Filosofijos kilmės aptarimas

Tema	Filosofija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Kas gi yra toji filosofija? Graikų kalbos žodis filosofas (philosophos) savo reikšme yra priešinga žodžiui “sophos”. “Philosophos” reiškia mylįs pažinimą (esmę), priešingai “sophos”, kuris “pažinęs” esmę vadina savi “žinančiu”. Ši žodžio reikšmė išlikusi iki šiandien: filosofijos esmė yra tiesos ieškojimas, o ne jos žinojimas, kad ir kaip dažnai filosofija šią esmę išduoda dogmatizme, kuris yra tezėmis išreikštas galutinis, tikras ir pamokantis žinojimas.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	2178
	Parsisiųsti11 KB

Išsamus aprašymas

Filosofija reiškia visą laiką būti kelyje. Kiekvienas jos klausimas turi gilesnę prasmę, negu jos atsakymai, o kiekvienas atsakymas virsta vis nauju klausimu. Filosofija slypi ne žodžiais išreikštame žinojime, ne tezėse ar deklaracijose, o istoriniame žmogiškumo įgyvendinime, kai žmogui paaiškėja pati būtis. Filosofijos tikslas yra suprasti šią tikrovę tokioje situacijoje, kurioje šiuo metu yra žmogus. Filosofija neturi nieko bendro, kas stovėtų šalia jos ar virš jos. Jos negalima išvesti iš nieko kito. Kiekviena filosofija apibrėžia save, įgyvendindama save. Kas yra filosofija reikia išbandyti, tik išbandęs, gali suprasti ką pasaulyje sutinkame filosofijos forma. Galima išvardinti ir daugiau filosofijos prasmės apibūdinimų. Tačiau nėra vienintelio apibūdinimo. Filosofija tarpusavyje yra susijusi su religija, su poezija, su mūzų inspiruotu veiksniu, santykiu su vidiniu pasauliu, atsiveriančiu būties sukrėtime per meilė, mirties artumą ar dar kitaip. Visi žinome, kaip glaudžiai Platonas siejo filosofiją su meile, o Šv. Tomas Akvinietis apie filosofijos ir poezijos vienybę yra pasakęs tokią mintį: filosofas ir poetas yra tuo panašūs, kad abu turi reikalą su tuo, kas nuostabu, kas stebina, kas verčia stebėtis. Klausiant apie tikrąją filosofijos esmę, keliamas klausimas, išeinantis už darbo pasaulio ribų. Aišku, kad šis klausimas ir jo kėlimas šiandien, kad būtent šis darbo pasaulis rodo dar nematytas pretendzijas, istoriniu pobūdžiu jis tampa ypač svarbus. Kalbant apie filosofiją, pirma - ji netinkama vartoti tiesiog naudos ir pritaikymo. Antra - ji neleidžia savęs panaudoti, ji netinkama vartoti pačios esantiems tikslams, ji pati yra sau tikslas. Pagal Johną Newmaną filosofija yra aristokratiškas žinojimas; ne “naudingos” žinios, o “laisvas” žinojimas. Toji laisvė reiškia, kad filosofinį žinojimą teisina ne jos: naudingumas, pritaikomumas, tarnavimas “visuotinei gerovei”, o filosofija nuo seno yra traktuojama kaip laisviausias iš laisvųjų metų. “Žinojimas yra ypatinga prasme tiek ir tada laisvas” sako Newmanas, “kiek ir kada jis yra filosofinis žinojimas”.


2. Kokios jos ištakos?


Kokios, gi, filosofijos ištakos? Iš “nuostabos” kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta, - kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkimo suvokimo - klausimas dėl savęs, savo reikšmės ir tikslo. Platonas teigė, kad filosofija atsiranda dėl nuostabos. Taip pat ir Aristotelis sakė, kad būtent nuostaba yra tai, kas skatina, kas skatina žmogų filosofuoti. Žmogus stebisi viskuo, kas nesuprantama, o po to siekia pažinimo, ne dėl kokios nors naudos, o dėl paties pažinimo. Šia prasme filosofija yra tarsi koks pabudimas. Kilusių klausimų atsakymai neduoda jokios naudos, bet patys savaime suteikia pasitenkinimą. Antras dalykas yra abejojimas, kuris atsiranda tuojau pat po pažinimo. Juslinis suvokimas labai apgaulingi arba bent jau nesutampa su tuo, kas egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo suvokimo. Mūsų mąstymo vieni teiginiai paneigia kitus. Kur tas tikrumas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris atlaikytų pačią sąžiningiausią kritiką? “Mąstau, taigi esu” - garsioji Dekarto tezė. Tas, kuris mąstydamas klysta, vis dėlto esu aš pats. Abejojimas taip pats paruošia pagrindą tikrumui. Ir, pagaliau, trečia - “mūsų būtis pasaulyje yra nepatikima. Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimėjimą, kaip elgiasi kritinėse situacijose: ar užsimerkia prieš tai ir yra įveikiamas, ar įstengia aiškiai regėti pralaimėjimą ir suprasti, kad tai jam neįveikiama, ir ramiai tai priimti. Žmogus siekia išganymo. Jū žada religijos, kurių bruožas yra išganymo tiesos ir tikrumo garantija. Filosofija to negarantuoja, bet vis tik visoks filosofavimas yra pasaulio įveika, įveika jį pažįstant, vadinasi, išganymo analogas. Mes ieškome patikimo pagrindo, būties gelmės ir amžinybės. Tačiau aš negaliu būti vienas, nes aš esu tikras savo tiesa, aš negaliu ja pasitenkinti. Vienas aš esu niekas. Bet komunikacija turi būti tikra. Ji turi būti mylinti kova, kai beatodairiškai atsiskiria ir susiliečia vieno laisvė su kito laisve, kai bet koks bendravimas su kitu yra tik pirmas žingsnis, kai abi šalys sutaria dėl to, kas lemtinga, ir kai nuolat keliami lemtingi klausimai. Šiandieną ryškiausias mūsų suirutės ženklas yra tas, kad mes ne tik, kad neieškome amžinatvės, bet kad žmonės vis mažiau supranta vienas kitą, kad jie abejingai susitinka ir išsiskiria, kad nebėra jokios neabejotinos ir tikros komunikacijos ilgesys, mylinčios kovos galimybė. Vadinas, filosofijos ištakos yra nuostaba, abejojimas, ribinių situacijų patirtis, tačiau visų pirma pasiryžimas tikrajai komunikacijai, kuri apima ir tuos dalykus, Kiekviena filosofija siekia būti perduota, save išsako, nori būti išgirsta, kad pati jos esmė yra komunikabilumas, kuris neatskiriamas nuo tiesos. Tik komunikacija pasiekiamas svarbiausias filosofijos tikslas, įprasminantis visus kitus tikslus: susiliejimas su būtimi, meilės šviesa, tobula ramybė.


3. Istoriškumas


Tikrovėje patys daiktai yra matas, siela juos tik priima. Kur būtybę žvilgsnis aprėpia filosofiniu būdu, ten klausiama “grynai teoriškai”. Tokiam klausime nėra nieko praktiško, jis neketina ką nors keisti ir todėl pakyla virš bet kokio tikslingumo. Filosofijos veiksmo esmę sudaro tai, kad ji peržiangia darbo pasaulio ribas. Tikroji filosofija paremta įsitikinimu, kad tikrasis žmogaus turtas yra ne poreikių tenkinimas, ne tai, kad mes “taptume valdovais bei šeimininkais”, o tai, kad įstengtume matyti visetą to , kad yra, pažinti ar bent siekti pažinti tiesą. Tai pasak antikinės filosofijos, yra didžiausias mūsų pasiekiamas tobulumas: kad mūsų sieloje atsispaustų esančių daiktų viseto tvarka - mintis, kurią krikščionių tradicija perkėlė į visio beatifica sampratą” “Ko nemato tie, kurie mato tą, kuris mato viską?“ Didieji vakarų filosofijos pradininkai, iš kurių palikimo vis dar tebegyvena šių dienų filosofija, visų pirma Platonas ir Aristotelis, ne tik patys rado jau esantį ir konstatavo tokį pasaulio aiškinimą, bet ir juo remdamiesi filosofavo. Svarbu matyti, kad didžiosios faradigminės Vakarų filosofijos asmenybės “tikėdamos” filosofiją suriša su iš anksto duotu, tradicišku pasaulio aiškinimu, o naujoji filosofijos istorija, apimta racionalistinio pažangos tikėjimo, mano, kad filosofavimas kaip tik prasideda mąstymui atmetus tradiciją, kad atsisakymas nuo religinės tradicijos ir esanti filosofijos esmė. Dar prieš prasidedant bet kokiam filosofavimui, jau yra duotas tradicinis pasaulio aiškinimas kaip kažkas, kas “jau” pasakyta, ir iš ko įsiliepsnoja filosofavimas. Platonas eina dar toliau. Jis ne tik pripažįsta esant “protėvių” paliktą tradiciją, kurią filosofas turi gerbti, bet ir yra įsitikinęs, kad tas “protėvių žinojimas” galiausiai esąs dieviškos kilmės. Taigi, Platono nuomone, “išmintis, kurią turi Dievas,” kažkokiu būdu mums yra tapusi žinoma ir pasiekiama dar prieš pradedant su meile kaip tik tos išminties ieškoti, o tai reiškia: filosofuoti kiek supaprastintai, teologijos ir filosofijos esmės santykį būtu galima sutraukti kelias pagrindines tezes tokiu būdu: teologija yra ankstesnė už filosofiją tik laike, bet ne vidinio kilmės santykio prasme. Tai iš anksto duotas, pasaulį kaip visumą suvokiantis tikrovės aiškinimas, iš kurio įsiliepsnoja filosofijos klausimas. Platonas griežtai neatskiria filosofijos nuo teologijos. Tai jo filosofavimo bruožas. Neįmanoma plėtoti sąmoningai ir radikaliai nuo teologijos atsietą filosofiją ir sykiu remtis Platonu. Nuo Antikos pabaigos Vadaruose nebuvo ir nėra kitos pasaulio visumą aprėpiančios ikifilosofinės tradicijos, išskyrus krikščioniškąją. Jokiu būdu nėra taip, kad norint realizuoti filosofiją plačiąja prasme, pakanka būti krikščioniu arba išpažinti krikščioniškąją tradiciją. Filosofija juk yra klausimas apie pasaulį, smelkimasis būtį, ji yra susieta su natūraliu į pasaulį nukreipto žvilgsnio genialumu. Bet taip pat mes negalime tvirtinti, kad tik krikščioniška filosofija gali būti gyva filosofija. Savo gyvybingumą bei vidinę įtampą filosofija įgyja kontrapunkto, besiremiančio teologija, dėka. Net ir senovės filosofai mums sako, kad filosofija esanti dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, be to ji esanti (pagal savo tikslą) mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo būdu artėjimas prie dieviškumo, ji yra visų mokslų mokslas, visų menų menas, mokslas apskritai, kuris nėra nukreiptas kurią nors sritį. Filosofija yra tai, kas vienija, dėl ko žmogus tampa pats savimi, pasisavindamas tikrovę. Nors filosofija paprastų ir efektyvių minčių forma gali jaudinti kiekvieną žmogų, net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra, niekad nesibaigiantis, nuolat besikartojąs visad aktualią dabartį, kaip visumą problematizuojąs uždavinys - jis pasireiškia didžiųjų filosofų veikaluose ir lyg aidas - mažesniųjų. Šio aido suvokimas, nesvarbu kokia forma, liks gyvas, kol žmonės bus žmonėmis. Be to , sveiko žmogaus proto kasdieninė patirtis rodo, kad dar prasideda paprastas naudingumo mąstas, kuris filosofijoje nepasiteisina. Jau Talesą (jį dar vadina Taliu), kuris laikomas seniausiu graikų filosofu, išjuokė tarnaitė pamačiusi, kaip jis, užsižiūrėjęs į žvaigždėtą dangų, griūva į šulinį. Ko jis ieško tobulybėse, jei jis toks nevikrus čia pat, žemėje!

4. Išvados


Vadinasi, filosofija turi teisintis. Tai yra neįmanoma. Ji negali pasiteisinti remdamasi kuo nors kitu, kam ji būtų reikalinga ir pateisinama. Ji gali remtis tiktai jėgomis, kurios iš tikrųjų kiekvieną žmogų verčia filosofuoti. Ji žino, kad ji yra žmogaus reikalas, laisvas nuo bet kokio tikslo, laisvas nuo bet kokio klausimo apie nenaudingumą ar žalą pasaulyje, ir kad ji egzistuos, kol gyvens žmonės. Ji negali kovoti, nei įrodyti savęs, bet gali save pareikšti. Ji nesipriešina ten, kur ją atmeta, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Ji gyvena toje vienybėje, kuri žmonijos pagrinduose gali sieti visus su visais. Tai, juk, pagrindinis filosofijos tikslas. Didingo stiliaus ir vieningos sistemos filosofija jau pusantro tūkstantmečio egzistuoja Vakaruose, Kinijoje ir Indijoje. Į mus prabyla didžiulis palikimas. Filosofijų įvairovė, viena kitą paneigiančių tiesų prieštaravimai negali sutrukdyti veikti iš esmės vienam dalykui, kurio niekas negali pasisavinti ir apie kurį visuomet spiečiasi visos rimtos pastangos: amžinoji ir vienintelė filosofija, phlosophija parenis. Mes turime remtis šiuo istoriniu mūsų mąstymo pamatu, jeigu norime mąstyti blaiviausia sąmone ir iš esmės. Juk kitaip mes nusikalsime pagrindiniam ir esminiam filosofijos tikslui - susilieti su esatim, išlikti tobulai ramiems, bet neapsnūsti, trokšti išvysti meilės šviesą. Mes turime mąstyti iš esmės, kad pažintume save ir pasaulį.

Raktiniai žodžiai

• filosofijos istakos
• filosofijos tikslas
• filosofijos ištakos