Ergonomika

Tema	Ergonomika
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Tai mokslas apie darbą, viskas kas susiję su žmogaus darbu. Ergonominės problemos sprendžiamos pritaikant įrankius arba daiktus žmogui. Ergonomika – tai mokslo šaka kuri surenka ir pritaiko informaciją apie žmogaus elgesį, galimybes, sugebėjimus ir kitus jos charakteristikas, įrankių, mašinų, sistemą darbo proceso ir darbo aplinkos projektavimo tam, kad pasiekti maksimalų jų panaudojimo produktyvumą, saugumą, komfortabilumą ir efektyvumą.
Patalpinta	2005-08-17
Parsisiuntė	5496
	Parsisiųsti119 KB

Išsamus aprašymas

Ergonomikos tikslai:
1) padidinti naudojamų gamybos priemonių, mašinų, procesų efektyvumą produktyvumą ir našumą.
2) Pagerinti žmogaus savijautą sumažinti stresų ir nuovargio dydį padidinti komfortą, vartotojišką priimtinumą pasitenkinimą darbą pasiekti geresnį gyvenimą.
Ergonomikos mokslo išskirtiniai bruožai:
1) Ergonomikoj daroma prielaida kad daiktai, mašimos, įrengimai ir kiti žmogaus kūriniai yra pagaminti tik žmogui ir turi būti projektuojami turint galvoje
žmogų kaip vartotoją.
2) žmogaus individualių savybių ir skirtumų atpažinimas ir jų pritaikymas projektavimo procesams.
3) įsitikinimas kad daiktų projektavimas turi įtakos žmogaus savijautai ir elgesiui.
4) ergonomikai pabrėžtinas empirinių duomenų ir įvertinimo metodų panaudojant projektavimo procesams.
5) būdingas pasitikėjimas moksliniais metodais naudojančiais objektyvius duomenis apie žmogaus elgesį, sveikatos būklę ir savijautą.
6) prielaida, kad daiktai sistemos procedūros ir žmonės nėra izoliuoti.
Ergonomikai kaip mokslui nepriimtina:
1) kai projektuotojas kurdamas naują daiktą naudoja tik save kaip žmogaus modelį.
2) kaip projektuotojas naudoja bendrai priimtą informaciją apie žmogaus sugebėjimus.
3) kai projektuotojas taiko tik iš apklausos ar anketų sukauptus duomenis jų neapdorodamas ir nepritaikydamas alternatyvių informacijos šaltinių.
Šiuolaikinės gamybos ergonominės problemos
F. Teiloras pasiūlė moksliškai organizuoti darbą gamykloje. Jis pasiūlė darbo racionalizavimo ir intensyvinimo sistemą.
Kurios svarbiausi principai:
- patikimų darbininkų atranka,
- efektyvių darbo metodų pagrįstų laiko, judesių ir jėgos ekonomija nustatymas.
- Darbo įrankius pritaikė žmogaus fiziologinėm savybėm.
- Tikslingas darbo pasidalijimas.
- Diferencijuota atlyginimų sistema.
fr. L. Gilbertai daugiau dirbo žmogaus judesių analizės srityje.
1949 m. įkurta ergonomikos mokslo draugija. Anglijoje 1957 m. įkurta žmogaus faktorių. Amerikoje 1980 – 1990 susijęs su tuo, kad kompiuterinė įranga įeina. HCI – žmogaus ir kompiuterio sąveika.
Ergonomikos mokslo šakos išskirtinis bruožas kompleksiškai tirti sudėtingą sistemą žmogus, mašina, supanti aplinka.
Darbo aplinka
Smegenys
Jutimo organai (Žmogus)Judesiai
linija skiria žmogų nuo
Mašina
Duomenų atvaizdavimas --Valdymas--Kontrolė
Įėjimas--Išėjimas
Nauja sistema turi būti projektuojama tokiais pagr.etapais:
1) sistemos tikslų apibrėžimas;
2) sistemos sudėtinių dalių aprašymas;
3) sistemos pagrindinių mazgų projektavimas:
a) funkcijų pasiskirstymas;
b) žmogaus lankstumo ir adaptacijos sistemos įvertinimas laike;
c) sistemos darbo tikslumo įvertinimas;
4) vartotojo interfeiso projektavimas;
5) pagalbinių įrenginių projektavimas;
6) sistemos testavimas ir įvertinimas;
2. ERGONOMIKA IR SANTYKIS SU DARBO SAUGA.
Darbo sauga – tai tiesinių, socialinių – ekonominių, techninių, higieninių ir organizacinių priemonių sistema.
Darbo apsaugos tikslas – užtikrinti saugų darbą, apsaugoti žmogaus sveikatą ir ilgam išsaugoti darbingumą.
Darbo sauga nagrinėja:
1) teisines saugaus darbo organizavimo normas;
2) darbo sąlygų gerinimo būdus;
3) gamybinių traumatizmo, apsinuodijimo, profesinių ligų, profilaktikos klausimus;
4) saugius technologinius procesus;
5) apsaugos nuo elektros būdus;
6) darbo higienos ir gamybinės sanitarijos klausimus;
7) statybos ir remonto saugaus darbo būdus;
8) apsaugos nuo gaisrų, sprogimų ir kitų avarijų būdus ir technines priemones.
3. ERGONOMIKOS PRINCIPAI IR METODAI.
Pagrindiniai ergonomikos metodai - tai atitinkamos informacijos apie žmogaus elgesį galimybės taikymas objektų procesų ar darbo aplinkos projektavimui.
Ergonominiai tyrimai skirstomi į tris grupes:
1) Aprašomieji arba empiriniai - Tyrimai naudojami tam tikrais skaitiniais dydžiais apibūdinti tyrimuose dalyvaujančius žmones( ūgis, svoris).
Prie šių tyrimų priskiriama ergonominių problemų dydžio ir gilumo įvertinimas.
2) Eksperimentiniai - tyrimų tikslas patikrinti vieno iš kintamųjų poveikį žmogaus elgesiui.
Eksperimento metu nustatoma kuris iš kintamųjų turi įtakos žmogaus elgesiui ir to poveikio kryptis neskiriant didesnio dėmesio skaitiniai poveikio reikšmei.
3) Įvertinimai - tyrimo objektu gali būti ir sistema arba produktas ir aplinka. Įvertinimas siekia apibūdinti žmogaus darbo efektyvumą, našumą ir jo elgesį su produktu.
Sistema ar kitoks gamybos produktas įvertinami lyginant juos pačius su tikslais kam jie buvo pagaminti.
Visos šios grupės turi tokius elementus:
1) Tyrimų aplinkos pasirinkimas
2) Kintamųjų arba parametrų pasirinkimas
3) Subjektų kaip pavyzdžio atrinkimas
4) Duomenų surinkimo metodo pasirinkimas
5) Duomenų apdorojimo metodo pasirinkimas
4. TYRIMŲ APLINKOS PASIRINKIMAS.
Aprašomųjų tyrimų rezultatams visai nesvarbu ar tai realios ar laboratorinės sąlygos.
Eksperimentiniai rezultatai geriausiai gaunami kai tyrimai atliekami realiose sąlygose, kur tinkami aplinkos parametrai, darbo vietos tinkama konstrukcija ir tinkamos subjektyvios charakteristikos.
Eksperimentinių tyrimų trūkumai (realios sąlygos):
1) didelė kaina;
2) saugumo tiriamiems objektams trūkumas;
3) didelio eksperimento valdymo trūkumas;
4) realiomis sąlygomis negali būti konstatuojami pasirinkti parametrai;
5) duomenys negali būti kaupiami, nes tada gausim trūkstantį gamybos procesą;
Tyrimų laboratorinėse sąlygose trūkumai:
1) laboratoriniai tyrimai reikalauja patikrinimo realiose sąlygose;
2) didelę įtaką turi pats eksperimentavimas;
3) tyrimo rezultatams gali turėti įtakos tiriamųjų nuostata į eksperimento sąlygas.
Teoriniams tyrimams geriausiai tinka laboratorinės sąlygos, kai kada naudojama eksperimentinių tyrimų paskirstymas: dalis atliekama laboratorijose, kita realiose sąlygose arba realios sąlygos modeliuojamos.
Modeliai gali būti fiziniai arba kompiuteriniai.
Fiziniai modeliai - tai konstrukcijos, kuriose atvaizduota pati sistema ar aplinka, ar procedūra.
Kompiuteriniai modeliai – tai procesų ar įvykių sekos modeliavimas kompiuteriu, kuris leidžia lanksčiai keisti parametrus plačiame diapazone. Geriausi įvertinimo rezultatai gaunami tada kai naudojami realiomis sąlygomis kaupti duomenys.
5. KINTAMŲJŲ PARINKIMAS.
Aprašomuose tyrimuose egzistuoja tokios kintamųjų grupės:
1) kriterijų kintamieji, kurie priklausomi nuo to kaip buvo sukurti duomenys gali būti:
a) fiziniai arba kokybiniai;
b) našumo kriterijai;
c) subjektyvūs kokybiniai kriterijai;
d) fiziologiniai indeksai.
2) klasikiniai arba nominaliniai kintamieji;
3) reiškinio eiliškumo požymiai arba požymiai pagal reiškinio pasireiškimo laipsnį.
Eksperimento metu manipuliuojama vienu ar keliais kintamaisiais kad įvertintų jų poveikį žmogui arba daiktams. Kintamieji, kurie keičiami eksperimento metu vadinami nepriklausomais. Elgesys kuris įvertinamas paveikus nepriklausomiems kintamiesiems tiriamas priklausomais kintamaisiais.
Nepriklausomi kintamieji skirstomi į trys grupes:
1) Su darbo uždaviniais susiję kintamieji
2) Darbo aplinka apibudinantys kintamieji
3) Su žmogum susiję kintamieji
Dažniausiai pasitinkantys priklausomi kintamieji yra:
- našumo;
- fiziologiniai;
- subjektyvių kriterijų grupėms priskiriami kintamieji.
6. SUBJEKTŲ TYRIMŲ PRAVEDIMO ATRINKIMAS.
Siūlomos tokios subjektų atrinkimų metodikos:
1) Paprasta atsitiktinė kaip kiekvienas visuomenės narys turi lygius šansus patekti į tyrimų grupę;
2) Sisteminė ar mechaninė kaip iš populiacijos sąrašo tiriamieji parenkami pagal tam tikrą sąrašą;
3) Sluoksniuota arba tipinė kai atrenkamų subjektų skaičius ir procentinė sudėtis atitinka realioje visuomenėje egzistuojantį pasiskirstymą;
Subjektų skaičius nustatomas pagal tai:
1) koks užsiduotas galutinis rezultatų tikslumas
2) koks tiriamo kintamojo išsibarstymas
3) kokia statistinė charakteristika turi būti įvesdinta:

n - subjektų skaičius
t - Stjudento koeficientas
- leistinas netikslumas
S - imties vidutinis kvadratinis nuokrypis
7. DUOMENŲ SURINKIMAS IR SAUGOJIMAS.
Aprašomiesiems tyrimams naudojami duomenų surinkimo metodai yra tokie:
1) stebėjimai;
2) apklausa;
3) pokalbiai su vartotojais;
Stebėjimas atliekamas tada kai nežinomi atsakymai į keliamus klausimus arba jie miglotai įsivaizduojami. Stebėjimo objektas stebimas jam nedarant juokios įtakos iš šalies.
Mokslinis stebėjimas - tai kriptingai organizuotas aplinkos daiktų ir reiškinių suvokimas.
Stebėjimo požymiai:
1) intersubjektyvumas ir objektyvumas;
2) Stebėjimas gali būti tiesioginis ir netiesioginis;
3) stebėjimo duomenys reikalauja interpretacijos;
Apklausa – tai pats populiariausiai tyrimo metodas. Anketų rezultatus visada būtina teisingai interpretuoti, niekada negalima dėti lygybės tarp gautų rezultatų ir realiai esamų.
Anketos klausimų tikslas - nuodugniai pažinti tirimajį reiškinį ir gauti išsamesnės informacijos apie žmogaus elgesio pobūdį.
Klausimai - tai savotiški indikatoriai, o tai kas tiriama vadinama indikatų.
Indikatoriai gali nustatyti indikatą tiesiogiai ir netiesiogiai.
Pagrindiniai metodologiniai klausimų sudarymo pricipai:
1) klausimai turi būti nukreipti į esminius žmogaus elgesio ypatumus;
2) klausimai turi reprezentuoti indikatą;
3) klausimams būtina naudoti aiškias ir lengvai suprantamas sąvokas;
4) klausimas neturi būti tendencingas;
5) paprasta naudoti tikrinamuosius klausimus;
6) respondentui turi būti sudaryta galimybe išvengti atsakymo;
7) klausymo struktūra turi būti paprasta ir aiški;
8) formuoti klausymus ypač intymius reikia ne pernelyg tiesasmukiškai;
Iš klausimų sudarytai anketai budingos tokios savybės:
1) Aiškumas;
2) Nedviprasmiškumas;
3) Patikimumas;
Bendri reikalavimai anketai:
1. Ji turi būti motyvuotai logiškai paaiškinta, dėl ko atliekamas tyrimas, pateikiama anketos užpildymo instrukcija
2. Apklausiamojo pastangos atsakyti į klausimus turi būti minimalios, klausimai turi būti konkretus ir trumpi.
3. Kuo mažiau respondentui reikia rašyti, tuo labiau pasitiki kad bus išlaikytas anonimiškumas
4. Anketa turi būti neilga ir turėti malonų apipavidalinimą
5. Vengti klausimų, kurie respondentą stumia tik prie vieno atsakymo
6. Vengti sudėtingų erzinančių klausimų
Tyrimasis interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis, kurio tikslas gauti tyrimo uždaviniui reikalingą informaciją
8. DARBO SĄLYGŲ TYRIMAS. UŽDUOTIES IR VEIKLOS ANALIZĖ.
Darbo vietos, baldų, patalpų, valdymo pultų, displėjų projektavimas reikalauja papildomų duomenų, kurie skirstomi į 3 klases:
1. duomenys apie žmogaus būtį
2. užduotie ir veiklos analizės duomenys
3. duomenys apie supančią aplinką.
1. Duomenys apie žmogų būna sukaupiami naudojant tokius metodus:
1) Antropometrinis - jis apima duomenys apie žmogaus matmenys, kūno turį, svorio centrą, inercines savybes, atskirų kūno segmentų mases.
Egzistuoja du žmogaus kūno tyrimo būdai:
1. statinė antropometrija
2. dinaminė antropometrija
2) Biomechaninis - jis apima žmogaus judesių mechanikos tyrimus. Naudojami fizikos ir mechanikos dėsniai žmogaus atskirų kūno dalių ir jėgų, veikiančių šias kūno dalis aprašymai.
Biomechaniniams tyrimams naudojama tokia įranga:
1. elektromiografus - prietaisas atskirų kūno segmentų fizinio aktyvumo matavimui
2. akcelerometras- prietaisas žmogaus judesių pagreičiams matuoti
3. trimačių vaizdų formavimo bei apdorojimo įranga
3) Fiziologinės įtampos ir darbo sunkumo tyrimo metodai. Jie apima: deguonies, energijos sąnaudas, pulso dažnį, žmogaus fizinės jėgos bei ištvermingumo tyrimas.
Naudojama tokia įranga:
1. suvartoto deguonies kiekiui apskaičiuoti
2. kalorimetras - atpalaiduotos energijos šilumos kiekis per laiko vienetą.
3. pulso dažnio matavimo įranga
4) Žmogaus sveikatos būklės analizės metodu - visa įranga poliklinikoje ar ligoninėje.
Tam naudojama stacionarinė medicininė įranga:
1. medecininių vaizdų formavimo įranga
2. kardiologinių tyrimų įranga
3. hemodinamikos tyrimo įranga- kraujo apytakos tyrimas
4. žmogaus smegenų tyrimo įranga
5. osteometrinė aparatūra- kaulų tyrimas
2. Užduoties ir veiklos analizės duomenys surenkami apklausos metu ir atlikus įvertinimą.
Šią analizę sudaro nuoseklaus smulkių užduočių, kurias turės atlikti žmogus tam kad atlikti kažkokį darbą, sąrašo sudarymai, o toliau kiekviena užduotis padalinama į žingsnius, kuriais ji atliekama:
1. stimulų, kurie inicijuoja šios užduoties atsiradimą nustatymas
2. sprendimų, kuriuos turi atlikti žmogus nustatymas
3. veikla šio žingsnio metu
4. šiam žingsniui atlikti reikalinga informacija
5. streso ar galimų klaidų šaltiniai
6. sėkmingo žingsnio atlikimo kriterijai
3. Duomenų apie supančią aplinką rinkimas susideda:
1. apšviestumo analizė
2. triukšmo analizė
3. vibracijų analizė
4. mikroklimato analizė
5. oro grynumo analizė
9. DUOMENŲ ANALIZĖ (1 LABORATPRINIS DARBAS).
ANATOMINIAI IR FIZIOLOGINIAI ASPEKTAI.
Žmogaus anatomija nagrinėja žmogaus kūno ir jo dalių formas, jų individualias amžiaus ir lyties ypatumus, aiškina formos ir funkcijos ryšį organizmo vystymuisi:
1. sisteminė anatomija tyria pagal sistemas
2. topografinė anatomija tiria organų ir jų dalių erdvinius ryšius
3. plastinė anatomija tiria išorines kūno formas
4. funkcinė anatomija tiria formos, sandaros ir funkcinius ryšius
Anatominiai tyrimo metodai:
1. apžiūra
2. apčiuopa
3. anatominiai matavimai
4. švirkštimai į gyslas
5. pjūviai
6. eksperimentai su gyvūnais
Fiziologija - tai biologijos šaka, tirianti biologinių sistemų gyvybinę veiklą, funkcijas ir jų ryšius su kintančia aplinką.
Fiziologija skirstoma:
1. bendroji fiziologija - tiria bendruosius fiziologijos dėsnius
2. lyginamoji fiziologija - tiria specifinius individų ir populiacijų gyvybinės veiklos ypatumus.
3. taikomoji fiziologija - pagrindinis tyrimo metodas eksperimentas, kuris remiasi chirurginėmis priemonėmis, įvairių funkcijų registravimu, dirginimu.
10. ŽMOGAUS KŪNO FUNKCINĖ STRUKTŪRA.
Žmogaus kūną sudaro tokios pagrindinės funkcinės sistemos:
10. 1. Griaučiai - tai standžių organizmo darinių, atliekančių mechanines funkcijas sistema. Mechaninės funkcijos: apsauginė, atraminė ir judėjimo.
10. 2. Raumenų sistema - sudaro raumenys bei judamojo aparato aktyvieji organai. Dėl raumenų jėgos žmogus gali judėti kvėpuoti, kramtyti, judinti liežuvį, keisti veido formą, šalinti nereikalingas medžiagas. Raumenys sudaro 30-40% suaugusio žmogaus kūno masės.
Pagal lokaciją raumenys skirstomi į: galvos, kaklo, nugaros, krūtinės, pilvo, viršutinių ir apatinių galūnių raumenys.
Kiekvienas raumuo susideda iš raumens skaidulų pluošto, jos jungiamo audinio, kraujagyslių, limfmazgių ir nervų. Iš išorės raumenį gaubia jungiamoji audinio plėvė fascija. Raumenys baigiasi sausgyslėmis.
10. 3. Kraujotakos sistema - sąlygoja žmogaus organizmo medžiagų apykaitą, tiekdama audiniams O2, maistą, vandenį, šalindama iš audinių anglis dioksidą ir nereikalingas medžiagas. Ji taip pat padeda reguliuoti organizmo funkcijas, kūno temperatūrą, apsaugo kūną nuo svetimkūnių. Kraujas teka uždara kraujotakos sistema. Sistemos centrinė dalis yra širdis, o periferinės dalys- kraujagyslės.
10. 4. Virškinamasis traktas - tai kanalo pavidalo organų sistema išilgai kūno ašies. Svarbiausią virškinamojo trakto dalį sudaro liaukos, kurių sekretas virškina maistą. Virškinimas tai biologinis procesas per kurį mechaniškai susmulkintas maistas chemiškai suskaidomas iki paprastesnių junginių. Baltymas suskaid. iki amino rūgščių , angliavandeniai iki gliukozės, riebalai iki glicerino ir riebiųjų rūgščių.
10. 5. Inkstai – tai yra porinis šalinimo organas. Visas žmg. kraujas per parą praeina per inkstus daugiau nei 300 kartų. inkstai su šlapimu šalina iš organizmo vandenį, medžiagas apykaitos produktus, įvairias žalingas medžiagas. Inkstai reguliuoja H2O, šarmų, rūgščių, daugelio mineralinių. medžiaga. pusiausvyrą. Gamina kai kuriuos biologiškai aktyvius cheminius junginius junginius kurie skatina retrocitų gamybą. Inkstai prisideda prie arterinio kraujospūdžio reguliavimo. Jų veiklą reguliuoja centrinė nervų sistema.
10. 6. Limfinė sistema – jinai surenka iš audinių skysčių perteklių kartu su ląstelių ir mikrobų irimo produktais. Perneša į kraują koloidinius baltymus, sulaiko mikrobus ir kitas kenksmingas daleles ir gamina limfocitus. Limfinė sistema prasideda limfiniais kapiliarais kurie yra išsišakoję organuose ir audiniuose, o susijungę kapiliarai sudaro limfgysles į kurias jau yra įsiterpę limfmazgiai.
10. 7. Kvėpavimo organai – tai organų sistema pro kuriuos vyksta išorinis kvėpavimas t.y. dujų apykaita tarp organiz. ir aplinkos kvėpavimo organai garantuoja nenutrūkstamą biologinį procesą kuriuo metu organiz iš išorės ima O2, o aplinką išskiria anglies dioksidą ir H2O garus.
Žmogaus kvėpavimas skirstomas į šias fazes:
1. išorinė arba plaučių.
2. dujų apykaita tarp alveolių oro ir pratekančių plaučių kapiliarais kraujo.
3. deguonies pernešimas iš plaučių į audinius, ir anglies dioksido iš audinių į plaučius.
4. dujų apykaita tarp audinių ir kraujo.
5. vidinė arba audinių fazė.
10. 8. Oda – kūno paviršiaus dangalas kurio plotas1.5 – 2.2 m2. Oda susideda iš epidermio, tikrosios odos ir poodžio.
Odos f-jos:
1. per odą organizmas gauna “O2” ir pašalina angies dvideginį.
2. poodis švelnina mechaninių veiksnių poveikį
3. odoje sukaupta didžioji žmogaus kraujo dalis
10. 9. Nervų sistema – tai viena iš kūno reguliuojančių sistemų kuri greitai sklindančiais nerviniais impulsais kontroliuoja ir valdo kitų sistemų funkcijas.
Skiriama: centrinė nervų sistema ir periferinė nervų sistema.
Centrinę n.s. sudaro galvos ir nugaros smegenys.
Periferinę sudaro somatiniai ir vegetariniai nervai bei nerviniai mazgai.
Nervų sistemos funkcijos:
1) priima ir apdoroja inform.
2) reguliuoja ir koordinuoja kitų organų sistemų veiklą.
3) valdo kūno judesius
4) atlieka atminties, mokymosi, kalbos ir mąstymo f-jas.
Nervų sistemos įvairios dalys jungiasi į sistemas atliekančias tam tikras f-jas.
1. Sensorinė sistema kuri priima jutimo inform. iš aplinkos per receptorius kurie dirginimą transformuoja į nervinius impulsus.
Skiriamos tokios sensorinės sistemos receptorių grupės:
1) Somatiniai kūno paviršiaus receptoriai, jie reaguoja į spaudimą, temperatūrą, skausmą. Skausmo kilusio vidaus organuose signalai sueina į tuos pačius neuronus, kaip ir skausmo kilusio kūno paviršiuje dėl to vidaus organų skausmai gali būti suvokiami kaip kylantys kūno paviršiuje.
Somatinėje sensorinėje smegenų žievės dalyje visas žmogaus kūnas projektuojamas tam tikra tvarka kaip žemėlapyje.
2) Šviesai jautrūs receptoriai (fotoreceptoriai) yra tinklainėje akies dugne.
3) Klausos receptoriai jie transformuoja garsą į nervinius impulsus.
4) Į skonį reaguojantys receptoriai (skonio svogūnėliai)
5) Uoslės receptoriai reaguoja į kvapus.
2. Somatinė motorinė sistema valdo kūno judesius ir pozą. Paprastesnius judesius valdo nugaros smegenys, o sudėtingesnius be nugaros smegenų, dar motorinė žievė, smegenėlės, smegenų kamienas.
3. Vegetacinė nervų sistema reguliuoja gyvybines organizm. f-jas. Palaiko vidines terpės pastovumą.
Ją sudaro:
1) Simpatinė nervų sistema – kuri rengia organizmą. Darbui, kovai, stresui.
2)Parasimpatinė nervų sistema kuri reguliuoja mitybą, pamiegojimą.
11. REPRODUKCINĖ SISTEMA.
11.1. REGA. – tai daikto dydžio, formos, spalvos,daiktų tarpusavio padėties, judėjimo ir atstumo suvokimas. 70% inf. gauname per regėjimo organus.

Regą vykdo akis. Akis jautri šviesos bangos kurių ilgis 380-150 nm.
Akis susideda iš: akies obuolio, regos nervo, pagalbinio akies aparato. Akies obuolio išorinio dangalo priekinė dalis yra ragena, o obuolio užpakalinė dalis odena.
Po išoriniu yra vidinis dangalas, kuris vadinam. uogena.
Priekinė uogenos dalis yra rainelė, kuri persišviečia per rageną. Rainelės centre yra apvali anga vyzdys pro kurį praeina šviesos srautas.
Antroji uogenos dalis yra krumplynas. Jisai turi raumenį kuris susitraukdamas ir atsipalaiduodamas pakeičia akies optinės sistemos laužiamąją gebą. Krumplynas pereina į užpakalinę uogenos dalį gyslainę t.y. kraujagyslių raizginį kuri aprūpina krauju vidinį akies obuolio dangalą t.y. tinklainę.
Tinklainėje yra šviesai jautrios nervinės lazdelės ir kolbelės. Lazdelėse dėl šviesos poveikio skyla pigmentas rodopsinas, o kolbelėse skyla jodopsinas.
Šios foto cheminės reakcijos sukelia recepcinį potencialą kuris dirgina bipolius ir tinklainės neuronus ir toliau nervinio impulso pavidalu sklinda smegenų žieve.
Šviesoje suiręs rodopsinas veikiamas vitamino A tamsoje atsistato. Tinklainės centre yra geltonoji dėmė.
Į vidų nuo geltonosios dėmės yra regos nervo diskas t.y. akloji akies dėmė.
Regėjimo funkcijos
1 Centrinis regėjimas arba formos jutimas
2 Spalvų jutimas
3 Periferinis regėjimas
4 Šviesos jutimas
5 Abiakinis arba erdvinis regėjimas
11. 2. REGĖJIMO AŠTRUMAS.
Centrinis regėjimas - tai akies sugebėjimas skirti daiktų formas. Cent. reg. vieta yra geltonosios dėmės centrinė duobutė. C.r. matuojamas regos aštrumu. Regos aštrumas - tai akies sugebėjimas skirti du taškus esančius vienas nuo kito tam tikru atstumu kai taškai yra šviesiame fone ir tarp jų yra šviesus tarpas. Tiriant regos aštrumą reikia nustatyti: 1) mažiausią atstumą tarp 2 taškų esančių toliausiai nuo akies. 2) mažiausią regos kampą – tai kampas kurį sudaro objekto į kurį žiūrim kraštiniai taškai ir mazginis akies taškas vadin. regos kampu.

Jis apskaičiuojamas kaip kamp artcg išreikštas min. arba S.
VA=(3438*H)/D [min.]
Regos aštrumas atvirkščiai proporcingas regos kampui. Minimalus regos kampas kuriuo akis mato 2 taškus atskirai apibūdina tiriamos akies regos aštrumą.
Vienos min. regos kampas yra pagrįstas anatomine akies struktūra. Žinoma kad tinklainės centrinėj duobutėj yra tik kūgeliai. Jų skersmuo 2-4 m. Vienos min. kampą atitink 4-5 m dydžio vaizdas tinklainėje. Todėl 2 taškus galima matyti tik tuomet kai jų vaizdai bus 2 skirtinguose kūgeliuose tarp kurių bus nors vienas nedirgintas kūgelis.
Regos atstumas matuojama santykiniais dydžiais praktikoje.
Tie k8geliai ir stiebeliai yra pasiskirstę nevienodai, todėl regos aštrumas įvairiose tinka. vietose yra skirtingas.
Regos aštrumas kinta priklausomai nuo žm. amžiaus.
1 m. vaiko – 01-03
naujagimio – 0.002
5-15 m. – 1.0
Regos atstumui tirti naudoj. lentelės kuriose yra keletas eilių ženklų vadin. optotipais. Tai gali būti raidės, apskritimai, paveikslai. 1862m. Snelenas pasiūlė naudoti kaip optotipus raidę.

Kad vienas brūkšnys yra tokio storio kad tam tikru atstumu būtų matomas 1 min. Visos optotipo aukštis ir plotis yra 5 kartus didesnis nei brūkšnio storis.
1909m. Londoltas pasiūlė optotip. neraštingų žmonių regos aštrumui tirti

Lietuvoje regos aštrumui tirti naudojama Londolto žiedų lentelė. Sudaro iki 12 optotipų eilių. Vienoje eilėje yra vieno dydžio optotip. ir nuo 1 iki paskutinės eilės mažėja. Lentelė. pritaikytos mat. regos aštrumą iš 5 m.
d – Atstumas iš kurio ženklas buvo atpažintas.
ra=d/D
D – iš kurio turi būti atpažintas.
11. 3. ŠVIESOS JUTIMAS.
Šviesos jutimas yra sugebėjimas justi šviesą ir pažinti jos stiprumo skirtumus. Š.j. aparatas yra stiebeliai.
Mažiausias šviesos kiekis kurį akis gali pajusti vadinama diferenciniu šviesos slenksčiu.
Dirginamasis šviesos slenkstis nepastovus dydis ir nuo to ar akis buvo šviesoje ar tamsoje. Akies sugebėjimas prisitaikymas matyti įv. apšvietimo sąlygomis vadinama adaptacija. Skiriama adaptacija tamsai ir adaptacija šviesai.
Adaptacija tamsai vyksta lėtai per pirmąsias 20 – 30 min. tinklainės jautrumas šviesai didėja gana greitai tačiau max adaptacija tik po 50 – 60 min. Sveiko žmogaus akis pabuvusi tamsoje 1 val. tampa jautresnė šviesai keletą tūkst. kartų. Adaptacija šviesai vyksta labai greitai per pirmąsias 1-2 min. akis adaptuojasi.
11. 4. ERDVINIS MĄTYMAS.
Esant erdviniam regėjimui daikto vaizdas atsiranda bet kurioje tinkl. vietoje. Periferinis regėjimas daug kartų silpnesnis už centrinį regėjimą, tačiau jis išplečia mūsų akiratį ir padeda orientuotis erdvėje. Be to dešinės ir karės akies tinklainėje stebimo objekto vaizdas matomas skirtingu kampu ir nuotoliu nuo centrinės duobutės. Toks binakuliarinis regėjimas padeda geriau suvokti stereoskopinį stebimo objekto vaizdą ir padėtį erdvėje.
Įvertinti objekto judėjimą ir nuotolį erdvėje iki jo padeda akies obuolio raumenų įtempimo kitimas.
Periferinis regėjimas matuojamas akipločiu. Akiplotis tai erdvė kurią mato nejudanti akis kai galva irgi nejuda.
11. 5. SPALVŲ JUTIMAS.
Tai akies sugebėjimas skirti spalvas. Spalvos jutim aparatas akyje yra kūgeliai. jie jautrūs spektro matomosios dalies e-m virpesiams. Tai yra tam tikro ilgio ir dažnio šviesos bangos.
Visą regos pojūčių įvairovę galima suskirstyti į 2 grupes:
1. achromatiniai – kai žmogus mato baltą juodą ir pilką spalvas.
Žm. gali atskirti 300 pilkų linijų.
2. achomatiniai – žmogus junta visas spalvas.
kiekviena iš 7 pagrindinių spektro spalvų yra vienspalvė arba monochromatinė. Pasižymi savybėmis:
1. ji turi spalvos toną, kuris priklauso nuo šviesos bangos ilgio.
2. spalvos šviesumas priklauso nuo šviesos šaltinio intensyvumas.
3. spalvos sodrumas priklauso nuo baltos šviesos kiekio.
Kiekviena spektro spalva turi papildomą spalvą su kuria sumaišius gaunama achromatinė spalva. Maišant spalvas kitomis kombinacijomis gaunama tarpinio tono spalva. Maišant Raudoną, Žalią, Violetinę spalvas gaunamos visos spalvos. Trijų spalvų teoriją pasiūlė 1756 m. Lomonosovas. Manoma kad akyje yra tris spalvas skiriantys kolbelių tipai, kurie veikiami skirtingo bangų ilgio šviesai yra jaudinami skirtingu laipsniu t.y. ilgabangis šviesos spindulys sukelia raudonos pojūtį, trumpabangis – violetinė, vidutiniai – žalias.
Visiško arba dalinio spalvinio aklumo priežastys yra:
1. Tinklainės ligos
2. regos nervo uždegimas
3. įgimtas spalvų aklumas
11. 6. REGIMOSIOS INFORMACIJOS PATEIKIMAS.
Ji pateikiama kaip dinaminė arba statinė.
Visą vaizduojamą informaciją galima suskirstyti:
1) kiekybinė
2) kokybinė
3) būsenos inf.
4) perspėjimo sign.
5) reprezentacinė informacija
6) identifikavimo inf.
7) skaitmeninė, raidinė ir simbolinė inf.
8) laiko fazės inf.
Apie informacijos pateikimo būdus skaityti 4 laboras.
Apie raidines, skaitines ženklų metodus 5 laboras.
Apie informacijos vaizdavimo priemones ir tt. 7 laboras.
12. KLAUSA.
12. 1. GARSO PRIGIMTIS IR JO MATAVIMAI.
Garsą sukuria kokio nors šaltinio mechaninis virpėjimas. Garsas apibūdinamas dažniu ir garso intensyvumu. Bet kokia virpanti plokštelė arba virpantis kūnas priverčia įvairiomis kryptimis judėti oro molekules. Šie oro virpesiai sukuria tam tikruose oro taškuose oro slėgio sumažėjimus ar padidėjimus taškus.
Bangos amplitudė virš vidurio linijos rodo kad oro slėgis yra didesnis už atmosferos.

Šios bangos periodas kartojasi ir periodų skai2ius per s yra dažnis.
Žmogus gali girdėti 20-20000 Hz.
Ausies jautrumas prie įvairių dažnių nevienodas. Geriausias jautrumas 50kHz – 2kHz. Žmogaus fizinis garso dažnio jautrumas yra susijęs su garso aukštumu.
Aukštesnio tono garsus žm. jaučia kai veikia aukšto dažnio garso bangos.
Žmogaus fizinis garso tono aukštumas priklauso nuo garso bangų intensyvumo.
Kai garso bangų dažnis mažiau nei 1000 Hz didėjant intensyvumo tonas mažėja. Kai bangų dažnis 1000 - 3000 Hz intensyvumas neturi įtakos. Kai didesnis nei 3000Hz didėjant intensyvumui tonas didėja. Garso bangų intensyvumas yra susijęs su žmogaus jaučiamu garsu.
Garso intensyvumas yra pabrėžiamas kaip garso bangos galingumas tenkantis ploto vienetui [W/m2] Praktikoje naudojamas garso intensyvumas dydis garso slėgio lygis [dB]; L=20lgP1/P0 :P1 realaus garso slėgis; P0 minimalaus garso slėgis kurį pajunta sveikas žm. idealiomis sąlygomis. f=1000Hz priimta P0=2 10-5 Pa. Ekonominiu požiūriu yra reikšminga signalo ir triukšmo santykio charakteristika.
12. 2. AUSIES ANATOMIJA.
Klausa yra - garso virpesių recepcijos ir suvokimo funkcija. Klausa vykdo: klausos analizatorius kurio periferinė dalis yra ausis. Žmogaus klausa būna foneninė (kalbos garsai) arba muzikinė. Kalbos garsų analizei reikalingas glaudus klausos ryšys su mąstymu. Klausa dažniausiai vertinama pagal garso pojūčius ir jų kitimą. Apie jautrumą sprendžiama pagal absoliutinį girdimumo slenkstį ir pagal skyrimo slenkstį.
Garsai kurie didesni už 140 dB sukelia skausmą.
Ausis susideda iš 3 pagrindinių dalių: išorinės ausies, vidurinės ausies, vidinės ausies.
Išorinę ausį sudaro: ausies kaušelis, išorinė klausomoji landa. Išorinė klausomoji landa prasideda piltuvėlio formos įdubimu kaušelyje ir 2,5 cm ilgio ir nuo 7-9 mm skersmens kanalą kurio gale yra būgnelis. Kaušelis su iškilimais ir grioveliais padeda surinkti ir nukreipti į landą garso bangas.
Išorinę ausį nuo vidurinės skiria plėvele kuri vadinama būgneliu.
Būgnelis susideda iš 3 sluoksnių: išorinio, vidurinio(jungiamasis audinys) ir vidinio.
Vidurinė ausis yra smilkinkaulyje. Jinai susideda iš būgninės ertmės su klausomaisiais kauliukais (plaktukas, priekalas ir kilpa), kurie sąnariais susijungia į vieną grandinę, kuri mechaniškai perduoda būgnelio virpėjimą vidinei ausiai.
Svarbiausia vidinės ausies dalis yra kaulinis labirintas,o jo viduje yra plėvelinis labirintas. Kaulinis labirintas susideda: iš prieangio, sraigės ir 3 kaulinių pusratinių kanalų, kurie vienas kitam yra statmenose plokštumose.
Plėvelinio kanalo viduje yra sudėtingas klausos analizatoriaus receptorius, jo sudėtyje yra keliomis eilėmis išsidėsčiusios plaukuotosios ląstelės.
Garso virpesiai mechaniškai perduodami vidinės ausies skysčiams. O per tuos skysčius virpesiai perduodami sraigės vijų ertmėje esančiai membranai. Ant membranos yra fono receptoriai (plaukuotosios ląsteles). Jos judėdamos kartu su pagrindinė membrana liečia dengiančiąją membraną, ir dėl mechaninių plaukelių suspaudimo pakinta membraninis potencialas, tada išsiskiria tam tikra medžiaga, mediatorius kurį dirgina nervų galūnes ir atsiradę nerviniai impulsai klausos nervu sklinda į atitinkamus centrus galvos smegenyse.
12. 3. GARSŲ MASKAVIMAS.
Maskavimas tai tokios sąlygos kai viena garso komponentė mažina ausies jautrumą kitai garso komponentei. Tiriant maskavimo įtaką matuojamas absoliutinis garso slenkstis esant įvairaus lygio maskuojančiam garsui.

Maskavimas išreiškiamas skirtumu tarp maskuojančio ir maskuojamo garso lygio.
Maskavimo efektas priklauso nuo:
1. Maskuojamo signalo rūšies.
2. Nuo pačio maskuojamo signalo.
2. signalų dažnio.
Pagrindiniai maskavimo principai:
1. Didesnis maskavimas gaunamas tada kai maskuojančio signalo dažnis artimas maskuojamo signalo dažnio.
2. Kuo didesnis maskuojančio signalo lygis tuo didesnis maskavimo efektas
3. Prie mažų maskuojančio signalo intensyvumo tik tie naudingi garsai kurių dažnis sutampa su maskuojančio signalo dažni, o didėjant maskuojančio garso lygiui.
12. 4. GIRDIMOSIOS INFORMACIJOS PATEIKIMAS.
Darbinėje žmogaus veikloje egzistuoja 4 žmogaus veiklos rūšys ar veiksmai susiję su girdimosios informacijos priėmimu:
1. Detektavimas – nustatymas, ar reikalingas signalas buvo ar ne;
2. Reliatyvus atskyrimas – kai atskiriami vienas iš greta pasirodančių signalų;
3. Absoliuti identifikacija – t.y. atpažinimas, kokiai klasei ar grupei priklauso išgirstas garsas;
4. Lokalizacija – nustatymas iš kurios krypties sklinda vienas iš garsų.
Parenkant garsinės informacijos pateikimo priemones sudarant atitinkamas akustines sąlygas turi būti laikomi tokių bendrų principų:
1. Suderinamumas – kur galima signalų parinkimas turi būti atliekamas į darbininkų atsižvelgiant išmoktas ar išgirstas asociacijas;
2. Priartėjimas – tai kompleksinės informacijos perdavimui turi būti naudojamos 2 fazės: 1fazė – dėmesį pritraukiantis signalas, nurodantis, identifikuojamo signalo grupę. 2 fazė – nurodantis signalas, kuris nurodo tikslią informaciją;
3. Išskirtinumas – garsiniai signalai gali būti lengvai atskiriami nuo aplinkos garsų;
4. Taupumas - t.y. garsiniai signalai neturi būti apkrauti papildomais signalais;
5. Pastovumas – t.y. tie patys signalai turi viada reikšti tą pačią informaciją.
Parenkant pačias garsinės informacijos pateikimo priemones būtina laikytis tokių reikalavimų:
1. Vengti ekstremalių garsinio signalo reikšmių.
2. Paimti atitinkamą signalo intensyvumą aplinkos triukšmo atžvilgio.
3. Naudoti pertraukiamus arba kintančius signalus.
4. Instaliuojant audio sistemas turi būti naudojamos testiniai signalai ir bandomieji tyrimai su tinkamai parinkta tiriamųjų grupe.
5. Nenaudoti didelio auditorinio kanalo skaičiaus.
13. ODOS JUTIMŲ ORGANAI.
Jie skirstomi:
1. kokybiškai – pagal tam tikrus jutimo požymius;
2. pagal stimulo savybę;
3. anatomiškai - atsižvelgiant kokie jutimo organai jautrūs;
Daugumoje atvejų atskira nervų galūne esanti odos paviršiuje yra jautri tik vienam specifiniam energijos tipui. Priklausomai nuo energijos kiekio kuris mechaniškai veikia odos paviršių skiriama:
1. Lengvas prisilietimas;
2. Mechaninis kontaktas;
3. Kietinimas;
4. Stiprus spaudimas;
Daugelį žmogaus prisilietimo įtaisų naudojamos rankos ir rankų pirštai. Ne visas rankos odos paviršius yra vienodai jautrus prisilietimui. Prisilietimo jautrumo tyrimui naudojama tokia charakteristika sugebėjimas atskirti du taškus t.y. minimalų atstumą tarp 2 taškų kuriuose yra mechaninis spaudimas ir tas spaudimas pajaučiamas kaip 2 taškų poveikis.

Lytėjimo jautrumas žemėja mažėjant arba ryškiai išaugant odos paviršiaus temperatūrai.
14. DARBO PSICHOFIZIOLOGIJA.
RAUMENŲ STRUKTŪRA.
Žmogaus kūne yra apie 600 skirtingų raumenų, iš kurių 400 - griaučių raumenys, kiti širdies, skrandžio, plaučių ir t.t. Žmogaus pagrindinius judesius atlieka 80 raumenų porų, kurios supa pagrindinius kaulus.
Kiekvienas raumuo susideda iš:
1) raumeninių skaidulų pluoštų
2) pluoštus jungiančio jungiamojo audinio
3) kraujagyslių
4) limfmazgių
5) nervų
6) raumenį gaubiantys audinys – fastacija.
Iš išorės raumenys gaubia jungiamojo audinio plėvė fascija. Raumens galai baigiasi sausgyslėm. Judėjimo funkcija atliekama specialiomis raumenų ląstelių siūliškos formos struktūromis kurios vadinasi miofibrilės. Miofibriles sudaro baltymai kurie pasižymi savybe susitraukti, todėl raumeninė skaidula gavus nervinį impulsą irgi gali susitraukti.
Raumens audinys gali būti: lygusis arba skersaruožis.
Lygusis susideda iš ilgų verpsto pavidalo ląstelių. Šių raumenų yra virškinimo trakte, kraujagyslių, kvėpavimo takų ir liaukų latakų sienelėse, akyse ir odoje. Lygiuosius raumenis įnervuoja vegetaciniai nervai.
Skersaruožis raumuo skirstomas į griaučių ir širdies. Skersaruožiai griaučių raumenys yra somatiniai nervai, todėl visi kūno judesiai kuriuos sąlygoja šių raumenų susitraukimai yra valingi. Skersaruožiai raumenys susitraukia greitai, energingai tačiau greičiau pavargsta negu lygieji.
Pagal veikimą skersaruožiai raumenys būna:
1. lenkiamieji,
2. tiesiamieji,
3. atitraukiamieji,
4. pritraukiamieji,
5. sukamieji
6. sutraukiamieji,
7. plečiamieji.
Raumenys kurie susitraukdami atlieka tos pačios krypties judesius vadinami sinergistais. Raumenys atliekantys priešingos krypties judesius vadinami antagonistais. Raumenų darbą nulemia suderinta sinergistų ir antagonistų raumenų veikla, kurią reguliuoja centrinė nervų sistema. Raumenų skaidulos įnervuojamos motorinių neuronų, kurie patenka į stuburo smegenys. Motorinis neuronas ir jo įnervuojamos raumenų skaidulos sudaro taip vadinamą motorinį vienetą. Raumenys įnervuoja ir sensoriniai neuronai, sudarydami receptoriaus raumenų verpstes. Receptoriai praneša CNS apie raumenų ilgį ir įtempimą. Nugaros smegenyse yra interneuronų, kurie koordinuoja antagonistiškų raumenų susitraukimą. Raumenų susitraukimą atlieka pačios miofibrilės, kurios susideda iš 2 rūšių baltyminių skaidulų: 1) miozinai 2) aktinai.
atpalaiduotas susitraukę raumenys.
Kai raumuo susitraukia aktino skaidulas artėja viena prie kitos susispausdamos miorinus tai leidžia miofibrilių sumažėti 2 kartus.
15. ENERGIJOS ŠALTINIAI IR SĄNAUDOS.
Raumens audinio susitraukimui energiją teikia angliavandeniai ir riebalai. Angliavandenių kaupimui glikogeno pavidale. Raumenyse angliavandeniai skyla į CO2 ir H2O atpalaiduodami daug energijos. Visų cheminių reakcijų visuma žmogaus organizme vadinama medžiagų apykaita arba metabolizmu.
Metabolizmą sudaro 2 vienu metu vykstantys procesai:
1. Anabolizmas - tai medžiagų įsisavinimas organizmui augti, atsinaujinti ir vystytis.
2. Katabolizmas - tai tarpinė fazė, kurios metu sudėtingos medžiaga skyla iki elementarių, o atpalaiduota energija kaupiama ląstelėse adezintrifosfato pavidalu ( ATF ).
Tam kad metabolizmas raumenyse vyktų efektyviai turi dirbti širdies ir kraujagyslių sistemos. Ramybės būsenoje žm. sunaudoja mažiau nei 0.5 L/min. deguonies, o atliekant sunkų darbą 5 L/min.

Kai trūksta O2 iš ląstelių vidinių resursų mes ir gaunam O2. O kai baigiam dirbti O2 grąžinam į ląsteles. Žmogaus organizmas negali momentaliai pateikti raumenims reikiamą O2 kiekį tada atsiranda vėlinimas - kurio pasėkoje pradėjus sunkiai dirbti jaučiamas O2 deficitas, tai O2 kiekis lygus skirtumui tarp O2 kiekio, kurio reikia raumenims ir realiai organizmo teigiamo O2 kiekio. Organizmas atgauna reikalingą O2 kiekį, nutraukus darbą atsistato. Ramybės būsenoj kraujas apie 97 % O2 palieka plaučiuose. Apkrovus organizmą ir padidėjus O2 poreikiui raumenyse reikiamas O2 kiekis gaunamas padidėjus širdies susitraukimų skaičiui arba padidinus pernešamo kraujo kiekį vieno širdies ciklo metu. Ramybės būsenoje varinėjamo kraujo kiekis 5L/min., o sunkiai dirbant 25L/min. Padidėjus širdies ir kraujagyslių sistemos apkrovimui padidėja kraujospūdis. Jisai tuo didesnis kuo didesnis minutinis kraujo tūris, ir kuo didesnis pasipriešinimas kraujagyslėms. Padidėjęs kraujospūdis darbo metu reikalingas tam, kad pakankamas kraujo kiekis sugrįžtų į širdį ir ją pripildytų. Padidėjus fiziniam krūviui įvyksta kraujo masės perskirstymas tarp atskirų žm. organų.
Labiausiai nukenčia virškinimo sistema.
raumenyse 20-25% → 70-75%
virškinimo trak. 20-25% (ramybės būsenoj kraujo)→3-5%(darbo metu)
inkstuose 20% → 2-4%
smegenyse 15%→ 3-4%
Energijos sąnaudom matuoti naudoj. metodai:
1. Suvartoto O2 kiekio nustatymas.
Didėjant darbo ritmui suvartoto O2 kiekis didėja iki tam tikro momento, kai didėjant darbo sunkumui nedidėja suvartoto O2 kiekis tai toks lygis vadinamas maksimaliu suvartoto O2 kiekiu, arba max aerobine galia. Kuo didesnė žm. max aerobinė galia tuo didesnis jo širdies ir kraujagyslių efektyvumas.
2. Pulso dažnio nustatymo metodas, kai panaud. tiesioginė priklausomybė tarp O2 sąnaudų ir pulso dažnio.
( Laboras 2 savarankiškai apie tai.)
3. Kraujo analizė, kai tiria kraujo kūnelių ir hemoglobino kiekį.
16. FIZINIO DARBO KRŪVIS.
Dirbančio fizinį darbą žmogaus patiriamą fizinį krūvį įtakoja:
1. Faktoriai apibūdinantys žmogaus būdą(lytis, amžius, kūno matmenys, sveikatos būklė).
2. Treniruotumas.
3. Darbo judesių savybės (intensyvumas, trukmė, technika, kūno padėtis(poza), ritmas, eiliškumas.
4. Psichiniai faktoriai (požiūris ir motyvacija).
5. Aplinka (aukštis, karštis, šaltis, triukšmas, garų ir dujų slėgis, oro užterštumas).
Astradas ir Rodakl sudarė schemą, kurioje įvardijami visi faktoriai, nuo kurių priklauso žmogaus energijos kiekis. Šie faktoriai apima darbo prigimtį , žmogaus kūno savybes, treniruotumo lygį, motyvaciją ir aplinkos charakteristiką. Šie faktoriai veikia ir atiduodamos energijos kiekį per fiziologinių skysčių ir deguonie s aprūpinimą. Dalis energijos skiriama vidinių organų aprūpinimui, o kita fiziniam darbui ( energ. atrinkimo procesas). Ne visa žmogaus gauta energija atiduodama darbui arba veiksmui. Žmogaus organizmas gauna tiek energijos, kiek jam jos reikia gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir darbui atlikti. Energijos apykaita žmogaus organizme paremta pirmuoju termoreguliaciniu dėsniu. Žmogaus organizmas gaudamas maisto medžiagas vykdo medžiagų apykaitą, kuri susideda iš: 1)anabolizmo. Iš aplinkos gautų medžiagų įsisavinimas, organizmui augti , vystytis ir atsinaujinti. 2) katabolizmo kai sudėtingos organinės medžiagos skyla ir skilimo ir skilimo proceso metu išsiskiria energija. Apie 70% -75 % organizmo išskirtos energijos virsta šiluma, o likusi sunaudojama naudingam darbui.
Mažiausias šilumos kiekis kurį nevalgiusio ir ramybės būsenoj esančio žmogaus organizmas išskiria vadinamas pagrindine energija. Ši energija žmogaus gyvybinėms funkcijoms palaikyti ( širdies darbui, kvėpavimui ir t.t.). Pagrindinės energijos apykaitos kitimas priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, ūgio, svorio, kūno paviršiaus ploto, aplinkos temp.). Energijos apykaita padidėja dėl įvairių pergyvenimų, nervinės įtampos. Priklauso nuo metų laiko ir gyvenamosios vietos.
Dydis kuris nustatomas kiek organizmas gamina energijos ir kiek išeikvoja vadinamas energijos balansu.
Energijos balansas įvertinamas:
1) pagal pagrindinės energijos apykaitą.
2) pagal specifinį dinaminį maisto medžiagų veikimą.
3) pagal energijos kiekį sunaudotą produktyviai ir neproduktyviai darbą atlikti.
Pagal sunaudotos energijos kiekį ir bendrą energijos kiekį galima nustatyti naudingo veikimo koeficientą. N ( % ) = ED / EB
Kai kurių žmogaus veiksmų naudingumo koeficientai:
• Kąsimas kastuvu pasilenkus 3 %
• Kalimas sunkiu plaktuku 15 %
• Kasimas išsitiesus 6 %.
• Lipimas laiptais 23 %
• Vežimėlio traukimas 23 %
• Vežimėlio stūmimas 27 %.
• Važiavimas dviračiu 25 %.
• Pasivaikščiojimas 27 %.
• Bėgimas 27 %
Energijos panaudojimo efektyvumas priklauso nuo to kokiais įrankiais atliekamas darbas. Įvertinti fizinio darbo krūvį būtina žinoti energijos sąnaudas atskirom žmogaus veiklos formoms. Energijos sąnaudos miegant 1,3 kkal / min. sėdint 1,6 kkal / min. stovint 2,25 kkal / min. vaikščiojant 2,2,5 kkal / min. važiuojant dviračiu 5,2 kkal / min. skalbiant rankomis 2-3 kkal / min.
Energijos sąnaudų dydis priklauso nuo:
1) nuo darbo sunkumo lygio.
2) nuo darbo manieros.
3) darbo tempo.
4) darbe naudojamų įrankių konstrukcijos.

17. NUOVARGIS IR DARBINGUMO ATSTATYMAS.
Nuovargio požymiai:
1) Sumažėjęs darbingumas;
2) bendras silpnumas;
3) atbukęs dėmesys;
4) sutrikusi judesių koordinacija;
5) padidėjęs irzlumas;
6) sumažėjusi raumenų jėga ir ištvermė;
7) sutrikusi nervų, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemų veikla.
Fizinio ir protinio nuovargio mechanizmai panašūs, nes nuovargis vyksta dėl nervinių ląstelių išsekimo ir padidėjusio apsauginio slopinimo.
Dėl nuolatinės poilsio stokos, blogų darbo ir buities sąlygų, netinkamo darbo ir poilsio režimo nuovargis gali kauptis, tada atsiranda pervargimas. Būtina žinoti maksimalų energijos sąnaudų ribines reikšmes kiekvienam konkrečiam fiziniam darbui:
1) max energijos sąnaudų reikšmes tam konkrečiam darbui.
2) vidutines energijos sąnaudas darbo metu.
3) tinkamai organizuoti darbo ir poilsio režimą.
Yra nustatyta, kad fizinis krūvis neturi viršyti 35% max aerobinės galios, tai max deguonies suvartojimas. Tai sudaro 5 kkal/min. vyrams, 3.35 kkal/min. – moterims – tai vidutiniškai per 8 val. darbo dieną.
Darbo sunkumas išreiškiamas lygiais pagal energijos sąnaudas:
1) lengvas nuo 1 iki 2,5 kkal/min.;
2) vidutinis nuo 2,6 iki 3,75 kkal/min.;
3) sunkus nuo 3,8 iki 6 kkal/min.;
4) labai sunkus nuo 6,1 iki 10 kkal/min.;
5) ekstremaliai sunkus virš 10 kkal/min.
Kai kurie mokslininkai pataria fizinį krūvį kontroliuoti pagal pulso dažnio reikšmes nustatyta, kad max pulso dažnis vaikščiojant 112 d/min. ir dirbant rankomis 99 d/min. Jei nepavyksta parinkti darbo tempo ir sunkumo, taip kad būtų neviršyta max reikšmės, tada būtina tinkamai organizuoti darbo ir trumpų pertraukėlių atsistatymo režimą. Pertraukos trukmė priklauso nuo darbo trukmės, o darbo trukmės optimalų dydį būtina nustatyti atsižvelgiant į darbo sunkumą. Jeigu laikyti darbo ir poilsio trukmės vienodomis ir keičiant darbo proceso trukmę tyrimuose galima nustatyti optimalią šių procesų trukmę. Esant trumpesniam darbo proceso laikui ir kartu pertraukėlei gaunamas geresnis žmogaus atsistatymas ir mažesnis streso lygis.
Protinio krūvio tyrimo rezultatai taikomi tokiems tikslams:
1) paskirstant funkcijas ir užduotis tarp žmogaus ir kompiuterinių sistemų;
2) palyginant alternatyvios komė. įrangos ir veiksmų projektavimo rezultatus tam, kad pasiekti teisingą protinio krūvio paskirstymą;
3) parenkant operatorius su didesnėmis protinio krūvio galimybėmis.
Svarbūs protinio krūvio tyrimai turi atitikti šiuos kriterijus:
a) turėti atitinkamą jautrumą;
b) selektyvumą;
c) mažą įsikišimą;
d) patikimumą;
e) priimtinumą tiriamajam.
Skaitiniai protinio krūvio tyrimai klasifikuojami į 4 kategorijas ar etapus:
1) pirminio uždavinio tyrimas – tokio tyrimo metu kiekvienam uždaviniui surandamas specifinis parametras kuris keičiamas tol, kol našumas pradeda mažėti;
2) antrinio uždavinio tyrimas – atliekant šio uždavinio krūvio tyrimą tiriamajam liepiama palaikyti vienodą pirminio uždavinio atlikimo našumą taip, kad protinio krūvio skirtumų kitimas atitiktų antrinio uždavinio našumo kitimą. Antrinių uždavinių tyrimo pvz.: reakcijos laikas, skaičiavimas mintyse;
3) fiziologinis tyrimas (pulso dažnio tyrimas, smegenų potencialo pokyčiai, kvėpavimo dažnumas, kūno skysčių cheminės sudėties pokyčiai, akies lęšiuko išsiplėtimas);
4) subjektyvūs tyrimai, kai kiekvienas tyrinėtojas sukuria savo įvertinimo skales testus, klausimus pagal kuriuos jis įvertina tiriamojo protinį krūvį.
18. KŪNO JUDESIŲ TIPAI.
Žmogaus fizinio judėjimo aspektus nagrinėja biomechanika. Ji naudoja fizikos ir mechanikos dėsnius tam, kad aprašytų įvairiems kūno segmentų judėjimą ir jėgos kurios tuos segmentus veikia natūralius judesius.
Žmogaus kūnas juda sąnarių dėka. Sąnarys - tai paslanki kaulų slinktis su ertme tarp kaulo sąnarių paviršių.
Sąnarių rūšys skiriamos pagal veikimą ir formą:
Vienaašiai turi ritinio arba skridinio pavidalo paviršių. Jie leidžia lenkti ar tiesti.
Dviašiai sąnariai turi elipsės arba balno paviršių. Padeda lenkti ir tiesti, atitraukti, pritraukti, atlikti kūginį judesį.
Daugiaašių sąnarių paviršius rutuliškas, jei leidžia atlikti bent vieną iš pagrindinių judesių tipų.
Judesių tipai:
1. Lenkimas – vieno iš kūno segmentų judėjimas iššaukiantis sąnario sudarančiojo kampo mažėjimą;
2. Tiesimas – kūno segmentų judėjimas iššaukiantis sudarančiojo kampo didėjimą. Egzistuoja hipertiesimas kai kūnas ištiesiamas už jo normalios padėties;
3. Abdukcija – tai kūno segmento judėjimas nuo kūno vidurio linijos;
4. Adukcija – tai kūno segmento judėjimas link kūno vidurio linijos;
5. Sukimai – tai kūno segmentų judėjimas aplink jo išilginę ašį;
Judesių ribiniai didžiai yra judesių kurie atliekami vieno sąnario pagalba tam tikroje plokštumoje dydžiai išreikšti laipsniais.
Pagrindinai žmogaus judesių ribiniai tipai:
• šoninės peties sukimas 320 , vidinio sukimo 950,
• peties adukcija 510, peties abdukcija 1240 ,
• alkūnės lenkimas1380,
• peties lenkimas 1780, peties tempimas 580,
• riešo lenkimas 680,
• riešo abdukcija 310, riešo adukcija 220,
• rankos supinacija 1070, rankos pronacija 650,
• kulkšnies tempimas 360, kulkšnies lenkimas 290,
• kelio lenkimas 1040,
• šlaunies adukcija 260, šlaunies abdukcija 590,
• šlaunies lenkimas 1100.
Judesių ribiniai didžiai priklauso nuo kaulų struktūros, raumenų ir sausgyslių kiekio prie sąnario ir raumenų sausgyslių ir raiščių elastingumo.
18. 1. JUDESIŲ GREITIS IR JŲ VALDYMAS.
Bendras žmogus atsako į aplinkos pasikeitimus laikas skirstomas į reakcijos laiką ir judesio trukmę.
Reakcijos laikas – laikas nuo signalo iššaukusio reakciją pasirodymo iki reakcijos pradžios.
Jis skirstomas į 2 fazes:
1 fazė -laikas, kuris praeina nuo receptorių sudirginimo iki to momento, kai nervinis impulsas pasiekia CIS;
2 fazė - laikas reikalingas apdoroti inf. ir priimti sprendimą kaip organizuot reakciją.
Judesio trukmė - laiko tarpas nuo atsakymo pradžios iki pilno judesio atilikimo pabaigos.
Judesio trukmė skirstoma į dvi fazes:
1 fazė - dinaminė,
2 fazė - stabilizuojanti.
Reakcijos laikas naudojamas kompleksiniam protinio darbo įvertinimui ir tiriant darbo našumą.
Priklausomai nuo atliekamo darbo charakterio, gali būti išskirti su reakcijos laiko tipai:
1. Paprastas reakcijos laikas - laikas per kurį priimamas vienas vieno stimulo, kuris ir buvo tikėtas, poreikis. Idealiomis sąlygomis jis yra 150-200 ms. Jis priklauso: a) nuo to, kokiu būdu buvo koduota informacija ( į garsus reaguoja 40 ms. greičiau lyginant su vaizdais. b) nuo stimulų intensyvumo, ryškumo, trukmės, dažnumo. c) nuo to ar žmogus tikisi stimulo pasirodymo. d) nuo žmogaus amžiaus. e) nuo stimulo išdėstymo erdvėje.
2. Reakcijos laikas pasirenkant - tai reakcijos padalinimas skirtingiems stimulams, kurie dar reikalauja skirtingo veiksmo. Nustatyta, kad didinant alternatyvinį stimulų skaičių laipsniškai pagrindu du, reakcijos laikas didėja po 150 ms. Jis priklauso: a) nuo kiekvieno iš stimulo pasirodymo dažnumo. b) nuo stimulo pasirodymo tikimybės.c) nuo stimulo ir judesio suderinamumo. d) nuo patirties. e) nuo dėmesingumo. f) nuo judesių tipo.
Judesio laikas - tai laikas, kuris reikalingas fiziškai atlikti reikalaujamą veiksmą.
Jo trukmė priklauso:
a) nuo judesio prigimties;
b) sudėtingumo;
c) reikalaujamo judesio tikslumo.
Dėl skirtingos fizinio organizmo struktūros, žmogaus veiksmas gali atlikti tam tikromis kryptimis greičiau. Tai priklauso nuo kokie sąnariai ir kūno dalys atlieka judesius. Rankos judėjimo greitis gali kisti nuo 0,01cm/s iki 800 cm/s. rankų judėjimo greitis link kūno yra didesnis už rankų judėjimą nuo kūno. Tačiau kūno judesiai nuo kūno yra tikslesni. Rankų judėjimas vertikalia kryptimi yra didesni už horizontalia. Judesio trukmė priklauso nuo judesio amplitudės ir tikslumo. Tikslumą apsprendžia judančio objekto dydis. Kuo didesniu atstumu reikia pasiekti mažą objektą, tuo didesnė judesio atlikimo trukmė.
Fitso dėsnis: MT=a+b8log2(2D/W)
MT - judesio trukmė; a, b-empiriškai nustatyti koeficientai nuo to koks organas atlieka judesį; d - judesio atstumas nuo pradinės iki galinės reikšmės; W - objekto plotis.
Jei judesiai sudėtingesni, tai skaičiuojant trukmę būtina taikyti dėsnį atskiram elementariam judesiui. Fitso dėsnis galioja tik judesiam, kurių trukmė mažesnė nei 300ms. Kartais judesių tikslumas svarbiau už judesių greit.
Elementarių judesių tikslumas priklauso:
a) nuo objektų, kuriuos žmogus liečia padėties erdvėje;
b) nuo judėjimo atstumo ir krypties;
c) nuo judesių greičio.
Šmito dėsnis: W=a * b * ( DT / MT )
Eksperimentiškai nustatyta, kad tiksliausiai judesiai atliekami nuo 15 iki 35 cm. nuo žmogaus kūmo centro. Fitsas nustatė, kad judesiai tiksliausi tada, kai jie atliekami plokštumoje, vertikaliai dalijančiai žmogaus kūną ir rankas yra žemiau žmogaus širdies lygio. Tolstant į kraštus nuo centrinės plokštumos, judesių tikslumas mažėja. Be to dešiniosios rankos tikslumas dešinėje pusėje yra didesnis negu kairiosios rankos toje pat. Žmogus atlikdamas lėtus judesius, blogiau vertina jų trukmę, amplitudę ir kryptį. Kai kurie darbo uždaviniai reikalauja ilgo, įtempto ir tikslaus darbo. Tampa aktuali žmogaus rankos drebėjimo problema. Rankos drebėjimas didesnis, kai atliekami vertikalūs judesiai. Kitais atvejais žmogaus kūnas turi išlikti stabilioje padėtyje nejudėdamas. Šiuo atveju pasireiškia ne tik kūno raumenų drebėjimas, bet lėtas slinkimas pradinės padėties.
Tam kad valdyti kūno drebėjimą ir pasistengt jį išlaikyti stabilioj padėty, siūloma:
1) naudot vizualius atramos taškus;
2) paremti atskiras kūno dalis;
3) parinkti tinkamą rankai padėtį. Geriausi rezultatai, kai rankos žemiau širdies lygio;
4) dirbtinėmis priemonėmis varžyti kūno judesius.
19. PSICHOLOGINIAI DARBO ASPEKTAI.
JUTIMAS IRSUVOKIMAS.
Suvokimas – psichikos procesas, kuris yra daikto ar reiškinio atspindėjimas galvos smegenų žievėje. Suvokimas, kai sudirginamos atitinkamos nervų galūnės. Jis remiasi žmogaus pojūčiais, kurie kyla dirgikliams veikiant regos, klausos, uoslės, lytėjimo organais. Kiekvienas pojūtis atspindi tam tikro reiškinio savybę. O keletas pojūčių ar jų derinys leidžia suvokti daiktus kaip visumą. Egzistuoja įvairūs suvokimo lygiai, kurie priklauso nuo stimulų ir žmogaus darbo uždavinių. Paprasčiausia suvokimo firma yra detektavimas – nustatymas ar tas objektas egzistuoja. Sudėtingesnė suvokimo forma yra identifikavimas. Suvokimas apima mūsų ankstesnį patyrimą ir išmoktas asociacijas. Žmogaus patirtis padidina jautrumą, suvokimo objektą, padeda sukaupti dėmesį. Suvokimui įtakos turi intelektas ir emocinė būsena. Kartais suvokimas būna apgaulingas, kai žmogus junta, girdi, mato tai ko tikrovėje nėra. Paprasčiausias objekto reiškinio detektavimas apima kompleksinį informacijos apdorojimą ir sprendimo priėmimą.
Suvokimas labai priklauso nuo žmogaus jautrumo, t.y. jo sensorinės sistemos skiriamumo.
Sensorinė sistema – organizmo funkcinė sistema, analizuojanti aplinką, jos kitimus ir patį žmogaus organizmą.
Ji susideda iš 3 dalių:
1. Periferinė – tai specializuoti deriniai iš kurių prasideda juntamieji nervai.
2. Laidinė – neuronų ataugos.
3. Centrinė – atitinkami smegenų kamieno branduoliai ir smegenų žievės laukeliai.
Apie sensorinės sistemos jautrumą sprendžiam iš absoliutaus jautrumo slenksčio, t.y. mažiausio energijos kiekio reikalingo pajučiui sukelti.
20. MĄSTYMAS.
Tai psichinės veiklos forma, kurios metu apibendrinama suvokimu gauta informacija. Mąstymas neatskiriamas nuo kalbos.
Mąstymo operacijos:
1. Analizė – mąstymo objekto ar reiškinio skaidymas į sudėtines dalis.
2. Sintezė – atskirų dalių jungimas į visumą.
3. Lyginimas – panašumų ir skirtumų nustatymas.
4. Apibendrinimas – objektų jungimas į klases.
5. Abstrabavimas – apibendrinimas, kai remiamasi daiktų bendrais požymiais ir atitrūkstama nuo konkrečių jutiminių savybių.
Mąstymas priklauso nuo žmogaus išsivystymo lygio: veiksninis, vaizdinis arba sąvokinis.
21. ATMINTIS.
Žmogaus sugebėjimas įsiminti, išlaikyti ar kurti, kas jo yra daryta, galvota.
Atmintis skirstoma į 3 dalis:
1) jutimų saugojimas;
2) darbinė arba trumpoji atmintis;
3) ilgalaikė (ilgoji) atmintis.
Darbinė atmintis yra kaip “vartai” į ilgalaikę atmintį. Iš jutimų atminties informacija pereina į ilgalaikę atmintį per darbinę. Žmogaus atmintis yra didelė tačiau nepakankama. Žmogus saugo didelį kiekį informacijos, tačiau reikiamu momentu ne visada gali ja pasinaudoti.
Jutimų saugojimas. Kiekvienas jutiminis kanalas turi savo saugojimo mechanizmą, kuris prailgina stimulo atvaizdavimą nedideliam laikui po to, kai stimulas paveikė.
Egzistuoja tokie jutimų saugojimo mechanizmai:
1) vaizdų saugojimas;
2) garsų saugojimas;
3) lytėjimų saugojimas;
4) kvapų saugojimas.
Paveikus vaizdiniam stimului (blykstelėjus vaizdui), vaizdų atmintis saugo vaizdą trumpą laiką iki to, kol jis nebus apdorotas. Vaizdų saugojimas trunka apie Is, tuo tarpu garsai saugomi jutimų atmintyje kelias sekundes. Jutimų atmintyje saugoma originali informacija, ji nėra apdorota ar koduota ir iš žmogaus tam nereikalauja jokių pastangų. Jutimų atmintis visiškai automatizuota. Informacijos saugojimui ilgesniam laikui, ji turi būti užkoduota ir persiųsta į darbinę atmintį.
Darbinė atmintis. Tam, kad informacija būtų užkoduota ir persiųsta darbinę atmintį, būtina, kad žmogus sukoncentruotų dėmesį į juntamą objektą ar reiškinį. Darbinėje atmintyje žmogus suvokia aplinką, supranta procesus ar reiškinius, apmąsto galimus sprendimus. Priimta, kad informacija darbinėje atmintyje būna užkoduota vienu iš trijų kodų tipų:
1) vaizdiniu;
2) fonetiniu (garsiniu);
3) semantiniu (prasminiu, susijusiu su žodžio reikšme).
Vaizdinis ir fonetinis kodai naudojami stimulų vaizdų ir garsų atvaizdavimui. Kiekvienas kodas gali būti sugeneruotas tiesiog iš ilgalaikės atminties arba naudojant kitą tipą. Pvz., jei matomas žodis "ŠUO” fonetiškai jis gali būti užkoduotas kaip garsai ištariant šį žodį, tačiau gali būti ilgalaikės atminties sugeneruotas šuns vaizdas smegenyse.
Semantinis kodas yra greitas abstraktus stimulo savybių atvaizdavimas. Šie kodai labai svarbūs ilgalaikei atminčiai.
Pagal tai, kas įsimenama, atmintis būna loginė (sprendimai, samprotavimai ir t.t.), vaizdinė (konkretūs vaizdai, įvykiai, visa, kas matoma, girdima ir jaučiama), emocinė (emocijas sukėlę išgyvenimai), motorinė (tai, kas susiję su judesiais).
Darbinės atminties galimybėms padidinti egzistuoja tik vienas būdas -ją palaikyti periodiškai balsu pakartojant informaciją, t.y. nukreipiant dėmesį į procesą. Pvz., liepus žmogui atsiminti keturias raides ir po to liepiant jam skaičiuoti nuo 187 kas 3 mažėjimo tvarka, po 15 sekundžių jis jau neprisimins visų šių raidžių. Informacijos saugojimo trukmė jos nekartojant yra mažesnė nei 7 min. Tačiau ir kartojant, informacija užmirštama, jos kiekis mažėja tokiu greičiu, kuris priklauso nuo jos apimties.
Priimta, kad darbinėje atmintyje vienu metu gali būti saugoma apie 7±2 dydžiai, objektai ar reiškiniai. Objektu gali bOti netgi simbolių grupės, nes, pvz., simbolių seką Š.U.O.I.R.J.I.S. galima grupuoti į 3 objektus ŠUO IR JIS, kuriuos nesunku ilgą laiką saugoti darbinėje atmintyje.
Reikiamo vardo ar skaičiaus paieškos darbinės atminties sąraše greitis priklauso nuo sąrašo ilgio. leškomo elemto suvokimas ir atkodavimas sąraše trunka apie 38 ms/vienetui.
Ilgoji atmintis. Iš darbinės atminties informacija persiunčiama Į ilgalaikę naudojant semantinį kodavimą, t.y. perteikiant prasmę į žodinę informaciją ir susiejant ją su jau egzistuojančia informacija. Jeigu jūs mokotės egzaminui daug kartų skaitydami knygą, jums gali būti sunku atsiminti informaciją. Viena iš priežasčių yra tai, kad jūs neturite laiko informacijos semantiniam šifravimui. Didesniam informacijos kiekiui atsiminti, ji turi būti išanalizuota, palyginta ir susieta su ankstesnėmis žiniomis. Jei informacija yra labiau organizuota, sutvarkyta, ji greičiau bus persiųsta į ilgalaikę atmintį ir greičiau bus iš jos išimta. Mnemonikų (specialių priemonių atsiminimui pagerinti) naudojimas leidžia dar labiau palengvinti informacijos ištraukimą. Mnemonikos gali būti panaudotos mokantis ilgą sąrašą. Įsimenamos kiekvieno sąrašo elemento pirmosios raidės, iš jų formuojami žodžiai, sakiniai ar net piešiniai.
22. SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS.
Tai kompleksinis procesas, kurio metu žmogus įvertina alternatyvas ir pasirenka veiklos būdą.
Jis apima:
1) informacijos susijusios su reikiamu priimti sprendimą.
2) galimų pasekmių įvertinimą.
3) konkrečių dydžių ir reikšmių priskyrimą prie galimų rezultatų.
Žmogus nėra optimali sistema sprendimams priimti, nes:
1) žmogus skiria nepakankamą dėmesį pirminiai informacijai arba reiškiniams, be to pasikartojanti informacija priimama kaip mažiau svarbi.
2) žmonės yra pakankamai konservatyvūs ir nepaima informacijos tiek, kiek iš tikrųjų jos reikia.
3) būdingas subjektyvus pasirinkimas savo naudai, vieno iš alternatyvių sprendimų naudai.
4) surinkus daugiau informacijos žmogus tampa daugiau įsitikinęs savo sprendimo teisingumu.
5) žmogus turi tendencija ieškoti žymiai daugiau informacijos negu jis gali priimti.
6) žmogus visada traktuoja informacija patikimą, jei to ir nėra.
7) turi baigtinius sugebėjimus svarstyti max 3 –4 hipotezes vienu metu.
8) gali sufokusuoti savo dėmesy tik i keletą kritinių požymių vienu metu, ir nagrinėti 2 – 4 galimų sprendimų.
9) žmogus visada ieško informacijos, kuri galėtų patvirtinti pasirinktą veikimo kryptį ir atmeta tą. Kuri paneigia pasirinkimą.
10) žmogus yra įsitikinęs , kad vidutiniškai geri rezultatai yra daugiau tinkami, nei l. Geri rezultatai ir vidutiniški.
23. DĖMESYS.
Tai psichikos procesas, kuris leidžia koncentruoti visus sąmonėje vykstančius procesus ir teikia žmogaus veiklai organizuotumą. Jis atsiranda tada, kai suteikiamas jaudinimas atitinkamai smegenų žievės taškuose. Dėmesio objektas yra aplinkos dirgikliai ir jų suvokimas, išgyvenimai, mintys, aktualizuoti atimties pėdsakai tam tikru momentu atsidūrę sąmonės centre. Dėmesys padeda žmogui atrinkti kas svarbu konkrečiu momentu ir slopinti reakciją į nereikšmingus dirgiklius.
Dėmesys gali būti valingas, t.y. kai jis nukreipiamas į tikslą valios pastangomis ir gali būti nevalingas, jis atsiranda be išankstinio ketinimo ir atkreipiamas į žmogui tam tikru momentu svarbius dirgiklius, arba naujus kuo nors išsiskiriančius objektus.
Dirbant susiduriama su įvairiais užduočių tipais, kurie nulemia dėmesio kryptį.
4 dėmesio tipai:
1) Selektyvus. Žmogus turi apžvelgti kelis informacijos šaltinius, tam kad nustatytų, kuris iš stebimų procesų įvyko;
2) Sufokusuotas. Kai žmogus sukoncentruoja dėmesį į vieną šaltinį ir ji stebi.
3) Padalintas. Kai žmogui reikia atlikti daugiau nei du skirtingus darbus tuo pat metu.
4) Išlaikytas. Kai žmogus išlaiko sukoncentravęs dėmesį ilgą laiką be poilsio tam , kad detektuoti retai pasirodančius procesus.
Selektyvus dėmesys. Jei informacijos kanalų skaičius didėja, net jei informacijos kiekis lieka tada, darbo našumas mažėja. Jei žmogus vieną parametrą gali valdyti iki 72 reikšmių per 1 min., tuo tarpu tik 24 reikšmes per 1 min., jei jie priklauso 3 skirtingiems parametrams.
Jei darbas susijęs su selektyviu dėmesiu, projektuojant naują įrenginį siūloma laikytis:
1) jei žmogus turi stebėti didelį kiekį informacijos kanalų, būtina reorganizuoti procesą taip, kad reikėtų stebėti kuo mažiau procesu vienu metu, nors tuo atveju ir išaugtų signalų skaičius, tenkantis vienam informacijos kanalų.
2) pateikiant informaciją žmogui turi būti prisilaikoma kanalų eiliškumo pagal svarbą.
3) būtina sumažinti bendrą stresą.
4) turi būti sudaryta galimybė žmogui susipažinti su informacija kurios mes laukiame.
5) būtina treniruoti dirbantįjį efektyviai fiksuoti informaciją.
6) jei reikia stebėti didelį vaizdų skaičių, juos reikia išdėstyti arčiau vienas kito.
7) jei naudojamas didelis kiekis audio kanalų, būtina ištirti ar jie nemaskuoja vienas kito.
8) kur įmanoma būtina stimulus, kurie reikalauja individualaus atsakymo, atskirti laike taip kad kiekvienam iš jų būtų laiko atsakyti 0,25 – 0,5 s.

Sufokusuotas dėmesys. Vienintelis faktorius, kuris nulemia žmogaus g

Raktiniai žodžiai

• ergonomika tai
• ergonomikos principai
• antropometrija