Eurokomunizmas

Tema	Politologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Stalino mirtis suteikė galimybę iškilti komunizmo idėjų kritikai Vakarų Europos komunistų partijose bei pačioje Tarybų Sąjungoje. 1956 metais Stalino pasekėjas Chruščiovas XX-ajame TSKP suvažiavime perskaitė “slaptą kalbą”, kurioje išvardijo įvykdytus Stalino nusikaltimus bei įvardijo Staliną, kaip asmeninio kulto formuotoją ir tiesioginį 4-ame dešimtmetyje vykusio teroro kaltininką.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	551
	Parsisiųsti16 KB

Išsamus aprašymas

Tai sukrėtė visą komunistinį pasaulį, nes iki to laiko Stalinas buvo laikomas legitimiu Markso ir Lenino įpėdiniu. Vėliau Tarybų Sąjungos invazija į Vengriją 1956 metais buvo viena iš pirmųjų priežačių įtakojusi kritikos pasireiškimą Maskvos atžvilgiu. Ši kritika išsiplėtė po Rytų ir Vakarų komunistų partijas. Jau 1958 metais Mao Tse-dungas inspiravo didesnį savarankiškumą nuo Maskvos. To pasekoje 1960 metais buvo nutraukti ir formalūs ryšiai su Maskva. Kadangi komunistų vienybė susvyravo, bolševikų modelis buvo pakeistas konkurencine socializmo koncepcija ir Rytuose, ir Vakaruose.
7-8-ame dešimtmečiuose Vakarų komunistų partijos, kurios anksčiau pakluso Maskvos vadovavimui, pradėjo siekti didesnės nepriklausomybės bei kitokio komunizmo idealo, kuris buvo pavadintas eurokomunizmu. Eurokomunizmas gana greitai pasklido po Vakarų Europos komunistų partijas pakeisdamas jų veiklą, politiką ir programas. Pats eurokomunizmo terminas buvo sukurtas 8-to dešimtmečio viduryje ir plačiai paplito po knygos Eurocomunismo y estado pasirodymo, kurią parašė Ispanijos komunistų lyderis Santiago Carrillo. Šioje knygoje jaučiama nemaža antikomunizmo dvasia. Carrillo savo knygoje teigė, kad Tarybų Sąjunga nėra kapitalistinė valstybė, bet ir nėra tokia valstybė, kokią įsivaizdavo Leninas. Ji tapo tokia valstybe, kur biurokratija savo rankose turi nekontroliuojamą politinę valdžią. Ji stovi virš darbininkų klasės ir priima sprendimus savo nuožiūra. Carrillo kritikuoja Tarybų Sąjungos brutualius veiksmus kitų socialistinių valstybių atžvilgiu ir teigia, kad “tai buvo paskutinis lašas, ir internacionalumo idėja mums [Ispanijos komunistams] daugiau neegzistuoja” . Tačiau eurokomunizmas netiesia rankos kapitalizmui, “mes tik norim veikti pritaikant savo programas išsivysčiusioms šalims 8-ame dešimtmetyje” . Carrillo pasisakė už internacionalizmo peržiūrėjimą. Jo nuomone senasis internacionalizmas yra atgyvena. Negali būti jokio bendrumo tarp Vakarų ir Rytų komunistų partijų. Ryšiai su Rytų Europos komunistų partijomis gali būti palaikomi, tačiau pirmumas turi būti taikomas Vakarų partijoms.

Vakarų komunistų partijų ryšių nutraukimas su Maskva buvo įtakotas dviejų faktorių :
1. Po Chruščiovo eros nuo 1964 metų Tarybų Sąjungos politika pasirinko neo-stalinizmą. Tarybų Sąjungos invazija į Čekoslovakiją 1968 metais paaštrino Vakarų komunistų partijų lojalumą Maskvai klausimą, nes buvo imtasi priemonių prieš disidentus, apribotos žmogaus teisės.
2. Vakarų šalyse augant ekonomikai ir esant politiniam stabilumui elektoratas atmetė komunistų partijas dėl jų įvaizdžio. Vakarų elektorato jau neviliojo revoliucinės komunistų idėjos bei jų pripažįstama subordinacija Maskvai. “Naujos vidurinės klasės politinės svarbos pakilimas, kurį lydėjo profesinė socialinių struktūrų postindustrializacija, reikalavo ypatingos komunistų doktrinos dėl socio-politinių koalicijų su nedarbo klasės grupėmis revizijos” .
Visiškai akivaizdu, kad komunistinių partijų revizionizmo priežastis - siekimas pajėgti konkuruoti rinkimuose su socialistų ir konservatorių partijomis, jeigu nori laimėti valdžią rinkimų keliu. Teko apsispręsti: ar eiti senu keliu rizikuojant prarasti vis didesnę dalį elektorato, ar taikytis prie naujų sąlygų siekiant išlaikyti savo pozicijas. Dauguma partijų pasirinko pastarąjį kelią.


Eurokomunizmo principai

Terminas eurokomunizmas pavartotas liberalėjantiems judėjimams, kilusiems Vakarų Europos komunistų partijose. Eurokomunizmo judėjimas aiškiai atmetė visų komunistinių partijų subordinaciją sovietinei vieno pasaulinio komunistinio judėjimo doktrinai. Vietoj to kiekviena partija tikėjosi savo naujoje politikoje remtis savo šalies tradicijomis ir poreikiais. Šį principą 1977 metais Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos partijos, kurios beje pirmosios realiai pareiškė apie savo didesnę nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, įtvirtino Eurokomunizmo principų deklaracijoje. Pirmiausia, jos sutiko su tuo, kad komunizmas turi taikytis prie egzistuojančių nacionalinių tradicijų ir kultūros, ir todėl Rusijos patirtį ne visada galima taikyti Vakarų Europoje dėl esamų skirtingų sąlygų. Tad sovietinis modelis buvo atmestas kaip pavyzdinis. Taip pat atsisakyta neigti katalikų Bažnyčios vaidmenį politiniame gyvenime bei kovoti prieš pačią Bažnyčią. Kaip nebūtų keista nemažai eurokomunistų netgi tapo aktyviais krikščionimis. Tačiau pagrindinis eurokomunizmo principas yra Lenino revoliucijos idėjos atmetimas ją pakeičiant palaipsniu ir taikiu perėjimu į socializmą. Revoliucijos, kaip politinės valdžios paėmimo priemonės, buvo atsisakyta. Tam Vakarų komunistų partijos turi tapti parlamentinėmis partijomis, laikytis konstitucijos ir rinkimų politikos. Prisiėmus tokius įsipareigojimus, politinė valdžia gali būti laimėta laisvų, teisingų rinkimų keliu, tokiu pat būdu turi būti ir išlaikyta. Eurokomunistai galutinai atsisakė proletariato diktatūros idėjos. Eurokomunistai peržiūrėjo ir Lenino idėją, kad valstybė tik valdančiosios klasės instrumentas, ir ėmė teigti, kad valstybė gali naudotis bent jau “santykine autonomija” nepriklausomai nuo klasinės sistemos ir būti įtakojama visų socialinių klasių, įskaitant ir proletariatą. Dar daugiau, eurokomunistų partijos iš naujo įvertino avangardinės partijos idėją. Jos pritarė politiniam pliuralizmui ir neturi jokių ambicijų nustatyti vienpartinę komunistų valdžią. Jos daugiau nelaiko savęs vienintelėmis darbo klasės interesų atstovėmis ir linkusios sudaryti koalicijas su kitomis partijomis. Tai gali patvirtinti Italijos komunistų partijos praktika, kai Italijos komunistai trumpu laikotarpiu 1977-88 metais dalijosi valdžia su Italijos krikdemais. Šis laikotarpis Italijos partijų istorijoje vadinamas “istoriniu kompromisu”. Panašiai atsitiko ir su Prancūzijos komunistų partija, kuri 1981-84 metais turėjo 4 vietas socialistų dominuojamoje vyriausybėje.
Eurokomunizmo principai iš pagrindų atsiribojo nuo ortodoksinio marksizmo-leninizmo ir daugelyje atvejų Europos komunistų partijų politinė praktika tapo neatskiriama nuo socialdemokratų partijų. Vakarų Europos komunistų lyderiai pasisakė už nacionalizmą, vyriausybę be korupcijos ydų, efektyvią administraciją ir efektyvumą kovojant su tokiomis ekonominėmis problemomis kaip infliacija ir nedarbas. Buvo atsisakyta žemės ūkio kolektyvizacijos pastebėjus Tarybų Sąjungos liūdną praktiką. Komunistai savo programoje trumpo laikotarpio ekonomine priemone siūlė vartojimo skatinimą, o struktūriniuose pokyčiuose - nacionalizavimą. Padidinti vartojimą komunistai siūlė per netiesioginių mokesčių sumažinimą ar visišką panaikinimą, kainų reguliavimą ir pajamų padidinimą. Išlikęs nusistatymas, kuo daugiau nacionalizuoti industriją, didžia dalimi nulemtas to, kad industrija yra komunistų partijų galios šaltinis. Galima būtų spėti, kad komunistų partija atėjusi į valdžią, kaip ir kitos Vakarų Europos partijos, stiprintų valstybę ir neatsisakytų reguliuoti ekonomikos.


Vakarų Europos komunistų užsienio politika

Vakarų komunistų partijos, daugiau ar mažiau pasisakiusios už eurokomunizmo idėją, bendros nuomonės NATO, ES, VES ir kitų bendrų Vakarų Europos šalių politikų atžvilgiu neturėjo. Kiekvienos šalies komunistų partija ėjo savo keliu. Italijos komunistų partija jau nuo 1969 metų atsisakė kritikos NATO atžvilgiu ir tyliai pritarė Italijos narystei alijanse. Norvegijos komunistai siūlė referendumą dėl Norvegijos narystės NATO, kas parodo jų nuosaikumą šiuo klausimu. Islandijos komunistai daugiau triukšmo kėlė dėl NATO bazės Keflavike prieš ir po pasitraukimo iš valdžios, negu tada, kai buvo valdžioje 1971-74 metais. Ispanijos komunistų partijos generalinis sekretorius Santiago Carrillo pareiškė, kad daugumai balsavus už NATO, Ispanijos komunistų partija sutiks su Ispanijos naryste alijanse. Tuo tarpu Prancūzijos komunistai buvo opozicijoje NATO atžvilgiu ir sveikino prezidento de Gaulle’io žingsnį, nors ir ne pilną, išeiti iš NATO. Vakarų komunistų partijos labiau priešiškai žiūrėjo į jungtines Vakarų Europos karines pajėgas. Toks požiūris kilo dėl komunistų priešiškos nuostatos supranacionalinių institutų atžvilgiu. Komunistai buvo priešiškai nusiteikę ir prieš Europos Sąjungą, išskyrus du atvejus: Italijos komunistai, kurie labiausiai buvo “pro-europietiški”, palaikė ES idėją ir net įkalbinėjo kitas Italijos partijas į ES žiūrėti palankiau. Prancūzijos komunistų partija elgėsi panašiai, neskaitant vieno dalyko - kritikavo bendros rinkos idėją.


Komunistų pozicijų praradimas rinkimuose

Eurokomunizmo pakilimas atrodo sutapo su Europos komunistų partijų stagnacija arba smukimu. Aiškiausiai tai matosi Prancūzijoje, kur pokaryje stipri komunisų partija galėjo gauti 1/3 balsų, paskutiniaisias metais patyrė labai ryškų balsų mažėjimą. Prancūzijos komunistų lyderis G. Marchais ir jo artimi bendražygiai bandė trumpai flirtuoti su eurokomunizmo idėja 8-to dešimtmečio pabaigoje, tačiau nesėkmingai. Palaipsnis nuosaikėjimas balsų partijai nepridėjo. Prancūzijos komunistų partija bandė sudaryti koaliciją su socialistais, tačiau nesutarimai dėl bendros programos sužlugdė koaliciją. Nors komunistai vis dėlto gavo 4 vietas vyriausybėje 1981-84 metais, tačiau matyti, kad ir tai jų populiarumo nepakėlė. Prancūzijos komunistų partija neteko 2/3 balsų - nuo 21% iki 7% 1990 m. Tuo tarpu Italijos komunistų partija liko antra didžiausia Italijos partija, iš dalies dėl savo nepriklausomybės nuo Maskvos pabrėžimo. Pokyčiai šalies politinėje sistemoje taip pat stūmė partijas priimti naujus sprendimus. “Istorinio kompromiso” žlugimas Italijoje dar labiau paskatino Italijos komunistus persitvarkyti link socialdemokratinio judėjimo. Šį procesą karūnavo partijos pavadinimo pakeitimas į Demokratinę kairiųjų partiją 1990 metais. Italų komunistai labiausiai pasireiškę savo liberalizavimesi pasiekė geriausio rezultato: išlaikė 1/5 elektorato paramos ( 8-ajame dešimtmetyje turėjo 1/3 elektorato paramos). Po 1963 metų rinkimų vyriausybinės kolicijos buvo centro-kairės pakraipos, tačiau Italijos komunistų partija, nors ir buvo antra pagal rinkimuose gaunamų balsų skaičių Italijos partija, niekada oficialiai neįėjo į vyriausybės sudėtį, bet remiantis įvairiais susitarimais galėjo daryti įtaką vyriausybės sprendimams. Ispanų komunistų partija nebuvo prasiveržusi rinkimuose po Franko laikų ir išlaiko apie 10% balsų. Tačiau jos populiarumas sumažėjęs didžia dalimi dėl vidinių skilimų. Mažesnėse partijose, pavyzdžiui kaip Britanijoje, konfliktas tarp eurokomunizmo ir prosovietinės krypties šalininkų taip padalijo partiją, kad iškilo jos egzistavimo grėsmė. Iš šių faktų aišku, kad eurokomunizmo krypties pasirinkimas Vakarų Europos komunistams ne tik nepadidino balsų skaičiaus, bet net nepadėjo išlaikyti ir buvusių pozicijų.

Pagrindinės Vakarų Europos komunistų partijos

Italijos komunistų partiją galima laikyti eurokomunizmo pioniere ir jo idėjos pavyzdžiu. Italų komunistai pritarė visiems eurokomunizmo principams. Jie priėmė programą, kurioje psisakė už gilias reformas šalyje, demokratinės kontrolės įvedimą ekonomikoje, nedarbo mažinimą, pragyvenimo lygio kėlimą, reformas teisėsaugos srityje, vietinės valdžios galių išplėtimą. Italijos komunistų partija tap pat pareiškė norą atsisakyti betkokių ryšių su ateizmu, proletariato diktatūra, revoliucinio kelio paimant valdžią ir kitų ortodoksiniui komunizmui būdingų bruožų. Naujo Italijos komunizmo esmė buvo priimti demokratinį kelią kaip vienintelį būdą, kuriuo galima pasiekti savo tikslą, t.y. laimėti rinkimus ir suformuoti vyriausybę. Dėl to Italijos komunistų partijai teko pasisakyti už mišrią ekonomiką, kur kapitalizmas išlaikytų svarbų vaidmenį. Komunistų partija nebuvo izoliuota Italijos politinėje sistemoje. Faktiškai ji dalyvavo priimant svarbiausius politinius ir socialinius sprendimus. Komunistai, kaip ir valdančiosios partijos, nebuvo suinteresuoti keisti sistemą, kadangi ji jiems leido, iš esmės už tai neatsakant, dalyvauti “valstybės išpardavime”. Visuomeninė televizija RAI dešimtmečiais buvo padalinta tarp krikdemų (RAI1), socialistų (RAI2) ir komunistų (RAI3). 1991 metais partija skilo į Demokratinę kairiųjų partiją pasisakančią už socialdemokratinę kryptį ir į ortodoksinės linijos Atsinaujinusių komunistų partiją.

Ispanijos komunistų partija buvo legalizuota tik po Franko mirties (1975 m.) 1977 metais. Netrukus IX-ame Ispanijos komunistų partijos suvažiavime buvo pasirinktas eurokomunizmo kursas ir nuspręsta nevadinti partijos “marksistine-leninistine”. Taip pat priimtas komunikatas, kuriame teigiama, kad Maskvos socializmo modelis nėra tinkamas visoms šalims ir negali būti laikomas idealiu. Eurokomunizmas Ispanijai ir į ją panašioms valstybėms suteikia alternatyvą kaip pasiekti socializmą, be to eurokomunizmas gali padėti realizuoti demokratiją ir individo laisves. Ispanijos komunistų partijos istorija labai kompleksiška dėl savo nesugebėjimo atsisakyti autoritarinio valdymo bei, to pasekoje, eilės vidinių skilimų. 1977 ir 1979 metų rinkimuose partija gavo ~ 10% balsų. Tačiau ir geras pasirodymas rinkimuose nesustabdė partijos vidinio skilimo. Eurokomunizmo priešininkai pasitraukė patys arba buvo išmesti. Ispanijos komunistų partija mažėjo narių skaičiumi bei prarado populiarumą. Po 1982 metų pralaimėjimo rinkimuose atsistatydino S. Carrillo. Tačiau ir naujasis Ispanijos komunistų partijos lyderis pasisakė už eurokomunizmo trdicijų tęsimą. Eurokomunizmo principų nebuvo atsisakyta. Po 1990 metų Ispanijos komunistai susilaukė kvietimo kurti kairiųjų alijansą, tačiau jų dalyvavimas jame kėlė partijos, kaip autonominės organizacijos, egzistavimo klausimą.

Kaip ir visos Vakarų Europos komunistų partijos, Prancūzijos komunistai bandė prisitaikyti prie elektorato. Prancūzų komunistams, kurių eurokomunizmas buvo neilgalaikis, reikėjo naujų politinio laviravimo būdų programiniame ir rinkiminiame alijanse su atgimstančiais socialistais. Tai matyti iš to, kaip po nesėkmingų partijai rinkimų 1973 metais Prancūzų komunistai stengėsi pašalinti nesėkmės priežastis paskelbiant privatinės nuosavybės ir pilietinių laisvių neliečiamumą. Be abejo buvo atsisakyta revoliucinės partijos įvaizdžio, klasių kovos. Vietoje to komunistai siūlė taikią partijų kovą dėl rinkėjų balsų, pažadėjo ginti smulkiaburžuazijos suformuotas vertybes, kurios priklauso daugumai rinkėjų, ir siekti daugumos balsų nesistengiant pakeisti rinkėjų požiūrio. Taip pat nepateisino Tarybų Sąjungos praktikos ir pažadėjo, kad tokių priemonių atėjusi į valdžią Prancūzijos komunistų partija tikrai nesiims. Jie pasisakė už nacionalinę nepriklausomybę, todėl priešinosi Maršalo planui, o vėliau ir glaudžiam Vakarų Europos integravimuisi politinėje, ekonominėje, karinėje srityse. Prancūzijos komunistų partija nepasižymėjo tokiomis reformomis kaip Italijos komunistų partija 8-ame dešimtmetyje. Prancūzų komunistai 8-to dešimtmečio pabaigoje susidūrę su koalicijų problemomis staigiai nutraukė revizionizmą ir grįžo prie seno sovietinio modelio.

Kai kurios komunistinės valstybės taip pat pasuko reformų keliu. pvz., Prahos pavasario metu 1968 metais Čekoslovakijos komunistų lyderis Aleksandras Dučekas pabadė eksperimentą, kurį jis pavadino “socializmas žmogišku veidu”. Buvo atstatytos pilietinės ir politinės laisvės, apribota slaptos policijos veikla bei įvesti pirmieji konkurencinės politinės sistemos elementai. Tačiau eksperimentas staigiai baigėsi 1968 metų rugpjūčio mėnesį po Varšuvos pakto invazijos, kurios pasekoje Dubčekas buvo pašalintas ir atstatyta marksistinė-leninistinė ortodoksija. Kitas pavizdys yra Jugoslavija, kuri niekada visiškai nesilaikė Stalininės sistemos centrinio planavimo. Apie 85 % Jugoslavijos žemės ūkio buvo privačiose rankose, o jos industrija veikė remiantis pačių darbininkų vadovavimo principu. Ekonominė decentralizacija buvo vykdyta ir Vengrijoje 1968 metais kaip dalis taip vadinamo “naujo ekonominio mechanizmo”. Jugoslavijos ir Vengrijos reformos sukūrė alternatyvų ekonominio vystymo modelį (bendrai vadinamą rinkos socializmu) konkuruoti su sovietinio stiliaus centrinu planavimu. Šio modelio esmė yra pabandyti pasiekti rinkos naudos: efektyvumo, konkurencijos ir atsakingumo, neatstatant privačios nuosavybės ir kapitalistinės klasių sistemos. Tokia ekonomika išlieka “socialistine”, nes nėra darbo jėgos rinkos ir dominuoja darbininkų kooperatyvai, kurie veikia konkurencinėje rinkos aplinkoje.




Apibendrinimas

Eurokomunizmas išsivystė kaip ideologinis požiūris siekiant laimėti Vakarų Europos rinkėjų balsus. Komunistų lyderiai ir jų organizacijos siekė šio tikslo atsisakydami prievartos ir pasiūlydami alternatyvą centro, dešiniųjų ir kairiųjų partijoms. To pasekoje kai kurios komunistų partijos Vakarų Europoje laimėjo pakankamai balsų rinkimuose į nacionalinius parlamentus bei Europos parlamentą. Eurokomunizmo vystymasis iš vienos pusės konfrontuojant su Maskva, o iš kitos pusės pateikiant patrauklią rinkimų programą sudarė galimybę kai kurioms komunistų partijoms įeiti į vyriausybines koalicijas. Tačiau bendrumo jausmas tarp vakarų komunistų partijų niekada neiškilo. Kai kurios komunistų partijos, o ypatingai Prancūzų komunistai, grįžo prie senųjų sovietinių idėjų. 1989 metų įvykiai paspartino komunistų principų peržiūrėjią. Pavyzdžiui, 1989 metais Italijos komunistų partija formaliai priėmė socialdemokratinę programą ir 1990 metais išmetė iš partijos pavadinimo žodį “komunistų”. Netrukus šiuo keliu pasuko ir kitos komunistų partijos. Po 1989 metų demokratinių revoliucijų beveik visos Rytų Europos komunistų partijos tapo socialdemokratinėmis savo dvasia arba bent jau pavadinimu. Tačiau socialdemokratija ir nuosaikus socializmas jau gana neblogai atstovaujamas Vakarų šalyse, todėl komunistų išlikimas ir reikšmė kelia abejonių. Tai atspindi ir 9-ojo dešimtmečio praktika, kai didelė dalis ex-eurokomunistinių partijų prarado savo galią. Eurokomunizmas jau istorija, kuri baigėsi jau ganėtinai prieš “perestroikos” laikus Tarybų Sąjungoje, socializmo žlugimą Rytų ir Vidurio Europoje bei Šaltojo karo pabaigą.

Raktiniai žodžiai

• eurokomunizmas
• italijos politine sistema
• xx komunistu partijos suvaziavimas