Ernestas Hemingvėjus

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Vienas ryškiausių XX a. romanistų ir trumpo apsakymo meistrų yra amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingvėjus. 1954 metais jam buvo suteikta Nobelio premija už knygą „Senis ir jūra", o iš esmės — už nūdieniško pasakojimo stiliaus sukūrimą.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	5079
	Parsisiųsti20 KB

Išsamus aprašymas

Gyvenimas ir kūrybinio kelio pradžia. Ernestas Hemingvėjus gimė netoli Čikagos, nedideliame Ouk Parko miestelyje, pasiturinčio gydytojo šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo meilę gamtai, medžioklei, sportui, iš motinos, pianistės, — artistiškumą. Didelės įtakos būsimo rašytojo formavimuisi turėjo ir jo senelio — drąsaus 1861—1865 metų pilietinio karo dalyvio — pavyzdys. Namuose Ernestas buvo auklėjamas labai griežtai. Vėliau jis atitolo nuo konservatyvių Ouk Parko papročių, bet liko nepaprastai reiklus sau, savo kūrybai, savo herojams.
Vidurinėje mokykloje Hemingvėjus mokėsi gerai, labai daug skaitė, žavėjosi Šekspyru (jis rašė, kad. ,.Karalių Lyrą" kasmet skaitydavo iš naujo), Marku Tvenu, Džeku Londonu, kiek vėliau I. Turgenevu, L. Tolstojumi, A. Čechovu ir kt. Tačiau Hemingvėjus niekad netapo tiktai knyginiu, kabinetiniu žmogumi. Jis buvo nepaprastai godus įspūdžiams, mylėjo, kaip pusiau juokais rašo viename laiške, „tris kontinentus... vandenynus, savo seseris, savo žmoną, gyvenimą ir mirtį, rytą, vidurdienį, vakarą, naktį, garbę, guolį, boksą, plaukymą, beisbolą, šaudymą, žūklę. skaityti, rašyti ir visus meniškus paveikslus..." Karšta Hemingvėjaus meilė gamtai ir žmogui, jo gilus pasitikėjimas žmogaus protu, sąžine ir kūrybiniu darbu net pačiomis kritiškiausiomis aplinkybėmis apsaugodavo rašytoją nuo pesimizmo ir nevilties.
Baigęs mokyklą, Hemingvėjus atsisakė toliau mokytis ir tapo provincijos laikraščio reporteriu. Jis gerai susipažino su Čikagos biznesmenų, gangsterių, sukčių ir policijos pasauliu. Amerika nesužavėjo Hemingvėjaus. Ir vėliau jis dažnai jautėsi savo tėvynėje užsieniečiu. Jam nepriimtinas buvo dolerio idealas, standartizuota gerovė, miesčioniškumas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis rašė: „Amerika buvo gera šalis, bet mes ją pavertėme velniai žino kuo. Aš važiuosiu į kitą vietą."
1917 metais JAV paskelbė karą Vokietijai ir jos sąjungininkams. Militaristinės, urapatriotinės propagandos veikiamas, trokšdamas apginti laisvę ir demokratiją, Hemingvėjus įstojo savanoriu į Raudonojo Kryžiaus sanitarinį dalinį, vykstantį į Italiją. Po šešių dienų italų austrų fronte jis buvo sunkiai sužeistas. Būdamas vos gyvas, Hemingvėjus išnešė iš kovos lauko kitą sunkiai sužeistą italų kareivį. Milano ligoninėje Hemingvėjų operavo 12 kartų ir išėmė 227 skeveldras. Jis buvo apdovanotas itališku karo kryžiumi ir sidabriniu medaliu.
Pirmojo imperialistinio karo patirtis turėjo lemiamos reikšmės Hemingvėjaus gyvenimui, ji davė medžiagos ir apsprendė visą ankstyvąją rašytojo kūrybą. Svetimoje armijoje, toli nuo tėvynės, jis tapo šiurpių, beprasmiškų skerdynių liudininku. Teko išsižadėti daugelio iliuzijų. Žymiai vėliau Hemingvėjus rašė: ,,Mane pašovė, mane sužeidė, ir aš palikau suluošintas". Neapykanta karui, žudynėms, gilus humanizmas tapo visos rašytojo kūrybos potekste. 1948 m., prisimindamas pirmąjį pasaulinį karą, Hemingvėjus pareiškė, kad „tie, kurie kursto, pradeda ir veda karus — kiaulės, galvojančios tik apie tai, kaip įsigyti daugiau pelno".

Hemingvėjus žurnalistas. Sugrįžęs iš Italijos, Hemingvėjus tęsė žurnalisto darbą. Ilgus metus jis gyveno Paryžiuje kaip įvairių Amerikos laikraščių korespondentas, daug keliavo po Europą, Afriką, rašė reportažus apie žūklę ir miesčionių snobizmą V apie sporto rungtynes ir politiką, apie koridas ir medžioklę, daug dėmesio skyrė karo prisiminimams, spausdino interviu su garsiais to meto visuomeniniais veikėjais. Žurnalisto darbas praplėtė Hemingvėjaus akiratį, leido jam geriau pažinti pasaulį ir žmones, padėjo formuoti jo literatūrinį stilių. Būsimasis rašytojas išmoko tiksliai ir lakoniškai perteikti tai, ką matė, „apie paprastus daiktus rašyti paprastai", nevartoti nuvalkiotų, šabloniškų žodžių, pakilių, nieko nesakančių epitetų, vengti retorikos ir sentimentalumo.
Jau trečiojo dešimtmečio pradžioje Hemingvėjus dirbo ir žurnalisto, ir rašytojo darbą. 1924—1925 metais pasirodė pirmas stambesnis apsakymų rinkinys „Mūsų laikais", 1926 metais — romanas „Fiesta" („Ir pateka saulė"), 1927 metais — apsakymų rinkinys „Vyrai be moterų" ir 1929 m.— romanas „Atsisveikinimas su ginklais". Rašytojo vardas išgarsėjo visame pasaulyje.

„Prarastoji karta." Romano „Fiesta" epigrafas paimtas iš Hemingvėjaus pokalbio su Paryžiuje gyvenusia amerikiečių rašytoja dekadente Gertrūda Stain: „Visi jūs — prarastoji karta". Sis terminas iš karto prigijo. Juo buvo vadinami įvairių kraštų jaunuoliai, tiesiai iš mokyklos suolo patekę į frontą. Jie tikėjo, kad eina ginti tėvynės, laisvės, demokratijos, bet imperialistinis karas atvėrė jiems akis. Jie suprato, kad yra apgauti, kad karas — tai nusikaltimas. Jie jautėsi pasimetę. Nustoję tikėti senomis vertybėmis, jie nesugebėjo sukurti naujų ir nežinojo, kaip toliau gyventi. Neįmanoma buvo laikyti normaliu pasaulio, kuriame galimos masinės žudynės, kur patriotizmas ir pilietinė pareiga verčia šaudyti į savo brolius. Jie netroško daryti karjeros, siekti miesčioniškos gerovės ir visą laiką gyveno, aštriai jausdami krizę. „Prarastosioą kartos" dainiais tapo R. Oldingtonas, E. M. Remarkas ir kiti. Vienas Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo" herojų šitaip apibūdina „prarastosios kartos" nuotaikas bei mintis: „Mes buvome aštuoniolikos metų ir dar tik buvome pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą, mes turėjome į juos šaudyti. Pirmoji sprogusi granata pataiko mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos..."
„Prarastosios kartos" problematikai iš esmės skirta ir visa trečiojo dešimtmečio Hemingvėjaus kūryba.

Apsakymų rinkinys „Mūsų laikais". Knygoje „Mūsų laikais" surinkti apsakymai apie Niko Adamso, pirmojo Hemingvėjaus lyrinio herojaus, vaikystę bei jaunystę ir žurnalistinės miniatiūros apie pirmąjį pasaulinį karą, Balkanų karą ir kt. Kontrastiška knygos kompozicija, nuolatinis vaikystės ir jaunystės prisiminimų gretinimas su šiurpia karo kasdienybe atspindi lyrinio herojaus vidinį pasimetimą, labai skausmingą ir prieštaringą gyvenimo suvokimą. Niko Adamso antrininkas Krebsas (apsakymas „Kareivis sugrįžo"), sugrįžęs po karo namo, stebi savo miesto mergaites ir aiškiai jaučia, kad „jos gyvena visai kitame pasaulyje, negu jis".

„Aisbergo principas." Apsakymų rinkinyje „Mūsų laikais" jau išryškėja vienas pagrindinių Hemingvėjaus stiliaus bruožų — didelės meninio kūrinio dalies perkėlimas į lyrinę potekstę. Pats autorius pavadino tai „aisbergo (ledkalnio) principu". „Jeigu rašytojas gerai pažįsta tai, apie ką rašo, jis gali daug ką praleisti iš to, ką žino, ir jeigu jis rašo tikroviškai, skaitytojas pajus visus praleidimus, lyg jie,būtų buvę parašyti. Aisbergas juda didingai, nes tik viena aštuntoji jo dalis iškyla į paviršių." Per vieną aštuntąją bando parodyti visumą ir Hemingvėjus. „Rašyti knygas be nereikalingų žodžių"— štai jo tikslas. Jis neapkenčia gražbylystės, skambių frazių, herojinio patoso, visada siekia maksimalaus konkretumo. Veikėjų emocijos ir vidiniai išgyvenimai neaprašomi, o pateikiami per jų išorinius veiksmus, atskirus pasikartojančius žodžius ar sakinius, per kūrinio kompoziciją ir kt.. Pavyzdžiui, apsakymo „Katė lietuje" veiksmas vyksta Italijoje; herojai — amerikiečių pora. Vyrą ir žmoną kankina nuobodulys, vidinis nepasitenkinimas, jiems ilgu, bet apie tai nepasakyta nė žodžio. Jų nuotaiką perteikia pati apsakymo sandara, dialogai subtiliai atrinktos meninės detalės: pro viešbučio langą matyti vienodai banguojanti jūra, paminklas karo aukoms. Lyja. Nuolatinis tų pačių žodžių ir frazių pakartojimas sudaro monotoniškumo, vidinio sustingimo įspūdį. Vyro ir žmonos dialogas atskleidžia jų svetimumą. Pagaliau amerikietės aistringas troškimas turėti „katę, kuri purkuotų, kai ją glostai", „ilgus plaukus", „valgyti prie stalo, serviruoto nuosavu sidabru, ir kad būtų žvakidės" parodo, koks nejaukus šiai moteriai aplinkinis jos pasaulis.

„Fiesta." Su dideliu kartėliu ir giliu liūdesiu parašytas romanas „Fiesta". Ši knyga buvo priimta kaip „prarastosios kartos" manifestas. Pagrindinis knygos herojus — žurnalistas Džeikas Barnsas yra karo invalidas, suluošintas fiziškai ir morališkai. Karas atėmė iš jo galimybę mylėti, būti laimingu, atėmė tikėjimą senomis pasaulio vertybėmis. Ir Džeikas, ir mylinti jį gražuolė Breta Ešli, ir Bretos draugai ieško tikrosios gyvenimo prasmės, o kartais užsimiršimo alkoholyje, triukšminguose pokalbiuose, jaudinančiuose reginiuose. Jie užplūsta Paryžiaus kavines, keliauja į Ispaniją žiūrėti bulių kovos. Bet visa tai nesuteikia jiems nusiraminimo. Norėdami išsaugoti savo žmogišką moralę, jie negalėjo pritapti prie pokarinės buržuazinės visuomenės, pernelyg greit užmiršusios karą, paskendusios optimistinėse iliuzijose ir savo materialinės gerovės idealuose. Džeikas Barnsas mąsto: „Man nesvarbu, kas yra gyvenimas. Aš tenorėjau žinoti, kaip gyventi." Breta — nelaiminga, niekas iš jos draugų neranda savo vietos, neturi ateities. Visi jie tampa ryškiais „prarastosios kartos" atstovais.

„Atsisveikinimas su ginklais." Viena iš talentingiausių ir, gal būt, tragiškiausių knygų apie pirmąjį pasaulinį karą yra Hemingvėjaus romanas „Atsisveikinimas su ginklais". Čia autorius vėl grįžta prie „prarastosios kartos" problemų. Kaip labai taikliai pažymi garsus Hemingvėjaus kūrybos tyrinėtojas I. Kaškinas, romanas „Atsisveikinimas su ginklais" yra pasakojimas apie tai, ką išgyveno Nikas Adamsas italų fronte; tai yra ir savotiška Džeiko Barnso priešistorija, aiškinanti „prarastosios kartos" atsiradimo priežastis.

Autobiografiniai romano bruožai. Hemingvėjus visada rašė tik apie tai, ką labai gerai pats žinojo. Beveik visi jo veikalai, jų tarpe ir romanas „Atsisveikinimas su ginklais", turi daug autobiografinių elementų, atspindi paties rašytojo išgyvenimus karo metais. Kartu jis yra trečiojo dešimtmečio pabaigos slegiančių nuotaikų išraiška. Užtenka prisiminti, kad 1928—1929 metais— kapitalizmo krizės išvakarėse, vis labiau ir labiau didėjo fašizmo grėsmė. Turėjo Hemingvėjus tuo metu nemaža ir asmeniškų išgyvenimų. 1928 m. jo antroji žmona sunkiai sirgo ir tik per stebuklą liko gyva. Tais pačiais 1928 metais Ouk Parke nusižudė rašytojo tėvas, kurį Hemingvėjus mylėjo labiau negu savo motiną (plg. apsakymus „Daktaras ir žmona", „Kareivis sugrįžo" ir kt.).

„Tanentė" Henris. Romane „Atsisveikinimas su ginklais" vystomos dvi pagrindinės temos: karo ir meilės tema. Abi temos atskleidžiamos per pagrindinį romano herojų „tanentę" (it. leitenantas) Frederiką Henrį, jauną amerikietį, kaip ir Hemingvėjus savanoriu įstojusį į italų armijos sanitarinį dalinį. Autorius parodo savo lyrinio herojaus evoliuciją, iliuzijų praradimo raidą. Romano pradžioje leitenantas Henris yra patriotas, jis tiki karo prasmingumu, jam atrodo, kad nieko baisesnio už pralaimėjimą būti negali. Ir praeis dar nemaža laiko, kol jis pradės suprasti tą, ką jau seniai supranta paprasti italų kareiviai, jo dalinio šoferiai,—„nėra nieko blogesnio už karą".
Leitenantas Henris dalyvauja italų armijos puolime, sunkiai sužeidžiamas, ilgai gydosi Milano ligoninėje, vėliau tampa italų armijos pralaimėjimo ir pasitraukimo liudininku. Karinė „tanentės" Henrio karjera baigiasi tuo, kad jį, iki galo vykdžiusį savo pareigą, kaip tariamą dezertyrą be tardymo ir teismo buka italų lauko žandarmerija veda sušaudyti. Tik po to jis praregi ir pagaliau supranta, kad teisūs buvo italų šoferiai socialistai, kad karas neturi nieko bendro su laisve ir teisingumu, kad gražiais žodžiais dangstoma žiauriausia ir beprasmiškiausia brolžudystė. „Mane visuomet trikdydavo žodžiai „šventas, šlovingas, auka" ir posakis „veltui",— galvoja leitenantas Henris. „Mes klausydavome jų kartais, stovėdami lietuje..., o taip pat nuolatos skaitydavome juos plakatuose, priklijuotuose prie stulpų... ir aš neįžiūrėdavau nieko švento, ir tai, kas buvo laikoma šlovinga, neturėjo jokios šlovės, ir aukos buvo panašios į Čikagos skerdyklų aukas, tik mėsa čia būdavo užkasama į žemą. Buvo daug tokių žodžių, kurių nebegalėdavai klausytis, ir pagaliau tik vietovardžiai išlaikė savo orumą."
Pagaliau išnyko „tanentės" Henrio pareigos jausmas, jis pabėgp iš armijos, atsisveikino su ginklais, nusprendė „pamiršti karą" ir sudaryti „separatinę taiką". „Aš sutvertas valgyti. Dievaži, taip. Valgyti ir gerti..."— galvoja jis trečios knygos pabaigoje. Ir tai ne jo dvasinio bukumo, bet jo didelio jautrumo ir vidinio trapumo išraiška. Jis bijo galvoti, nes mintys veda jį į tuštumą.
Vardan ko gi sudarė „separatinę taiką" leitenantas Henris? Kur jis mato tikrąsias gyvenimo vertybes po to, kai žlugo pirmykštis pasaulio suvokimas, pasitikėjimas teisingumu? Šoferių socialistų idealai liko jam svetimi, „atsisveikinimas su ginklais yra grynai jo individualinio protesto išraiška. Vienintelį prieglobstį leitenantas Henris dabar įžiūri meilėje ir nutaria paskirti savo gyvenimą mylimai moteriai.

„Pasaulis užmuša pačius geriausius ir pačius švelniausius." Meilės tema vystoma romane lygiagrečiai su karo tema, jai skiriama daug vietos. Fronte leitenantas Henris susipažįsta su jauna anglų medicinos seserimi Ketrina Barkli. Iš pradžių jis galvoja tik apie lengvą flirtą, bet palaipsniui šis žaidimas perauga į tikrą, didelį jausmą. Atrodo, kad meilėje herojai suranda patys save, iš dalies nugali vienišumo ir pasimetimo jausmą. „Juk mes tik vienu du pasaulyje, o visi kiti prieš mus. Jei kas įvyks tarp mūsų, mes žuvę, ir jie mus pagrobs",— sako Ketrina savo mylimajam. Bet visa tai iliuzija. Pabėgti nuo tikrovės neįmanoma. Neutralioje, saugioje Šveicarijoje jų laukė nauji spąstai — Ketrina ir jos kūdikis miršta gimdymo metu, o leitenantas Henris lieka beviltiškai vienas. Štai kuo viskas baigiasi—mirtimi. „XX amžiaus Romeo ir Džuljeta žūva ne šeimų nesantaikos, bet viską naikinančio karo fone" (I. Kaškinas).
Leitenanto Henrio ir Ketrinos likimas tampa labai apibendrinančio pesimistinio pasaulio suvokimo, būdingo „prarastajai kartai" ir pačiam Hemingvėjui, išraiška. „Kai žmonės atneša tiek daug drąsos į šį pasaulį, pasaulis, norėdamas juos palaužti, turi užmušti juos",— mąsto naktį lyrinis knygos herojus. — „Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresni palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša. Jis užmuša, pačius geriausius ir pačius švelniausius, ir pačius drąsiausius kurie tik pasitaikys." Šitos leitenanto Henrio mintys tampa tragišku romano leitmotyvu.

Hemingvėjaus lyrinio herojaus savitumai. Ir vis dėlto Hemingvėjaus trečiojo dešimtmečio kūryboje lieka prošvaistė. Tai — jo herojų vidinis grožis, taurumas, jų potencinė galia. Ir Nikas Adamsas, ir Džeikas Barnsas, ir Frederikas Henris myli gyvenimą ir aistringai trokšta surasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Jiems būdingas didelis moralinis reiklumas sau ir atlaidumas kitiems, didelė drąsa ir gilus žmogiškumas. Jie myli gamtą, gerbia paprastus žmones, neapkenčia melo ir veidmainiavimo. Hemingvėjus pats rašė tuo klausimu: „Mano manymu, tai buvo palaužta karta, daug kur palaužta. Bet, po velnių, mes juk nežuvome, aišku, išskyrus mirusius, suluošintus ir išėjusius iš proto. „Žuvusi karta"—ne... Mes buvome labai patvari karta." Tolimesnė Hemingvėjaus kūrybos ir jo herojų raida patvirtina šiuos žodžius.

Hemingvėjaus dvasinės krizės laikotarpis. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirto pradžioje Hemingvėjus tampa materialiai nepriklausomu ir nutraukia žurnalistinį darbą. Jis nusiperka namus Ki Uesto miestelyje, Floridoje, kur aistringai medžioja, žvejoja. Ne kartą jis vyksta į Afriką, kur ypač žavisi liūtų ir raganosių medžiokle, aplanko Ispaniją, ten domisi savo mėgstamiausiu sportu — bulių kova. Rašytojo kelionių įspūdžiams ir samprotavimams apie pasaulį, gyvenimą, rašytojo pareigą skirtos dvi knygos: „Mirtis po vidudienio" ir „Žaliosios Afrikos kalvos". Šios knygos, kaip ir 1933 m. pasirodęs apsakymų rinkinys „Nugalėtojas nelaimi nieko", liudija, kad tai buvo sunkios dvasinės ir kūrybinės krizės laikotarpis. Kaip ir jo herojai, rašytojas bėga iš buržuazinės civilizacijos pasaulio į gamtą, bet nei bulių kovoje, nei pirmykštėje Afrikos civilizacijoje jis tikrųjų gyvenimo vertybių neranda. Hemingvėjus aiškiai supranta, kad neįmanoma spręsti žmogaus ir visuomenės problemų, bėgant nuo jų.

„Kilimandžaro sniegynai." Šią mintį patvirtina ir vienas geriausių ir, gal būt, pesimistiškiausių Hemingvėjaus apsakymų ,,Kilimandžaro sniegynai" (1936).
„Kilimandžaro sniegynų" lyrinis herojus rašytojas Haris miršta, medžiodamas Afrikos džiunglėse. Palikdamas šį pasaulį, jis stengiasi apsvarstyti ir įvertinti nueitą gyvenimo kelią. Rašytojas jaučia gilų nepasitenkinimą savimi, nes nesukūrė to, ką turėjo sukurti, nerado kelio į tikrąją literatūrą. Jis buvo per daug prisirišęs prie prabangos ir per vėlai suprato, kad jam ne vieta lėkštų ir nuobodžių turtuolių tarpe. Tiktai priešmirtiniame kliedesyje mato jis žėruojančią Kilimandžaro kalno viršūnę, į kurią jau niekada įkopti neįstengs. Jo mirtis gali būti suprasta kaip savotiškas apsivalymas nuo gyvenimo purvo, kaip išsivadavimas iš slegiančios jį praeities.

Rašytojo atgimimas ir Ispanija. Rašytojas Haris miršta, bet rašytojas Hemingvėjus lieka gyvas. Ketvirto dešimtmečio antrojoje pusėje fašizmas Europoje pereina į puolimą, prasideda pilietinis karas Ispanijoje (1936—1939 metai), didžiausiame pavojuje atsiduria laisvė, žmogiškumas, demokratija. Hemingvėjus nedvejodamas atsisako prabangaus gyvenimo Ki-Ueste, vyksta į Ispaniją, kur aktyviai įsijungia į kovotojų antifašistų eiles. Dabar tikslas aiškus — reikia įveikta fašizmą, nes „fašizmas — tai melas, skelbiamas banditų", ir „sutramdyti banditą galima tiktai vienu būdu — stipriai primušus jį". Romano „Atsisveikinimas su ginklais" autorius dabar teigia, kad yra dalykų, blogesnių ir už karą. Tai bailumas, išdavystė, egoizmas. 1937 metais jis viešai kreipiasi į Amerikos rašytojus, kviesdamas juos į kovą, ragindamas rašyti tiesą apie Ispaniją.
Ispanija tampa ir pagrindine Hemingvėjaus kūrybos tema. Ispanijai paskirta jo pjesė „Penktoji kolona", daugelis apsakymų ir bene geriausias, tragiškiausias ir, gal būt, prieštaringiausias Hemingvėjaus romanas „Kam skambina varpas" (1940 m.).

„Kam skambina varpas." Papasakoti romano „Kam skambina varpas" fabula paprasta. Veiksmas vyksta vos tris dienas. Fašistų užnugaris, ispanų partizanų respublikonų būrys. Pagrindinis romano herojus amerikietis inteligentas Robertas Džordanas, atvykęs į Ispaniją kovoti prieš fašistus, gauna įsakymą susprogdinti strategiškai svarbų tiltą. Ispanų partizanų būrio padedamas, jis sėkmingai atlieka užduotį. Traukdamasis Robertas Džordanas žūva. Štai ir viskas.
Tačiau romano „Kam skambina varpas" esmę ir nepakartojamą žavesį sudaro ne tiek fabula, kiek pats dėstymo būdas. Glausta, konkreti fabula apauga įvairiais nukrypimais ir pavirsta talpiu daugiasluoksniu epiniu pasakojimu. Per Roberto Džordano vidinius monologus sužinome jo priešistoriją, jo abejones bei svyravimus, iš čigonės Pilar pasakojimo — apie jos vyro Pablo, partizanų būrio vado, susidorojimą su frankistais, iš Marijos, Džordano mylimosios pasakojimo—apie fašistų žvėriškumus, iš auto' riaus pasakojimų — apie partizano Andreso kelionę per frontą į respublikonų štabą, apie tragišką El Sordo partizanų būrio žuvimą ir kt. Visi įvykiai pateikiami per lyrinio herojaus, o retkarčiais ir per kitų veikėjų sąmonės prizmę, tokiu būdu romanas įgauna subjektyvų lyrinį atspalvį, jam suteikiamas didžiulis, žodžiais neišsakomas emocinis krūvis.
Romaną „Kam skambina varpas" Hemingvėjus rašė skubotai, stengdamasis pasakyti visą tiesą apie pilietinį karą Ispanijoje ir jo dalyvius. Tam tikri skubotumo pėdsakai jaučiami romano kompozicijoje — ne visada išlaikytos teisingos proporcijos, ir dėl to galima prieštaringa knygos interpretacija. Bet objektyviam skaitytojui nelieka jokių abejonių, kad tai vienas ryškiausių antifašistinių romanų pasaulinėje literatūroje.


Robertas Džordanas ir lyrinio Hemingvėjaus herojaus raida. Roberto Džordano asmenybė daug kur primena ankstyvesnius Hemingvėjaus herojus. Jis drąsus, valingas, sumanus, iki galo ištikimas savo pareigai, jam būdingas santūrumas ir kartu didelė meilė gyvenimui. Jis neapkenčia melo, veidmainystės, vertina draugystę, ypač jį traukia prie paprastų žmonių, jis myli ispanų liaudį. Roberto Džordano meilė fašistų išniekintai mergaitei — partizanei Marijai — vienas gražiausių epizodų ne tik Hemingvėjaus kūryboje, bet ir visoje XX a. literatūroje. Jis asocijuojasi su „tanentės" Henrio meile Ketrinai Barkli, nors ir vystosi kokybiškai skirtingomis sąlygomis. Džordanas, kaip ir jo pirmtakai, yra savotiškai palaužtas; kaip ir leitenantas Henris, jis gyvena dvilypį gyvenimą: dieną jis veiklus, nedvejodamas vykdo savo pareigą, o naktį, nemigos kankinamas, jis daug kuo abejoja.
Tačiau tarp Roberto Džordano ir jo pirmtakų yra ir principinis skirtumas. Nikas Adamsas ir Džeikas Barnsas ieškojo, bet dar nerado tikrųjų gyvenimo vertybių, leitenantas Henris sudarė ,,separatinę taiką", kuri buvo tiktai iliuzija, rašytojas Haris suprato, kad jo gyvenimas nuėjo veltui. Visi jie individualistai: kiekvienas jų sprendžia tik savo santykį su visuomene, jie nesijaučia esą pašaukti „gelbėti pasaulio". 1932 metais, išgyvendamas sunkią dvasinę krizę, Hemingvėjus rašė: „Tegu gelbsti pasaulį kiti, vertesni".
Pakeisti pažiūras Hemingvėjų priverčia pilietinis karas Ispanijoje, fašizmo grėsmė. Ir rašytojas, ir jo lyrinis herojus atsisako savo individualistinės, asocialinės pozicijos, nes pradeda suprasti, kad „žmogus vienas negali" (Henrio Morgano žodžiai iš romano „Turėti ir neturėti"). Robertas Džordanas, skirtingai, negu jo pirmtakai, jaučiasi esąs neatskiriama žmonijos dalis: „Separatinė taika yra neįmanoma. Ispanijoje sprendžiamas ne tiktai Ispanijos respublikos, bet ir viso pasaulio likimas. Jeigu mes laimėsime čia, mes laimėsime visur",— sako Robertas Džordanas savo priešmirtiniame vidiniame monologe. Mintį apie visų žmonių tarpusavio ryšį akcentuoja garsus romano epigrafas, paimtas iš XVII a. anglų poeto Džono Dono kūrybos. Šis epigrafas tampa lyg ir visos knygos leitmotyvu: „Nėra žmogaus, kuris būtų kaip sala vienas pats: kiekvienas žmogus yra žemyno dalis, sausumos dalis, ir jeigu jūra paskandins pakrantės uolą, sumažės Europa, lygiai taip pat, jeigu ji nuplaus iškyšulio kraštą, arba sugriaus tavo arba tavo draugo pilį; kiekvieno žmogaus mirtis sumažina ir mane, nes aš neatskiriamas nuo visos žmonijos, ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpas, jis skambina tau."
Anksčiau gyvenimo palaužti Hemingvėjaus herojai pavydėdavo medžiotojams, žvejams, torero; dabar Robertas Džordanas jaučiasi pasiekęs Kilimandžaro kalno viršūnę, nes tapo sąmoningu kovotoju antifašistu. Nesutikdamas visiškai su komunistais, jis paklūsta jiems, nes „čia, Ispanijoje, komunistai pasižymi geriausia disciplina, blaiviausiai ir sveikiausiai vertina karą." Su ypatinga pagarba Džordanas kalba apie kovotojus iš Tarybų Sąjungos — Kaškiną, Karkovą ir kitus.

„Pasaulis gera vieta ir už jį verta kovoti." Romane „Kam skambina varpas" ir Roberto Džordano likime atsispindi pralaimėjimo atmosfera. Pilietinis karas baigėsi frankistų pergale. Roberto Džordano ir Pablo partizanų būrio žygdarbis, pareikalavęs tokių skaudžių aukų, irgi pasirodė beprasmiškas, nes respublikonų puolimas nuo pat pradžių buvo beviltiškas. Bet net mirties valandą Robertas Džordanas nesuabejojo pasirinkto kelio teisingumu. Jis jaučiasi suradęs tikrąsias gyvenimo vertybes, kurių jau niekas neįstengs iš jo atimti. „Beveik ištisus metus aš kovojau už tai, kuo tikėjau... Ir tau pasisekė, pasakė jis pats sau, tu turėjai gerą gyvenimą... Tavo gyvenimas buvo geresnis, negu visų kitų, nes jame buvo štai šitos paskutinės dienos."
„Kam skambina varpas" yra tragiška knyga, bet jos tragizmas nėra beviltiškas, nuginkluojantis. Gal būt, niekur taip neišryškėja Hemingvėjaus meilė gyvenimui ir pasiryžimas ištverti iki galo, kaip šiame romane. Jau minėtame priešmirtiniame monologe Robertas Džordanas daro išvadą, išreikšdamas tuo pačiu ir autoriaus mintį: „Pasaulis gera vieta ir už jį verta kovoti, ir man labai nesinori palikti jį".


Hemingvėjus antrojo pasaulinio karo metais. Hemingvėjus dar rašė savo romaną „Kam skambina varpas", o Europoje jau pradėjo gausti antrojo pasaulinio karo patrankos. Ir vėl rašytojas nedvejodamas įsijungia į kovą: jis karo korespondentas Tolimuosiuose Rytuose, ilgą laiką jis su savo jachta padeda amerikiečių karo laivynui sekti vokiečių povandeninius laivus, įspėti apie pavojų. Hemingvėjus dalyvauja Vokietijos bombardavimuose. 1944 m. jis išsilaipina su desantine armija Prancūzijoje ir su prancūzų partizanų būriu vienas pirmųjų įžengia į savo numylėtą jaunystės miestą — Paryžių. Du kartus Hemingvėjus buvo sunkiai sužeistas į galvą.
Pokario metais rašytojas nebesugrįžo į JAV, o apsigyveno Kuboje, netoli Havanos. Hemingvėjus tapo Kubos revoliucijos liudininku ir sveikino jos pergalę, nors komunistinė pasaulėžiūra jam. liko svetima.

„Senis ir jūra." Kūrybiniu atžvilgiu pokario metai Hemingvėjui nebuvo labai vaisingi. Jis taip ir nesuspėjo parašyti knygos apie antrąjį pasaulinį karą. Tačiau 1952 metais pasirodė jo apsakymas „Senis ir jūra", už kurį, kaip jau minėta, jis buvo apdovanotas Nobelio premija ir kuris savotiškai apvainikavo visą rašytojo kūrybą.
Hemingvėjus čia lyg ir vėl sugrįžo prie temos — žmogus ir gamta, Apsakymo fabula paimta iš gyvenimo. Ji nesudėtinga. Senas Kubos žvejys Santjagas, kurio tik akys dar buvo „linksmos ir drąsios", po daugelio nesėkmių, bado ir skurdo vejamas, išplaukė į atvirą jūrą ir pagavo didžiulę žuvį. Sunki dvikova su žuvimi baigėsi senio pergale, bet rykliai užpuolė jo laimikį. Vos gyvas, tik su žuvies nugarkauliu, sugrįžo jis į uostą, kur jį su meile slaugė jo vienintelis ištikimas draugas — berniukas.
Tačiau „Senis ir jūra" nėra buitinis pasakojimas apie sunkią žvejo dalią, o kūrinys, turintis gilią filosofinę potekstę, parašytas pagal „aisbergo principą" ir pretenduojantis į platų žmogaus gyvenimo apibendrinimą.
Senis Santjagas nėra paprastas senis. Jis ne tik be galo drąsus, valingas, doras, bet ir giliai mąstantis žmogus. Išplaukęs į jūrą, jis sako pats sau: „Dabar laikas galvoti tik apie vieną dalyką. Apie tai, dėl ko aš gimiau." Jis nori įrodyti sau, berniukui ir žuviai „ką sugeba žmogus ir ką jis gali pakelti". Senio žvejo paveikslu Hemingvėjus išreiškia savo begalinį tikėjimą žmogumi. Kaip apsakymo ir visos Hemingvėjaus kūrybos leitmotyvas nuskamba Santjago žodžiai: „Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma".
Kai kur apsakyme pasigirsta nevilties gaidos, kartais seniui atrodo, kad jis „per toli nuplaukė į jūrą", t. y. perdaug plačiai užsimojo. Jis priverstas nužudyti žuvį, kurią myli, kuria žavisi. Ir menkai tepaguodžia šie senio žodžiai: „Kaip gerai, kad mums nereikia užmušinėti nei saulės nei mėnulio, nei žvaigždžių. Pakanka ir to, kad mes gyvename iš jūros, užmušinėdami tikrus savo brolius". Taip, gyvenimas nėra nei paprastas, nei lengvas, bet „žmogus sutvertas ne pralaimėti". Didelėmis dvasinėmis ir fizinėmis pastangomis senis nugalėjo žuvį. Ir nors jis iš to nieko nelaimėjo, nors rykliai ir suėdė jo žuvį, jis liko nepalaužtas; jis vėl sukaups jėgas ir vėl išplauks į jūrą... Jis grumsis iki paskutinio atodūsio, o paskui jo pėdomis paseks berniukas, vardan kurio jis gyvena, kuriam jis nori perduoti visą savo gyvenimo patyrimą.
Daug prieštaringų minčių apie pasaulį ir žmogų sukelia apsakymas „Senis ir jūra". Tragiška ir sunki kartais esti žmogaus dalia, bet nėra žemėje nieko geresnio ir kilnesnio už žmogų kovotoją, žmogų kūrėją. Kokie pasigailėjimo verti atrodo, palyginti su Santjagu, turtingi turistai, kurie net nemoka atskirti didelės taurios žuvies nugarkaulio nuo ryklio!
Nūdienės pasaulinės literatūros fone, kada rašytojai įvairiausiais balsais apdainuoja žmogaus bejėgiškumą, pasimetimą, kada visur pasireiškia pesimizmas ir neviltis, „Senis ir jūra" skamba beveik optimistiškai. Kalbėdamas su vienu Amerikos laikraščio korespondentu, Hemingvėjus yra pasakęs: „Laimei, aš pažinojau gerą žmogų ir gerą berniuką. Pastaruoju metu rašytojai užmiršta, kad dar egzistuoja tokie dalykai". Iš tiesų, Ernestas Hemingvėjus visada buvo „gerų žmonių" dainiumi. Tai yra vienas ryškiausių jo kūrybos ir jo humanizmo bruožų.

Hemingvėjaus mirtis ir jo nemirtingumas. „Senis ir jūra" tai paskutinis reikšmingas Hemingvėjaus kūrinys. Šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje smarkiai pašlijo rašytojo sveikata. Jis stengėsi nepasiduoti ligai, tęsė darbą. Hemingvėjus griežtai laikėsi režimo, visada dirbdavo auštant. Jis aiškino, kad naktį sunku būti absoliučiai teisingam, o „rytas—geriausias laikas tiesai". Rašyti tiesą visada buvo ir liko jo svarbiausias tikslas.
Matydamas, kad fizinės jėgos išsenka, nenorėdamas būti invalidu ir našta sau bei kitiems, Hemingvėjus baigė gyvenimą savižudybe 1961 metų liepos 2 dieną.
Literatūroje Hemingvėjus liko gyvas kaip rašytojas, kuris visuotinio pesimizmo ir nevilties amžiuje poetizavo žmogų, sugebantį išsaugoti savo moralinį grožį, žmogų, kurio „nugalėti neįmanoma". Visa jo kūryba persunkta tragiško optimizmo.
Ernestas Hemingvėjus yra vienas stambiausių kritinio realizmo atstovų XX a. literatūroje.

Raktiniai žodžiai

• atsisveikinimas su ginklais
• hemingvejus atsisveikinimas su ginklais
• senis ir jura