Filosofijos paruoštukė

Tema	Filosofija
Tipas	Paruoštukė
Aprašymas	Filosofijos objekto problema Mąstymo specifika – tai kiekvieno žmogaus savaimis supratimas, tyriamas sferos aiškinimas. Ką tiria filosofija? Toks tiesioginis atsakymas neįmanomas. Filosofijos specifinė savybė yra ta, jog jos subjekto beveik neįmanoma nusakyti tiesiogiai . Tai padaryti yra ypač kėblu,dėl to, jog skirtingos filosofinės mokyklos skirtingai ar net priešingai apibrėžia pagrindinį filosof. uždavinį, t.y. nurodo skirtingas filosofinio subjekto sampratas . O be to, amžių eigoje labai ryškiai kito principinės filosofijos nuostatos, t.y. istoriškai keitėsi dominuojančios filosofinio mąstymo orientacija. Filosofijos objekto apibrėžimo negalime apibrėžti. FILOSOFIJA- neapibrėžiama, mus sukanti aplinka. Filosofijos subjekto apibrėžties istoriniame kitime galime išskirti tokius etapus: 1.Filos. subj. samprata antikoje; 2. Filos. padėtis viduramžiais; 3. Filos. objekto apibrėžimo problema naujaisiais amžiais; 4. Dabartinės filosf. alternatyva.
Patalpinta	2005-08-20
Parsisiuntė	4930
	Parsisiųsti24 KB

Išsamus aprašymas

Antika .Filosofija atsiranda antikoje, kai universus, visa apimantis mokslas. Visų mokslų teorinis turinys tuo metu vadinamas vienu bendru filosofijos vardu. Filosofijos objekto apibrėžimo problema čia ir nekyla, nes f. objektui yra visa tikrovė, visais galimais tos tikrovės interpretavimo espektais.TEORIJA- graikų kalboje reiškia nesuinteresuotas tikrivės stebėjimas ( thea-dievybė; harao-įtraukti,išvepti). Filosofijos tuo metu niekas neribojo. Kita vertus, laipsniškai antikinės filos. raidoje išryškėjo pastanga atskirti taip vadinamą 1-ąją filosofiją, žiūrint iš dabarties, filos.,tikraja to žodžio prasme, nuo konkrečių orientuotų į atskiras sferas teorinių tyrimų pavadintų 2-ąja filoso. (Aristotelis) 1-mas filoso. uždavinys yra esinio kaip esinio, išeiti iš tikrovės kaip galimybę. Kodėl tai yra? Kas tą buvimą palaiko? 1-mas filo. uždavinys- bendrosios būties principų aptarimas. BŪTIS- t.y.kas yra tikrovė. Kaip pažymi pats Aristotelis toks aptarimas skiriasi nuo 2-osios filoso. kuriamų konkrečių tyrimų, orientuotų į tai, kaip vienas ar kitas esinys yra pagal savo požymių sampratą.
*Viduramžiai. Savitos filosofijai egzistavimo sąlygos susiklostė viduramžiais, t.y.epochoje, kurioje dominuoja bažnytinis mąstymas. Bažnyčia viduramž. tampa pagrindiniu kultūros organizatoriumi, tai ir filos.čia yra pajungiama teologijai, t.y.pagrindinei bažnytinio mąstymo disciplinai. Tampa teologiją aptarnaujančia sistema: savotiškai, teologijos tarnai. Filosofijos pastanga išsivaduoti iš teologijos priklausomybės tuo metu išryškėjo “dviejų tiesų” teorijoje. Ši teorija plėtojama per visą viduramžių epochą. Teologinė tiesa gimdoma biblijos atžvilgiu . Yra tam tikros tiesos, prieinamos per apreiškimą ir prieinamos tik per tikėjimą . Ta pati tiesa gali būti prieinama 2 keliais – teologiniu ir filosofiniu.
*Naujieji amžiai. Filosofijos obj. apibrėžimo kalusymas iškyla teoriniam mokslui, t.y.mokslui dabartine šio žodžio prasme. Būtent N.A. nuo filoso. atsiskiria ir sąvarankiškumo statusą įgyja taip vadinami specialieji mokslai, kurie dabar savo priemonėmis pradeda realizuoti tikrovės tyrimą. Taigi kyla klausimas: Kas lieka filosofijai ? Jeigu dabar tikrovės pažinimo uždavinį perima daug tikslesnės nei filosofija specialiosios teorijos. Atsiradus specialiam mokslui, kai kurie N.A. filosofija pačiai filosofijai iškelia uždavinį: Tapti sisteminiu , užbaigaimuoju pasaulio pažinimu. Čia įrodinėjama specialiam mokslui suskaidžius tikrovės pažinimą į atskiros sferos filosofija privalo apibendrindama tų specialiųjų mokslų teikiamus pažinimo rezultatus, kurti sisteminį tikrovės paaiškinimą, t.y.paaiškinti tikrovės visumą. Tačiau tokioje filosofijos obj. apibrėžtyje slypi pavojus pačiai, o ypač mokslui. Bandydama sutalpinti visą specialaus mokslo turinį į savo išvadas, filosof. gali pradėti riboti to specialaus mokslo vystymąsi. Filoso. ir vertybinis mokslas, ji vertina: kas yra gera, kas bloga . N.A. kiti filosofai atkreipė dėmesį, kad pats mokslas yra toks kultūros faktas, kurį dar reikia paaiškinti. Taigi filosofijai iš kurios atsirado specialusis mokslas, iškeliama užduotis tapti to specialaus mokslo teorija, savotišku jos pagrindimu, t.y. tapti mokslu apie patį mokslą. Jei 1-uoju atveju dar buvo mėginama vienaip ar kitaip išsaugoti filosofijos kaip tikrovės statusą, tai 2-ju atveju apibrėžti filoso. kaip makslą apie mokslą, filosofija pašalinama iš tikrovės aiškinimo, pažinimo.
Pagal 2-rą požiūrį, tikrovės pažinimas galimas tik specialiomis mokslo priemonėmis, kai tuo tarpu filos. lieka galimybė tapti aptarnaujančia to mokslo sfera . Tokia filos. obj. samprata, išpažinanti filosofiją vadinama POZITYVISTINE. Pozityvizmas pernelyg susidurina filosofijos obj., kraštutinai apriboja filosofijos uždavinį, paversdamas filosofiją savotišku mokslo pavidalu. Taip vadinamoji klasikinėje arba tradicinėje filo. ypač reikšmingu yra Imanuelio Kanto (18 am.pab)filosofinis palikimas. I .Kanto filoso. patirtis įgalina daryti preilaidą, kad filo. yra tokių fundamentalių vertybių kaip tiesa, grožis, gėris metadologija(tai teoriniai tyrimo metodai, pasirinkimo principai).Kalsikinė filo. užsibaigia Georg Hegel filosofine sistema (19 am.vidury).Su G.Hegel sistema, kurios pvz. iliustruoja, kad visai klasikinei filo. būdinga ypač ryški racionalistinė orientacija, galų gale pasiekia savo kraštutinę ribą ir tampa netramdomu panologizmu.(pan-visa) Racionalizmas (lot. ratio-protas)-apie proto kultą. Klasikinė filos. gali būti vad. RACIONALISTINE visa savo esme, būtent todėl, kad ji ypač sureikšmino proto vaidmenį, ir visų iškilusių klausimų sprendimą pajungė loginio pobūdžio konceptualizacijai.Protas kalsik. filos. beveik visados buvo suprantamas kaip aukščiausioji žmogaus dvasinio aktyvumo išraiška, kaip tas pradas, kuris vienintelis garantuoja tiesos galimybę, istorinę pažangą. ar net moralinio apsisprendimo vertingumą. Taigi protas –visų vertyngų dalykų substancija.Hegelis – kraštutins racionalistas. Jis savo filiso.aiškinimą pradeda nuo intelektinės logikos. Ta logika yra besivystanti .absoliutinė idėja – loginės kategorijos hiperbolizacija.
*Dabartinės filosofijos alternatyvos. 19a.pr-20a. formuojasi neklasikiniai mąstymo tipai, parodantys naujas filosofavimo galimybes. 20a.- filosofinis mąstymas didele dalimi yra praradęs nekritišką tikėjimą žmogaus proto galiomis, tačiau čia iškyla įvairiapusiškesnis požiūris į patį žmogų, įrodinėjant jog racionalumas nesudaro viso žmogaus turinio, daugiau dėmesio skiria neracionaliems žmogaus veiklos kompleksams, tokiems kaip išgyvenimas, instinktas, pasąmonė, valia. Klasikinės filos. loginiai teiginiai apie žmogaus prigimtį ir esmę, neklasikinėje filo. yra vertinami kaip išgalvotos shemos, instruktyvizmas ir reikalaujama į žmogų žiūrėti kaip į analitiškai neišskaidomą ir gyvenimiškai besireiškiančią egzistenciją. Žmogus (aš) –esu vienintelė būtybė. 19a.2-oje pusėje formuojasi taip vadinama gyvenimo filo., kurioje valia yra iškeliama kaip daug vertingesnis pradas nei protas. Gyvenimas čias suprantamas kaip tokia neaprėpiama, begalinė duotybė, kuri netelpa į jokią teoriją, ir negali būti išreikšta loginiu diskurso būdu(diskursas- samprotavimas,įrodinėjimas). Žmogus neaprašomas-jis tarsi schema, kaip ir gyvenimas yra neaprėpiamas, netelpa į tokias filos..19a.pab.ir ypač 20a.didele dalimi pakinta ir pats filosofavimo stilius ,t.y. pagrįstą, tradicinį ,loginį įrodinėjimą, neretai keičia filosofavimas, kuris atsiremia į alegorinį ,metaforų, mislingų užuominų vartojimą, kuris gausiai remiasi net meniniais vaizdiniais. Ypač 20a. išryškėja gana diskutuotina, filosofijossuartėjimo su menu ir nutolimo nuo mokslinės argumentacijos tendencija. Tokia tendencija yra bandoma pateisinti istorinėmis aplinkybėmis, ta prasme, jog tokiu būdu siekiama pasipriešinti žmogaus būties nuasmeninimui, žmogaus mąstymo ir veiklos standartizavimui industrinėje vartotiškoje visuomenėje. Mūsų dvasia reikalauja naujovių, tačiau naujovės yra priešingas originalumui. Tačiau reikia neužmiršti pirmapradiškumo,nes naujumas žmogų veda į pražūtį,į kiaurymę. Mes reikalaujame adaptuoto paaiškinimo,t.y. kultūra, kurioje egzistuoja parazitinis egzistavimo nuopolis,kai tuo tarpu reikia gylintis į gyvenimą ,pirmapradiškumą .Pirminis, originalus žingsnis į tikrovę vis mažėja.
20a. gyvenimo filosofijos išvados iš naujo buvo įprastintos EGZISTENCIALIZME. Egzistencijos diskursu šerdimi tampa žmogaus gyvenimo prasmės ir ypač taip vadinamų egzistencijos ribų,situacijų klausimai.Tokių klausimų apmąstymo pagrindu pripažįstama asmeninė žmogaus patirtis, individualus-situacinis išgyvenimas. Ypač svarbus egzistencijos filos. yra egzistencijos pirmumo prieš esmę postulatas. Čia įrodinėjama, kad išankstinės žmogaus esmės nėra. O esą įgyja tik per savo konkrečios egzistencijos laikotarpį. Ypač populiari egzistencija šiandien yra apmirusi,ji tarsi šiandien ir išnyksta, nes nėra kas ją įrodinėtų. Egzistencinio mąstymo motyvai yra perimti į mokslo mokyklas, jie tarsi dalyviai . Ir egzistencializmas tarsi filosofavimo pamoka. Kraštutinė alternatyva egzistencializmui 20a. daugybę atmainų įgyjanti neopozityvumo filosofija. Faktiškai išpažystanti dar suformuoto pozityvumo idealus. Vieninteliu pozityviu žinojimu čia yra pripažįstamas tik specialaus mokslo kelias, filosofijai užkariant tapti to specialaus mokslo aptarnaujančia sistema ir draudžiant turėti kitokį turinį. Egzistencializmas ir neopozityvizmas yra kraštutinai priešingi vienas kitam 20a. filosofavimo poliai. Parodantys filosofavimo diapazoną.Istoriškai kintanti filo. savo ruožtu pati yra diferencijuota, t.y. susiskaidžiusi į atskiras disciplinas pagal svarstomus esminius, probleminius klausimus. Pagr. problemos:visais laikais filos. buvo svarbiausi būties, tikrovės pažinimo ir žmogaus klausimai. Būties klausimą svarstanti filosofinė sistema yra vadinama ONTOLOGIJA(gr. ontoj-būties). Pažinimo problematiką sprendžianti filosofinė sistema vadinama GNOSEOLOGIJA(gr.gnosis-pažinimas).Filosofinę žmogaus aptartį disciplina yra vadinama FILOSOFINE ANTROPOLOGIJA.
• 2 Iki platoninė antikos ontologija (pirmieji ontologijos mąstymo pvz.) Būtis –pačia bendriausia prasme reiškia esinių buvimą. Esinys- visa tai, kas vienaip ar kitaip yra. Būties klausimą svarstanti ontologija yra pamatinė disciplina. Antikoje būties tema yra dominuojanti, pagrindinė. Būties klausimas iškyla kartu su filosofijos galimybę, jos savarankiškumą empirinio pažinimo atžvilgiu, patirtinio pažinimo atžvilgiu. Kasdieninis žmogaus žinojimas, tame tarpe ir empiriniai taikomieji mokslai kyla iš įprastos juslinės žmogaus patirties ir yra orientuoti į esančių daiktų savybių ,jų ypatybių atskleidimą bei panaudojimą. Tuo tarpu filosofijai jau nuopat pradžių svarbiau ne tiek daikto savybinės charakteristikos, o pats buvimo faktas. Vienas daiktas skiriasi nuo kito pagal savo požymių sankaupą, tačiau visus daiktus vienija jų buvimo faktas. Taigi žodis BŪTIS jau antikos filosofijos pradžioje tampa ribine kategorija, orientuota į maksimalų tikrovės apibendrinimą. Pirmosioms antikos mokykloms ypač svarbia tampa pasaulio arba vienio problema. Pirmieji antikos filosofai orientavosi į gamtos pažinimą, todėl pasaulio vieningumo pagrindų ieškojo gamtoje. Būtis tampa eiline kategorija.
ARCHĖS TEORIJA 5 a.pr.Kr. formuojasi 1-oji Antikos filosofijos mokykla, įgyjusi Moleto pavadinimą. Šios mokyklos kūrėjai: Talis, Anaksimenas ir Anaksimantas. Svarbiausi Mileto mokyklos svarstomu dalyku yra archės problema(gr. archė-pradas), t.y. klausimas, kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta. Konkretus tokio prado įvertinimas per gamtines stichijas, čia dar yra naivus ir archaiškas, nes nebrandus mokslinis pažinimas dar nėra atsiskyręs nuo klausimų filosofinio problematizavimo. Tačiau folosofiškai prasmingas yra pats tokio klausimo iškėlimas. Talis pradu laiko vandenį, Anaksimenas- orą, Anaksimantas- apeironą (neapibrėžtį).Taip vadinama archės teorija yra ne kal.kt. kaip pasaulio vieningumo principo paieška. Taigi nežiūrint kaip įvardijamas tas visuotinis pradas, čia jau keliamas klausimas, kas tikrovę daro vieningą visuma, t.y. už atsitiktinių daiktų savygių ieškoma bendro , visus daiktus vienijančio genetinio prado.Kiele vėliau kaip tokį archės principą filosofas Demderito nurodė atomą. Mileto m-klos kūrėjai ir Demderito yra vadinami gamtos arba naturfilosofais. Demderito teorija yra taip pat pasaulio vieningumo paieška . Prie naturfilosofų yra priduriamas Herakleitas, išgarsėję savo kraštutinai užaštrintos tikrovės kaip tapsmo pajauta, įrodinėjęs, kad visa tikrovė yra kitimas, tik perėjimas iš atsiradimo į išnykimą, teigęs, jog nieko nėra pastovaus. Galima sakyti, jog Herakleito požiūriu pastoviu yra tik nepastovumas. Faktiškai tai reiškia, kad aktyvi nebūtis čia yra skelbiama pačios būties principu . Kita vertus, jau antikinė archės teorija parodė, jog filosofija dažnai susiduria su tokiais klausimais, kurių sprendimas negali būti empiriškai pagrįstas, nes pvz.: pasaulio vieningumas nėra empiriškai patiriamas dalykas. Daug paprasčiau yra konkrečiam moksluim, kuris atsiremdamas į tiesioginį, jusliškai fiksuotą patirtį, formuluoja savo išvadas ir tokios patirties pagr. tikrina tų išvadų teisingumą. Tuo tarpu filosofai dažnai prarandančios juslinės patirties akivaizdumą, ypač aktualiu tampa klausimas,- kas garantuoja filosofinės minties tapatumą savo svarstomui dalykui, kokios yra tos minties tikroviškumo garantijos. Toks klausimas gali būti vadinamas tiesos klausimu. Klasikinė tiesos apibrėžtis skelbia, jog tiesa yra minties atitikimas daiktui, apie kurį tas teiginys yra išsakytas. Taigi kyla klausimas, ar filosofinio mąstymo išvados atitinka daiktus, kitaip tariant, ar filosofija gali būti vadinama adekvačia tikrovės išraiška. Iki Platono šios problemos sprendimus pateikė Pitagoras ir Parmenidas.
Pitagoro požymiu filosofinio mąstymo atitikimo pagrindas yra tame mąstyme vartojami matematiniai simboliai, t.y. skaičiai. Skaičius- tarpininkas tarp minties ir daikto. Pitagoras įrodinėjo, jog skaičius iš vienos pusės yra mąstymo ir įsivaizdavimo dalykas, tačiau iš kitos pusės, skačius esą yra pačią tikrovę organizuojanti ir kurianti jėga.Pitagoretiškoji skaięių mistika remiasi nuostata, jog skaičius – daiktų kilmės šaltinis ir daiktų ryšių sisteminis pagrindas. Pitagoras yra pasakęs net taip: “skaičius yra daiktų esmė, o visatos darna ne kas kita kaip skaičių it jų ryšių sistema”. Taigi filosofinio pažinimo tikroviškumas yra grindžiamas panašausatitikimo panašiam principui. Būtent taip mintis įeina į tikrovės prigimtį. Parminidas išsako tokią mintį:”būtis ir mintis yra tas pats”. Tai tarsi visų “Vakarų filosifijos” esminis dėsnis, tai tarsi deuzinė tezė. Būtina suvokti tos tezės galimybes. Tai pagr. Parmenido filosofijos teiginys, kurį galime vadinti grynąja tautologija ar kitaip tariant tapatybės teiginį, tačiau ką tai reiškia. Tautologija dažnai turi neigiamą prasmę, todėl laikoma logine tuomet klaida, atsirandančia būtent tuomet paaiškinimo reikalaujantis dalykas apibrėžiamas per save patį.
Pati logika grindžiama analogiškai.Parmenido suformuluotas tapatybės teiginys yra brachilogija, t.y. kraštutinai sutrauktas teiginys, tampantis neaiškiu dėl savo pernelyg didelio lakoniškumo.To termino eksplikacija, t.y.pilnutinis išreiškimas: būtis- mintis apie būtį, o mintis apie būtį –mintis.Tokiu teiginiu Parmenidas nurodo, jog esant minčiai , ji visados turi objektą realybėje, o jei ji tokio objekto neturi, tai ji esą nėra mintis, nes mąstyti nebūties negalime kaip to , ko nėra .Parmenidas ypač įsakmiai pabrėžia : jog yra tik būtis , o nebūties nėra. Kita vertus priėmus prielaidą, jog yra tik būtis, o nebūtis nėra čia iškarto daroma išvada, kad būtis yra neatsirandanti ir neišnykstanti, taigi amžina, o be to tokiabūtis yra nedali nei laike, nei erdvėje.
3.Iki Platoninė antikos antologija.(Sofistas ir Sokratas ) Žodis Sofistas verčiant iš graikų kalbos reiškia – išmintingas, išminties mokytojas. Tai atskira senosios Graikijos filosofų grupė pasivadino pati, nes save tie filosofai laikė išminties mokytojais, kurie tą išmintį gali perteikti kitiems.Sofistai atsiranda 5 a. prieš Kr., kaip viešieji plačiųjų masių mokytojai, įgyvendinantys to metų graikijos švietimą.Sofistai yra pirmieji švietėjai vakarų kultūroje . Su Sofistų atsiradimu antikos filosofija išeina iš uždarų mokyklų į platesnį visuomenės gyvenimą, iš mokyklos į turgaus aikštę. Kas sąlygojo tokį filosofijos atsivėrimą? 5 a. prieš Kr. kai kuriuose antikos miestuose įsitvirtina demokratinis valdymas, išplečiantis žmonių dalyvavimo galimybes. Šioje situacijoje sugebėjimas argumentuoti ir pagrįsti savo mintis tampa svarbia priemone kovoje dėl įtakos galutiniam gyvenimo sprendimui. Šioje situacijoje sofistai ir atsiranda kaip mokytojaim, kurie siūlo patenkinti šį iškilusį poreikį žynių įgijimui ir diskusijų menui. Ko sofistai mokė?- iškalbos meno. Sofistus galime charakterizuoti kaip mokytojus, kurie pateikė antikos filosofijos orientaciją nuo komologinės į antropologinę. Žymiausias iš sofistų- Protagoras. Jo mokymas tiesiogiai žymi antikos filosofijos perėjimą nuo gamtos prie žmogaus problemų. Protagoras esminę sofistų orientaciją išsako taip:” žmogus yra visų daiktų matas, esančių kad jie yra ir nesančių, kad jie nėra “. Sofistų mokymosi aiškėja galimybė prieštarauti mąstymą apie bendribę, konkrečiam atskyribės pažinimui, iš ko plaukia esmės ir egzistencijos priešpastatymas. Mąstymas apie bendrybę iškyla klausimu: Kas yra taip ,kaip toks apskritai, konkreti ir orientuoja į esmės pažinimą, tačiau sofistų požiūriu realiai egzistuoja tik …. Reiškiniai, pakeliami juslėmis. Taigi esą neatitraukta nuo daikto sąvoka, išreiškianti bendrybės apmąstymo rezultatus, bet indvidualiai uslinė žmogaus patirtis yra matas tam, kuo daiktas yra ir įrodymas. Kad tas ar kitas daiktas egzistuoja ar neegzistuoja. Tai reiškia , jog esą kiekvienas žmogus gali turėti savo atskirą tiesą, o jokios bendražmogiškos tiesos nėra. Tokia nuostata vadinama realiastyvistine tiesos santvarka. Didžiausiu sofistų kritiku tapo žinomas SOKRATAS(469 pr.Kr.-399 pr.Kr.).
Sokratas Jis sugriaudavo žmogaus įsitikinimus, mainais už tai nieko nesuteikdamas. Jis apribojo f-ijos uždavinį iki dorovinių sąvokų difinicijų. Sokrato posakis:”Aš žinau , kad nieko nežinau” .Tai pirmiausia yra savimonės principas. Tai nauja mąstymo situacija. Sokratas įsivelia į f-iją, teigdamas, kad sofistų žinojimas nėra galutinis. Jo filosofavimo metodas vad.Dialektika.(dialogo menas). Dialektika turi dvi puses: negatyviąją ir poziatyviąją. Sokratas įsitikinęs, kad žmogui neįmanoma nieko išmokti. Sokratas kaip ir sofistai svarbiausiu f-ijos uždaviniu laikė ne gamtos uždavinio paaiškinimą, bet žmogaus problemą.Kaip svarbiausią keliamą f-ijos reikalavimą žmogui, Sokratas išsako tokia fraze:”Pažink pats save”.Filosofija kaip ją supranta Sokratas – ne spekaliatyvus gamtos aiškinimas, bet mokymas apie tai , kaip žmogui privalu gyventi.Kita vertus Sokratas skirtingai nei sofistai remiasi įsitikinimu, jog neatskiras žmogus yra viso ko matas,bet bendražmogiškas protas. Toks bendražmogiškas, tačiau tik per individą apsireiškiantis protas esą yra esmės įžvalgomis įkrautos sąvokos. Kaip yra įsitikinęs Sokratas tokio sąvokos yra atrandamos žmonių dailoguose, ieškant aptarnavimo reiškinio esminės apibrėžties, o sąvokinis mąstymas orientuoja filosofiją tapti esminiu mokslu. Kas čia naujo –su ankstesnėmis išvadomis? Dar Parmenidas įrodinėjo, jog būties tiesa yra randama tik minties pagrindu, tačiau minėtas filosofas menkai pripažysta žmogaus mąstymo individualumą. Parmenido svarstymai neišryškino būties pagavos individualaus pobūdžio. Žmogaus individualumo svarbą mąstyme apreiškia sofistai, tačiau jie neigė objektyvias t.y. visuotinas reikšmes, tiesos galimybę. Sokratas įveikė šių požiūrių vienpusiškumą, savotiškai juos apjungdama. Kaip yra įsitikinęs Sokratas sąvokos turi būti orientuotos į objektyvias tiesos fiksavimą. Kita vertus, tas pats Sokratas nurodo, tokios sąvokos užgimsta diskusijose, kurių eigoje kiekvienas iš diskutuojančių atsisako to, kas jo išankstinėje nuomonėje klaidinga, kol kartu su kitais randa aptariamo reiškinio įžvalgą.Taip atrandamos subjektyviai tiesai įpareigotas sąvokos nėra kaip nors atskirtos nuo žmogaus individualumo raiškos. Tokiu būdu t.y. Sokratiško tipo dialoguose yra įveikiama maišatis nuomonių, kurias patikrinus išaiškėja, jog jos buvo bendri ir niekieno prietarai. Tokiu būdu ieškant objektyvios tiesos kartu žmogus aptinka ir savo “aš” arba tiesos ieškojimas neatskiriamai susijęs su savimonės apsireiškimu. Ypač keblus mūsų supratimu dalykas yra Sokrato fil.,iškylantis gėrio ir pažinimo tapatinimas. Pažymėjo savo pokalbiuose su amžininkais, jog dorovė kyla iš pažinimo, nes ši nulemia teisingu doroviniu pažinimu. Pažinimas esą taip apsprendžią dorovę, jog dorovė gali būti tapatinama su pažinimu. DOROVĖ YRA PAŽINIMAS. Kita vertus Sokratas ne kartą įrodinėjęs, jog dorumo išmokti neįmanoma. Pagal Sokrato mokymą visas pažinimo turinys įgyja vientisumą tik tada, t.y. į savojo “aš” žinojimą, ir to “aš” santykio su pasauliu supratimą. O toks žinojimas jau nėra neutralus žinojimas, bet yra toks žinojimas, kuris reikalauja vertybių žmogaus apsisprendimų.
4. Platono antologija kaip eidosų teorija , ir eidosų teorijos kritikai(idėjų teorija). Platonas paveldėjo Sokratiškosios mąstysenos išvadas, jog fil.- esmių mokslas, pletojamas suvokiniame mąstyme , tačiau platoniškoje mąstysenoje esmė yra daug radikaliau prieš priešinamą konkrečiam jusliškai patiriamam reiškiniui, o toks supriešinimas savo ruožtu sukuria savotišką būties disklaitos sampratą. Paties Platono žodžiais tariant, reikia skirti tai, kas yra neatsirandanti ir neišnykstanti, taigi amžina būtis ir kas yra amžinai atsirandanti neesamybė, t.y. netikra būtis tarsi būtis, kuri esą pati iš savęs neturi pakankamo pagrindo egzistencijai ir reiškiasi tik kaip pojūčiais patiriama regimybė. Į tikrosios būties regimybės supriešinimą orientavo Platonui gerai žinomas Parmenidas. Vienas iš svarbiausių darbų – “Parmenidas”, tačiau skirtingai negu Parmenidas, kuris įrodinėjo,jog būtis – visiškai nedalus vienis . Platonas tikrosios būties apibrėžtyje nurodo tos būties dalumą , t.y. skaidymą į daugybę .Kaip šiaiškėja Platono požiūriu ta tikroji būtis yra būtent idealios, t.y. prieinamos tik mąstymui daiktų esmės, egzistuojančios atskirai nuo pačių jusliškai patiriamų daiktų už erdvės ir laiko charakteristikų. Čia įrodinėjama, jog jusliškai patiriami reiškiniai atsiranda , kinta ir išnyksta , tačiau už tų reiškinių egzistuoja neatsirandančios ir neišnykstančios jų esmės, taigi amžinos jų esmės_eidos. Pasak Platono eidosų sfera ir yra tikroji būtis , atskleidžiama suvokiniame mąstyme, kai tuo tarpu patiriamos jusliškas reginys, esą yra tikrosios būties t.y. vieno ar kito eidoso pamėgdžiojimas, neturintis jokio būtiško savarankiškumo.Kaip yra įsitikinęs Platonas(skirtingai nei Sokratas) esmės negalima išvesti iš egzistencijos, kai tuo tarpu egzistencija yra išvedama iš esmės.Konkreti daikto būtis yra išvedama. Daiktas čia visais parametrais išvedama iš eidoso, nors pats daiktas niekaip netarpininkauja to eidoso apeiškimui.Eidosai Platonišku požiūriu yra savotiški rūšiniai daikto modeliai, esantys daikto jo priežastis ir tikslas, tačiau patys egzistuojantys nepriklausomai nuo daiktų apraiškos. Tuo tarpu kiekvienas daiktas pagal Platono mokymą yra tuo ir kitu daiktu priklausydamas savo eidosui, t.y. įgydamas vienokį ar kitokį daikto apibrėžtumą, kuris esą įteikia daiktui visų jo esminių požymių santaupą ir sąryšį. Kita vertus atskiras daikto esmės principą nuo paties daikto kyla klausimas, kaip to pačio sau daiktų esmės , egzistuojančios už tampančio pasaulio ribų, gali būti pažintos? Dalinis, tarpinis vienas iš bandymų išspręsti šį klausimą Platono filosofijoje yra vadinama PREEGZISTENCIJOS TEORIJA. Pasak Platono siela prieš prisijungdama su kūnu pati priklausė idealybės sferai. Taigi esą yra tai, jog siela kažkada tiesiogiai stebėjo tas amžinąsias daiktų esmės ir iš analogijos su šio pasaulio reiškiniais gali pradėti jas prisiminti. Taigi eidosų pažinimas čia suprantamas kaip atsiminimas arba anamnezė.Daug išsamiau ir turiningiau sąlyčio su eidosu sfera galimybė Platono filosofijoje yra tariama taip vadinamojoje gėrio kaip beprielaidinio viso ko prado teorijoje, kurioje pirmą kartą vakarų mąstysenoje yra išreiškiama transcendencijos t.y. anapusybės įžvalga.GĖRIS rašo Platonas esmiškumo sferai suteikia pažinimą, esmiškumą ir pačią esmę “ nors pats gėris nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją”. Platono fil. dažnai aprašomas gėris per analogiją su saule, kuri esą fizinio pasaulio buvimo ir pažinimo priežastis. Tačiau gėris pagal Platoną yra tikrosios būties būtiškumo ir pažinimo pagrindas. Pats gėris esą nepažinus, galima tiktai artėti į gėrio pažinimą per eidosų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa esą nepažini kaip ir absoliuti tamsa. Geometrinės aksiomos yra akivaizdžios ir paprastos.
ARISTOTELIS- Platono mokinys. Žymiausiu Antikoje Platono kritiku tapo jo mokinys-Aristotelis, kuris priekaištavo savo mokytojui dėlto, kad pastarasis atskyrė daikto esmės principą nuo paties daikto . Priešingai nei Plattonas, Aristotelis įrodinėja, jog tikroviškai egzistuoja tiktai atskiras vienetinis daiktas, kurio analizėje esą vistik reikia išskirti formos (eidos, morphė)ir materijos principus. MATERIJA čia apibrėžiama logine prasme, kaip daikto potencialumas,t.y. galimybė kažkuo tapti forma, kaip tos galimybės akrualizacija, kitaip tariant įtikrovinimas. FORMA- kaip ją supranta Aristotelis yra daikto esmės principas, darantis daiktą tuo ar kitu daiktu,yra tai, pagal ką galima daiktą priskirti vienai ar kitai rūšiai. Daikto priskirimas vienai ar kitai rūšiai,t.y. daikto esmės apibrėžimas.
Taigi rūšinė apibrėžtis yra ir esmės apibrėžtis. Pagal Aristotelį forma teikia daiktui rūšinį apibrėžtumą ir įtikrovina jį rūšinę prasmę.Tuo tarpu daikto individualumo šaltinis yra materija būtent dėlto, jog esą materija niekados iki galo nerealizuoja rūšinio išsamumo, o iš to kyla individualūs daikto skirtumai. Konkretus individualus daiktas čia suprantamas kaip neatskiriama formos ir materijos vienovė. Toje vienovėje formos ir materijos sujungtumas teikia daiktui rūšinę priklausomybę , ir kartu erdvinį ir laikinį atskirumą, Forma ir materija viena be kitos neegzistuoja, išskyrus 2 kraštutinius atvejus,t.y. 1-ąjį materiją ir formų formą kitaip tariantgrynąją formą-Dievą. Aristotelis nurodo, jog 1-oji materija nėra jusliškai patiriama ir gali būti tiktai mąstoma , kaip grynasis potencialumas bet kokiam tapimui.Tačiau konkretus individualus daiktas, kaip materijos ir formos vienovė gali būti vadinama 2-ąja materija, aukštesniosios formos atžvilgiu jeigu turi tos formos įgijimo galimybę.Aristotelio mąstysenoje randamas tikrovės įvaizdis yra griežtai teleologinis. Tikrovė čia suprantama, kaip turinti tikslinę sampratą, kurioje žemesniosios pakopos tikrovė siekia įgyti aukštesnę formą t.y. orientuotą į tikslą. Visa tikrovės įvairovė čia įsivaizduojama kaip savotiški hierarchiniai laiptai į grynąją formą, kuri yra pilnutinė aktualizaciją- grynojoje formoje yra maksimaliai užbaigta daikto tikrovė. Ta grynoji forma dar vadinama DIEVU ARBA NEJUDANČIU PIRMUOJU JUDINTOJU, nes atsiradimą Aristotelis suprantą kaip išjudėjimą iš realybės į tikrovę.Tai Dievas, kuris egzistuoja maksimaliai pilnatviškai, kurio buvimas yra aukščiausiuoju laipsniu. Aristotelis, kaip ir Platonas, vienuiš būtiškumo požymiu nurodo fiksuojamo dalyko mąstomumą, tuo tarpu Dievas yra toks mąstymas, kuris mąsto patį vertingiausią dalyką- save patį ir tame mąstyme tampa tuo kas mąstoma yra dieviška pilnatvė. Taigi Dievas suprantamas kaip mąstymas apie mąstymą. Aristotelis įsipareigojo Platono kritikai.
5.Kosmologinė ir teologinė visuomenės samprata (Platono ir Augustino socialinės minties paralelė).Platonas savo darbuose įkūnijo svarbiausius Antikos socialinės minties pasiekimus. Augustinas(4-5amž.)pateikė visuomenės aiškinimo prajektą, kuris visiškai atitiko viduramžių krikščioniškos pasaulėžiūros požiūrius. Tuo tarpu Augustinas išlieka neginčijamu, socialinio mąstymo sferoje, išskyriamu autoritetu per visą viduramžių laikotarpį. Taigi šių autorių palyginimas įgalina pasekti socialinės sąvimonės plėtotę Antikos ir viduramžių kontekste. Lyginti šiuos autorius galima ir todėl, jog Augustinas savo darbuose labai plačiai remiasi Platono išvadomis ir yra pagrindas sakyti, kad Augustino svarstymai savo prasme yra sukrikščionintas Ptatonizmas. Tuo tarpu Platonizmas socialinio mąstymo sferoje gali būti charakterizuojamas kaip socialinio idealo postulatas. Socialinis idealas čia neretai iškyla ontologinės realybės sfera, kuriai reali visuomenė yra negatyvus pvz., o tokia idealo samprata igilina sudvejinti visuomenės aiškinimą. Platonas idealios valstybės teoriją išdėsto veikale”Valstybė”.Tai vienas iš pagrindinių Platono darbų. Kitame darbe “Įstatymai” Platonas modifikuoja valstybės aptarimo principus, atsižvelgdamas į realaus visuomeninio gyvenimo patirtį. Taigi Platono fil. randame savotišką valstybės sampratos dvisklaidą. Darbe “Valstybė”, Platono pateiktas idealas valstybės aprašas, paties filosofo žodžiais tariant, yra valstybės esmės aprašas, išgrynintas nuo konkrečios patirties valstybės teorinis pavyzdys.Toks pavyzdys esą yra randamas teoriniame kosmoso vaizdinyje. Kaip tai suprasti? Platono savitumą sudaro tai, kad jo fil. yra gyva iki Platoninės filosofijos sintezė, per kurią išryškėjusios ikiplatoninėje filosofijoje kosmologinė ir antropologinė orientacijos yra apjungiamos ir ima sutapti. Kaip žinome 1-sios Antikos fil. mokyklose buvo apsiribojama išimtinai gamtos kosmologine problema. Žmogus šiame Antikos fil. etape dar nėra filosofinio apmąstymo orientyru. Sofistai ir Sokratas atsisakydami kosmologinių aiškinimų atsisuka į žmogų ir jo visuomeninio gyvenimo sąlygas, kaip į svarbiausią filosofinio mąstymo uždavinį. Tuo tarpu Platonas žmogaus problemos sprendimą įjungia į viso kosmoso struktūros apmąstymą, pateikdamas žmogaus kaip mikrokosmo sampratos pagrindimą. Kaip atrodo idealios valstybės koncepcija Platonui visų pirma ir yra reikalinga kaip teorinė priemonė įgalinti žmogaus problemos laipsnišką įjungimą į viso kosmoso prigimties apmąstymą.Plėtodamas savo pažiūras Platonas pateikia kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos: ŽMOGUS –VISUOMENĖ-KOSMOSAS projektą. Visų pirma Platonas, skirtingai negu Sokratas, žmogaus problemas nelaiko savarankiška problema ir iš karto ją perkelia į valstybės teoriją, kur esą” tas pats yra parašyta didesnėmis raidėmis ir didesnėje lentoje”. Išaiškėja,jog pagal Platoną ideali valstybė-yra būtent tokia organizacija, kuri savo raiškoje įkūnija luominę struktūrą, kuri atitinka žmogaus sielos struktūrą. Išskirdamas 3 sielos galias (protingąją, aistringąją ir jusliškąją) Platonas sako, jog ideali valstybė yra tų galių išreiškimas atitinkamaisfilosofų(valdovų),karių ir amatininkų luomais.ČANDALA-naujo tipo žmogus( kiaurymė, tuščia vieta).Luomiškumo idėja turi būti išsaugota.Tačiau įsigilindamas į kitus Platono darbus parodo, jog jis buvo įsitikinęs, jog visame kosmose reiškiasi protingasisveiklos ir jusliškasis pradai. Taigi pagal Platoną ideali valstybė atitinka kosmoso sąrangą,kaip grįžtantis iš kosmoso visumos atspindys, lygiai taip, kaip ji iš kitos pusės atitinka teisingai subalansuotą žmogaus sielos struktūrą. Pagal amerikietiškąją sociologiją, bandoma visuomenės formavimui pritaikyti gamtos dėsnius. Žmogus čia skaitomas kaip f-ja, paklūstanti dėsniams, o ne kaip individualybė. Norint taikyti dėsnius reikia sukurti tam tikrą diktatorišką politinį rėžimą. Kita vertus , realus visuomenės guvenimas tarsi koks nepaaiškinamas likutis atkreipia Platono dėmesį darbe
“ Įstatymai”.Tačiau 2 Platono valstybės teorijos modifikacijos viena nuo kitos, tarp jų slypi principinė neperžengiama praraja. Tą prarają iliustruoja Platono žodžiai: ”ideali valstybė egzistuoja tik mūsų kalbose ir niekur pasaulyje jos negali būti”.Žmonės mano, jog ateityje bus geriau, todėl ateitis yra idealios valstybės orientacija. Socialinis idealas, taip kaipjis aptinkamas po Platono, remiasi istorinio laiko vizijomis, yra atviras istorinei perspektyvai, projektuoja savo įsikūnijimo ateityje sąlygas. Tuo tarpu idealios valstybės apibrėžtis neturi istorinio laiko sampratos, nes čia dominuoja laikas, modeliuojamas pagal kosmosą. Istorinis laikas čia tarsi ištirpsta taisyklingose , vykstančiuose kaip buvo. Antikoje manyta ratu kosmoso judesiuose. Platono svarstymuose iškylantis mąstymo paradoksai, mūsų susidūrimas su jais, leidžia mums laipsniškai įsitikinti, jog apskritai visa Antikinė mąstysena rėmėsi įvaizdžiu, jog visuomenė kinta ratu. Taigi esą kinta tiktai pastoviai kartodamas savo jau buvusios būsenos ir neatsiveria naujumui.Toks visuomenės kitimo įvaizdis remiasi cikline laiko samprata, atsirandančia stebint dangaus kūnų judėjimą. Ateitis tampa praeities pakartojimu. Platonas įsivaizduoja, kad tokia ideali valstybė egzistuoja tik “ neatmenamais mitologiniais laikais”. Platono pateikta visuomenės dvisklaidos samprata nėra vienintelis įvykis socialinės minties istorijoje. Valstybės dampratos sudvigubinimas buvo pakartotas ir išplėtotas garsaus krikščionių filosofijos pradininko Augustino Antikinės visuomenės pabaigoje. Tačiau tai padaryta buvo jau kt. , krikščioniškos pasaulėžiūros kontekste. Darbe “Apie Dievo valstybę”, Augustinas, kaip ir Platonas , pateikia 2, viena kitai priešingų valst. teorinių pvz., čia vadinamus dieviškąja ir žemiškąja valst. Kaip principai išreiškiantys skirtingas vertybines orientacijas. Dievo ir žemės valst. yra nesutampančios normos, parodančios, jog formuojamas idealas netapatus realybei. Tačiau skirtingai negu Platonas, Augustinas projeltuoja ne tik idealą, bet ir jo įsikūnijimo sąlygas. Idealas čia nėra atskirtas nuo visuomeninės praktikos vertė čia apibrėžiama pagal tai , kiek tokia praktika orientuota į idealo išpildymą. Taigi idealo realybės santykio aptarimas čia grindžiamas istorinio progreso įžvalga ir jos konceptualizacija. Istorinio progreso samprata 1-ą kartą iškyla Augustino darbuose. Kyla klausimas, kokiu būdu krikščionių mąstytojas atranda minėtąją progreso sampratą. Tam jį įgalina laiko problemos aktualizacija ir naujas tokios problemos sprendimas. Augustinas išgyveno Romos sunykimo ir jos žlugimo įvykius, taigi susidūrė su vienu iš didžiausiu savo mąstu pasaulinės istorinės katastrofų. Roma buvo vadinama”amžinuoju miestu ”.Taigi jam akivaizdžiu dalyku tampa istorinių įvykių laikinumas.Vistik daug svarbiau atkreipti dėmesį į tai, jog laiko klausimo suprobleminimą ir naujas tokio klausimo sprendimo galimybės sąlygojo krikščioniškosios oasaulėžiūros sisteminimo užduotis. Krikščionybė radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas ir šio laikino pasaulio sferas . Augustinas laikui ir amžinybei suteikia ne panašumo, bet priešingos prasmės. Toks supriešinimas yra perspektyvus amžinybės temos aprašymui, tiek laiko. Kritikuodamas Antikos laiko sampratas, Augustinas sako,jog laikas turi pradžią ir pabaigą , yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį supratimą.Kiekvienas visuomenės įvykis, matomas šiuo pagr. įgyja vienkartiškumą, o įvykio priskyrimas praeičiai, dabarčiai ar ateičiai įgalina unikalizuoti istorinius įvykius. Kas lieka iš Platono apreikšto struktūrinio tapatumo Augustino svarstymais? Augustinas sprendžiantis įvairiausio pobūdžio teologinius klausimus ne kartą yra pažymėjęs, jog svarbiausiomis problemomis yra Dievas ir siela. Trifazė siela- atmintis, intelektas, valia. Čia suprantama kaip sukurta pagal panašumą į Dievišką trejybę. Augustinas remiasi postulatu, jog žmogus sukurtas pagal dievišką atvaizdą ir panašumą. Kita vertus , dievas krikščioniškoje tradicijoje suprantamas kaip transcedencija, t.y. kaip anapusinė neišmatuojama užkosminė būtis. Taigi žmogus pradedamas suprasti kaip , kuris savo vidujiškumu tarsi praauga kosmoso daiktiškumo paviršių. Taigi kosmosizmą keičia psichologizmas. Augustinas teigia :”Žmogus yra neišmatuojamos gelmės”. Antikoje dominavusią žmogaus kaip mikrokosmo sąvoką keičia žmogaus kaip asmenybės samprata.
6. Bendroji viduramžių mąstymo ir filosofinės kultūros charakteristika Viduramžiai – universiteto atsiradimo laikotarpis. Mokslas čia labai gerbiamas. Kaltinti viduramžių mokslininkus galima nebent perdėtu pasitikėjiškumu dedukcine logika. Viduramžių mokslas orientuotas į dogmą, į pasitikėjimą autoritetais. Viduramžių filosofijos savitumą sudaro tai, jog filosofija čia yra pajungiama monoteistinei religijai, išsirutuliuojančiai iš vienokio ar kt. tipo apreiškimO tekstų. Apreiškimas čia suprantamas kaip visų tiesų sąvadas Dievo pateiktas žmogui. Krikščionybėje šv. Raštas yra laikomas- biblija, Koranas- Islame, Tora- judaizme. Viduramžių mąstysenos plėtotėje Antikoje sukaupta filosofavimo technika yra pajungiama apreiškimo tiesų komentavimui pagrindiniui ir sistematizacijai. Kalbant apie Vakarų tipo viduramžius galima sakyti, jog viduramžių mąstymas savo esme yra didžioji Antikos filosofijos ir Biblijos sintezė. Taigi viduramžių filosofija prasideda nuo to momento, kai filosofija pradeda tarnauti religijai ir apreiškimo teologijai , ir baigiasi, kai tokia filosofijos ir teologijos sąveika išyra. Filosofijos viduramžiuose pradžia 1-2a. po Kr. , o pabaiga 14a. Filosofijos dalyvavimas tikėjimo tiesų pagrindime ypač aktualia daro tikėjimo ir žinojimo santykio problemą. Ne visi vienodai viduramžių teologai priėmė šią filosofiją. Vienu atveju įrodinėjama: jog tikėjimo ir žinojimo apimtys iš esmės sutampa, mėginame visas tikėjimo tiesas išreikšti logiškai neprištaringais teiginiais. Kitu atveju nagrinėjama, jog loginės konstrukcijos užtemdo gyvąjį Dievo pažinimą ir teigiama, kad pats tikėjimas yra toks virš natūralus pažinimo būdas, kuris praauga logizavimo galimybes. Garsiausias viduramžių filosofas Tomas Akvinietis sako, jog tikėjimo ir žinojimo apimtys sutampa tik iš dalies. Viduramžių mąstysenoje išryškėja 2 konkuruojantys vienas su kitu filosofavimo metodai: dialektika ir mistika. Viduramžių dialektika – tai virtuoziškumo aukštumas pasiekęs žmogaus sugebėjimas racionalizuoti tikėjimo tiesas, pasireiškantis kaip savotiška mąstymo loginių galių plėtotės praktika, technologija. Mistika viduramžiais- tai taip pat griežta ir detali žmogaus moralinio psichologinio tobulėjimo technologija, orientuojanti žmogų į tiesioginį dieviškumo esmės stebėjimą, į savotišką susiliejimą su dieviškąją valia.Išskiriami 2 istoriniai visuramžių raidos filosofijos etapai: Patristika(1-8a.)ir Scholastika(9-14a.) Filosofija mokoma universitetuose, vadinama SCHOLASTINE.Vertinant viduramžių mąstymo galimybes reikėtų skirti tai,kas yra tos mąstysenos istorinės stilistikos manieros ypatumaiir tai, kuo ta mąstysena yra perspektyvi tyrinio požiūriu, t.y. kaip mąstysena, pateikusi naujas strateginio pobūdžio idėjas. istorine savo stilistika viduramžių mąstysena pasižymi dielaktizmu ir retrospektyvizmu. Dielaktizmas čia- pamokomasis viduramžių raštų tomas. RETROSPEKTYVIZMAS- žiūrėjimas atgal, čia tai orientacija į pirmapradiškumą, pasireiškianti ypatingu praeities sureikšminimu, tikint, jog ankstesnių laikų autoriai visados yra nepalyginamai vertungesni nei po jų atsirandantys komentatoriai.

Raktiniai žodžiai

• sofistai
• filosofine antropologija
• sofistai ir sokratas