Filosofija ir kultūra

Tema	Filosofija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Kultūra yra visa tai, kas išskiria žmogų (visuomenę) iš gamtos,- elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialios, tiek dvasinės veiklos produktai, teoriniai požiūriai ir meno kūriniai, idealai ir tikslai, ritualai ir mitai. Kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	8297
	Parsisiųsti18 KB

Išsamus aprašymas

Išsiaiškinti, kas yra kultūra, nėra lengva todėl, kad kultūra gali būti imama įvairiais atžvilgiais ir kad į kultūros aptarimo pagrindą gali būti padėti įvairios kultūros elementai. Kultūra gali būti imama ir visuomeniniu atžvilgiu, vidiniu ir išoriniu, ji gali būti aptariama kaip vidinis nusiteikimas, veiksmas, išdava ir . Bet kadangi kultūra, yra žmogaus veikimo apraiška, tai grindžiamosios reikšmės kultūros sąvokai turi kultūrinio veiksmo supratimas. Kultūrinis veiksmas stovi pusiaukelėje tarp kultūrinio nusiteikimo ir kultūrinės išdavos ir faktinai tuos dalykus savyje jungia. Taip pat kultūrinis veiksmas jungia savyje vidinį ir išorinį, arba kultūrinio veikimo atžvilgius. Žodžiu , kultūrinio veiksmo sąvoka gali patiesti geriausią pagrindą tinkamam supratimui.
Kultūrinis veiksmas yra sąmoningas žmogaus poveikis kokiam nors objektui apipavidalinti , atatinkantį aukštesnę idėją. Kultūra yra ne kas kita, kaip sąmoningas žmogaus veikimas, kuriuo keičiamas pirmykštis kokio nors dalyko stovis pagal aukštesnę idėją.
Pagal kultūrinių veiksmų objektus, kultūra gali būti realinė, arba materialinė, fizinė ir idealinė, arba dvasinė. Pirmuoju atveju veikiamuoju objektu yra pasaulio daiktai; antruoju atveju- žmogaus kūnas; trečiuoju atveju- žmogaus siela.
Atskiro asmens kultūrinių nusiteikimų ir šiaip jau kultūrinio veiklumo visuma sudaro individualinę kultūrą. Tuo tarpu visuomenės kultūrinių nusiteikimų ir šiaip jau kultūrinio veikimo visuma sudaro visuomeninę kultūrą.
Kultūra skiria žmogų nuo gyvulių, nes šie pastarieji negali būti kultūros veikėjai. Gyvulių pasaulis yra palenktas būtiniems dėsniams tokiu būdu, kad jame negalima pastebėti nei mažiausių proto arba laisvės apraiškų.
Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialinę ir dvasinę. Materialinę kultūrą sudaro gamybos būdas ir pagaminti daiktai, technika ir technologija, lemiantys materialines žmonių gyvenimo sąlygas. Dvasinę kultūrą sudaro žmonių dvasinės, intelektualinės veiklos būdai ir produktai: mokslas, menas, politinės ir teisės teorijos, moralė, religija.
Per mokslinių idėjų techninį ir technologinį taikymą filosofija daro, be abejo, poveikį materialinei kultūrai. Bet kokia jos vieta kultūroje?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dvasinė kultūra labai nevienalytė: ją sudaro įvairaus pobūdžio ir prigimties reiškiniai, beveik neturintys sąlyčio. Kad ir kokia prieštaringa ir sudėtinga būtų dabartinė kultūra, ji, kaip ir anksčiau, pasižymi tam tikra vienove. Kas ją integruoja? Tas pats, kas ir anksčiau - kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tos kultūros puoselėjami idealai, jai būdinga vertybių sistema. Tos vertybės įvairiuose kultūros baruose įgauna specifinį pavidalą, yra transformuojamos ir modifikuojamos, bet, nepaisant to, mes galime atpažinti jas, kad ir kokiais margais drabužiais jos būtų aprengtos. Pavyzdžiui, tiesos idėja moksle, mene ir moralėje reiškiasi skirtingomis formomis, bet ir vienur, ir kitur, nepaisant skirtingų pavidalų, galima atpažinti tą pačią vertybę.
Kultūrą integruojantis pradas yra pasaulėžiūra .Tai požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, sistema bei su šiomis pažiūromis glaudžiai susiję žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orentacija.
Tos pažiūros ir vertybinė orentacija ( pastaroji lemia, kam žmonės savo gyvenime teikia pirmenybę- valdžiai, turtui, žinioms ar, tarkim, meilei) atsispindi ne tik politinėse doktrinose ar meno kūriniuose, tai akivaizdu, bet ir visose kultūros apraiškose, kas tai bebūta: katedros ar teatrai, stadionai ar bibliotekos, televizoriai ar kompiuteriai. Visi šie objektai dažniausiai atlieka tam tikrą funkciją.
Skirtingų epochų, skirtingų socialinių grupių pasaulėžiūra nėra vienoda. Nemažą įtaką jai daro konkretūs tų grupių ekonominiai ir politiniai interesiai. Jų skirtumai sukelia pasaulėžiūros konfliktus. Tačiau kai kurias svarbiais aspektais skirtingos pasaulėžiūros sutampa.Tai lemia ta aplinkybė, kad pasaulėžiūrai turi įtakos taip pat socialinio gyvenimo sąlygos , būdingos visai visuomenei, o ne tam tikrai jos grupei. Tarp tokių sąlygų minėtina visuomenėje naudojama technika ir technologija, valstybės valdymo būdas, vyraujanti tikyba, švietimo būklė, įtaką turi ir mokslo atradimai.
Paminėsime tik vieną iš jų- heliocentrinės sistemos sukūrimą. Žmogų, kuris, viduramžių požiūriu, vainikuoja sukurtą pasaulį ir jau vien todėl turi būti jo centras, Kopernikas ištrėmė į eilinę planetą, o vėliau astronomai išvis ją nugrūdo į Visatos pakraštį. Taigi, po Koperniko žmogaus vietą pasaulyje teko pradėti aiškinti kiek kitaip. Tą patį galima pasakyti ir apie Darwiną.
Žinoma, ne kiekvienas mokslo atrastas faktas (ar teorija) turi pasaulėžiūrinę reikšmę. Jis tampa svarbiu pasaulėžiūrai tik tuo atveju, jei perkeliamas į vidinį žmogaus pasaulį ir susiejamas su žmogaus įsitikinimais, idealais, vertybių sistema. Mokslinis atradimas turi įtakos pasaulėžiūrai tik tuo atveju, kai pakeisdamas žmogaus santykį su pasauliu tampa jam vidujai reikšmingas.
Dar vienas dalykas, į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį,- tai filosofijos santykis su religija. Anglų mąstytojasBertandas Raselas (Bertand Russell , 1872-1970) kartą yra pasakęs, kad filosofija- tai niekieno žemė tarp mokslo ir religijos. Tokią nuomonę būtų galima ir ginčyti. Tačiau jei galėtume daugiau laiko skirti filosofijos, kaip kultūros fenomeno, reikšmės ir prasmės aiškinimui, derėtų, žinoma, nuodugniau panagrinėti ne tik jos santykį su mokslu, bet ir su religija.
Religija padarė didelį poveikį filosofijai, nors filosofai dažniausiai gan griežtai skyrė proto tiesas nuo tikėjimo tiesų. Pasaulį vienijantį protingą pradą, teikiantį jam tvarką ir darną, o žmogaus gyvenimui tikslą ir prasmę, kurį pirmieji antikos mąstytojai vadino logos, vėlesni filosofai paprastai tapatino su Dievu. Dievo ir pasaulio santykio problema buvo ne tik viduramžių filosofijos dėmesio centras,- ji rūpėjo ir Platonui, ir Descarte’ui, ir Hegeliui. Tiesa, filosofų Dievas ne visada sutapo su Dievu, apie kurį byloja Šv. Raštas, bet nesusipažinusiam su Biblija sunku suprasti Europos filosofiją, kaip, beje, ir visą Europos kultūrą.
Teologija, žodiškai reiškianti Dieviškąjį mokslą, tyrinėja religinio gyvenimo objektus ir pasigauna religiniais pažinimo šaltiniais. Pirmuoju atžvilgiu ji gali turėti bendrų materialinių objektų su filosofija, kadangi ir filosofija gali būtisusekami iš mūsų pasaulio apraiškų prigimtoje proto šviesoje Užtat antruoju atžvilgiu pasireiškia žymiausias filosofijos ir teologijos skirtumas. Dieviškieji pažinimo šaltiniai, kuriais remiasi teologija, filosofijos yra neliečiami.
Materialiniu atžvilgiu filosofija, kiek ji tyrinėja prieinamus protui religinės pasaulėžiūros pagrindus, turi bendro ploto su teologija, nors teologija be šitų bendrų su filosofija objektų, turi dar tuos religinės pasaulėžiūros objektus, kurie negali būti pažinti prigimtoje proto šviesoje. Formaliniu atžvilgiu filosofija griežtai skiriasi nuo teologijos, kuri būdama teorinė tikybos sistema, išeina iš prigimtojo žinojimo ribų ir tuo pačiu iš kultūros srities. Formaliniu pažinimo atžvilgiu filosofijai šaltiniu yra tik žinojimas, teologijai- žinojimas ir tikėjimas.
Religija teorinėje savo srityje dažnai verčiasi tikėjimu, nes ji turi reikalo su klausimais arba sunkiai prieinamais, arba visai neprieinamais žmogaus protui, ir dargi galutinėje sąskaitoje remiasi dieviškuoju autoritetu. Tuo tarpu filosofija, keldama protą į aukščiausią sąmojingumo laipsnį, stengiasi kurti moksliškąją pasaulėžiūrą vien patyrimo bei protavimo priemonėmis.
Tikybos dalykai, prieinami protu ir sudarą pasaulėžiūros pagrindus ne tik gali, bet ir privalo būti filosofijos tyrinėjami prigimtojo proto šviesoje. O kadangi tuo pačiu laiku teologija juos tyrinėja apreiškimo šviesoje, tai čia kaip tik filosofija ir teologija susiduria savo tyrinėjimo plotais.
Kadangi teologija ir filosofija turi bendrą materialinių objektų plotą, kur sutampa prigimtas ir antgamtinis apreiškimas, tai kyla klausimas, kaip privalu išspręsti faktinio filosofijos santykiavimo klausimas, kad nebūtų įžeistas nei Dievo autoritetas, nei filosofinio tyrinėjimo laisvei. Filosofija ir teologija sudaro tarpusavio bendras ribas, kaip būtų galima ieškoti problemos išsprendimo šviesoje to principo, kuris skelbia, jog protas ir paremtas Dieviškuoju Apreiškimu tikėjimas negali prieštarauti vienas kitam.
Filosofija ir teologija turi viena kitai teigiamos reikšmės. Būdama metodiškai sutvarkyta tikybos sistema, teologija reikalauja savo darbui bendrų mokslinių principų ir prielaidų, kurių jai gali suteikti vien filosofija, kaipo bendras ir visuotinis mokslas. Tačiau filosofijos patarnavimas teologijai nėra tiesioginis jos uždavinys, o tik atsitiktinė išdava.
Filosofija nesprendžia jokių religinės pasaulėžiūros dalykų, kurie viršija proto galią, filosofija sprendžia galutinai tuos religinės pasaulėžiūros dalykus, kurie prieinami protui, bet nėra apsprendžiami Apreiškimo. Spręsdama religinės pasaulėžiūros dalykus, esančius kartu ir apreikštosios doktrinos, ir filosofinio tyrinėjimo objektais, filosofija prisilaiko dviejų kriterijų- teigiamojo vidinio ir neigiamojo išorinio.
Taigi, pasaulėžiūrą formuoja įvairūs veiksniai. Bet būtent todėl pasaulėžiūrą galima traktuoti kaip iš įvairių elementų sulydytą struktūrą, kuri, suteikdama kultūrai apibrėžtą pavidalą, palaikydama ją, gali būti traktuojama kaip kultūros karkasas.
Tačiau kas gi to kultūros karkaso, pasaulėžiūros, teorinis pagrindas? Juo teorinio išsivystymo pakopą pasiekusioje visuomenėje yra filosofija. Juk ji, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties- materialios ar dvasinės- problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žmonės gali išvis nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). Filosofija daro didžiulį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai. Apie to poveikio dydį galima spręsti kad ir iš to, jog visas svarbiausias Europos politines idėjas yra iškėlę filosofai: Platonas, Aristotelis, šv. Augustinas, Machiavelli (Makiavelis), Lock’as (Lokas), Rousseau (Ruso), Marxas (Marksas), Nietzsche (Nyčė).
Tačiau kokiu būdu filosofinės idėjos prasiskverbia į žmonių savimonę, paveikia jų mąstymą ir pasaulio žiūros būdą? Juk ilgą laiką filosofiją studijavo labai maža visuomenės dalis, kuri tik XXa. kylant švietimo lygiui, ėmė sparčiai dydėti, ir dabar kai kur susidaro keliolika ar dar daugiau procentų.
Toli gražu ne visada tie būdai yra tiesioginiai. Tiesiausias, aišku, yra filosofijos paskaitų klausymas ir filosofinės literatūros skaitymas, taip pat savarankiški filosofiniai apmąstymai. Kuriant visuomenės dvasinę kultūrą, ne visi visuomenės nariai yra vienodai aktyvūs. Kūrybinis aktyvumas mene, moksle, politikoje ir kitose socialinės veiklos sferose paprastai siejasi su dideliu išsimokslinimu, kurio būtina dalis yra ir filosofinis pasirengimas. Dvasinės kultūros plėtrai lemiamą įtaką daro palyginti negausaus kūrybiškiausių žmonių būrio veikla, nors tos veiklos prielaidas kuria visavisuomenė. O žymiausi mokslininkai- Euklidas ir Archimedas, Galilei ir Newtonas, Einsteinas ir Heisenbergas, garsiausi rašytojai- Sofoklis ir Dantė, Rabelais (Rablė) ir Voltaire (Volteras), Dostojevskis ir Tomas Manas, įtaikingiausi politikai ir religiniai veikėjai- visi jie buvo išstudijavę filosofiją išsamiai.
Iškyliausi kultūros veikėjai, perpratę filosofines idėjas ir teorijas, dažnai būna tarpininkai tarp profesionalių (ir kai kada sunkiai suprantamų) filosofų ir plačiųjų visuonenės sluoksnių. Savo mokslo ir meno kūriniuose, politinėse kalbose ir moralistikoje jie išpopuliarina tam tikras filosofines idėjas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi. Tiesa, tų idėjų pavidalas kartais gerokai pakinta, jos suprantamesnės ir aiškesnės. Žinoma, kultūros veikėjai paprastai siekia kitų tikslų negu filosofai, kurių idėjomis jie remiasi. Jie nekelia sau tikslo platinti filosofines žinias. Ne, jie siekia nulipdyti tobulą skulptūrą ar parašyti skaitytojo dėmesį prikaustantį romaną, atskleisti dangaus kūnų judėjimo dėsnius ar pasakyti būsimo prezidento vertą rinkiminę kalbą. Tačiau tiek, kiek filosofinės idėjos turėjo įtakos jų mąstymui, pakeitė jų santykį su pasauliu, modifikavo vertybių sistemą, jos daro poveikį ir jų kūrybai. Todėl kartais labai tolima nuo filosofijos profesine veikla tokie kultūros veikėjai įtvirtina tam tikrą pasaulėvaizdį, apibrėžtą žmogaus ir jo vietos pasaulyje sampratą, vienokius ar kitokius idealus. Kai meno kūrinius kuria profesionalūs filosofai (pvz., egzistencialistas Jean- Paul Sarte) , jų dramos, romanai ir apysakos gali tapti ir tiesiogine filosofo tribūna, iš kurios jis, nepasikliaudamas jokiais tarpininkais, kreipiasi į žiūrovus ir skaitytojus.
Pati filosofija nėra vienalytė. Kiek anksčiau jau minėjome scientizmo ir antiscientizmo ginčą. Jis suskaldė didesnę XXa. filosofijos dalį į dvi kryptis: scientistinę ir antiscientistinę. Šių filosofijos srovių atstovai nejautė vieni kitiems didelių simpatijų. Pirmieji teigė, kad antrieji užsiima ne tiek teorija, kiek poezija ir ideologija, o antrieji tvirtino, kad pirmųjų bandymas paversti filosofiją grynu mokslu veda ją tiesiai į prapultį.
Nagrinėdami filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Bet apie filosofiją galima pasakyti daugiau- ji yra visos kultūros savimonė. Filosofai apmąsto ne tik mokslinės, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus ir būdus. O kultūra ir kūryba yra neatskiriami dalykai.
Tiek filosofai, tiek ir apskritai meno kūrinys atsiranda elementariame žmogaus- daikto sąlytyje ir atsirasdamas pats tuojau pat sudaiktėja, tampa daiktu ir pastato dar vieną žmogaus- daikto sąlyčio centrą. Filosofija neatsiranda iš filosofijos, o meno kūrinys- iš meno kūrinio. Prasta filosofija (o tai išvis nėra filosofija) iš tikrųjų atsiranda iš filosofijos kaip svetimų tekstų retransliavimas arba komentavimas. Tuo tarpu tikras menas, pvz. poezija ir tikra filosofija atsiranda iš pirmapradžio žmogaus sąlyčio su daiktais, kuriame žmogus gyvena taip natūraliai kaip žuvis vandenyje, nepastebėdamas jo ir dažniausiai nesistebėdamas juo, kaip kad žuvis visiškai nesistebi tuo, kad ji plaukioja vandenyje ir neprigeria. Elementariame žmogaus ir daikto sąlytyje atsiranda visi žmogaus kūriniai, ir remdamasis pačiu sąlyčiu jis nori paaiškinti poeziją ir filosofiją, t.y. visiškai savitus ir ypatingus dalykus.
Jeigu pats daiktas nepažįstamas, jeigu žmogiškasis intelektas yra bejėgis susidūręs su daikto minimaliai prasminga forma, kam gi tada atsiveria visi tie tikrovės aspektai, išsiskleidžiantys žmogaus ir daikto sąlytyje? Dabar mes turime aiškų ir vienareikšmį atsakymą: jie atsiveria teorinės pažiūros subjektui. Tai yra pirmapradis, elementarus, tačiau ne pažintinis santykis su daiktu. Dabar mes suradome tą vietą, kurioje reikia ieškoti filosofijos ir meno sąlyčio principo, teorinę pažiūrą. Žmogus tik tada gali žvelgti į daiktą kaip menininkas arba kaip filosofas, kai jis įeina (pastato save) į teorinės žiūros lauką ir tampa jos objektu. Filosofas apmąsto paties daikto būtį, išgrynina ją ir išskiria iš visų santykių, nesistengdamas prasismelkti į jo “vidų”, nes tai reikštų išdaiktinti daiktą, atimti iš jo būtį, ištirpdyti jį santykiuose, žmogiškosiose prasmėse, tai reikštų pažeisti liniją, skiriančią teorinę pažiūrą nuo mokslinio pažinimo. Filosofas, kaip teorinės pažiūros subjektas, likdamas ištikimas pamatiniam kiekvieno moksliškumo ir kiekvienos teorijos principui- objektyvumui ir nepretenduodamas prasismelkti į santykių stichiją, stengiasi apmąstyti daikto būtį atsiversdamas jos individualumui, substancialumui, anapus- žmogiškumui ir transcendencijai. Taip į daiktus žvelgia ir menininkas. Jis stengiasi regėti pačių daiktų būtį, jos individualumą, vienkartiškumą, jos griežtą, iš aplinkos anonimikos kontrastingai išskiriančią daiktiškąją formą, jis stengiasi žodžiu ar kitokiomis priemonėmis užfiksuoti daikto kaip “šio” būtį, tiksliau pasakius, išgryninti šią būtį, nuvalyti nuo jos visus anonimiškųjų prasmių bei kontekstų apnašus, pamatyti ir parodyti ją idealizuotą. Nei filosofui, nei menininkui daikto būtis nėra brutalus faktas, nes faktas yra anonimiškojo fono ir tarsi anonimiškųjų daiktų schemų būtis. Daikto būtis tiek vienam, tiek ir kitam yra idealas: vienam tiesos, kitam- grožio pavidalu. Teorinės pažiūros išskiriamas idealas nėra koks nors tik protu suvokiamas “anapus”, tik idealus metafizinis daiktas, tik sąvoka, abstrakcija ar noologinis esinys. Šis idealas yra akivaizdžiai daiktiškas, galima sakyti, jusliškai tiesioginis ir jusliškai įformintas. Juk daikto būtis visada yra koreliuota jusliškai, ir jokia kita būtis mirtingajam nepasiekiama. Ir filosofas, ir poetas, kaip teorinės žiūros subjektai, atveria individualią paties daikto būtį, kaip jusliškai akivaizdų ir daiktiškai įformintą idealą. Filosofinės žiūros horizonte tas idealas vadinamas tiesa; poetinės žiūros horizonte jis vadinamas grožiu. Daikto būtis ir jo grožis yra tas pats tuo atžvilgiu, kad būtis visų pirma reiškiasi per grožį, o grožis reiškiasi per būtį. Būties beprasmiškumas per grožį atsiveria kaip elementari, tačiau absoliuti daikto prasmė: “šis” yra. Grožio fenomene visa būties “gelmė” (tiksliau, pseudogelmė, nes būtis gelmės neturi) persilieja į paviršių ir tampa tuo, kas ji yra,- daiktiškuoju paviršiumi. Būtis grožio pavidalu tapusi paviršiumi, teorinės žiūros horizonte regima visa. Teorinė pažiūra gali įžiūrėti grožį paprastame daikte, t.y. tą daiktą konstatuoti kaip meno kūrinį, o meno daikte teorinės žiūros subjektas įžvelgia būtent individualią daikto būtį, patį daiktą kaip “šį”, taigi meno kūrinį konstituoja kaip daiktą ir būties fenomeną.
Apskritai atsiverti daikto būčiai galima tik iš arti, tik tada, kai daiktas stovi šiapus juslinės mirtingojo žiūros, arba šiapus daiktiškai apriboto horizonto. Daiktai, kurie yra apskritai daiktiškojo žmogaus horizonto negali jam atsiverti kaip būties fenomenai.
Nuėję ilgą minties kelią, galime atsakyti į klausimą: ar galimas neestetinis požiūris į meno kūrinį kaip daiktą? Jis galimas, ir galimas būtent kaip teorinė žiūra. Estetika, užuot apmąsčiusi meno kūrinio, kaip būties fenomeno, specifiką, dėmesį perkėlė į žmogaus santykio su meno kūriniu analizę, todėl ir estetinis žvilgsnis į meno kūrinį buvo dažniausiai orientuotas ne į kūrinio būtį, bet į žmogų ir visas jo deobjektyvuojančias, išdaiktinančias galias. Taip į meno kūrinio erdvę buvo pradėta žvelgti tarsi pražiūrint meno kūrinio daiktiškumą ir stengiantis įžiūrėti meno kūrinyje tik į jį suprojektuotą begalinį žmogiškųjų prasmių masyvą. Į estetinio žvilgsnio fokusą pateko įvairiausi jausmai, išgyvenimai, istorijos ir mitai. Estetizmas- tai narciziškas mėgavimasis žmogiškais meno kūrinio ingredientais, ir tik jais. Estetinio žvilgsnio akiratyje santykis su meno daiktu užstojo ir į periferiją nustūmė paties daikto būtį. Meno kūrinys buvo interpretuojamas tik istoriškai, mitologiškai, literatūriškai, magiškai, mistiškai, fenomenologiškai, simboliškai, alegoriškai ir pan. Buvo užmirštas pats meno kūrinys, kuris, kaip daiktas, niekada netapatus jokiems santykiams, nes yra transcendentiškas visų santykių atžvilgiu ir tam tikra prasme yra daiktiškasis absoliutas, minimaliai prasmingas kaip mėnulio šviesa. Logiškai buvo prieita išvada, kad kūrėjas yra svarbiau negu kūrinys, kad svarbiausia yra menininko psichologija ir tos iracionalios jėgos, kurios ir pagrindo tokią keistenybę, kuriai vietą galima rasti tik specialioje įstaigoje- muziejuje, kaip kad psichiniam ligoniui- tik psichiatrinėje ligoninėje. Menas ilgainiui buvo perkeltas į iracionalumo sritį, o estetika ir privalėjo tyrinėti tai, kas meno kūrinyje ir kūryboje yra iracionalu. Tačiau dar sykį paklauskime Hėgelio, kuris sako: “Bet iš meno srities kaip tik derėtų išvyti tamsias jėgas, nes mene nėra nieko tamsaus, jame viskas aišku ir skaidru”.
Teorinė pažiūra, pašalindama iracionalius santykius su meno kūriniu (kiek tai įmanoma padaryti), grąžina meno kūriniui tą paprastumą ir skaidrumą, kuris buvo prarastas estetizmo orgijų epochoje. Jos orientyras- kaip idealas ir reguliatyvinis principas- klasikinis menas ir klasikinis požiūris į meno kūrinį, atsiradęs būtent teorinės žiūros stichijoje. Žinoma, tai nereiškia, kad, turint tokį orientyrą, galima ir reikia vienu mostu pradėti kurti klasikinius kūrinius. Tai nereiškia, kad teorinės žiūros ir klasikinio meno idealas gali būti čia pat ir tuojau pat paverstas faktu. To ir nereikia. Juk idealas išsaugoja savo jėgą tol, kol jis yra idealas: pastangos jį realizuoti tiesiogiai reikštų sukompromituoti jį ir paversti karikatūra.
Poetas Rilkė suvokia vieną, atrodytų, labai paprastą tiesą: tikras menininkas, taigi ir tikras poetas, yra ne genijus, įsivaizduojantis esąs saulė, aplink kurią sukasi visa, kas yra, spinduliuojantis iš savęs šviesą pakilioje būsenoje spjaudantis šedevrus; Rilkė suprato, kad šviesos šaltinis ir centras yra ne grynoji genijaus vidinė dalis, o patys daiktai, ir kad kūryba yra ne genialumo pilvakalbystė, o visų pirma amatas. Todėl poetas turi žiūrėti į save kaip į amatininką, darantį gerus, t.y. tvirtus ir solidžius daiktus. O jeigu dar tie daiktai pasirodys esą ir gražūs, tada meistras galės būti visiškai patenkintas, nes jis- aukščiausio rango amatininkas. Ir iki šiol reikia kartoti, kad grožio negalima “padaryti”. Grožio niekas ir niekada nedarė. Galima tik sukurti palankias sąlygas tam, kas retkarčiais teikiasi gyventi tarp mūsų: altorių ir vaisius, ir liepsną. Visa kita ne mūsų galiose. Ir pats daiktas, išeinantis iš žmogaus rankų, kybantis tarp dievo ir žmogaus,- nesutramdytas demonas, pats daiktas nėra gražus, visas jis- grožio ilgesys”,- sako Rilkė. Menininkas nėra grožio kūrėjas ir grožio šaltinis; daugiausia, ką jis gali padaryti,- tai leisti daiktams, patiems daiktams parodyti savo grožį, prislopintą ir užslėptą anonimiškų doksinio pasaulio prasmių ir santykių. Rilkė teigia, kad “eilėraščiai-tai ne jausmai, kaip mano žmonės, jausmų turime užtektinai ir jaunystėje, jie yra patirtis”, jie gimsta ne iš jausmų, jie atsiranda iš patirties: žmogus turi pamatyti daug miestų, žmonių ir daiktų, pažinti žvėris ir gėles, prisiminti keliones, jūras, rytmečius, meilės naktis ir dar daug ką. Be abejonės, menininkas privalo matyti daug, tačiau svarbu yra ne tai, ką jis mato, svarbu tai, kaip jis mato.
Tačiau filosofija, vadinasi ir filosofinis požiūris į meno kūrinį, visada orientuota ne į faktus, o į žmogaus galimybes, galbūt realizuotas tik iš dalies ir prarastas, tačiau nepalaidotas visiems laikams. Filosofija visada kalba apie idealą, galbūt įgyvendintą tik iš dalies, tačiau iki galo niekada neįgyvendinamą, todėl gyvą ir spindintį ateities horizonte, kaip tamsiame vakaro danguje spindi vieniša žvaigždė- vilties ir saulėtekio šauklys. Jos link veda tiek filosofo, tiek ir menininko klystkeliai.
Plačiąją prasme filosofija gali būti kartais pavadinta menu, būtent tada, kai ji meniškai siekia tiesos pažinimo. Plačiąja prasme kiekvienas teigiamasis dvasinis žmogaus veikimas yra taip pat kūryba. Bet kai sakoma, kad dailiojo meno uždavinys yra dailioji kūryba, tai reiškia, jog dailusis menas privalo realizuoti konkretiniu pavidalu estetinį idealą, tuo tarpu, kai filosofijos uždavinys yra pažinti tiesą atitrauktomis sąvokomis ir apibenbrintais sprendimais.
Filosofija, kaip ir kiekvienas kitas tikrai moksliškas pažinimas, pažįsta tiesą per idėjos atitraukimą nuo konkretinių daiktų, arba net nuo konkretinių vaidinių.
Iš pirmo žvilgsnio filosofija tėra vienas iš daugelio kultūros fenomenų, kurį galima statyti į vieną gretą su menu, mokslu ir kitais kūltūros dariniais. Tačiau būdama kultūros ir visų jos apraiškų, tiek minėtų, tiek neminėtų, refleksijos būdas, filosofija yra prizmė, kurioje lūždama kultūra sutviska naujomis varsomis, ją- kultūrą- praturtinančiomis, sureikšminančiomis ir naujai įprasminančiomis.
Taigi filosofija yra ne viena iš daugelio kultūros apraiškų, o veikiau jos šerdis. Ji daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofinės idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą. Jos nemažu mastu lemia, ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius. Kritiškai analizuodama mūsų mirtyjimo ir kūrybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idėjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio žmonių veiklos būdams ir rezultatams.

Raktiniai žodžiai

• filosofija ir kultura
• zymiausi filosofai
• materialine kultura