Doriano Grėjaus portretas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Oskaras Vaildas – airių rašytojas, gyvenęs XIXa. pradžioje –XXa. pabaigoje. Neišsitelkęs tautinio sąjūdžio ribose, ėmęsis rašyti apie grožį ir dorovę. „Doriano Grėjaus portretas“ – viena iš daugelio rašytojo knygų, kuriose ta pati gėrio ir grožio problema sprendžiama ir šiame romane, kurį aš skaičiau.
Patalpinta	2005-09-19
Parsisiuntė	4364
	Parsisiųsti6 KB

Išsamus aprašymas

Seniai baigiau skaityti knygą, seniai ją jau esu užvertusi, tačiau mane vis dar tebeaplanko mintys... Dorianas Grėjus, susipažinęs su Anglijos dailininku Beziliu Holvardu, tapo vieninteliu žmogumi, kuris parodė jam visiškai naują kelią mene, naują stilių. Bezilis ir jo draugas Henris Votonas – juodu kiekvienas savaip padėjo Dorianui suvokti save. Staiga jo gyvenime atsiradęs lordas Henris atskleidė jam gyvenimo paslaptį, kad Dorianas turi stebuklingą jaunystę, o jaunystė – jo vienintelis turtas. Nereikėjo Henriui stengtis į savo pusę palenkti Doriano. Mano manymu, tai sugadino ir visiškai pakeitė jį į blogą pusę. Kažkada Bezilio ištarti žodžiai, kad Doriano įgeidžiai – įstatymas visiems, išskyrus jį patį, mano manymu, turėjo didelę reikšmę. Dorianui ne tik patiko jo paties portretas, jis jį tiesiog ęsimylėjo. Nutapytas portretas išmokė jį jautriau suvokti savo ir kitų grožį. Bėgant laikui, Dorianui Grėjui lordas Henris tapo dideliu autoritetu. Jis sužadino pašėlusį troškimą viską gyvenime pažinti, trokšti nepaprastų išgyvenimų... visa tai – puiku! Juk žmogus gyvena tik vienąkart gyvenime, tad reikia juo naudotis. Netikėta karšta meilė Sibilei Vein pakeitė Dorianą: būdamas drauge su ja, jis pradėjo gailėtis to, ko lordas Henris jį išmokė. Atrodė, lyg viskas būtų gerai, tačiau Dorianas ne iš karto suvokė, kad pamilo Sibilės meną, o ne ją pačią, kaip žmogų. Gaila, kad Sibilės meilė buvo vienpusiška ir ji nusižudė. Doriano poelgio nepateisinčiau. Žmogui reikia mokėti ne tik tinkamai vertinti save, bet ir mokėti susigaudyti savo jausmuose.
Doriano žiaurumas, apsireiškęs poelgyje su Sibile, išryškėjo ir paveiksle. Jo noras, kad pats liktų jaunas, o portretas sentų, išsipildė. Gal ir gerai. Juk vis dėlto Dorianui reikėjo gyvenimo pamokos. Ją gavo, tačiau kiek per didelę ir žiaurią. Portretas padėjo jam suprasti, kaip neteisingai ir žiauriai jis elgiasi. Kiek kartų Dorianas buvo nusprendęs niekada nebeklausyti Henrio rafinuotų ir „naudingų“ teorijų. Ir vėl po kiek laiko jis klausydavo Henrio Votono, džiaugėsi gyvenimu, o portretas ir toliau nešė jo gėdos naštą. Kas valandą, kas dieną jo atvaizdas paveiksle vis labiau seno. Jis šaipėsi iš sukiužusio kūno paveiksle, o pats jautė didžiulį malonumą tebeesantis jaunas ir gražus. Kuo daugiau Dorianas žinojo, tuo daugiau jis troško žinoti. Ir viskuo jis kaltino senąjį gerąjį draugą Bezilį, kuris buvo visį nelaimių priežastis.
Šiurpu net pagalvoti, kaip draugas gali nužudyti savo draugą? Gyvenime žmogui svarbiausia turėti švarią sąžinę, sielą, mokėti mylėti ir gerti ne tik save, bet ir kitus. Portretas buvo Doriano sąžinė, siela. Jis manė, kad sunaikindamas paveikslą – praeitį, jausis laisvas ir ramus. Žudydamas paveikslą, jis nužudė save, savo sielą. Jis mirė suvytęs, raukšlėtas, o paveikslas išliko gražus kaip kadaise kad buvo. Ir vis dėlto aš niekada nesuprasiu šios Doriano Grėjaus mirties.
Airių rašytojo Oskaro Vaildo knyga „Doriano Grėjaus portretas“, galima sakyti, yra pamokanti. Nereikia per daug savęs mylėti, aukštinti, nereikia niekinti kitų, o ypač savo draugų, nenorėti to, kas skirta yra ne mums ar neįmanoma, galiausiai reikia suprasti save ir susivokti savo jausmuose ir mintyse.

Raktiniai žodžiai

• doriano grejaus portretas
• dorianas grejus
• doriano grėjaus portretas