Fridrichas Šileris

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	„Išgirdus Fridricho Šilerio vardą, prisimenamas jaunas genijus, kupinas audros ir veržimosi, šviesos ir laisvės troškimo",— rašė A. Venclova. Didysis vokiečių poetas ir dramaturgas iš tiesų liko amžinai jaunas. Jo žodžiai šiandien skamba Vokietijoje ir visame pasaulyje ne kaip praeities atgarsiai, o kaip gyvas, jaudinantis kreipimasis į kilniausius žmogaus jausmus, kaip kreipimasis į savo tautą ir visą žmoniją eiti humanizmo, taikos ir vienybės keliu.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	758
	Parsisiųsti22 KB

Išsamus aprašymas

Šilerio tikėjimas žmogumi, jo dvasiniu grožiu bei didžia paskirtimi suteikia visai rašytojo kūrybai entuziazmo kupiną nuotaiką. Šilerio mūzą retai įkvėpdavo meilė moteriai, kaip tai dažnai būdavo jo genialiam amžininkui ir draugui Gėtei; jį daugiau jaudino draugystė, kilnūs idealai, pasiaukojimas. Štai kodėl Šileris visada žavėjo jaunus žmones, ir ne tiek jauno amžiaus, kiek jaunos dvasios. „Šalta yra ta žmogaus širdis, kuri jaunystėje nemylėjo Šilerio, sustingo ji to žmogaus krūtinėje, kuris nustojo jį mylėjęs",— pasakė rusų revoliucinis demokratas A. Gercenas.

Šilerio vaikystė ir jaunystė. Johanas Christofas Fridrichas Šileris gimė 1759 metais Marbacho mieste, nedidelėje Viurtenbergo hercogystėje. Jo tėvas, gydytojas bei rekrutų verbuotojas hercogo armijoje, buvo visiškai priklausomas nuo savo valdovo malonės. Motina tvarkė skurdų namų ūkį. Tėvai svajojo, kad jų sūnus taptų dvasiškiu, bet Viurtenbergo hercogas, žiaurus despotas Karlas Eugenijus, nusprendė kitaip. Jis pareikalavo, kad 14 metų Fridrichas būtų atiduotas į jo įsteigtą Solitude karinę mokyklą, vėliau tapusią ,,karine akademija". Ten buvo ruošiami ištikimi hercogo valdiniai: medikai,, juristai, karininkai ir kt. Šileris iš pradžių studijavo teisę, vėliau mediciną. Amžininkai vadino Karlo Eugenijaus akademiją „vergiškumo mokykla". Iš akademijos auklėtinių būdavo reikalaujama aklo paklusnumo, už mažiausius nusižengimus jie būdavo žiauriai baudžiami. Mokiniai turėjo laikytis griežtai nustatyto dienos režimo, sekti vieni kitus, pranešinėti apie savo draugų elgesį. Ypač jie buvo persekiojami už pažangios literatūros skaitymą ir savitų minčių reiškimą.
Tačiau naujos idėjos prasiskverbė ir į akademiją. Slėpdamasis nuo savo auklėtojų, Šileris skaitė Gėtės ir kitų XVIII a. rašytojų knygas. Didžiulį poveikį jam turėjo Žano 2ako Ruso idėjos, Šekspyras ir kt.
Metai, praleisti akademijoje, turėjo lemiamos įtakos Šilerio asmenybės formavimuisi. Betarpiškas susidūrimas su smulkiu kunigaikštišku despotizmu subrandino jaunuolio neapykantą tironams, aistringas laisvės ir teisingumo troškimas pagimdė jame rašytoją ir poetą. „Laisvės idėja iki galo liko jo mąstymo ir kūrybos leitmotyvu",— pastebėjo Tomas Manas.
Dar būdamas akademijos auklėtiniu, Šileris pradėjo, niekam nematant, kurti eilėraščius. Čia jis parašė ir savo pirmąją dramą „Plėšikai", kuri 1781 m., kada Šileris jau dirbo pulko gydytoju, su didžiausiu pasisekimu buvo pastatyta Manheimo teatre. Vienas iš žiūrovų šitaip aprašė publikos reakciją, spektakliui pasibaigus: „Teatras buvo panašus į bepročių namus: degančios akys, sugniaužti kumščiai, kimūs balsai; nepažįstami raudodami puolė viekas kitam į glėbį, moterys, pusiau apalpusios, svirduliavo durų link..." Tačiau hercogui Karlui Eugenijui nepatiko Šilerio kūrybos dvasia, ir jis uždraudė jam rašyti „komedijas". 1782 metų rudenį jaunas dramaturgas, siekdamas kūrybinės laisvės, prisidengė svetima pavarde ir pabėgo iš Viurtenbergo.
Prasidėjo sunkūs klajonių metai, bet Šileris atkakliai siekė savo ir per penkerius metus sukūrė dar tris stambias tragedijas „Fiesko sąmokslą Genujoje", „Klastą ir meilę", „Don Karlą" ir išleido savo poezijos rinkinį „1782 metų antologiją". Minėti kūriniai sukurti „Audros ir veržimosi" sąjūdžio įtakoje.


Šileris apie teatrą. Fridricho Šilerio genijus ryškiausiai atsiskleidę dramaturgijoje. Jo nuomone, teatras turėjo padėti kovoti su socialine priespauda, formuoti savo tautiečių nacionalinį bei pilietinį sąmoningumą. „Teatras yra praktiškos išminties mokykla, pilietinio gyvenimo vadovas, užtikrintas raktas... į žmogaus sielą",— rašė jis straipsnyje „Teatras, vertinamas kaip moralinė institucija". Pagrindinis teatro uždavinys— „moralinis švietimas". „Teisingesnės sąvokos, aukštesnės elgesio normos, tyresni jausmai teka iš čia per visas liaudies arterijas; išnyksta barbariškumo ir tamsių prietarų rūkas, naktis užleidžia vietą pergalingai šviesai",— tvirtino Šileris. Teatras, jo manymu, privalo ginti tiesą ir teisingumą: „Kai teisingumas, aukso papirktas, apanka ir, tarnaudamas nedorybei, tyli, ...tada teatras perima kalaviją ir svarstykles, atiduodamas nedorybes negailestingam teismui... Tiktai čia išgirsta pasaulio galiūnai tai, ko jie niekad negirdi arba tiktai retai teišgirsta — tai yra tiesa..."— pareiškia Šileris. Tą tiesą skelbia jis ir savo draminiais veikalais.

„In tyrannos." Pirmoji Šilerio drama „Plėšikai" yra vienas ryškiausių „Audros ir veržimosi" laikotarpio literatūrinių paminklų. Revoliucinį tragedijos patosą nedviprasmiškai pabrėžia du autoriaus parinkti epigrafai: „Ko nepagydo vaistai, pagydo geležis, ko nepagydo geležis, pagydo ugnis" ir „In tyrannos" (lot. „Prieš tironus"). Kurdamas „Plėšikus", Šileris yra pasakęs savo draugui: „Mes parašysime knygą, kurią neišvengiamai sudegins budelio ranka".
Autorius sąmoningai pasirinko aktualią temą —kovą su tironija — ir konkrečias istorines sąlygas: veiksmas vyksta XVIII a. Vokietijoje. Pagrindinis tragedijos herojus Karlas Moras yra tikras audrininkas. „Mano siela trokšta žygių, širdis — laisvės", sako jisai. Karlas Moras neapkenčia niekingo „plunksnagraužių amžiaus", įstatymų, kurie „suveržia krūtinę ir supančioja valią". Herojus tvirtai įsitikinęs, kad „įstatymai dar nedavė nė vieno didvyrio, tik laisvė gimdo milžinus ir įkvepia žygius". Savo brolio, klastingo Franco, apšmeižtas ir mylimo tėvo atstumtas, Karlas Moras paskelbia karą to meto visuomenei. Jis norėtų paversti Vokietiją respublika, tobulesne už Romą ir Spartą.
Tapęs plėšikų gaujos vadu, Karlas Moras traukia į Bohemijos miškus. Tačiau jam visiškai nepriimtinas plėšikavimas grobimo tikslais ir nekaltų žmonių žudymas. Karlas Moras išvaro plėšiką, niekšelį, žudantį ligonius, senius ir vaikus, jam baisu, kai jis sužino apie savo bendražygių piktadarybes. Jo tikslas — pataisyti pasaulį, atkurti žmogaus orumą. „Mano darbas bausti, o užsiėmimas teisti",—sako jis. Karlo Moro veikla turi aiškų socialinį kryptingumą, tai protesto prieš feodalinę baudžiavinę priespaudą išraiška. Pokalbyje su pateriu plėšikų gaujos vadas papasakoja, kad nužudė ministrą, kurį „išaukštino jo apiplėštų našlaičių ašaros", kad jis savo rankomis pasmaugė dvasininką, kuris „iš sakyklos prieš visus savo parapijiečius verkė dėl inkvizicijos nykimo". Pagrobtus pinigus Karlas Moras atiduodavo našlaičiams arba neturtingiems mokslo siekiantiems jaunuoliams. Francas. Karlo Moro kova su broliu Francu taip pat išeina už šeimyninio konflikto ribų. Francas yra ne tiktai klastingas brolis bei žiaurus sūnus, bet ir visų feodalinės visuomenės blogybių Įkūnijimas. Kaip tikras vergvaldys ir tironas jis piktinasi savo tėvo švelnumu jam pavaldžių žmonių atžvilgiu. „Glostyti ir myluoti nė mano dalykas",—sako jis. „Aš įsmeigsiu į jūsų kūnus dantytus pentinus ir pavaišinsiu rimbu. Greit mano valdose bulvės ir prėskas alus bus tik švenčių patiekalas... Skurdo ir vergiškos baimės blyškumas — štai mano livrėjos spalva." Pasibjaurėjimą kelia ir Franco išvaizda, ir jo vidaus pasaulis; jis neturi sąžinės, gyvenime jam nėra nieko švento. Siekdamas turtų ir valdžios, jis palaidoja dar gyvą tėvą, šlykščiai persekioja savo brolio Karlo sužadėtinę Amaliją, tyčiojasi iš savo tarnų. „Aš su šaknimis išrausiu viską, kas man pastoja kelią į valdžią. Aš būsiu viešpats ir smurtu pasieksiu tai, ko negaliu pasiekti savo gerosiomis savybėmis",— ciniškai pareiškia jis.
Karlas ir Francas atstovauja visiškai skirtingiems pasauliams ir skirtingoms moralėms. Naudodamas kontrasto principą ir hiperboles dramos kompozicijoje, veikėjų charakteristikose ir jų kalboje, Šileris pasiekia nepaprasto išraiškingumo ir labai užaštrina keliamą problemą.


„Plėšikų" finalas. „Plėšikų" finalas tragiškas. Karlas Moras neįstengia pataisyti pasaulio, nes negali suderinti prievartos su savo humanizmo ir dorovingumo supratimu. „O, aš kvailys, svajojęs piktais darbais pataisyti pasaulį ir, laužydamas įstatymus, palaikyti pačius įstatymus! Ir aš tai vadinu kerštu ir teise!.. Koks vaikiškumas, koks vaikiškumas!"— sušunka jis tragedijos pabaigoje. Atsisakęs plėšikavimo ir norėdamas išpirkti bent dalį savo kaltės, Karlas Moras pasiduoda į teisingumo rankas, to paties teisingumo, prieš kurį jis dar vakar kovojo. Jo likimas dėsningas to meto Vokietijoje, nes jo tėvynė dar nebuvo pribrendusi revoliucinei kovai, ir jis liko vienišas. Karlas Moras — tai „romantiškas revoliucionierius", nemokėjęs realiai įvertinti esamos istorinės situacijos. Neatsitiktinai Šileris palygino jį su kilniu, bet bejėgiu Don Kichotu.
„Plėšikų" finalas aiškiai parodo, kad pats dramaturgas taip pat nematė išeities ir nežinojo kelių į laisvos ir teisingos visuomenės sukūrimą. Kaip ir Karlui Morui, jam nepriimtina buvo nei kapituliacija, nei „plėšikavimas", tai yra ginkluota kova ir smurtas.

„Klasta ir meilė." Dar ryškiau ir konkrečiau Vokietijos atsilikimas, tikrovės prieštaravimai bei tragizmas pavaizduota „Klastoje ir meilėje", kurią pats autorius pavadino „miestelėnų tragedija", o F. Engelsas pasakė, kad tai „pirmoji vokiečių politiškai tendencinga drama". Tragedijoje atsispindi pagrindinis XVIII a. konfliktas tarp trečiojo luomo ir feodalinės aristokratijos. Dramos personažai — tai konkretūs žmonės: prezidentui fon Valteriui būdingi žiaurių ir klastingų hercogo Karlo Eugenijaus favoritų Rigerio ir Monmarteno bruožai, ledi Milford primena hercogo meilužę Francišką fon Hohenhaim.
Pagrindinis „Klastos ir meilės" konfliktas atskleidžiamas, vaizduojant tragišką prezidento sūnaus Ferdinando ir muzikanto Milerio dukters Luizos meilę. Šekspyro Romeo ir Džuljetą pražudė feodaliniai vaidai, Ferdinandas ir Luiza tampa luomų nelygybės aukomis.
Ferdinando tėvas, klastingas ir žiaurus prezidentas fon Valteris, priešinasi savo sūnaus meilei. Jis nori, kad Ferdinandas vestų hercogo meilužę ledi Milford ir tuo sustiprintų jo pozicijas hercogo rūmuose. Nepalankus savo dukters jausmams yra ir doras muzikantas Mileris. Jis žino, kad Ferdinandą ir Luizą skiria per amžius nusistovėję feodalinės visuomenės papročiai, kurie atveria bedugnę tarp aristokratų ir trečiojo luomo atstovų. Įsimylėjusiems jaunuoliams telieka svajoti apie geresnius laikus, „kai subyrės to luomų skirtumo sienos, kai nuo mūsų nutrupės nepakenčiamas kevalas, kai žmonės bus vien tik žmonės" (Luiza).
Šekspyro Džuljetą kovojo už savo teisę mylėti Romeo, Šilerio Luiza dar nepajėgia pasekti jos pavyzdžiu ir todėl atsisako Ferdinando, „atsisako nuo sąjungos, kuri sujudintų visuomenės pamatus ir sugriautų visuotinę amžiną tvarką". Ferdinandas bando priešintis, tačiau lieka vienišas, tampa aristokratų bei dvasininkų intrigų auka.
„Klastoje ir meilėje", kaip ir „Plėšikuose", atsispindi vokiečių biurgerių bejėgiškumas kovoti prieš feodalų savavaliavimą. Audrininkų maištas, neradęs atgarsio Vokietijos tikrovėje, išseko.

„Don Karlas." Nusivylęs maištaujančiu „genijum", Šileris ieško naujų būdų savo laisvės ir žmogiškumo idealui įgyvendinti. Istorinėje dramoje „Don Karlas" plėšikų gaujos vadą Karlą Morą ir norintį griauti feodalinio pasaulio normas bei moralę Ferdinandą pakeičia markizas Poza, tragedijoje reiškiantis paties autoriaus idėjas.
Markizas Poza tiki, kad galima pakeisti visuomenę ir pasiekti politinės laisvės „iš viršaus", reformų keliu, su apsišvietusio monarcho pagalba. Jis bando įtikinti Ispanijos karalių Pilypą II, kad šis duotų nepriklausomybę sukilusiems Niderlandams, taptų teisingu valdovu. Markizas Poza pokalbyje su karaliumi sako:

Tapkit mums Didžios tiesos ir amžinybės saule!
Jums reikia tik paimt į ranką plunksną Ir pergims žemė!
Tik suteikite Minties mums laisvę!

Markizas Poza viliasi humanišku ir doru karaliaus Pilypo sūnumi Don Karlu, kuriam valdant, Ispanijoje turėtų būti įgyvendinti teisingumo bei žmoniškumo idealai.
Deja, markizo Pozos, kaip ir Karlo Moro, pastangos bergždžios, jų viltys — iliuzija. Tragedijos finale abu žūva; laimi socialinis blogis, įkūnytas jėzuito Domingo, hercogo Albos ir karaliaus Pilypo personažuose. Pats Šileris pavadino markizą Pozą „didvyrišku, pasiaukojančiu svajotoju".
Istorine tragedija „Don Karlas" galutinai pasibaigia „audringasis" Šilerio kūrybos laikotarpis.
Klasiškasis Šilerio kūrybos laikotarpis. 1787 metais Šileris atvyksta į Veimarą, kuris tuo metu buvo stambus Vokietijos kultūrinis centras. Materialinis skurdas vis dar persekioja poetą. Nei trumpalaikis profesoriavimas Jenos universitete, nei perdėm kukli Veimaro hercogo Karlo Augusto pensija neišgelbėti Šilerio. 1791 metais jis suserga nepagydomos formos džiova, kuri ir nuveda jį be laiko į kapus.
Paskutinį Šilerio gyvenimo dešimtmetį nuskaidrino jo nuostabi draugystė su J. V. Gete. Dviejų vokiečių tautos genijų kūrybinio bendradarbiavimo laikotarpį daugelis kritikų vadina net vokiečių literatūros „aukso amžiumi".
„Tik per grožį galima pasiekti laisvę." Atvykęs į Veimarą, Šileris pergyveno dvasinę krizę. Nusivylimas audrininkų maištu vertė rašytoją ieškoti naujų kelių į laisvę. Jis gilina savo žinias — studijuoja filosofiją, istoriją, tikėdamasis ten surasti atsakymą į jam rūpimus klausimus.
Didelės įtakos naujoms Šilerio pažiūroms, formuotis turėjo 1789 metų prancūzų buržuazinė revoliucija. Iš pradžių poetas ją sutiko entuziastingai, galvodamas, kad pagaliau bus įgyvendinti laisvės, lygybės ir brolybės idealai, apie kuriuos jis svajojo nuo pat jaunų dienų ir kuriuos jis pats pavaizdavo odėje "Į džiaugsmą". Tačiau jakobiniečių teroras ir karaliaus Liudviko XVI giljotinavimas išgąsdino Šilerį. Liaudies , sukilimą jis lygina su baisia ir pavojinga ugnies stichija, naikinančia visus žmonijos laimėjimus. Šlovindamas kūrybinį žmogaus darbą, varpo liejimo procesą eilėraštyje „Giesmė apie varpą", poetas rašė:

Sugriauti formą meistras gali
Ranka prityrusia, laiku,
Bet jeigu į liepsnų upelį
Išbėgtų skystis, o klaiku!
Įsiutęs lyg perkūnas griautų
Jis savo buvusius namus,
Ir kaip pats pragaras apspjautų
Ugninga pragaištim ant mūs.


Šileris griežtai pasmerkė prancūzų buržuazinės revoliucijos metodus. Jis negalėjo suderinti revoliucinių kovos priemonių su savuoju humanizmo supratimu. Be to, poetas nujautė, kad revoliucija, įtvirtinusi buržuazijos viešpatavimą, nėra idealios, švietėjų išsvajotos, „proto karalystės" įkūnijimas.
Revoliuciniam terorui ir prievartai Šileris priešpastatė estetinį auklėjimą, kuris turėtų paruošti dirvą harmoningai, laisvai ateities visuomenei, išugdyti vertus tos visuomenės piliečius. Rašytojo manymu, kelią į „politinę laisvę galėtų nutiesti tiktai menas". „Tik per grožį galima pasiekti laisvę",— rašė jis „Laiškuose apie estetinį auklėjimą".

Idealas ir tikrovė. Kad menas sugebėtų atlikti savo kilnią misiją, jis turi ieškoti amžinų gėrio ir grožio pavyzdžių. Deja, Šileris nematė jų savo laikų tikrovėje. Eilėraštyje „Idealai" jis liūdnai rašo:

Tikrovė griauna pražūtingai,
Kas buvo šventa ir gražu.

Kaip kaltinimas epochai skamba poeto žodžiai:

Tas gyvenime privalo žūti,
Kas turės gyvent dainoj.

Šileriui atrodo, kad praraja tarp idealo ir tikrovės vis didėja. Norėdamas išsaugoti idealą, poetas privalo bėgti nuo tikrovės į harmoningą meno ir grožio sferą. „Aš nematau poezijos genijui kitos išeities, kaip bėgimą nuo tikrovės",— rašė jis viename laiške. O eilėraštyje „Idealas ir gyvenimas" poetas pareiškė:

Tu pakilk į idealų sritį.
Kur vien grynos formos švyti,
Kur neaidi aimana baisi,•
Ten širdies sugilusios neskauda,
Ten ramybė numalšina raudą,
Ten gyvena tik dvasia narsi.

Idealo ir tikrovės bei meno ir tikrovės priešpastatymas paruošė dirvą naujai literatūrinei krypčiai—romantizmui.
Panašiai kaip Gėtė, Šileris surado grožį ir harmoniją antikoje, į kurią jis bėgo nuo prieštaravimų draskomos savo epochos, niūrios krikščionybės. Programiniame eilėraštyje „Graikų dievai" poetas tvirtino, kad Olimpo gyventojai, „pasitraukę iš mūsų pasaulio, su savim nusinešė visą grožį ir džiaugsmus visus".
„Kur gi tu, gražus pasauli?.. Grįžki",—su ilgesiu dainuoja poetas.
Šilerio atitrūkimas nuo tikrovės atsispindi jo poezijoje; išnyksta konkretus žmogaus paveikslas, jutiminis pasaulis. Jo eilėraščiai skamba retoriškai, pakiliai, visa įvaizdžių sistema tarnauja kokiai nors poeto filosofinei koncepcijai išreikšti („Į džiaugsmą", „Graikijos dievai", „Menas", „Idealai", „Metafizikas", „Idealas ir gyvenimas" ir kt.).
Tačiau Šileris vis dėlto buvo daugiau menininkas, negu filosofas, o tai ir privertė jį vėl nusileisti iš idealų sferos į jutiminį pasaulį. Nemažą vaidmenį čia suvaidino jo draugystė su Gete, kuris visada stengdavosi sugrąžinti savo draugą iš dausų į realybę.

„Baladės metai.“ Lenktyniaudamas su Gete, Šileris sukūrė savo nemirtingąsias balades „Naras", „Pirštinaitė", „Polikrato žiedas", „Ibiko gervės", „Įkaitas". Poeto tikslas — duoti amžinus žmogaus didingumo, gėrio ir grožio pavyzdžius. 1797 metai vokiečių literatūroje net vadinami „baladės metais".
Siužetus baladėms Šileris ėmė iš antikos arba vidurinių amžių. Jos pasižymi didele dramatine įtampa, charakterių bei aplinkybių konkretumu. Pavyzdžiui, baladėje „Naras" poetas labai įspūdingai perteikia jūros siautėjimą, kai jaunuolis neria į gelmes, kad surastų ten karaliaus nusviestą auksinę taurę:

Ir verda, ir šnypščia, ir virsta garais,
Lyg jūroj liepsnotų ugnis —
Į dangų pakyla vanduo sūkuriais,
Ir vilnį putodama ryja vilnis.
O vandenys ūžia ir staugia, nerimsta.
Atrodo, kad jūra iš naujo užgimsta.

Meno moralinio poveikio problema sprendžiama baladėje „Ibiko gervės". Graikijos mėgstamo poeto Ibiko žudikai sėdi teatre. Scenoje — keršto deivės Erinėjos. Jų „rūstybės himno" paveikti, žudikai išsiduoda tuo momentu, kai pamato praskrendančias vieninteles Ibiko nužudymo liudininkes — gerves.
Ir štai teatro scenoj stoja
Prieš teismą du piktadariai.

Draugystės ir ištikimybės motyvai. Ištikimybės ir pasiaukojančios draugystės tema visada jaudino Šilerį. Užtenka prisiminti Šveicerį ir Karlą Morą („Plėšikai"), markizą Pozą ir Don Karlą („Don Karlas") ir kt. Draugystės ir visų žmonių brolybės temai paskirtas ir vienas žinomiausių Šilerio eilėraščių „Į džiaugsmą", pagal kurį Bethovenas sukūrė savo IX simfonijos finalą. Draugystė — tai kilnios žmogaus prigimties pasireiškimas, laimingesnės ateities laidas, ji — neišsenkamo džiaugsmo versmė:

Kas baisioj audroj ir vėjui
Matė draugą prie savęs,
Kas aistringai pamylėjo
Šventę su mumis atšvęs!

Poetas karštai kviečia visus tapti bičiuliais:

Susiliekit, milijonai,
Pabučiavime karštam!

- pakiliai dainuoja jis.

Draugystė ir ištikimybė poetizuojama baladėje „Įkaitas". Graikas Merosas kėsinosi nužudyti Sirakūzų tironą Dionizą ir išvaduoti nuo kraugerio šalį. Už tai jis buvo pasmerktas mirti. Paskutinis nuteistojo prašymas — paleisti jį trims dienoms, kad galėtų atšvęsti sesers vestuves. Kaip įkaitą Merosas palieka savo draugą, kuris bus nužudytas, jeigu jis pats laiku nesugrįš. Dionizas sutinka ir net prižada atleisti Merosui jo kaltę, jeigu draugas už jį numirs. Prasideda lenktyniavimas su nenumaldomai bėgančiomis valandomis. Meroso kelyje neįveikiamos kliūtys: pakyla audra ir staiga prapliumpa liūtis, kelią pastoja plėšikų gauja, pagaliau saulė negailestingai kepina ir jėgos išsenka. Tačiau Meroso valia ir pasiryžimas išvaduoti draugą stipresnis už gamtos stichiją ir kūno silpnybę. Nuostabi dviejų jaunuolių draugystė ir pasitikėjimas vienas kitu sujaudina net tironą. Jis abiem dovanojo gyvybę.

Draugystė, matau, ne svajonė tuščia,
Jos jėgą ir grožį įrodėt jūs čia.
Tad būkim draugai: aš trečiuoju
Į sąjungą jūsų įstoju.

sako buvęs tironas Dionizas baladės pabaigoje. Tai parodo, kokia neįveikiama grožio ir gėrio jėga.
Kiekviena Šilerio baladė, dramatiškai atskleisdama moralinį konfliktą, ugdo žmogaus taurumą. Ir kol bus gyvas žmoguje gėrio siekimas, tol bus gyvos, jaudins ir žavės Šilerio baladės.

Istorinės dramos. Po ilgos pertraukos, paskutiniais gyvenimo metais Šileris vėl sugrįžo prie dramaturgijos ir teatro. Jis sukūrė tokias reikšmingas istorines dramas, kaip trilogiją „Valenšteinas" iš 30 metų karo įvykių; tragediją „Marija Stiuart" apie dviejų karalienių — Anglijos Elžbietos ir škotų Marijos — konfliktą, romantinę tragediją „Orleano mergelė", kurioje poetizuoja prancūzų liaudies didvyrę Žaną d'Ark, XV amžiaus pradžioje išgelbėjusią savo tėvynę nuo svetimtaučių anglų įsiveržimo, ir pagaliau visą kūrybą apvainikuojančią liaudies dramą „Vilius Telis" apie šveicarų tautos kovą už laisvę.
Šilerį domino aštrūs praeities konfliktai ir žmonių likimai. Jo tikslas—ne tiktai atkurti istorinius įvykius, bet kartu iškelti dideles to laikotarpio etines, nacionalines bei politines problemas.

„Viliaus Telio" sukūrimo istorija bei šaltiniai. Paskutinė užbaigta Šilerio drama — „Vilius Telis". Jos siužetas paimtas iš „Šveicarų kronikos", kurioje pasakojama apie XIV a. pradžioje įvykusį šveicarų liaudies sukilimą prieš austrų jungą ir apie legendarinį Viliaus Telio žygdarbį. Su ta medžiaga Šilerį supažindino Gėtė ir pasiūlė jam rašyti draminį veikalą. Šileris nuodugniai išstudijavo Šveicarijos istoriją, geografiją, įvairius kelionių aprašymus. Jo kambario sienos buvo apkabinėtos Šveicarijos žemėlapiais.
Savo „Viliumi Teliu" Šileris siekė sukurti tikrą liaudies dramą, kuri „jaudintų amžininkų širdis bei protus", „sukrėstų vokiečių teatrą", „būtų liaudies skaitoma". Jam tai pavyko padaryti, tobulai derinant epinio pasakojimo elementus su dramatine veiksmo įtampa, legendarinį pakilumą su liaudišku paprastumu.

„Yra tironų priespaudos riba!" Pagrindinė „Viliaus Telio" tema— šveicarų tautos kova už laisvę ir nepriklausomybę. Ji buvo itin aktuali XIX a. pradžioje, Napoleono įsiveržimo grėsmės akivaizdoje, kada vokiečių tauta turėjo spręsti savo vienybės, laisvės ir nepriklausomybės problemas. Šitokiomis aplinkybėmis Šilerio drama skambėjo kaip kreipimasis į vokiečių tautą, kaip kvietimas susivienyti ir vaduoti tėvynę „iš apačios", demokratiniu keliu.
Pirmoje scenoje meistriškai duota dramos ekspozicija: rami Šveicarijos gamta prie Keturių Kantonų ežero; „girdėti piemenų raliuotinės ir bandos varpelių melodingas skambėjimas". Žvejo berniuko, piemens ir Alpių medžiotojo dainos suteikia ekspozicijai nacionalinį ir kartu idilišką, patriarchalinį koloritą. Bet štai artinasi audra, kuri sugriaus gamtos ir žmonių harmoniją. Ji tartum įžanginis akordas paruošia svetimtaučių austrų žiauraus siautėjimo vaizdus. Prie ežero kranto pasirodo valstietis Baumgartenas, kuris, gindamas žmonos garbę, užmušė burgfogtą. Jis bėga nuo persekiotojų, ir Vilius Telis, rizikuodamas savo gyvybe, perkelia jį, audrai siaučiant, į kitą ežero krantą.
Toliau autorius vis didėjančiu tempu atskleidžia naujus ir naujus austrų okupantų nusikaltimus. Laisvi Šveicarijos valstiečiai yra priversti statyti patys sau kalėjimą, jiems nesaugu jų pačių namuose:

Visuos kampuos — klasta ir išdavimas,
Į vidų veržias prievartos tarnai...

Melchtalio tėvui išduriamos akys vien dėl to, kad sūnus, nenorėdamas landfogtui atiduoti savo jaučių, apkūlė jo tarną. Šiurpūs nusikaltimai jau darosi nebepakenčiami:

Jau sielvarto viršūnė pasiekta.
Ar mes dar lauksime ko nors baisesnio?

klausia garbingas valstietis Štaufacheris.
Palaipsniui bręsta ginkluoto pasipriešinimo būtinybė.

Yra tironų priespaudos riba!
Jei prispaustasis nesuras tiesos
Ir nepakenčiama bus jo našta,
Tai jis paguodos paieškos danguj.
O jeigu niekas jau nebepadės,
Tai paskutinė priemonė bus kardas.

sako tas pats Štaufacheris, išreikšdamas ir autoriaus mintį.
Pasitarimas Riutlio slėnyje. Tai viena centrinių scenų. Joje svarstomas šveicarų liaudies sukilimo teisėtumas ir galimybės. Čia susirenka trijų pavergtų kantonų geriausieji valstiečiai ir jų po kalbiuose ryškėja pagrindinė autoriaus mintis—liaudis turi teisę sukilti prieš žiaurius svetimtaučius ir apginti savo žemę, moteris ir vaikus, per ilgus amžius įgytas teises.

Argi mes
Pakęstume naujos vergijos gėdą,
Kurią uždėjo svetimas mums bernas.
Mes šitą žemę patys sau sukūrėm
Mūs rankų darbu...

sako Štaufacheris, o valstietis Mejeris išdidžiai pareiškia, kad jeigu jie pasiduotų austrams, būtų „vergai, verti vergijos". Tokiu būdu Šileris pritaria ir visiškai pateisina Riutlio slėnyje priimtą nutarimą dėl ginkluoto sukilimo prieš austrų tironiją.
Pripažindamas, kad reikia stoti į ginkluotą kovą, Šileris kartu nuolatos pabrėžia, jog prievartos griebtis galima tik kraštutinės būtinybės atveju, kada nebėra kitos išeities. Jam atrodo, kad reikia vengti kraujo praliejimo. Valstietis Redingas aforistiškai apibendrina šią sueigos Riutlyje tendenciją, sakydamas: „Baisus yra net ir teisybėj smurtas".
Priešpastatydamas nuosaikų ir protingą šveicarų liaudies pasipriešinimą prancūzų buržuazinės revoliucijos idėjoms, Šileris neakcentuoja dramoje socialinės kovos motyvų. Valstiečio Valterio Fiursto lūpomis jis sako:

Mes norime nusikratyti jungą
Ir norime atgauti mūs teises,
Kurias paveldėjome iš tėvų,
Nereikalaujame naujų dalykų.
Kas ciesoriaus — tas ciesoriaus tebus,
Kas turi poną — ponui tetarnauja.

Socialinės kovos motyvus dramoje slopina ir patriarchalinio Šveicarijos gyvenimo idealizavimas, aristokratų ir valstiečių sąjungos iškėlimas (barono Atinghauzeno išaukštinimas, Rudenco atsivertimas), Paricidos pasmerkimas. Idėjiniai Šilerio prieštaravimai revoliucijos metodų atžvilgiu neįstengia vis dėlto nustelbti revoliucinio ir be galo optimistinio „Viliaus Telio" patoso. Pasibaigus pasitarimui Riutlio slėnyje, virš kalnų pasirodo tekanti saulė, lyg ir laiminanti susirinkusiųjų nutarimus ir nušviečianti jiems kelius į laisvę.

Vilius Telis. Paskutinės Šilerio dramos herojus yra visa šveicarų liaudis. Kaip didelis menininkas realistas piešia Šileris atskirų valstiečių charakterius (Štaufacherio, Melchtalio, Valterio Fiursto, Baumgarteno, Štaufaherio žmonos Gertrūdos, Telio žmonos Hedvigos ir kt.), bet ypatinga vieta vis dėlto skirta Viliui Teliui.
Viliui Teliui autorius suteikia ir legendarinio epinio herojaus, ir taikingo, išdidaus, laisvo Šveicarijos valstiečio bruožų. Tik vienas Telis išdrįsta perkelti Baumgarteną per šėlstantį ežerą, tik jis vienas sugeba, audrai siaučiant, pasukti laivą į krantą ir iššokti į uolėtą pakrantę, tiktai Telis galėjo išdrįsti nušauti obuolį nuo savo sūnaus galvos. Telio žmona Hedviga sako, kad jis „Šveicarijos viltis", kad ,,jo oras — laisvė".
Per Vilių Telį Šileris parodo šveicarų liaudies nacionalinio ir pilietinio sąmonėjimo procesą, savotiškai atskleisdamas ir savo pažiūrų evoliuciją. Dramos pradžioje Telis užima separatistinę, beveik individualistinę poziciją. Jis visada yra pasiruošęs padėti nelaimėje, bet atsisako ateiti į pasitarimą Riutlio slėnyje. Jam atrodo, kad „stiprus, kai vienas, pats stipriausias". Telio nuomone, ir ginkluotas pasipriešinimas nebūtinas. Pokalbyje su Štaufacheriu jis sako:

Ramiai namuos kiekvienas tegyvena.
Taikingąjį užvis geriau apsaugo
Pati taika.

Asmeniškai susidūręs su austrų prievarta ir pasityčiojimais, taikingasis kalnų medžiotojas Telis pagaliau pakeičia savo poziciją ir ima aktyviai priešintis. Lūžis įvyko tada, kai Telis nenusilenkė Fogto kepurei, ir austrų vietininkas, žiaurusis Gesleris, privertė jį nušauti obuolį nuo sūnaus galvos, o paskui klastingai suėmė ir pasmerkė kalėti iki gyvos galvos. Tik tada Telis suprato, kad atėjo laikas nubausti Geslerį už išniekintą tėvynę, nes tik tokiu būdu jis galės atstatyti ir išsaugoti elementarų žmogiškumą ir laisvę.

Vilius Telis ir Paricida. Daug priekaištų Šileris susilaukė už naujo veikėjo Paricidos įvedimą paskutiniame veiksme. Kompozicijos požiūriu tai nepateisinama, bet naujas veikėjas tiksliau įvertina Viliaus Telio žygdarbį ir kartu išryškina dramos idėjinį turinį.
Paricida, nužudęs savo dėdę karalių Albrechtą politinio ir asmeniško keršto sumetimais, ateina pas Telį prašyti pagalbos. Telis turėtų jį užjausti, nes pats taip pat yra įvykdęs žmogžudystę— nušovęs Geslerį. Tačiau Šileris griežtai skiria Telio ir Paricidos veiksmų motyvus. Tai paaiškėja iš Telio žodžių:

Nelaimingasis. Tu drįsti sulygint
Garbėtroškos žudiko baisią kaltę
Ir tėvo būtiną apsigynimą?'
Ar tu apgynei mielo vaiko galvą?
Ar saugojai namų ugnies šventumą?
Ar saviškius nuo pražūties užstojai?
Aš pakeliu švarias rankas į. dangų,
Prakeikdamas tave ir tavo darbą.
Aš keršijau už prigimties teises,
O tu išniekinai. Čia nieko bendro.
Tu nužudei, o aš gyniau, kas brangiausia.

Šileris pasmerkia prievartą, naudojamą politiniais sumetimais. Poetizuodamas Viliaus Telio žygdarbį, jis iškelia jį kaip kraštutinės būtinybės ir teisingumo aktą.

„Viliaus Telio" reikšmė. Sukūręs „Vilių Telį", Šileris tapo nacionaliniu Vokietijos dainiumi. Rašytojas pradėjo savo kūrybinį kelią šūkiu „Prieš tironus!", bet nežinojo, kaip pasiekti laisvės idealą. Nepasiteisino nei markizo Pozos švietėjiška programa, nei estetinis auklėjimas. Tiktai paskutinė drama „Vilius Telis" baigiasi pergale prieš despotus ir pavergėjus. Pagaliau Šileris, nors ir su tam tikromis išlygomis, pripažino kovos būtinybę ir suprato, kad istorinius įvykius lemia ne atskiros asmenybės, net jeigu jos gina liaudies interesus, kaip Karlas Moras ar markizas Poza, net ne liaudies didvyrė Žana d'Ark, bet pati liaudis, pakilusi į kovą prieš engėjus. Baronas Atinghauzenas, sužinojęs, kad valstiečiai pasiryžę stoti į kovą su austrais ir apginti krašto laisvę, sako galįs ramiai numirti:

Jei savo išgalėm valstiečiai drįsta —
Be riterių pagalbos — tokiam žygiui,
Pasitikėdami savom jėgom,
Tai mes tikrai daugiau nereikalingi
Ir galime ramiai į kapą žengti.
Senovė griūva, keičiasi laikai,
Griuvėsiuose nauja buitis pražysta.

„Viliuje Telyje" įkūnytas švietėjiškas Šilerio optimizmas, jo tikėjimas liaudimi ir žmonijos ateitimi.

Raktiniai žodžiai

• sileris
• šileris
• vilius telis