė dimensija už geopolitinę tapatybę ar geopolitinę orientaciją. Jis apima tam tikro geopolitinio subjekto viziją, misiją, tikslus, uždavinius, išsamius planus, geopolitinės aplinkos, galios ir erdvės refleksiją (savo ir kaimynų geopolitinių tikslų sisteminis tyrimas), taip pat galimybes tą geopolitinę aplinką keisti, strateginių objektų operacionalizavimą ir jų įgyvendinimą. Tačiau geopolitinio kodo sampratos neįmanoma išsiaiškinti neapibrėžus jo ryšio su tokiais terminais ir, be abejo, reiškiniais kaip valstybinė tapatybė, geopolitinė tapatybė, geopolitinė gravitacija, geopolitinė orientacija, geopolitinė sąmonė bei geopolitinė savimonė.
Valstybinė tapatybė - tai valstybinė autoiclentifikacija, kitaip - apsisprendimas priklausyti tam tikrai pilietinei ir politinei bendruomenei. Valstybinė tapatybė yra kultūrinė, civilizacinė, pilietinė ir istorinė kategorija, geopolitinės tapatybės prielaida. Valstybinė tapatybė, be abejo, yra platesnė sąvoka nei geopolitinė tapatybė. Tačiau pati savaime ji dar nesuponuoja geopolitinės tapatybės (arba tik geopolitinės sąmonės lygmeniu). Valstybinė tapatybė - tai fonas, laukas, kuriame geopolitinė tapatybė, geopolitinė savimonė, kartu ir geopolitiniai kodai gali keistis. Tos pačios valstybės politinis ir kultūrinis elitas gali turėti keletą geopolitinių orientacijų, operuoti keliais geopolitiniais kodais kaip veikimo sistemomis. Jie tarpusavyje gali koreliuoti, vieni kitus papildyti, bet gali ir konfrontuoti. Bet kokiu atveju geopolitinis kodas remiasi valstybine ir geopolitine tapatybėmis, jis yra geopolitinės sklaidos instrumentas ir tiesiogiai arba netiesiogiai padeda užkirsti kelią grėsmėms valstybės saugumui ir jas neutralizuoti.

Politinė geografija – mokslo disciplina, tirianti geopolitinių struktūrų ir politinio pasaulio žemėlapio formavimąsi, politinių jėgų pasiskirstymą ir teritorinį suderinamumą, sąryšyje su erdvine politinio gyvenimo organizacija planetos, jos kultūrinių regionų ar atskirų šalių kontekste.
Politinės geografijos pagrindas, nuo kurio ji prasideda ir prie kurio ji grįžta, yra apibrėžiamas teritorijos ir teritorialumo koncepcija. Šios dvi sąvokos negali būti atskirtos viena nuo kitos. Norint kalbėti apie teritoriją, negalima nekalbėti apie teritorialumą ir atvirkščiai. Teritorialumas siejamas su veiksmais, tam, kad užkariauti tam tikrą teritoriją. Todėl teritorija ir teritorialumas suveda dvi erdvės ir galios koncepcijas: geografiją ir politiką, kaip politinėje geografijoje. Taigi, kad suprasti teritoriją ir teritorialumą, reikia suprasti ryšį tarp erdvės ir politikos. Teritorialumo esmė yra prieštaravime tarp judėjimo ir sėslumo. Tam, kad galėtų tęsti tam tikras savo veiklas, žmonės savo gyvenime ieško tam tikro sėslumo. Apsigyvenę vienoje vietovėje, žmonės keičia jos aplinką, tampa nuo jos priklausomi ir per ryšius su kitais žmonėmis jie vystosi toliau. Tačiau egzistuoja platesni judėjimai, kurie gali paveikti ar grasinti tai sėsliai veiklai. Tai gali būti tokie natūralūs judėjimai, kaip rūgščių lietų pernašos, ar socialiai nulemti prekybos ryšių pokyčiai.
Teritorija ir teritorialumas yra politinę geografiją apibrėžiančios koncepcijos, kurios joje suvienija galios ir erdvės idėjas: teritorijas kaip erdvės, kurios yra ginamos, užkariaujamos, reikalaujamos iš kitų; trumpai tariant, per teritorialumą.
Teritorija ir teritorialumas yra neatsiejami vienas nuo kito. Teritorialumas yra veikla: gynyba, kontrolė, užkariavimas, praradimas; teritorija yra sritis, kurią kas nors siekia šiais būdais kontroliuoti.

Raktiniai žodžiai

• geopolitika
• geopolitinis kodas
• geografinis determinizmas