Filosofijos darbas

Tema	Filosofija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Žodį filosofija pirmasis pavartojo Sokratas teigdamas, jog žmogus privalo mokytis filosofijos, tam kad tūtų laimingas. Filosofija nėra mitologijos tęsinys, nes joje neišlieka teorinis pasaulio aiškinimo būdas. Filosofavimas prasideda nuo nuostabos, abejonės, t.y. kai pasaulis praranda problemiškumą. Religijos ir filosofijos santykis paprastai apibūdinamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. Ontologija yra filosofijos disciplina, nagrinėjanti pačias bendriausias, visuotines pažinimo problemas.
Patalpinta	2005-08-17
Parsisiuntė	3564
	Parsisiųsti14 KB

Išsamus aprašymas

1. Žodis “filosofija” yra kilęs iš graikų kalbos žodžių „philein“ – reiškiančio „mylėti“ ir „sophia“ – „išmintis“, pažodžiui reiškia išminties meilė. Istoriniai šaltiniai teigia, kad žodį “filosofija” pirmą kartą pavartojo graikų matematikas ir mąstytojas Pitagoras (apie 580–500). Šiuo žodžiu jis pavadino žmones, siekiančius išminties ir teisingo gyvenimo būdo. Taigi Sokratas pirmasis žodžio filosofija tikrai nepavartojo, o tik pirmasis teigė, kad pati filosofija nėra išmintis, Ji tik begalinis kelias į absoliutų žinojimą – išmintį, kuri yra idealas, nepasiekiamas dalykas.

2. Mitologija nėra mąstymas ar jo rezultatas. Ji yra fantazijos ir vaizduotės produktas. Kita vertus, vaizduotėje visada rasime mąstymo, o mąstyme – vaizduotės elementų. Mite galima aptikti tam tikrų žinių kruopelę. Bet tikros žinios gimsta jau už mito ribų, nors ir sąlytyje su juo. Taigi filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus ir vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimo būdas.

3.Taip, filosofavimas prasideda nuo nuostabos, abejonės “nes nuostaba ir anksčiau, ir dabar skatina žmones filosofuoti...“, tačiau ne kai pasaulis praranda problemiškumą, o kai „kas klausia ir stebisi, tas jaučiasi nežinąs... Taigi, norėdami išsivaduoti iš nežinojimo, jie ėmė filosofuoti...” (Aristotelis).

4. Europos viduramžių filosofija yra siejama su krikščionybe, kuri yra krikščioniška tiek intencijų, tiek svarbiausių atstovų požiūriu, kurie beveik visi buvo dvasininkai. Todėl nuolatinė šio laikotarpio tema yra žinojimo ir tikėjimo santykis. Religija taip pat stengiasi atsakyti į klausimus “kokia gyvenimo prasmė?“ ir ”kaip sudarytas pasaulis?”. Tačiau atsakymai į juos jau iš anksto nulemti. Bet kokia religija – ar tai būtų krikščionybė, islamas ar budizmas, judaizmas, ar šiuolaikinė sekta – yra susijusi su šventuoju raštu, tradicija ir dvasios vadovo autoritetu. Jeigu tu krikščionis - nedrįsi abejoti biblijos turiniu, jei musulmonas - besąlygiškai laikysies korano. Atsakymai ten jau duoti, ir neturi jais abejoti, samprotauti, peržiūrėti. Religija pagrįsta tikėjimu, gyvu, atviru bendravimo su Dievu pergyvenimu, griežtai laikantis priimtų supratimo ir veikimo normų. Religija kviečia melstis, o ne diskutuoti. Filosofija – proto kūdikis, kuris verčia laisvai, drąsiai abejoti, diskutuoti, tikrinti visas mintis, su kuriomis susiduriame. Todėl religijos ir filosofijos santykio paprastai negalime apibūdinti kaip tikėjimo ir žinojimo santykio, nes religija jau turi atsakymus, o filosofija, visų pirma, nėra žinojimas, o jo siekimas.

5.Taip, ontologija yra filosofijos disciplina, kurios tematika – būtis savaime. Ontologija, pažodžiui būties mokslas, (ontos – būtis, logos – mokslas) - tai būties, plačiai suprastos tikrovės, teorija. Ji bando išaiškinti klausimą, ar yra viena būtis, ar jų yra daugiau? Ji stengiasi suvokti būties prigimtį, jos esmines savybes. Kelia materijos ir sąmonės santykio, būties vystymosi dėsningumo ir kitus klausimus.
6.Pirmosios filosofijos teorijos remiasi mintimi, kad visa, kas yra, kyla iš bendro pirmojo prado (arche), kuris, kaip vieninga pirminė medžiaga, sąlygoja daiktų daugį ir yra juslėmis patiriamos kaitos priežastis. Talis Milietis pirmine medžiaga laikė vandenį. Jo mokinys Anaksimandras pirmąjį pradą apibrėžė abstrakčiau, pavadinęs jį apeironu, t.y. tuo kas yra begalinis, beribis, ir neapibrėžtas. Iš apeirono kyla pasaulio daiktai kaip priešybės ir vėl jame sunyksta: ”Daiktų pradas yra apeironas. Iš ko esamybė atsiranda, į ten iš būtinybės žūdama ji ir sugrįžta.” Anaksimenas pirminį pradą apibūdina kaip konkrečią medžiagą jo nuomone tai oras. Orui tankėjant atsiranda tai, kas šalta (vanduo, žemė, akmenys), o retėjant – tai , kas šilta (ugnis). Taigi jis kokybines apibrėžtis kildina iš kiekybinių pokyčių. Žmonės irgi dalyvauja šiame procese, nes ir sielos sudarytos iš oro.

7.Talis Miletis pirmine medžiaga laikęs vandenį. “Visa sudaryta iš vandens ir , kadangi arche laikoma gyva ir save judinančia, visa yra savaime gyva” vadinama hilozoizmas.

8.Pozityvizmas – XIV a. filosofijos kryptis teigianti, kad filosofija kaip mokslas, turi remtis tiksliaisiais tyrimo metodais, atsisakyti bet kokios metafizikos (pradininkas – O.Kantas). Auguste’as Comte’as (1798-1857) savo veikale “Traktatas apie pozityviąją filosofiją” padėjo pozityvizmo sistemos pagrindus. Jo teorijų pagrindas – vadinamas trijų pakopų dėsniu. Pozityvioje pakopoje nebeieškoma galutinių priežasčių, pažinimas atsigręžia į esamus faktus. “Pozityvizmo” sąvoka gali reikšti faktiškumą ir naudingumą, sykiu turint omenyje tai, kad įveikiamas teorijos ir praktinio taikymo atsietumas; tikrumą kaip metafizinių klausimų neišsprendžiamumo priešingybę; tikslumą; konstruktyvumą; taip pat santykinumą kaip pretenzijų į absoliutumą priešybę.

10.Europos viduramžių filosofijos būdingas bruožas yra tai, kad krikščionybė joje siejama su filosofija. Viduramžių filosofija yra krikščioniška filosofija tiek intencijų, tiek svarbiausių atstovų, kurie beveik visi buvo dvasininkai, požiūriu. Antropocentrizmas – požiūris, pagal kurį žmogus yra visatos centras ir tikslas; juo remiasi daugelis religijų ir filosofijos sistemų. Arba pasaulio aiškinimas vien tik žmogaus patyrimo požiūriu.

11. Frazė ”Pažink save” nėra Sokrato teiginys. Tai įrašas Delfų orakulo šventykloje. Šį įrašą Sokratas supranta kaip raginimą patikrinti žmoniškajį žinojimą ir nustatyti žmogiškąją gėrio sampratą.
Be to ikisokratikų teorijoms Sokrato teiginiai negalėjo turėti jokios įtakos, nes Sokratas gyveno vėliau už ikisokratikų atstovus, kurie savo laiku nebuvo vadinami ikisokratikais.

12. “Atgal į gamtą” teiginys nėra Descartes. Šis teiginys priklauso Ruso. Tačiau Ruso tuo norėjo atkreipti dėmesį ne į gamtos užteršimo problemą, o į žmogau nutolimą nuo prigimties, natūralumo.



13. Žmogus negali tiktai būti, tik gyvulio prasmė įsitenka tiktai jo buvime, tuo tarpu žmogaus prasmė neįsitenka jo buvime. Žmogaus gyvenimo prasmė žmogiškai būti. Žmogus žmogiškai būna tik tada kai jis būna kultūringai ir religingai. Kultūringai būti reiškia kurti keičiant gamta ir statant naujas formas, religingai būti reiškia pripažinti savo priklausomybę nuo absoliutaus kūrėjo ir sueiti su juo į tinkamus santykius.

14. Empirizmas – gnoseologinė koncepcija, svarbiausiu ar vieninteliu pažinimo šaltiniu laikanti patyrimą (jusline patirtimi). Gnoseologija – pažinimo teorija. Tai prieštarauja duotam teiginiu, kad empirizmas yra požiūris pagal kurį teisingu gali būti laikomas tik logiškai pagrįstas žinojimas.

15. Kanto “Koperniko posūkis” filosofijoje esmę sudaro tai, kad ne pažinimas derinasi prie objektų, bet objektai derinasi prie pažinimo. Kantas įvardija tokius pažinimo tarpsnius: ,,kiekvienas žmogiškasis pažinimas pradeda nuo stebinių, nuo jų eina prie sąvokų ir baigia idėjomis”.

16. Teocentrizmas – pažiūra, laikanti dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų. (daugelio religijų, ypač monoteistinių(tikėjimas vienu dievu)dalis).

17. Analitiniais teiginiais Kantas vadina teiginius, kurie subjektą ne išplečia, o tik išskleidžia.
Pavyzdžiui teiginys ,,Apskritimas apskritas” yra analitinis, nes apskritumas esti jau pačiame apskritime.

18. Noumenas – tai kas suvokiama. Daikto esmė, nepriklausoma nuo reiškinio ir pažystama tik protu (Kanto filosofijoje tai daikto paties savaime sinonimas). Tomas Akvinietis taip apibrėžia tiesą: ,,Tiesa yra daikto ir proto atitikimas”. Tiesa ir gėris, dalyvauja sutampant dviem būtybėms – sielai su kita būtybe. Todėl ,,gėris” nusakomas kaip geidimo galios atitikimas; ,,tiesa” – kaip pažinimo galios atitikimas.

19. Krikščionybei Nietzches prikiša tai, jog ji daug prisidėjo prie žmogaus ištižimo. Dogmatikos požiūriu ji sudaryta iš neįtikimų paradoksiško antikos vaizdinių pasaulio reliktų. Ji guodžianti anapusiniu pasauliu, kurio iš tikrųjų nėra ir kurio šiuolaikiniai žmonės daugiau nebetiki, ji veidmainiauja: krikščionys negyvena vadovaudamiesi tuo, kuo jie apsimeta tikį. Visa tai ypač iškeliama ,,Linksmajame moksle” vaizduojant pamišėlį, kuris ieško Dievo. Tai Nietzches vizija – pasaulis be horizonto, be viršaus ir apačios susvyruoja, nes ,,Dievas mirė! Dievas nebeprisikels! Ir mes jį nužudėme! “

20. Alberto Camus (1913-1960) prancūzų rašytojas filosofas. A. Camus egzistencialistinė filosofija traktuoja gyvenimą kaip chaosą neturintį prasmės. Žmogaus protui susidūrus su iracionaliu pasauliu kyla absurdo pojūtis. Absurdo idėja yra pagrindinė A. Camus filosofinės teorijos sąvoka. Žmogaus mintis, kuriai būdinga siekti harmonijos, kurdama ir maištaudama stengiasi įveikti absurdą. Absurdo akivaizdoje maištaujantį žmogų gelbsti stoicizmas, pareigos jausmas, solidarumas su kitais žmonėmis. Camus filosofinės pažiūros evoliucionavo nuo nigilizmo į abstraktų humanizmą ir jo filosofinė koncepcijos atsispindi grožiniuose veikaluose. Taigi absurdas, kaip filosofinės teorijos sąvoka, yra ne Freudo. Z. Freud buvo daugiau psichologas negu filosofas, kuris yra psichoanalizės metodo pradininkas.

Raktiniai žodžiai

• empirizmas
• teocentrizmas
• viduramziu filosofija