Džordžas Baironas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Baironas — įžymiausias XIX a. pradžios anglų poetas, revoliucinio romantizmo atstovas. Jis buvo pradininkas ištisos to laikotarpio literatūros krypties, vadinamosios „pasaulio sielvarto" poezijos. Baironas kūrė pirmajame XIX a. ketvirtyje, kai Anglijoje paaštrėjo klasiniai prieštaravimai, padažnėjo masiniai darbininkų bruzdėjimai, žinomi luditų sąjūdžio vardu. Jo kūryba buvo susijusi su nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiais Vakarų Europoje.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	5056
	Parsisiųsti17 KB

Išsamus aprašymas

Jaunystės metai ir ankstyvoji kūryba.
Baironas gimė Londone 1788 m. sausio mėn. 22 d. senoje, nusigyvenusioje aristokratų šeimoje. Bairono tėvas mirė, pralėbavęs visus turtus ir palikęs trejų metų sūnui daugybę skolų. Vaikystę poetas kartu su motina praleidžia Škotijoje, motinos gimtinėj e. Vaikystės metai buvo užtemdyti nuolatinių motinos skundų dėl jų „neturto", dėl negarbingo tėvo elgesio ir dėl paties poeto fizinio trūkumo — įgimto raišumo. Tačiau raišumas jam nesutrukdė vėliau tapti geru plaukiku, boksininku ir raiteliu. Liga ir vienišumas, nuolatinės motinos aimanos išugdė savotišką Bairono charakterį, jo uždarumą ir užsispyrimą, kuriuos vėliau dar padidino poeto konfliktai su Anglijos visuomene.
Nuo pat vaikystės Baironas labai daug skaito. Ypač mėgsta istorines knygas. Jis taip pat noriai keliauja po Škotijos kaimus ir kalnus, pamilsta puikią Škotijos gamtą, paprastus žmones ir jų papročius, mielai klausosi liaudies padavimų bei legendų apie Škotijos didvyrius ir jų kovą už nacionalinę nepriklausomybę.
Baigęs mokyklą, Baironas studijuoja Kembridžo universitete.
1807 m. išeina pirmasis Bairono poezijos rinkinys „Laisvos valandos". Čia nemaža vertimų ir sekimų iš kitų poetų, tačiau jaučiama ir tikrųjų baironiškųjų kūrybos bruožų užuomazgų: aštrus poeto konfliktas su visuomene, nusivylimo ir sielvarto motyvai. Poetas sugeba kritiškai vertinti savo meto visuomenę, negailestingai smerkia veidmainiavimą, neteisybę, pataikavimą. Jis niekina turtus ir titulus, svajoja apie laisvę ir kilnią pilietinę veiklą:

Šalin, plevėsos tituluoti!
Be jūsų man — smagiau kur kas:
Man gėda linkčiot ir meluoti

Poeto laisvės idealai, žinoma, kol kas dar labai neapibrėžti. Juos dažniausiai išreiškia romantiški gamtos įvaizdžiai. Jam laisvės įkūnijimas „žilasokeanas", „sparnuotas paukštis", „sakalas", kuris gali pakilti „toli, už debesų" ir t. t. Gamtos paveikslai, kurie iškyla ankstyvojoje Bairono poezijoje, dažnai paimti iš kalnuotosios Škotijos, su jos nepereinamais tarpekliais, šniokščiančiais kriokliais („Loknagaras"). Poetas nemėgsta nudailintos gamtos, „parkų ir žydinčių rožių", jį vilioja rūsti, nesuvaldoma, niūri gamta, kur retai teįžengia žmogaus koja. Rinkimo „Laisvos valandos" eilėraščiuose išryškėja paties poeto asmenybė: gilus nepasitenkinimas ne tik savo aplinka, bet ir pačiu savimi, audringas veržimasis į jam pačiam nežinomą idealą, sielvartas ir vienišumas.
Pirmasis Bairono poezijos rinkinys buvo nepalankiai sutiktas kritikos. Nežinomas autorius žurnale „Edinburgo apžvalga" piktai sukritikuoja jo eilėraščius. Į tai poetas atsako satyrine poema „Anglų bardai ir škotų apžvalgininkai" (1809), kurioje kritikuoja visą to meto anglų literatūrą. Ši poema — tai savotiškas revoliucinio romantizmo manifestas, nukreiptas prieš reakcinį romantizmą, kuriam Anglijoje pirmiausia atstovavo „ežero mokyklos" poetai Vordsvortas, Sautis, Kolridžas.
1809—1811 m. Baironas keliauja po Europos šalis. Jis aplanko, Portugaliją, Ispaniją, Albaniją, Graikiją, Turkiją. Per šias keliones poetas ne tik susipažįsta su daugelio kraštų gamta ir kultūros paminklais, bet mato ir tų šalių už laisvę kovojančią liaudį. Keliaudamas Baironas sukuria daug lyrinių eilėraščių ir poemą „Čaild Haroldo kelionės"; dvi jos giesmės buvo išleistos 1812 m. ir susilaukė didelio susidomėjimo.
Poemai „Čaild Haroldo kelionės" būdinga laisva kompozicinė sandara. Poetas nesilaiko vieningos siužetinės linijos ir pasakoja apie įvairius reiškinius. Čia jis aprašo herojaus pergyvenimus, čia, palikęs jį nuošaly, pasineria į puikius gamtos vaizdus, aprašo įvairių šalių liaudies papročius, stebi istorinius ir kultūrinius paminklus arba samprotauja apie politinius įvykius, apie žmonių ir žmonijos likimą.
Poemoje plačiai pavaizduotas Anglijos ir kitų Bairono aplankytų kraštų gyvenimas, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas herojui, kuris daug kuo artimas pačiam autoriui. Čaild Haroldas įėjo į pasaulinę literatūrą kaip tipiškas romantinis charakteris, apibendrinąs būdingus savo meto herojaus bruožus.
Kadaise buvusios garsios aristokratų šeimos palikuonis Čaild Haroldas, jaunystę praleidęs lėbaudamas ir besilinksmindamas, vėliau ima bodėtis tuščiu gyvenimu, aplinkiniais žmonėmis, gimtuoju kraštu. Jis veržiasi į svetimas šalis, trokšta naujų, audringų pergyvenimų, nepakenčia ramaus gyvenimo. Čaild Haroldas linkęs į apmąstymus, į vienišumą, jį jaudina gamtos vaizdai, vilioja jos paslaptys. Herojuje virte verda stiprios aistros, jis į viską jautriai reaguoja, viską giliai pergyvena. Tai sudėtinga, kupina vidinių prieštaravimų ir labai tragiška asmenybė.
Čaild Haroldo nepasitenkinimas aplinka daug kur išreiškia paties autoriaus neapykantą aukštosios visuomenės tuštumui ir bevertiškumui. Poetas smerkia monarchus ir prispaudėjus, sveikina tautų kovą už laisvę. Įvairiuose poemos vaizduose atsispindi autoriaus pergyvenimai, samprotavimai ir ieškojimai. Tai suteikia poemai lyrinį pobūdį.

Bairono politinė veikla.
Pasipiktinęs reakcija, kuri viešpatavo jo paties tėvynėje, Baironas įsitraukia į politinę veiklą. Parlamente sako kalbas, drąsiai gina darbininkus, mašinų naikintojus, smerkia Anglijos kolonijinę politiką. Tačiau greit poetas pamato, kad kalbomis jis nieko gero nepasieks, kad neįmanoma paveikti šios „ligoninės", kur viešpatauja „nuobodulio" letargija ir pardavikiškumas, ir nutaria pasitraukti iš parlamento. Tomis kalbomis jis dar labiau sukiršina prieš save reakcinę Anglijos visuomenę, ir taip jau nekentusią drąsaus ir nesivaržančio poeto.
Poeto politinės pozicijos ryškiai atsispindi šio laikotarpio eilėraščiuose: „Odėje autoriams bilio, nukreipto prieš staklių naikintojus", garsioje „Dainoje luditams" ir epigramose prieš to meto Anglijos politinius veikėjus.
Bairono protestą prieš esamą tikrovę išreiškia ir jo „Rytų poemos", parašytos 1813—1816 m.: „Giauras", „Abido sužadėtinė", „Korsaras", „Lara" ir kt. Kai kurios poemos, pagrįstos meilės siužetu, vaizduoja tragišką mylimųjų žuvimą, kitos — piratų ar tremtinių gyvenimą. Poemų veiksmo vieta — koks nors tolimas egzotiškas kraštas, jose daug stiprių, dramatiškų scenų. Nemaža vietos poetas skiria turtingos ir įvairiaspalvės pietų kraštų gamtos aprašymui. Poemų herojus — stipri ir veikli asmenybė, priešpastatyta sustabarėjusiai visuomenei, kuri jo nesupranta ir nekenčia. Tai tragiškas, vienišas maištininkas, kurio talentas, energija ir sugebėjimai žūva veltui. „Rytų poemos" — griežtas protestas prieš feodalinę buržuazinę tikrovę, bet tai individualistinis, abstraktus protestas. Poemose nepavaizduota konkreti socialinė istorinė tikrovė, herojai nesusiję su kuriomis nors visuomeninėmis jėgomis, jie įkūnija labai bendrą laisvės idėją.
Baironas palieka savo tėvynę. Bairono pasisakymai prieš anglų reakcinę visuomenę, jo aštrūs politiniai eilėraščiai sukelia neregėtą tos visuomenės pasipiktinimą, prie kurio prisideda dar ir asmeninio gyvenimo įvykiai — rašytojo skyrybos su žmona. Poetui darosi nebeįmanoma gyventi savo tėvynėje, ir 1816 m. jis visam laikui išvyksta iš Anglijos. Pradžioje apsistoja Šveicarijoje, o vėliau gyvena Italijoje, kur aktyviai dalyvauja nacionalinio išsivadavimo sąjūdyje.
Šveicarijoje Baironas susitinka su kitu anglų poetu, revoliuciniu romantiku Šeliu, kuris taip pat, persekiojamas anglų visuomenės, buvo priverstas palikti tėvynę. Abu poetus sieja neapykanta Europoje viešpataujantiems politiniams režimams, užuojauta engiamai liaudžiai ir pavergtoms mažoms tautoms, abu jie svajoja apie tironijos panaikinimą ir laisvą žmogaus asmenybę. Tačiau šių idealų įgyvendinimas tolimas ir nepasiekiamas.
Neatsitiktinai šiuo laikotarpiu parašytuose Bairono kūriniuose tiek daug nevilties ir pesimizmo. Savo garsiąją poemą „Šiljono kalinys" poetas baigia tragiškai: daugelį metų išsikankinęs kalėjime, Bonivaras, išėjęs į laisvę, be džiaugsmo sutinka savo išvaduotojus, nes gyvenimas jam neteko prasmės. „Man laisvėj tapo nejauku",— sako jis. Tačiau beviltiško sielvarto motyvai būdingi ne visiems šveicariškojo laikotarpio kūriniams. Netrukus po „Siljono kalinio" parašytame „Sonete apie Šiljoną" Baironas pabrėžia, kad Šiljono kalinių aukos nėra beprasmės, nes jokia tironija negali nuslopinti laisvės troškimo:

O, Laisve amžina ir visagale!
Tu dar skaisčiau kalėjime spindi.
Nes tu gyva lieki drąsioj širdy,
Kurios jokia jėga pavergt negali.

Laisvės ir laimės siekimą Baironas apdainuoja eilėraštyje „Prometėjas", kuriame išaukština Titaną už jo meilę žmonėms, norą jiems padėti, drąsą, kovojant su visagaliu Dzeusu.
Šveicarijoje buvo pradėta rašyti ir dramatinė poema „Manfredas", kurią Baironas užbaigė jau Venecijoje. „Manfrede" rašytojo nusivylimas ir pesimistinės nuotaikos įgyja tragiškiausią išraišką. Dramos herojus Manfredas — tipiška romantinė asmenybė Jo praeitis paslaptinga, jo sąžinę kankina kažkokie baisus nusikaltimai, jis ieško užmaršties, trokšta ramybės. Manfredas viskuo nusivylęs, abejoja net paties žinojimo naudingumu. Žinojimas jam sukelia tik kančią:

Žinojimas yra kančia, ir tas,
Kas žino daug, turėjo įsitikint,
Jog pažinimo ir gyvybės medis
Nėra tas pat; tokia karti tiesa.

Manfredas bodisi gyvenimu, nes visos dienos jam „vienodai tuščios, nykios ir nuobodžios".
Kaip ir kiti Bairono herojai, Manfredas — individualistas, atsiskyręs nuo žmonių, niekinąs minią („vienatvę mėgsta liūtas; aš—taipogi"). Manfredas niekina ne tik galinguosius, kuriems jis nenori linkčioti ir pataikauti, bet ir paprastus žmones, kuriems budingas kantrumas ir nuolankumas. Jis sakosi esąs „kitokios padermės" (scena su medžiotoju). Bet ir vienatvė nenuramina herojaus:

Aš nerandu sau poilsio nei naktį,
Nei dieną...
Vienatvė nesuteikia man ramybės.

Tokiu būdu „Manfredas", autoriaus individualistinio maišto viršūnė, kartu ir nuvainikuoja individualizmą, parodo jo tragiškas ir bevaises pasekmes. Viena iš Manfredo tragizmo priežasčių — jo egoizmas, nesugebėjimas mylėti, teikti laimę kitiems.
Išdidus, nepatenkintas gyvenimu ir jį niekinąs, Manfredas panašus į daugelį Bairono „Rytų poemų" pagrindinių veikėjų. Tačiau tai žymiai didingesnė ir titaniškesnė asmenybė.
Manfredas—tvirtas ir nepalaužiamas, jo negali sugniuždyti jokia reakcija, jis nepakenčia vergijos. Jis atsisako paklusti kalnų fėjai ir sulenkti kelius prieš Arimaną, kuris kartu su savo valdiniais simbolizuoja pasaulyje egzistuojančią tvarką ir pikto jėgas, norinčias žmogų pražudyti. Ir miršta Manfredas toks pat tvirtas ir pasitikintis savimi. Jis atsisako ir abato, ir pragaro pasiuntinio paslaugų, tiki ne antgamtinėmis jėgomis, o savo žmogiškomis pajėgomis:

Man jėgų suteikia tvirta valia,
Kantrybė, mokslas, nemiegotos naktys.
Ir praeities gadynių pažintis,
Kada žmogus nebuvo dvasios vergas
Ir niekam nesilankstė šiam pasauly.
Mano stiprybė tvyro manyje.

Mirtį, kuri anksčiau jam kėlė nerimą, Manfredas sutinka, ramiai. „Tikėk man, seni, mirti nebaisu",— tokie jo paskutiniai ištarti žodžiai.
„Manfrede", kaip romantinėje dramoje, daug simbolinių fantastinių vaizdų (kalnų dvasios, fėja, keršto deivė Nemezidė, likimo deivės). Dažniausiai jie simbolizuoja žmogui priešiškas jėgas. Šioje dramatinėje poemoje daug romantiškų gamtos vaizdų: veiksmas vyksta vienišoje Manfredo pilyje Alpėse ir jos apylinkėse. Dažniausiai pasitaikantis peizažas — retai žmonių lankomi aukšti kalnai, kur „stulpas sidabrinių vandenų žemyn nuo aukštumos uolotos krinta", kur daug „pasakiškų skardžių ir gūbrių". Kalnus gaubia ūkanos ir nakties šešėliai. Naktis — mėgstamiausias Manfredo laikas:

Jos prieblandoj žvaigždėtoj,
Jos paslaptingoj, vienišoj puikybėj
Kitų pasaulių bylą aš girdžiu.

Nors poemos veiksmas nukeltas į tolimą viduramžių epochą, tačiau jos herojus ne viduramžių, o naujųjų laikų žmogus, romantinio laikotarpio maištininkas.
Italijoje Baironas sukūrė daug kūrinių, kuriuose vis ryškiau ir ryškiau skamba pilietinės kovos motyvai, o kai kur poetas tiesiog šaukia į kovą. Svarbiausias šio laikotarpio jo kūrinys —misterija „Kainas".
„Kainas." Siužeto šaltiniai ir žanrinės ypatybės. „Kainas" buvo parašytas 1821 m. Baironas šiam kūriniui pasirinko biblinį siužetą: legendą apie Kainą ir Abelį. Rašytojas pavadino savo kūrinį misterija, kaip buvo vadinamos bibliniais siužetais viduramžių dramos. Tačiau Bairono drama labai tolima ir viduramžių misterijoms, ir pačiai biblinei legendai. Rašytojas senam mitologiniam siužetui suteikia naują prasmę. Brolžudys, paženklintas viešpaties prakeikimo, koks vaizduojamas Kainas biblijoje,, tampa maištininku, mąstytoju, norinčiu išsiaiškinti visą žmogaus būties prasmę, surasti žmonijai kelius į laimę.
„Kainas"—filosofinė drama, kurioje svarstomi svarbiausi žmonijos egzistencijos klausimai, žmogaus gyvenimo prasmės ir jo vietos visuomenėje klausimai. Kaip filosofinėje romantinėje dramoje, pagrindiniams personažams būdingas ne tiek charakterių įvairumas ir psichologinis sudėtingumas, kiek apibendrinanti jėga. Jie ne tiek realūs, gyvi žmonės, kiek tam tikrų idėjų įsikūnijimas. Jų monologai — tai ne pergyvenimų analizė, o noras išsiaiškinti ir suprasti sudėtingiausius gyvenimo klausimus. Siužetas ir išoriniai įvykiai čia taip pat nevaidina svarbaus vaidmens. Svarbiausia — minties raida, idėjų susidūrimai ir konfliktai.
„Aš nevergausiu nė vienam iš jūsų." Šios dramos centre — Kaino paveikslas. Tai nerimstanti, ieškanti ir maištaujanti asmenybė, daug kuo panaši į ankstesnius Bairono herojus. Kaip ir Manfredas, jis viskuo abejoja, viskuo nusivylęs. Jis nepatenkintas gyvenimu, nepatenkintas, kad turi sunkiai dirbti. Tačiau daugiausia kančių jam sukelia mintis apie mirtį:

Kiekvieną sykį, kai tiktai
Girdžiu aš apie mirtį visagalę,
Kurios pasauly niekas neišvengs,
Užplūsta mano širdį keistos mintys
Ir kaip ugnis ją degina.

Nejaugi žmogus gimsta tik tam, kad, pragyvenęs varganą gyvenimą, „žūtų pagaliau"? Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?
Nepasitenkinimas savo padėtimi, suvokimas, kad pasaulyje tiek daug blogio, kelia Kaino protestą prieš tą, kuris sutvėrė pasaulį. Jau pirmojoje scenoje, kur Adomas, Ieva ir kiti šeimos nariai šlovina dievą, Kainas pareiškia: „Aš neturiu ko melstis".
Kainas nenori dėkoti visagaliui už tai, kad jis ir jo palikuonys per ištisas kartų kartas turės kentėti dėl to, kad nusidėjo jo tėvai. Dar daugiau, toks žiaurumas jam atrodo nesuderinamas su tikėjimu į dievo gerumą. O ir kiti dalykai jam atrodo prieštaringi ir nepaaiškinami. Kodėl „pažinimo vaisius" buvo nuodėmingas vaisius? Ir apskritai: argi žinojimas — nuodėmė? Tai kodėl gi tada žmogus apdovanotas protu? Šitie Kainui kylantys klausimai bei abejonės ir verčia jį nenusilenkti ir nesimelsti visagaliui, kurio sutvertame pasaulyje tiek daug kančios, disharmonijos ir priešiškų žmogui jėgų. Jis atmeta dievo teises tvarkyti žmogaus likimą, tuo paneigdamas pačią dievo esmę. Tokiu būdu biblinis siužetas įgyja antireliginę prasmę.
Kaino protestas dar platesnis. Maištaudamas prieš Jehovą, reikalaujantį iš žmogaus paklusnumo, Kainas kartu protestuoja prieš kiekvieną priespaudą ir tironiją, kuri varžo žmogų, jį paverčia menku sutvėrimu.
Kainas norėtų, kad žmogus būtų savarankiškas, kad jam butų atvertas kelias į žinojimą, kad jis galėtų išsiaiškinti gyvybės ir mirties prasmę. Todėl jis ir seka paskui Liuciferį, žadantį jam daugiau nei dievas.
Liuciferis. Nors Liuciferis fantastinis, personažas, tačiau jam autorius suteikia žmogiškų bruožų. Jis įvestas ne tam, kad suteiktų kūriniui paslaptingumo, o tam, kad dar labiau pabrėžtų maištingą, labai žmogišką kūrinio idėją. Jis sako Kainui: "Vergijoje palaimos būt negali". Liuciferis įkūnija proto ir žinojimo pradą, žmogaus proto didingumą:

Atkaklumu pasieksite jūs viską.
Negali niekas numalšinti proto,
Kurs moka likti ištikimas sau
Ir nori nupelnytai viešpatauti Pasaulyje.

Jis žino tai, ko Kainas dar nežino, nes yra sukaupęs didžiulį žmonijos patyrimą. Jis veda Kainą per visatos sferas, parodo žmonijos nueitą kelią ir labai praplečia Kaino akiratį. Kainas dabar supranta, kad žemė yra tik menka visatos dalis, kad visas pasaulis didingas ir įstabus. Liuciferis liepia Kainui pasitikėti patirtimi ir protu, kurio tegul „nenuslopina niekada jokie pikti grasinimai tirono".
Tačiau Liuciferis — dvilypė asmenybė. Įkūnydamas laisvą ir nevaržomą jėgą, minties stiprybę, jis nenori padėti žmogui, nes jam nepažįstami meilės ir užuojautos jausmai. Liuciferiui žinojimas reikalingas tam, kad galėtų valdyti, o ne tam, kad sukurtų žmonėms laimę.

„Aš trokštu gero."
Kainas, nenusilenkęs vienam viešpačiui, nenori vergauti ir niekam kitam. Jis svajoja apie laimę ir gėrį, ne tik apie žinojimą ir galią, todėl nenori likti pas Liuciferį ir tapti jo pavaldiniu. Kainas moka ne tik neapkęsti, bet ir nuoširdžiai mylėti. Baironas nuostabiai gražiai piešia jo meilę Adai ir jų vaikams. Jis nenori matyti Ados verkiančios, nenori matyti savo vaikų kenčiančių, jis norėtų sukurti jiems ir visai žmonijai gražų gyvenimą, tačiau nežino kaip. Tokiu būdu Kainas, kuris sielojasi ne vien dėl savo, o ir dėl kitų žmonių likimo, skiriasi nuo ankstyvesnių visiškai užsidariusių Bairono herojų maištininkų.
Kainas nuoširdžiai myli ir savo brolį Abelį, tačiau jį erzina nuolankus Abelio paklusnumas žiauriam ir neteisingam viešpačiui. Šie abu paveikslai piešiami tipiška romantine maniera, kaip griežta priešingybė vienas kitam, kaip nesutaikomi pradai. Jų priešiškumas ypač išryškėja aukojimo scenoje. Abelis aukoja savo kaimenės ėriukus, o Kainas — vaisius, kuriuos jam „duoda žemė už prakaitą ir triūsą". Abelis šlovina viešpatį klūpodamas, tuo pabrėždamas savo menkumą:

Priimk iš savo tarno nuolankaus,
Iš pirmojo piemens šiame pasauly
Pirmų bandų pirmagimius pirmuosius,
Priimk šią auką menką ir niekingą.
(Niekingą kaip ir viskas prieš tave!),
Kurią kaip ženklą padėkos gilios
Akivaizdoj dangaus tau atnašauju
Ir savo veidą nulenkiu prie žemės,
Pagimdžiusios mane,— šlovė, šlovė tau
Per amžių amžius!

Abelio monologe skamba savęs pažeminimas ir viešpaties šlovinimas. O Kainas kalba stovėdamas, jo žodžiuose nėra nusižeminimo, jis nieko nenori laimėti iš dievo keliaklupsčiaudamas, jis nori tik teisingo savo aukos įvertinimo:

Tu, kuris plačiai
Esi galybe savo pagarsėjęs,
Jehova — žemėj, dievas — danguje,
Kurio visų vardų ir veikalų
Mirtingam neįmanoma žinoti,
Įrodyk mums, jog geras tu esi
Ir patausok piktadarybes savo!
Jei galime tave palenkt maldom,
Priimki jas iš mūsų; jeigu aukos
Yra meilesnės rūsčiai tavo dvasiai,
Jų irgi neatstumki!

Bet pasirodo, kad dievui Abelio kruvina auka brangesnė už Kaino auką. Kainas tai laiko neteisybe, dar kartą paliudijančia, jog viešpats yra žiaurus ir trokšta kraujo. Kainas nori sunaikinti Abelio altorių, tą „kruviną paminklą", o kai Abelis bando priešintis, Kainas jį nužudo.
Kainas — taurus žmogus, kovojantis už tiesą ir gėrį, už laisvą, nevaržomą žmogų, tačiau nežino, kaip tatai pasiekti. Kovodamas už gėrį ir teisingumą, jis įvykdo piktadarystę, pirmasis į pasaulį atneša mirtį, kurios pats taip bijojo ir nekentė. Tačiau, kaip parodo Baironas, dėl to kaltas ne tiek Kainas, kiek tasai, kuris paskleidė žemėje tironiją ir atvėrė kelius blogiui. Todėl tragiškas dramos finalas dar labiau pabrėžia priespaudos ir smurto daromą žalą ir kartu išaukština maištininką, kuris nenori su tuo susitaikyti. Pagrindinė „Kaino" idėja — kaip surasti kelią, galintį nuvesti žmogų į gėrį ir laimę, kaip įveikti žmogų apėmusį baimės jausmą, kaip padaryti jį laisva būtybe. Liuciferis tvirtina, kad laimė nesuderinama su žinojimu, kad laimė — silpnųjų ir nuolankiųjų lemtis, o stiprieji ir protingieji visada bus nepatenkinti savo likimu,, visada turės kentėti. Kainas tiki, kad žinojimas gali atverti kelią, į laimę, todėl jis stengiasi pažinti pasaulį, prasiskverbti į gyvenimo paslaptis. Tiesa, Kaino svajonė apie laimės pasaulį neišsipildo. Ir šioje dramoje prieštaravimas tarp herojaus ir aplinkos lieka neįveiktas. Tačiau „Kaine" labiau negu kituose Bairono veikaluose jaučiama galimybė jį nugalėti. Šios dramos herojus apdovanotas gilia meile žmonijai, jis gyvena ne tik savo asmeniniais: rūpesčiais ir kančia: jį labai jaudina ir kitų žmonių skausmai, jis nori visiems gero.

Paskutinieji Bairono gyvenimo ir kūrybos metai.
Gyvenimas Italijoje, glaudus ryšys su italų kovotojais karbonarais dar labiau subrandino rašytojo politines pozicijas, jo neapykantą reakcijai. Rašytojas sukuria daug satyrinių kūrinių, kuriuose pajuokia ir smerkia Europos reakcines jėgas, šaukia tautas į kovą dėl politinės ir nacionalinės laisvės. Tai satyrinės poemos „Bronzos amžius", „Teismo regėjimas" ir kt. Rašytojo kūrybinis metodas; tampa įvairesnis, su romantiniais vaizdais susipina ir sodrūs realistiniai paveikslai, taiklios ir išraiškingos detalės, užuominos į konkrečius Anglijos ir visos Europos įvykius.
Ypač reikšmingas paskutiniojo laikotarpio kūrinys—eiliuotas, romanas „Don Zuanas", kurį Baironas rašė 1818—1823 m. laikotarpiu. Originaliai panaudodamas populiarią Don Žuano legendą,, pavaizduodamas įvairius šio herojaus nuotykius, Baironas atkuria platų XVIII a. Europos gyvenimo paveikslą. Siame kūrinyje tarsi dar kartą sutviska geriausi Bairono genijaus bruožai, jo meninio braižo įvairumas: sarkazmas ir ironija susipina su pilietiniu patosu, lyrinis nuoširdumas su buitiniu gyvenimu, epiniai vaizdai su filosofiniais apmąstymais.
Baironas rėmė ne tik italų karbonarus, kovojančius prieš Austrijos jungą, bet ir graikų patriotus, kovojančius prieš turkus. 1823 m. jis stoja į graikų kariuomenę ir, 1824 m. atvykęs į Graikiją, padeda organizuoti žygį prieš pavergėjus. Tačiau paties mūšio Baironas nebesulaukė. Susirgęs karštlige, 1824 m. balandžio. 19 d. jis mirė. Graikijoje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas, ir Bairono palaikai iškilmingai palydėti į tėvynę.
Baironas, dar gyvas būdamas, toli peržengė savo tėvynės ribas ir savo kūryba, ir plačia internacionaline veikla. Po mirties, jis tapo dar populiaresnis. Rašytojas brangus visiems, kurie nekenčia tironijos ir priespaudos, kurie stengiasi išaukštinti žmogų, ja didingumą.
Į lietuvių kalbą Bairono kūryba buvo pradėta versti XIX a. pabaigoje: 1894 m. V. Kudirka išvertė „Kainą".

Raktiniai žodžiai

• baironas kainas
• baironas
• bairono kainas