Filosofų vaidmens aptarimas

Tema	Filosofija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Platonas būtį skaido į kelis lygmenis.Tai materialusis pasaulis, aiškiai matomas ir suprantamas, ir protu suvokiamas pasaulis ,kitaip tariant idėjų pasaulis. Beje,yra dar visai priešingas idėjų pasauliui lygmuo -nebūtis. Pati materija yra tarsi statybinė medžiaga ir tik idėja verčia ją nuolat kisti,mainytis,siekti tobulumo. Ji - nuolatinis tapsmas. Bet tapsmas - tai nėra niekas,nes tik per tapsmą pati idėja sugeba įsikūnyti, įgauti konkrečią, suvokiamą, materialią formą. Tačiau materija ir idėja pagal savo prigimtį yra visiškai priešingos substancijos, papildančios viena kitą.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	1058
	Parsisiųsti11 KB

Išsamus aprašymas

Tikroji būtis Platono požiūriu yra idėjos, daiktų esmė, o patys daiktai tik idėjų šešėliai, atspindžiai. Dėl to, daikto esmės negalima suvokti juslėmis, bet galima suvokti protu. Tai ir būtų bendras Platoniškos būties modelis. Idėjų yra be galo daug, ir jos visos susijusios hierarchijos principu. Pačioje viršūnėje - absoliutaus gėrio idėja, pažinimo ir visos esaties tikslas. Tačiau kas yra patsai gėris - apibrėžti yra be galo sunku ir gal net neįmanoma. Bendriausia prasme gėrį galima būtų suprasti kaip protą ar žinojimą. Tačiau jis gali reikšti ir tiesą, grožį, teisingumą. Žinojimui skiriama ypatinga vieta, tai bene aukščiausias lygmuo, kurį gali pasiekti žmogus. Grožį galima matyti įvairiai. Galima gėrėtis gražiomis formomis, spalvomis ar garsais, bet galima suvokti grožį apskritai, įžvelgti jo prigimtį, pamilti jį, kitaip sakant, pakilti iki paties grožio ir matyti jį patį savaime. Tokį suvokima galima būtų vadinti pažinimu. Būtent taip suvokiantis esatį žmogus, Platono požiūriu, ir būtų filosofiškos prigimties, nes jis patyrė žinojimą, o ne tik papraščiausiai manė. Beje, jei žinojimas yra nukreiptas į gėrį, o nežinojimas į nebūtį, tai manymą arba nuomonę Platonas talpina kažkur per vidurį. Tai ir būtų pagrindinis bruožas atskirti filosofišką prigimtį nuo paprastos, matančios ir suvokiančios tik materialųjį pasaulį, kuris, deja, yra tik tikrosios būties atspindys.
Tačiau atskirti tikrajį filosofą - to toli gražu dar neužtenka. Platonas Sokrato lūpomis mini daugybę savybių, būtinų filosofui, tikram filosofui, kuriam teks labai atsakingos pareigos idealioje ir gal netgi utopiškoje Platono valstybėje.
Viena iš svarbiausių savybių yra sugebėjimas mąstymu aprėpti visuminio laiko ir būties esmę, pakilti aukščiau savojo “aš”. Šitokį tobulumą galima pasiekti tik išsivadavus iš žemų jausmų bei trūkumų, kurie neleidžia atitrūkti nuo materialiojo prado, neleidžia į būtį žvelgti tarsi iš šalies, kitaip ją suvokiant ir jaučiant. Ir tik visais atžvilgiais tobulas žmogus gali harmoningai jausti jį supančią esatį ir maksimaliai priartėti prie pažinimo, žinojimo ir absoliutaus gėrio.

Filosofo vaidmuo Platono valstybeje

Kol valstybeje nekaraliaus filosofai arba vadinamieji
dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tikrais ir rimtais
filosofais,(...) tol nebus galo valstybiu vargams (...)
Platonas,”Valstybe”,5 k.

Kadangi filosofai sugeba įžvelgti daiktų prigimtį ir tikrąją tiesą, Platonas juos skiria savo utopiškos valstybės valdovais. Bet ar tikrai filosofai sugebės reikiamai joje tvarkytis ? Ar suvokdami tikrają daikto esmę jie sugebės nusileisti ant žemės, pasinerti į materialųjį pasaulį ir spręsti kasdieniškas buitines problemas ? O juk pati Platono valstybė, nors teoriškai ir absoliučiai ideali, gerokai lenkiasi su tikrove, laužo daugybę nusistovėjusių normų, todėl praktiškai beveik neįgyvendinama ir utopiška. Platonas mano irgi taip pat, todėl išeities bando iškoti teigdamas, jog valdovu gali būti tik tas, kuris yra filosofas ir gerai nusimano valstybės valdyme. Tačiau jei jis iš prigimties linksta tik į vieną iš tų dalykų,valdovu būti negali.
Pati Platono valstybė valdoma teisingumo, kuris lemia valstybės darną, harmoniją, o ši galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga,o tuo, kas naudinga valstybei. Platonas genialiai įžvelgia darbo pasidalijimo būtinybę, teigdamas, jog darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Pagal tai valstybės gyventojus jis suskirsto į tris luomus: valdovų-filosofų, sargybinių ir gamintojų. Šių trijų luomų palaikoma ir egzistuoja valstybė, tarsi koks sudėtingas mechnizmas, varomas bendrų siekių ir troškimų.
Taigi, filosofams-valdovams tenka pagrindinis uždavinys. Jie priversti atsisakyti turtų, garbės ir kitų žemiškų aistrų ir pajungti savo protą mokslui bei tobulybės siekimui, taip pat ir valstybės valdymui. Be to, turi tarnauti tik tai tiesai. Tačiau, kita vertus, Platonas taip pat teigia, jog valdovai gali naudoti melą, jei jis skirtas kilniems tikslams, t. y. valstybė nuo savo piliečių gali turėti paslapčių. O tai dar labiau padidina valdovų atsakomybę, nes bent vienas patekęs į valdžią filosofas-apsimetėlis būtų katastrofa valstybei.
Platono požiūriu, filosofus ugdyti nėra lengva. Svarbiausia tai, kad žmogaus prigimtis turi būti filosofiška. O tai vėl gi patvirtina teoriją, jog žmonių prigimtys gali skirtis. Vieną labiau trauks mokslai, kitas bus geras karys ir t.t ir pan. Platonas tai pagrindžia netgi savotišku paaiškinimu, esą dievas, kurdamas žmogų, į vienus įmaišė aukso - tai vertingiausieji, išmintingi žmonės, kurie gyvenime vadovausis protu ir galės vadovauti kitiems; į kitus - sidabro - taip pat kilnūs,pasižymintys narsumu ir drąsa būsimi kariai; o į trečius - vario ar geležies - amatininkai, žemdirbiai, pasklūstantys pirmiesiems.
Filosofo prigimtis turi būti tinkamai ugdoma, kad bręsdama įgytų visokių dorybių, priešingu atveju ji sunyksta. Beje, viena iš didžiausių kliučių filosofiškai prigimčiai - sofistai.
Taigi, anot Platono, filosofija, tai išrintųjų menas. Menas suvokti supančią būtį protu, menas pažinti ją ir pajausti. Menas matyti esatį visai kitoje plotmėje, nei ją rodo esant fiziniai pojūčiai. Menas įžvelgti daigto esmę, atskirti tikrąjį grožį nuo laikino. Todėl filosofas, savaime aišku, tampa tobuliausiu žmogumi Platono visuomenėje.



Filosofas ir visuomene
Ar imanoma, kad minia sutiktu ir pripažintu,
jog egzistuoja grožis pats savaime, o ne daugybeje
gražiu dalyku, jog egzistuoja kiekvieno daikto esme (..)?
Platonas,”Valstybe”, 6 kn.

Filosofas valstybėje toks pats visuomenės narys, kaip ir kiti. Jo užimamos pareigos, toli gražu, nesuteikia jam kokių lengvatų. Greičiau atvirkščiai - filosofas tampa atsakingiausias fisuomenės narys. Tai įrodyti galima visiškai nesudėtingai: vieno amatininko klaida valstybės mąstu neturėtų jokių neigiamų pasekmių, taip pat ir vieno kario klaida nesukeltų didelių permainų. Tačiau filosofo neatsakingai ištartas žodis, išvada ar priimtas sprendimas, gali sukelti Platono valstybėje katastrofiškus padarinius. Tuo labiau valstybės valdymui labai didelės įtakos turi visuomenės pasitikėjimas valdovu. Nedidelė klaida ir idealios Platono valstybės mechanizmas gali pradėti spragsėti ar net visai užsikirsti.
Tačiau filosofas be visuomenės - ne filosofas. Net ir filosofui-apsišaukėliui reikalinga visuomenė, kurioje jis galėtų skleisti savo pažiūras ir “išmanymą”. Taigi, jei sutiktume su Platono būties modeliu, filosofus galima būtų laikyti idėjų pasaulio gyventojais, savotiškais idėjų generatoriais. O visą kitą visuomenės dalį - materlialią terpę, kurioje idėjos gali materializuotis. Ar kitaip tariant, visuomenė - tai molis, kurio pagalba filosofas gali pasiekti kažkokių rezultatų. Ir tai vėl gi rodo, jog filosofas yra labiausiai priartėjęs prie tiesos ir gėrio, jis nekinta ir nesikeičia, kai tuo tarpu, visuomenė tarsi kokia masė, nuolat besikeičianti ir besimainanti, įgaunanti įvairias formas ir pavidalą. Ši alegorija primena Platono požiūrį į daigtą, turintį nekintantančią, pastovią esmę ir kintantį išorinį, materialųjį pavidalą. Todėl galima manyti, jog visuomenė būtyje užima tam tikrą vietą kaip vienas narys, kaip vienas daiktas.
Pats Platono, kaip filosofo požiūris į visuomenę yra gana vienareikšmis - visuomenė turi tarnauti valstybei. Visuomenė sudaro valstybę. Iš to galima būtų sudaryti savotišką schemą kurioje pirmąjį lygmenį užimtų žmogus, antrąjį - šeima (taip pat labai svarbi Platono valstybėje), trečiąjį - visuomenė, ir galiausiai valstybė.
Platonas neišvengia visuomenės skirstymo į luomus. Tačiau nei vienas luomas neturi kažkokių išskirtinių privilegijų. Gal tik amatininkų ir žemdirbių luomui kaip žemiausiam Platonas skyrė mažiausiai dėmesio, nes šis luomas kur kas mažiau suvaržytas griežtų taisyklių liečiančių turtą ir kitas aistras. Tačiau šis luomas toks pat svarbus kaip ir kiti, nes be jo valstybė negalėtų egzistuoti.


Filosofija ir grožis

...augimo ir brendimo metu ypac reikia
rupintis kuno lavinimu, kad jis taptu
geru filosofijos pagalbininku.
Platonas,”Valstybe”, 6 kn.

Platono požiūriu, kūno tobulumas filosofui yra tiek pat svarbus, kiek ir dvasios tobulumas. Tik suderinus šiuos du dalykus galima pasiekti pilną dvasios harmoniją. Beje, Antikinėje Graikijoje, kūnui buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nei kur kitur.
Platono valstybėje gimnastikavimasis yra visai natūralus ir netgi būtinas dalykas. Netgi moterys gavusios lygias teisias su vyrais turi tai daryti, nors Platonas ir pripažysta, jog jos iš prigimties yra silpnesnės.
Taigi, galima manyti, kad kūno gimnastikavimas yra vienas iš būdu siekti dvasios pilnatvės, tobulinti ją. Todėl filosofams pelnytai taikomas reikalavimas siekti ne tik dvasios, bet ir kūno tobulumo. “Sveikame kūne, sveika siela”.
Propaguodamas tokia idėją, Platonas siekia atskleisti fizinio ir dvasinio prado santykį. Jog kūnas net ir filosofo požiūriu, nors ir materialiojo pasaulio dalis, nėra kažkas žema ir netikę. Nes tik per materialiojo pasaulio daiktus galima patirti idėjų pasaulio pilnatvę, absoliutų grožį ir gėrį.
Grožis žavi ir stipriai jaudina sielą, tuo sužadindamas, anot Platono, atsiminimus iš idėjų pasaulio. Grožį galima patirti, galima net pamilti. Todėl ir meilė tik palaipsniui atsiskleidžia kildama nuo žemesniųjų gėrio formų prie aukštesniųjų. Pirmiausia ji įsiliepsnoja nuo kūniško grožio.


Taigi, filosofas, Platono valstybėje, yra tobuliausias žmogus, kuriam ir dera patikėti visos valstybės valdymą. Tačiau tobulumui ribų nėra, todėl ir filosofas visą gyvenimą turi siekti mokslo, žinių, tobulinti savo dvasios pasaulį. Aišku nepamirštant ir savojo kūno, kuris bet kada gali virsti didingos pilies griūvėsiais.

Raktiniai žodžiai

• platonas valstybe
• filosofijos vaidmuo
• materialusis pasaulis