Filosofijos istorija

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Kalbėdami apie mokslo objektą, turime išsiaiškinti filosofijos ir istorijos mokslų apimtis. Bandymai apibrėžti filosofiją vienu universaliu apibrėžimu veda į priešpastatymą su pačia filosofijos esme. Pats žodis sako, kad kalbama apie išminties, žinojimo, pažinimo paieškas. Šių paieškų pabaiga yra "mokslas". Filosofiją negalime skirti kaip mokslą turintį vieningą tyrimo objektą, tačiau negalime rasti ir žmonijos gyvenimo srities, kurios vienaip ar kitaip neliestų filosofija.
Patalpinta	2005-08-18
Parsisiuntė	4945
	Parsisiųsti24 KB

Išsamus aprašymas

Realiai, kai praktiniai ampyriniais teiginiais pagrįsti mokslai atsiduria ties neišsprendžiamos problemos slenksčiu, jie visuomet atsakymo ieško filosofijoje. O kartu ir pati filosofija, kaip metodas skatinantis abejoti suformuotomis paradigmomis, veda į mokslinę pažangą. Taigi, filosofija pradžioje buvusi praktinių mokslų motina, dabar ir vėl grąžina prie savęs nuo vidinių prieštarų paklydusius mokslus.
Istorija stengiasi aprėpti bet kokio proceso vystymąsi laiko atžvilgiu. Kalbėdami apie filosofijos istoriją, turime skirti objektyviąją ir subjektyviąją filosofijos istoriją. Objektyvioji filosofijos istorija - tai užfiksuoti filosofiniai teiginiai, kurie yra originalūs ir nekeičiami. Subjektyvioji filosofijos istorija - tai įvairių autorių, tyrinėtojų pastabos interpretacijos originalių darbų pagrindu. Būtina ir naudinga studijuoti abi šias filosofijos puses, nes ji visuomet buvo ir bus idėjų kova, mokslas apie idėjas ir santykinę tiesą.Filosofijos istorija stengiasi supažindinti su filosofinių idėjų raida, jų periodizacija. Praktinė šio modulio nauda būtų - bandymas praplėsti studentų akiratį, kiek įmanoma įtakoti jų normatyvinių nuostatų formavimąsi, parodyti prielaidas, kurių pagrindu ir susiformavo dabartinė civilizacija.

SENOVĖS GRAIKŲ FILOSOFIJOS PRIEŠISTORĖ
Filosofija neatsiranda, kaip revoliucija, staigus žmogiškosios minties šuolis. Ji nuoseklios žmogaus civilizacijos vystymosi padarinys, kuris tiesiogiai įtakojo ir mūsų kultūrą.
Kiekvienam žmogui yra tekę filosofuoti. Dar vaikystėje mums kilo klausimai: Kodėl kažkas yra?, Kas aš esu?, Kas yra po mirties?, Kas yra teisingumas ir tiesa?, Kas yra laisvė?, ir daugelis kitų. Žmogus būdamas gamtos dalis gali keisti aplinką, kurioje gyvena, stebėti savo veikimo padarinius, tačiau dažnai jis negali paaiškinti: Kas?, Kaip?, Iš kur viskas atsiranda ir yra?. Tokie ir panašūs klausimai žmogui kilo jau neolite. Tuo laikotarpiu pradeda formuotis sąvokos (bandoma atskirti žodį nuo konkretaus daikto), bunda pažinimas, asociacijos vaizduotė. Pažinimui stumiantis į priekį pradedama atsisakyti pirmykščio konkretizmo, o tai dar labiau iškelia problemą: Kodėl viskas vyksta ir viskas taip atsiranda. Nesuvokiami dalykai veda į aplinkos sudvasinimą, padeda pagrindus religijai. Atsiradęs skaičiaus, kaip apstrakčios sąvokos suvokimas ( analogijos tarp pvz. trijų medžių ir trijų žmonių atradimas), sugebėjimas ja operuoti padeda žmogui susiorientuoti laike ir erdvėje. Visa tai pastūmėja į mitinį pasaulio tvarkos aiškinimo atsiradimą, o tai jau pereinamasis koridorius į filosofiją.
Mitinis pasaulio aiškinimas - tai žmogiškosios patirties perkėlimas į paprastą sudvasintą pasakojimą, kuriuo bandoma paaiškinti tuo metu nesuprantamus dalykus. Mitui būdinga:
1).Paprastojo mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai .
2). Mite naudojami poetiniai įvaizdžiai.
3). Mitas - paprastas pasakojimas.
4). Mitas remiasi tradicija.
Kurį laiką toks pasaulio aiškinimas tenkino žmones tačiau vykstant socializacijos procesui, didėjant tautų prekybiniams ir civilizaciniams mainams, mitinio pasaulio aiškinimo paradigma ima griūti. Kita vertus mitinis pasaulio aiškinimas vienas bandymų kiek įmanoma "racionaliau" paaiškinti pasaulio kilmę jo dabartinę sandarą, žmogaus vietą tame pasaulyje. Tai mes galėtume vadinti pirmaisiais "filosofavimais", kurie pagrįsti gana nedideliu empirinių žinių kiekiu, tačiau tai jau bandymas viską paaiškinti.
Kalbėdami apie vakarų filosofinių tradicijų vystymąsi turime pradėti analizuoti antikos iki filosofiją (mito pasaulį). Ji periodizuojama į tris periodus: homerinį, heziodinį ir orfikų. Homerinis periodas (XII-VIII a. pr. m. e.) mums mažiausiai žinomas . Apie viską sprendžiama iš poemų - "Odisėja" ir "Iliada". Jose sunku atsekti vieningą mitologinę sistemą, tačiau akivaizdu, kad religiniai įvaizdžiai jau vaidina labai svarbų vaidmenį šiame antikinės civilizacijos etape.
Heziodinio periodo pavadinimas susijęs ( kai ir homerinio su Homeru) su poeto Heziodo (VII-VII a. pr. m. e.) vardu. Šis iš žemdirbių kilęs poetas stebėdamas gamtos laikų kaitą, kėlė klausimus: iš kur viskas yra, iš kur tas nuoseklus ciklas kur jo pradžia ir pabaiga ? Poemoje "Darbai ir dienos" jis išdėsto seniausią mus pasiekusią teogoniją, žr. schemą nr. 1.

Visi dievai kaip matome sutvarkyti pagal hierarchiją ir subordinaciją. Taigi, teogonijoje išdėstyta pirmoji pasaulio tvarka, jame vykstantys procesai, tam tikri santykiai ir pareigos.
Orfikų (pavadinimas siejamas su mitiniu poetu Orfėju) periode mitologija tampriai įeina į kasdieninį graikų gyvenimą. Pagrindinės dorovės nuostatos yra išdėstoma "septynių išminčių" ( žinomi keturi - Talis iš Mileto, Pitakas iš Mitilenės, Bijantas iš Prijienos ir solonas iš Atėnų) mokymuose.

NATŪRFILOSOFIJOS ELADOJE PRADŽIA
Mileto mokykla
Apie filosofijos pradžią sužinome iš perpasakotojų bei kitų autorių pastabų ar komentarų. Pirmasis tokią medžiagą surinko ir susistemino Aristotelis. Jis pirmuoju tikru filosofu laiko vieną iš "septynių išminčių" - Talį iš Mileto. Jonijos kolonijos buvo to meto graikų mokslo ir meno centrai. Čia atsirado ir vystėsi rytų civilizacijų pagrindu:
poezija, istorijos mokslas, geografija, astronomija, matematika. Talis (625-547 m. pr. m. e) Milete įkuria mokyklą. Jam gerai žinoma astronomija ( sakoma, kad jis nuspėjo 585 m. saulės užtemimą); puikiai orientavosi geometrijoje ( akivaizdu, kad jam buvo žinoma egiptiečių geometrija); jis buvo pirmasis fizikas ( fizikai - gamtos mokslininkai, kurie empirinio pažinimo būdu stengėsi pažinti gamtą); be to Talis žinomas kaip geografas, matematikas. Mes galime jį pavadinti pirmuoju mokslininku. Taliui rūpi visa ko priežastys, pradinė medžiaga, jis daro išvadą, kad viskas prasideda iš vandens. Tai akivaizdu empiriškai stebint gamtą: palijus viskas atgyja; visos sėklos turi drėgną turinį; upė formuoja sausumą; dar gajūs mitologiniai įvaizdžiai, kuriuose Okeanas pagimdo žmogų ir t.t.. Vanduo kaip visa ko priežastis nėra pasyvi, ji yra visuomet gyvai kintanti, todėl, matyt, Taliui ir nerūpi - kokiu būdu atsiranda tokia daiktų įvairovė, viskas kas gyva yra "dieviška", įdvasinta. Taliui Žemė, oras ir vanduo - monizmo kategorijos.
Anaksimandras (610-546 m. pr. m. e.) - natūrfilosofas ieškojęs visa ko pagrindo - archė, kaip pradžios, šaltinio.Jis įveda naują sąvoką - apeironas (materija). Materija skiriasi nuo visų medžiagų savo beribiškumu, bei kokybiniu neapibrėžtumu . Vanduo, oras, žemė ir ugnis - apeironas, t.y. pats sau tikslas ir priežastis, viskas iš jo kyla ir viskas į jį grįžta. tai labai svarbus posūkis natūrfilosofijoje, nes nuo konkretaus visa ko pagrindo pereinama, prie abstrakčios, empiriškai neapčiuopiamos materijos. Tačiau svarbus ir kitas aspektas; daiktai atsiranda iš neapibrėžtumo atsiskiriant priešybėms: iš pradžių karštis ir šviesa, dangaus ugninė juosta, kuri atsiskiria nuo tamsos ir šalčio ir žemė ir jūra, tada iš jūros kyla garai, kurie apgobia ugninę juostą ir išsklaido ją į atskirus oro ratus, o šie per angas (saulę, mėnulį) išlieja savo ugnį. Anaksimandras mano, kad žemė yra stulpo formos ir kybo visatos centre, iš pradžių visa dengia vanduo, kuris ir tampa viso kas gyva pradžia. Žmogus atsiranda iš dumblo riboje tarp žemės ir vandens. Žmogus išsivysto žuvies pilve, o suaugęs išlenda ir pradeda žmonių giminę. Anaksimandras sukuria eschatologija - tikėjimą pasaulio pabaiga. Pabaiga ateina dėl kaltės.
Anaksimenas (585-525 m. pr. m. e.) - Talio mokinys tapatina pasaulio archė su - oru. Viskas pasidaro iš oro jam labiau sutankėjant ar išretėjant, pvz.: ugnis - labai išretėjęs oras,vanduo, dumblas, akmuo labiau sutankėjęs oras. Anaksimenas daro blaivaus gamtos stebėtojo įspūdį, visi jo stebėjimai yra pagrįsti, kaip ir pas Talį, gausia empirine medžiaga.
Heraklitas (544/540-? m. pr. m. e.) - iškelia ugnį, kaip pasaulio archė, taip mes tarsi galime rasti paralelę tarp Talio vandens ir Anaksimeno oro, tačiau Heraklitui ugnis - vyksmas, tapsmas ir išnykimas. Jis teigia, kad ugnis viską pasiima ir viską grąžina. Pasaulis amžinas tapsmas kaip upė, į kurią kaip tokią pačią du kartus neįbrisi, atrodo ir aplinka ir krantai tokie patys, bet vanduo jau nebe tas. Heraklitas teigia, kad priešybių kova gimdo visa ką pasaulyje. Kaip visa valdančią ir palaikančią priežastį jis iškelia vieną protą - "logos". "Logos" - tai tarsi prasmė jungianti žodžius į sakinius, o raides į žodžius. Heraklitas iškelia ir sielos reinkarnaciją.
Taigi, jei senovės išminčiai ir ieškojo daiktų atsiradimo pradžios bandydami parodyti ją, kaip perėjimą, nuo nebūties prie būties, tai graikų natūrfilosofai, klausdami apie pirminę medžiagą, pirmiausia akcentavo tai, kad niekas iš nieko neatsiranda, t.y. tai, kad būties pradžia yra pati būtis. Taigi mes stebime tam tikrą idėjų evoliuciją - Heraklito ugnis jau nėra tokia apčiuopiama ir materiali kaip Talio vanduo, ar Anaksimeno oras. Ugnis būtų labiau vertintina, kaip pasaulio visumą atspindintis simbolis. Tokį požiūrį į pasaulį mes rasime italikų mokyklos atstovų darbuose

ITALIKŲ MOKYKLA
Kalbėdami apie šią filosofinę mokyklą, visų pirma turime ją skaidyti į dvi mažesnes - pitagoriečių ir elėjiečių mokyklas.
Pitagoriečių mokyklos turi gana ilgą savo egzistavimo istorija: prasidėjo VI-V a. pr. m. e. ir tęsėsi iki IV-V m. e. amžiaus. Pitagoriečių mokykloms būdingas uždarumas, jos buvo suburtos religiniu-etiniu pagrindu. Čia mokėsi tiek vyrai, tiek ir moterys, žmonės buvo priimami su visu turtu. Mokyklose vyravo saulės kultas, pagrindinai domėtasi matematika ir muzika. Pitagoriečių mokyklos buvo uždaros bendruomenės suburtos į vieną visumą politiniais, religiniais ir moksliniais saitais, šių mokyklų etinės ir normatyvinės nuostatos bei organizacinė struktūra labai primena ankstyvųjų krikščionių bendruomenes.
Pitagoras (570-500 m. pr. m. e.) - pitagoriečių mokyklų steigėjas buvo gerai susipažinęs su egiptiečių geometrija ir matematika, domėjosi medicina.Archė Pitagorui yra skaičius, jis sveikuosius skaičius laiko harmonijos pagrindu, pažeidus šią tvarką harmonijos nebelieka. Matematinė tvarka yra aukščiau žmogaus. Pitagoras skyrė tris gyvų būtybių rūšis - dievus, pusdievius ir panašius į Pitagorą, t.y. filosofus.
Elėjos miesto filosofinės mokyklos atstovai peržengia slenkstį skiriantį filosofiją, nuo parafilosofijos. Būtent šios mokyklos atstovai suformavo sampratas apie būtį, apie jos santykį su mąstymu.
Ksenofanas (VI-V a. pr. m. e.) - vienas pirmųjų žinomų eleatų. Jis teigė, kad būtis sudaryta iš keturių elementų, kurie viduje yra nesuskaičiuojami. Labai įspūdingos išlikusios sylos, kuriose kritikuojamas graikų dievų panteono antropomorfiškumas. Ksenofanas dievą įsivaizduoja, rutulio formos ir vadina jį Kosmosu. Viskas iš jo ateina ir viskas į jį grįžta, visa yra kontroliuojama minties jėga.
Parmenidas (540-? m. pr. m. e.) teigia, kad būtis yra viena ir nekintanti, kaip tiesa, "kas gali galvoti apie nebūtį, tas yra dvigalvis". Mąstymas ir būtis yra viena. Tai iškelia idėją, kad būtis yra viena ir nekintanti, nes bet koks bandymas mąstyti apie daugį veda prie išvados, jog egzistuoja nebūtis. Taigi, taip pirmą kartą atskiriama būtis, kaip abstrakti kategorija, bei skiriamas mąstymas, kaip procesas nuo mąstymo objekto. Taip pradeda ryškėti tendencija skirti empirinį pažinimo būdą nuo racionaliojo.
Zenonas (490-430 m. pr. m. e.) - Parmenido mokinys , antikinis dialektikos kūrėjas. Pagrindinės šio metodo tezės išdėstytos žymiosiose aporijose. Jam būtis vientisa, o nebūties nėra. Spręsdamas vienio ir daugio problemas Zenonas iškelia judėjimą, kaip filosofinę problemą.
Elėjiečių logika ir nuosekliai išplėtota pastovios substancialios būties sąvoka padarė didelę įtaką vėlesniems filosofams ir filosofinėms kryptims.
V a. pr. m. e. iškyla dar viena filosofinė figūra - Empedoklis. Jis - ir filosofas, oratorius, politikas, gydytojas, buvęs pitagorietis, bei šventikas tikėjęs turįs magiškų galių. Empedoklio filosofija sintetinė, t.y. jis stengėsi apjungti jonėnų ir italikų pagrindines filosofijos idėjas. Jis teigia, kad egzistuoja keturios pagrindinės stichijos, kurios viena į kitą nevirsta, o tik įvairiai išsimaišo. Lygiausiai šios stichijos yra išsimaišiusios kraujyje - prote. Aktyvioji pasaulį kurianti jėga yra amžinas kosminių jėgų - meilės ir neapykantos konfliktas. Šios jėgos nebeturi graikų mitologinianiams personažams būdingo antropomorfiškumo. Visa Empedoklio kosmogonija pagrįsta minėtųjų jėgų vienos ar kitos dominavimu, arba pusiausvyra. Pagrindinė šio filosofo epistemologijos mintis - viskas pažįstam krauju-protu. Taigi, taip atskiriamas racionalusis ir empirinis pažinimo būdas.

FILOSOFIJOS ATSIRADIMAS ATĖNUOSE

Valdant Perikliui Atėnuose įsigali demokratinė santvarka. Pamažu šis miestas tampa mokslo ir meno centru. Nors tai ir įtakoja intelektualinės minties pakilimą, tačiau visuomenėje vyksta atvirkštinis procesas, t.y. ji konservatyvėja, kaip viso to išdava galime laikyti įstatymą draudžiantį kritikuoti dievus.
Filosofijos atsiradimas Atėnuose siejamas su Anaksagoru (500-428 m. pr. m. e.). Pagal filosofinės refleksijos gylį jis turėtų stovėti greta Sokrato ir Platono. Anaksagoras teigia, kad nebūtis netgi negali atsirasti nes jos nėra. Neigdamas kokybinius pasikeitimus, pasaulį jis regi sudarytą iš mažų nematomų dalelių ir tik jų išsisklaidymas lemia tariamą išnykimą. Pradžioje visos dalelės buvo sumišusios chaose ir tik kryptingo proto "nus" pagalba daiktai tampa esybe. Šias daleles Anaksagoras vadina "sėklomis", vėliau Aristotelis pavadins jas homeomerijomis. "Nus" - visiškai neturintis pavidalo grynasis mąstymas, jo funkcija judinti ir kurti pasaulį, pažinti patį save. Žmogus gali pažinti "nus" ypatingomis savo kraujo-proto savybėmis, o homeomerijas jis gali išmąstyti.
Visiškai priešinga yra Demokrito ( 460-370 m. pr. m. e.) mechanistinė pasaulio aiškinimo teorija. Būtį jis regi patvariuose besiskirenčiuose forma dydžiu atomuose. Nebūtis irgi egzistuoja, tai - tuščia erdvė, kurioje juda atomai. Čia jie susiduria ir sudaro kūnus ir tai vyksta dėl mechanistinio būtinumo, čia nieko nėra atsitiktino. Taip iš chaoso susidaro kosmosas ir ji tėra tik aklo mechanistinio poveikio išdava. Demokritas - materializmo tikrąja ta žodžio prasme pradininkas, jis sielą taip pat regi sudarytą iš subtiliausių atomų: mirtis - tik atomų išsisklaidymas. Etinės Demokrito nuostatos išreiškė tai, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra siekti aukščiausio gėrio. Filosofas apibrėžė valstybės ir piliečių santykį:"Valstybė - žmogaus dvasinio tobulėjimo padarinys, todėl žmogus privalo rūpintis valstybės stiprinimu". Demokritas atskyrė juslinį ir racionalųjį pažinimo būdus, kaip kokybiškai skirtingus.Jis neigė dievus, bet ne religiją, nes pastarieji neatitiko jo atomistinės teorijos. Taigi, Demokritas sukūrė materialistinę filosofinę sistemą, kurios užuomazgas galime rasti dar Mileto naturfilosofų darbuose.
Visiems ankstyviesiems graikų filosofams būdingas požiūris į žmogų, kaip gamtos mikrodalelę. Taip pat filosofų svarstymų veikiamas kinta požiūris į dievus, jų nuotykiai virsta literatūriniais siužetais, o ne kasdiene gyvenimo norma, religiniu tabu. Taip susiformuoja prielaidos atsirasti vienam reikšmingiausių posūkių graikų filosofijoje, šis kokybinis pasikeitimas - tai sofistų ir skeptikų pradėtas žmogaus, kaip išskirtinės gamtinės ir socialinės būtybės analizavimas, racionalistinis humanizmas.
Sofistai mokė žmones praktinės išminties, mokė ginti asmeninius interesus. Jie nesudarė savo vieningos mokyklos, tai veikiau buvo šviečiamojo humanistinio pobūdžio srovė. Vėlesnių filosofų kritika išryškino sofistų trūkumus, kurie buvo suformuoti objektyvių to meto priežasčių. Trūkumai: atsiribojimas nuo abstrakčių klausimų, išminties neieškojimas, tik žinių ir mokslo perdavimas. Beveik visos perduodamos žinios orientuotos į politikos mokslo vystymui. Būtent toks mokslo traktavimas ir polinkis į skepticizmą iškyla žymiausio sofisto Protagoro (480-410 m. pr. m. e.) traktate apie tiesą. Jis iškelia visam sofistiniam sąjūdžiui apibūdinti tinkantį šūkį - "žmogus visų daiktų matas". Keliamas žmogaus, kaip socialinės ir kultūringos būtybė išsiskyrimo iš gamtos klausimas. Bandoma apibrėžti tai, kas žmogui yra privaloma ir būtina nuo prigimties. Išryškėja dvi skirtingos valstybės ir teisės teorijos. Viena jų skelbia, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir valstybė tėra tik laisvo susitarimo reikalas, kita gi teigia, jog valstybė yra vienų viešpatavimas kitiems, o skirtumai tarp valdančiųjų ir valdomųjų yra natūralūs. Abiems šioms teorijoms būdingas individualizmas - požiūris į valstybę, kaip individualių žmonių ar jų grupių valios kūrinį. Protagoras tapo subjektyviojo idealizmo pradininku. Toks filosofinių teorijų radikalumas sukėlė sofistikai priešingas nuomones. Pirmasis sofistams prieštaravo Sokratas.

SOKRATAS

Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir žinok kaip elgsies konkrečioje situacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Bet koks tvirtinimas, kad jau turi tam tikrų žinių yra ribotas. Sokratas stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Jis nebuvo ateistas, dievus traktavo kaip dvasines būtybes. Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų. Tačiau tai iš tikrųjų nėra. Nors Sokratas ir buvo mokytojas, tačiau priešingai sofistams jis dėstė savo filosofiją (ja jis tikėjo ir gyveno) norėdamas iš tiesų įrodyti, o ne pasipuikuoti žodžio išmone. Išminties jis mokė už dyką, kas dar labiau įtakojo jo populiarumą liaudyje. Žymiausi Sokrato mokiniai Platonas ir Ksenofontas perdavė mūsų civilizacijai savo mokytojo etinę sistemą, dialektinio įrodinėjimo metodą, nes pats filosofas rašytinių šaltinių nepaliko. Yra skiriamos trys sokratinės mokyklos: kinikai (Antistenas, Diogenas), kirėnaikai (Aristipas) ir megarikai.




PLATONAS

Geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427-348/347 m. pr. m. e.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materializmo ir idealizmo ginčas.
Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, analizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirado pagrindinė jo filosofijos kategorija - "eidos" (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis. Platonas priešpastato idėją materijai, kaip nebūčiai iš kurios ir turi atsirasti daiktai.Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija - moteriai (pasyviajam pradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, dėl jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Savo teorijai pagrįsti Platonas reformuoja ir sielos supratimą. Nuo materialaus sielos aiškinimo pereinama prie idėjinio. Sieloje egzistuoja trys pradai - geidžiantysis, impulsyvusis ir protingasis, žmogaus gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžius tris pirminius pradus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstesnio buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Toks net mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumentų. Tikroji būtis yra gyva, veikianti ir mąstanti. Platono idėjų pasaulis neprimena chaoso, tai veikiau teleologinė sistema, kurioje viskas pajungta absoliučiam gėriui. Kiekvienos žemesniosios idėjos tikslas aukštesnioji idėja, aukščiausia idėja - absoliutaus gėrio idėja.
Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė - gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai - valdo, kariai - kariauja, žemdirbiai - dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.
Platono stengimasis suabsoliutinti protą atitraukiant jį nuo juslių, paverčia jį nenuosekliu idealistu, o ir jo sukurtos utopijos yra savyje per daug idealistiškos ir prieštaringos, kas savaime iššauks vėlesnių autorių kritiką.

ARISTOTELIS

Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) - vienas geriausių Platono mokinių ir kritikų. Pats Aristotelis naudodamasis savo pirmtakų teorijas kūrė savą sintetinę filosofiją. Ta filosofija - tai bandymas suderinti: sensualizmą su racionalizmu; materializmą su idealizmu, Platoną su Demokritu, tačiau reikia pastebėti, kad Platonui atiduodamas prioritetas. Pagrindinis Aristotelio nuopelnas - formalizuotos silogizmo metodu pagrįstos logikos sistemos sukūrimas. Jis apjungė tai, kas svarbiausia logikai: sąvokų apibrėžimus, sąvokų jungimą, sudarant teisingus sprendinius, sugebėjimą įrodinėti. Pažinimas pasiekiamas sąvokomis, protu.
Aristotelis labai kritikavo Platono idėjų savarankiškumo absoliutinimą, jam atrodė tai gnoseologiškai nepagrindžiama ir dėl to nepriimtina. Atmetus savarankišką idėjų egzistavimą kuriama sistema pagrįsta konkrečiais daiktais - substancija. Filosofui išeities taškas - materializmas. Daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija, juos suvokiame tokius, kokie jie yra tik mintis išskiria materiją ir formą. Materija - medžiaga, daikto substratas. Forma - daikto pavidalas, tai kas išreiškia daikto bendrybę su kitais panašiais daiktais. Materija pasyvi, ir tik forma atskiria daiktą, padaro jį pažįstamą iš kitų, priklausančių kažkuriai rūšiai. "Forma - tai esmė" - sako Aristotelis. Pateikiama ir formų hierarchija, kurioje kiekviena žemesnioji forma yra aukštesniosios materija. Pradinės materijos esmę išreiškia - žemė, vanduo, oras ir ugnis. Forma - nesunaikinama aktyvi jėga, tapatinama su priežastimi ir vystymosi tikslu. Materija formos atžvilgiu tėra tik galimybė. Kiekviena forma realizuojasi tik tam tikroje materijoje. Objekto realizavimasis ir šio proceso pažinimas siejamas su: materija, forma, priežastimi ir tikslu. Materija traktuojama kaip stabdis, kurį turi išjudinti forma, beje veikianti tikslingai. Tikslingumas išreiškiamas galimybe pasiekti tobuliausią formą - entelechiją. Taip atsiranda forma, kuri materijos jau nebeturi. Spręsdamas pradžios klausimą Aristotelis pirmuoju judintoju vadina - pasaulinį protą. Taip pradėjęs materija Aristotelis baigia absoliutu.
Siela filosofinėje sistemoje suvokiama gamtamoksliškai, t.y. ji būdinga visiems gyviems padarams, ir slypi jų kūnuose.
Aristotelis teigia, kad žmogaus gyvenimo tikslas - realizuoti žmogaus skirtinumą, nuo kitų gyvų būtybių, t.y. - protingumą. Didžiausia dorybė - saikas, sugebėjimas surasti aukso vidurį tarp kraštutinumų. Valstybės tikslas, pagal Aristotelį, ugdyti pilietyje tobulumą, asmenybę.
Aristotelis labai plačių pažiūrų ir interesų mokslininkas palikęs labai didelį mokslinį palikimą, todėl paminėtini jo nuopelnai: psichologijoje, biologijoje, retorikoje ir poetikoje. Pagrindinės jo nagrinėtos filosofinės kategorijos: būtis, kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, kentėjimas, veiksmas, substancija, materija ir kt..
Aristotelis - graikų filosofijos apogėjus, paliko neišdildomą pėdsaką filosofijoje.

HELENISTINĖ FILOSOFIJA

Poaristotelinį periodą charakterizuoja ne tiek atskiros asmenybės, kiek trijų tvirtas tradicijas turinčių filosofinių mokyklų - stojos, epikūriečių ir skeptikų ginčas. Visoms šioms mokykloms filosofija, tai kelio į laimę teorija. Tačiau nepaisant jų skirtingų priėjimų prie problemos, sprendimas yra panašus, t.y. stoikų apatija ir epikūriečių bei skeptikų "ataraksija" yra praktiškai viena ir tas pat - nedrumsčiamas linksmumas asmens, kuris nekreipia dėmesio į baimę ir troškimus. Svarbiausiu klausimu tampa gyvenimo prasmės problema.
Stoikų mokykla atidaroma apie 300 metus pr. m. e. Atėnuose margajame portike. Įkūrėjas Zenonas iš Kitiono. Skiriami trys šio filosofinio sąjūdžio periodai:
1.) Senoji stoja (III-II a. pr. m. e.), atstovai Zenonas, Kleantas, Christipas.
2.) Vidurinioji stoja (II-I a. pr. m. e.), atstovas Poseidonijas.
3.) Vėlyvoji (jaunoji) stoja (I-II m. e. a.), atstovai Seneka, Markas Aurelijus, Epiktetas.
Stoikai mano, kad gamtą valdo pirminė ugnis, kuri yra dieviška, protinga, ji ir pasaulio protas logas. Gamta ir jos vyksmas yra teleologiškai sutvarkytas, ugnis yra panteistinio monizmo kategorija. Dėl tokios griežtos pasaulio tvarkos ir pats žmogus negali keisti savo likimo. Taigi, aukščiausias gėris tai prisitaikymas prie gamtos reikalavimų, gyvenimas pagal savo prigimtį be jokių aistrų ir baimės. Stojos mokyklos idealas - tai išminčius gyvenantis pagal savo prigimtį ir protu pasiekęs proto nesudrumsčiamumą(apatija). Taip pat ši mokykla propaguoja asketizmą, susilaikymą.
Epikūro , kuris 306 metais pr. m. e. atidarė Atėnų soduose savo mokyklą pažiūros yra visiškai priešingos stoikų moraliniam heroizmui. Jis teigia, kad gyvenimo menas, tai kelias į tikruosius malonumus. Gamtą epikūriečiai traktuoja mechanistiškai, visas vyksmas ir pradžia paliekama atsitiktinumui. Žmogaus likimas yra atsitiktinumo susiklostymas. Pagrindinis principas - "ex nihilo nihil" - iš nieko niekas neatsiranda formuoja kitas šios mokyklos sampratas ir filosofijos kryptis. Dievai epikūrietiškai - tai laimingos, žmonėmis ir pasauliu besirūpinančios žmogaus pavidalą turinčios esybės, nes žmogus labiausiai išsivystęs gamtos narys. Siela yra materiali ir mirtinga.
Epikūriečiai buvo bene labiausiai nekenčiama ir neigiama mokykla viduramžiais. tai įtakojo tai, kad jie buvo graikų materialistai (rėmėsi Demokrito atomizmu), suformulavo naują dievų sampratą, jų etika buvo hedonistinė, t.y. orientuota į malonumą (vengti kančių ir siekti "ataraksijos"). Savo laiku epikūriečių mokyklos buvo labai populiarios.
Skeptikų mokykla - viena įdomiausių poaristotelinių mokyklų. Panašumas į pirmąsias dvi mokyklas tik tas, kad ieškoma vieningo kelio į laimę. Skeptikai teigia, kad kelias į ataraksiją eina per daiktų nepažinumą ir susilaikymą nuo sprendimų. Jei stoikai teigė,kad egzistuoja visuotinai teisingi, t.y. katalektiniai vaizdiniai, tai skeptikai tvirtina, kad kiekvienas vaizdinys turi tiek objektyvią tiek subjektyvią pusę. Jusliniai suvokimai yra reliatyvūs, nes mums kiekvienam tas pats objektas gali pasirodyti visiškai skirtingas. Taip pat yra su mąstymu ir protu, juk kiekvienai išvadai reikia prielaidų, kurios priimamos neįrodytos arba išvedamos iš kitų prielaidų, taigi išvada galiausiai veda į paties nusistatytą tašką, arba į begalinį ratą, ar regresą. Taigi tokį deklaruojamą tiesos santykinumą patvirtina ir eksperimentinis metodas. Skeptikai liepia susilaikyti nuo griežtų teiginių.
Trečiame ir antrame amžiuje prieš mūsų erą buvo labai aštri šių mokyklų priešprieša, tačiau vėliau pradedama ieškoti to kas bendra ir vienija (pvz. eklektizmas, skepticizmas).
Paminėtinas ir dar vienas posūkis helenistinėje filosofijoje - neoplatonizmas, labiausiai susijęs su Plotino vardu. Plotino mąstymas priešingas materializmui - visa kas gyva ir veiklu yra grynai dvasinės prigimties; kūniška būtis įgaunama tik konstruojančio, formuojančio ir palaikančio dvasinio principo dėka. Tikrovė traktuojama, kaip loginė seka pasaulių, kurie pagal veikimo būdą, vienybę ir vertę sudaro seką. Viršuje yra dievybė, suprantama kaip būtis, vienys ir gėris. Paskui vienį eina "nus" pasaulis, po jo sielos pasaulis formuojantis idėjas ir galiausiai materijos pasaulis. Sielos uždavinys - išsiveržti iš materijos ir tai būna tik retos ekstazės akimirkos, kurių metu žmogus susijungia su dievybe.
Vėlesnis neoplatonizmas įgauna mitologinių elementų, tampa abstrakčiu mitų aiškinimu.


VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJOS BRUOŽAI

Negalime atsieti viduramžių dvasinio gyvenimo nuo antikinio sąvokų ir formų pasaulio. Viduramžių kultūra - perimta kultūra, jau vien dėl to negalėjo būti didelių ir griežtų skirtumų. Tam tikrą antikinės kultūros regresą viduramžiais sąlygojo krikščionybės įtaka, tautų kraustymasis ir kt.
Krikščionybė atnešė Dievo sukūrusio visa iš nieko, kai tuo tarpu antikiniai dievai tebuvo tik architektai kuriantys, kaip žmonės, iš tam tikros medžiagos. Žmogus krikščionybėje yra mistiniame giminystės santykyje su dievu, taigi žmogaus gyvenimo prasmė yra vykdyti kūrėjo valią. Kaip išskirtinė dorybė išskiliamas nuolankumas, išdidumas yra viena didžiausių ydų. Viskas susiję su dievu, taip pat ir žmonių santykiai, visi žmonės yra broliai ir seserys Kristuje, taigi sudaro šeimą. Visas kultūrinis viduramžių gyvenimas persunktas religinių dogmų. Viduramžių pasaulis nuosekliai sutvarkytas. Viskas pradedant Dievu ir jo santykiu su pasauliu ir baigiant žmogumi su jo begaliniu paklusnumu Dievui. Šiuos santykius įtakoja to meto tikėjimas, filosofija, menas, socialiniai institutai,moralė ir papročiai. Viskas veikia vieningai ir tikslingai, o visa kas netelpa į vieningumo dėsnius, laikoma klaidomis arba erezijomis.
Vienas iš viduramžių fenomenų patristika labiausiai susijęs šv. Augustinas. Pirmajame savo traktate Augustinas stoja į kovą su skepticizmu, jis sako, kad žmogus niekuomet nepasiektų laimės jei nebūtų įsitikinęs tiesos egzistavimu ir jos neturėtų. Iš dviejų vienas kitam priešingų sakinių bent vienas yra teisingas. Tiesa yra, žinodami šią nenuginčijamą tiesą, mes turime bent vieną tiesą. Absoliučios tiesos buvimas reiškia - absoliučią būtį - Dievo būtį. Taigi mąstydami mes būtinai mąstome Dievo dvasioje. Augustinas teigia, kad vieninteliai mąstymo verti objektai yra Dievas ir siela, bet koks pažinimas nesusijęs su šiais dalykais yra bevertis. Tai parodo sukurtos būties laikinumas palyginus su dieviškos būties amžinumu. Dievo esmę mes geriausiai galime pažinti per sielą. Dievas laisva valia sukūrė pasaulį, ir žmogų sukūrė laisvą, jis nusidėjo laisva valia, būdamas išdidus kaip velnias. Žmogus pas Dievą gali grįžti tik iš pastarojo malonės. Įteisinamas ir bažnyčias kaip Dievo karalystės vietininkės statusas. Istorinis tapsmas ir jo periodai atitinka atskiros sielos raidą. Viskas baigiasi paskutiniuoju teismu.
Augustinas galutinai suformulavo teocentrinę, neįveikiama Kūrėjo ir jo kūrinijos priešprieša pagrįstą, krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Pasaulinį procesą jis traktavo kaip vienkartinį į fazes skirstomą vyksmą, konceptualiai pagrindė bažnyčios vietą.
Scholastika - mokyklinė teorija, susisteminta mokymo ir mokymosi tikslams paruošta teologija. Scholastinis metodas, nukreipdamas protą ir filosofines mintis į apreiškimo tiesas, nori pasiekti giliausią tikėjimo turinio įžvalgą, tam, kad galėtų sistemiškai atremti proto iškeliamus priekaištus apreiškimo turiniui. Scholastinė filosofija stengiasi ne atrasti, o pagrįsti ir paneigti. Pažinimas yra Dievo valdomos tikrovės reprodukavimas teigiamais teiginiais. Yra tik viena galiojanti tiesa, tik viena teisinga pažinimo forma, kuri ir sujungia visus mokslus į vieningą discipliną. Pagal scholastikos etiką daryti gerą reiškia klausyti Dievo.
Viduramžių filosofas jaučiasi ne pasaulėžiūros kūrėju, o šios sistemos darbininku, jo asmuo dingsta už jo darbo, kaip ir viduramžių architekto asmuo dingsta už gigantiškų gotikinių katedrų, kurias statė ištisos kartos.
Viduramžiai - tai mokslo, filosofijos ir teologijos sintezė.
Renesansas
Renesansu įprasta vadinti kultūros ir meno suklestėjimą, kuris Europoje buvo orientuotas į antiką. Renesanso epocha priklauso vėlyviesiems viduramžiams, bei pereinamajam periodui į naujuosius laikus. Dvasinio gyvenimo plotmėje renesansas - tai antropocentrinės žmogaus orientacijos sustiprėjimas ir teocentrinės pasaulėžiūros krizė visose kultūros srityse. Būdingiausi renesanso reiškiniai: humanizmas, reformacija, technikos ir geografiniai atradimai, naujos meno formos, eksperimentiniai gamtos mokslai, jų rezultatus ontologizuojančios filosofijos koncepcijos ir socialinės revoliucijos. Šiame laikmetyje nėra kuriama originali filosofija, renesansas tai pereinamasis periodas padedantis pamatus naujųjų amžių filosofinėms formacijoms.


NAUJIEJI AMŽIAI

Filosofijos, mokslo ir teologijos vienovė išsiskleidusi jau renesanse dar labiau išsiskiria naujaisiais laikais. Vėl tarp filosofų užverda amžinas sensualizmo ir racionalizmo ginčas. Naujaisiais laikais bene svarbiausia buvo metodo, kuriuo būtų galima teisingiausiai pažinti, suradimo problema. Juk pirmiausia reikia atsakyti į klausimą apie žmogaus pažinimo būdą, ir tik po to imtis tyrinėti žmogaus protą ar kitas problemas. Filosofijos tikslas - aiškus tikrovės vaizdas. Ta tikrovė ne tik fizinis pasaulio vaizdas, bet ir siela, ir Dievas. Toksai aiškumas gamtamokslinėse disciplinose, o ypač matematinėje fizikoje ir paskatino to meto mokslininkus perkelti šio mokslo metodą į filosofiją.
Pirmuoju naujųjų amžių filosofu laikomas Renė Dekartas. Pirmasis reikšmingas jo mokslinis atradimas yra analitinės geometrijos atradimas. Pagal šį metodą kiekvieną erdvės tašką, įvedus kartezines koordinates, galima išreikšti trimis skaičiais. Dekartas stengiasi matematinį išskaidymo metodą perkelti į filosofiją, t.y. parodyti sudėtingus dalykus taip, kad jie atrodytų tokie akivaizdūs, kaip sudedamų ar atimamų skaičių santykiai. Tačiau čia yra skirtumų, jei matematika operuoja grynomis sąvokomis, turi savo objektą, tai filosofija - su mums duota tikrove. Norėdamas išskirti tai, kas neabejotinai tikra, Dekartas pašalina visa tai, kuo galima abejoti. Abejotina yra kūniško pasaulio egzistencija, matematikos įrodymai, Dievo egzistavimas ir kt. Kiekviena abejonė turi savo pagrindą, ir tai yra abejojančio "aš" egzistencija. Mano sąmonė yra man neabejotinai tikra, aš negaliu ja abejoti, taigi abejonės buvimas man yra tikras: mąstau, vadinasi, esu - cogito ergo sum. Tačiau visgi egzistuoja vienas objektas, kurį nors esantį išorėje visi mes pažįstame vienodai tikrai, tai Dievas. Panašiai yra ir su logikos principais, substancijos ir priežasties sąvoka, tįsumo priežasties sąvoka. Siela - mąstanti substancija , kurios pagrindinė savybė - sąmonė. Mes galime atmesti kūno savybes kaip abejotinas, neatmesdami jo apskritai, tik vieno negalime atmesti - erdvės, kurią jis užima, tįsumo. Netįsus kūnas - niekas. Dekartas pasaulį aiškina mechanistiškai.
Filosofo pasaulėvaizdis grynai dualistinis: siela ir kūnas, sąmonė ir erdvė, norintis ir jaučiantis. Jam sielos vyksmas, tai arba veikli arba pasyvi būsena, kurią iš vienos pusės apsprendžia grynasis norėjimas ir mąstymas iš kitos pusės pojūčiai ir aistros.
Dekarto mokymas labai greitai išplito susilaukdamas tiek pasekėjų, tik ir teorijos kritikų.

XIX ir XX AMŽIŲ FILOSOFIJA

Kalbėdami apie šį moderniosios filosofijos periodą turime paminėti šias pavardes: I. Kantas, J.G. Fichtė, F.W. Šelingas, G.W.F. Hegelis ir kt. Vienas ryškiausių pikantiškojo periodo filosofų, absoliučiojo idealizmo plėtotojas - G.W.F. Hegelis, pasinaudodamas savo amžininkų, mokytojų ir švietimo epochos filosofų mintimis ir sava moksline-filosofine refleksija sukūrė tokią sistemą, kuriai pavyko aprėpti nepalyginamai platesnę sritį, negu kada nors anksčiau. Hegelio filosofijoje skiriami du dalykai - idealistinė sistema ir dialektinis metodas.
Idealistinės sistemos išeities taškas absoliutinė idėja. Ji nėra tapatinama su atskiro žmogaus mąstymu ar protu. Hegelio absoliutinė idėja - sudievinta sąvoka, galinti išreikšti visos žmonijos protą ir žinojimą, egzistuoja šalia žmogaus. Ji "yra bet kurio gyvenimo pradžia", "begalinė kūrybinė forma, kuri turi savyje visą bet kurio turinio pilnumą ir kartu yra jo šaltinis". Reali būtis yra mąstymas apie šią būtį bendromis sąvokomis. čia ne reali tikrovė apsprendžia mąstymą, o mąstymas, sąvokos, idėjos sukuria realų pasaulį. Mąstymas yra kokybiškai aukštesnė pažinimo forma nei jutimai. Teoriškai mąstant galima pažinti ir tokius objektus, kurie jutimais yra neprieinami, taigi sąvoka pati sukuria pažinimo objektą. Absoliutinę idėją, protą ir pažinimą Hegelis supranta dialektiškai, t.y. absoliutinei idėjai būdingi vidiniai prieštaravimai, kas savaime stumia idėją į vystymąsi, kurio tikslas yra absoliuti tiesa, visiškas savęs pažinimas. Pažinimas - proto vystymosi tyrimas.
Visas kitimas pagal Hegelį vyksta dialektiniu metodu. Jokia idėja negali egzistuoti be savo priešybės. Jei idėją paversime teze, tai priešybė taps antiteze. Taigi pasaulis turi tikrovinę egzistenciją tik minties srityje, kur skaitlingos tezės ir antitezės pasireiškia ir tarpusavyje susiremia, sąveikos rezultate atsiranda sintezė. Bet koks kitimas yra tezės ir antitezės konfliktas, jo padarinys - sintezė, betviska tai gali egzistuoti tik mintyse nes objektyvi tikrovė tegali egzistuoti tik mintyse. Pagrindiniai trys Hegelio dialektikos principai būtų: priešybių vienybė; triadinis dialektinio principo procesas:tezė, antitezė, sintezė; idealizmo pirmumas.
Hegelio dialektika tai metodas tiesai surasti, metodas kuriuo mes galime ir turime naudotis ir šiandien.

Raktiniai žodžiai

• filosofijos istorija
• filosofijos atsiradimas
• scholastinis metodas