Didysis inkvizitorius

Tema	Filosofija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Kažkas yra pasakęs, kad žmogus yra dvimatė būtybė. Jo prigimtyje nuo amžių pradžios grumiasi du pradai, ir nė vienam nelemta tapti šių grumtynių nugalėtoju. Žmogus gimsta gyvuliu, o atgimsta žmogumi.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	622
	Parsisiųsti11 KB

Išsamus aprašymas

“Didžiojo inkvizitoriaus legendoje’’ žmogaus nuasmeninimas yra Dostojevskio atskleistas visu šiurpumu . Inkvizitorius iškyla čia kaip naujo gyvenimo atstatytojas, gyvenimo be Dievo: visa inkvizitoriaus karalystė yra įkūnyto ateizmo vaizdas.
“Didžiojo inkvizitoriaus legenda” - mįslė. Ką Dostojevskis sąmoningai norėjo pasakyti, mes niekada turbūt neįspėsime. Šį kūrinį galima aiškinti labai įvairiai, nes jis nepaprastai turtingas savo idėjomis ir simbolika. Savotiškas tuo , kad turi du autorius: Dostojevskį ir Ivaną Karamazovą, kurio lūpomis perpasakojama legenda.
Ivanas “yra kapas”, nes nešioja savyje žmogiškosios prigimties “supuvimą”, tačiau jis yra ir mįsle, nes savo protu mėgina įsiskverbti į pasaulio santvarkos gelmes.
Savo legenda Ivanas nori parodyti, kad Kristaus paskelbta tvarka istorijoje išsivysto į savo priešingybę kaip tik dėl išvidinio nesuderinamumo su žmogiškąja prigimtimi. Ivanas neigia ne Dievą , bet jo sukurtą tvarką: ” Ne Dievo aš nepripažįstu, bet Jo sukurtos tvarkos”.
Dievą teisia Ivanas. Kristaus teisėjas - inkvizitorius.
Teisdamas Kristų, inkvizitorius nuteisia pats save. Kritikuodamas Dievo sukurtąją tvarką, Ivanas jį apgina, piešdamas Romos bažnyčios vaizdą, jis nupiešia esminį žmonijos vaizdą.
Legendos metafizinė prasmė yra atskleisti žmnijos istorijos vaizdą ir parodyti žmogiškosios prigimties priešingybes.
Žmogaus papildymas idėjiniu pradu yra būdingiausias Dostojevskio kūrybos bruožas. Dostojevskio žmogus nėra statinė jėga, o nuolatos svyruojanti gyva ir nerami (Ivanas Karamazovas). Idėjų įgyvendinimas vyksta priešingybėmis. Ivanas, kurio lūpomis kuriama legenda, mėgina savo protu įsiskverbti į žmonijos egzistavimo problemą. Tačiau jo keliami klausimai neturi atsako, nes jis atmeta viską, ko nesuvokia, o vietoj atmestų sprendimų nepastato nieko naujo. Siekdamas rasti atsaką, jis pasakoja legendą, kurios centrinis asmuo yra Kristus, nors ir netariantis nė žodžio, bet esantis tam tikrame laike, tam tikromis aplinkybėmis, tam tikrame fone. Viskas vyksta jo asmens patvirtinimui. Ir tai, nors ir grindžiama priešingybėmis, t. y. prieštaravimu, nėra ironija. Kristaus priešprieša - Inkvizitorius. Inkvizitorius ir Kristus - abu yra tylūs, abu triumfuoją, abiem lenkiasi minia, kurią jie abu valdo. Minia, žmonių masė, yra tas istorinis laukas, kuriame ir vyksta idejinių pradų susikirtimas. Vis dėl to Kristus nėra tik idėjinė asmenybė, Jis - dieviškoji Asmenybė, atleidžianti Inkvizitoriui - žmogui (ne principui!) jo klystantį ir klaidinantį idealizmą ir primenantį, kad jis yra žmogus. Inkvizitoriaus paskutinysis veiksmas - paleidimas Kristaus iš kalėjimo - yra nebe idėjinis, bet asmeninis aktas, rodantis tiktai jo žmogiškumo prasiveržimą, o ne pažiūrų pasikeitimą ar gailestį už nuodėmes.
Kristus ir Inkvizitorius - gyvastingi asmenys, gilūs savo nusistatymais ir žmogiški savo išgyvenimais. Tokiu būdu jie gali atstovauti žmogui, būti jo gyvenimo, jo kovų ir kančių simboliais. Manykime, to ir siekė Dostojevskis, norėdamas išvaduoti savo kūrinį nuo negyvos, bekraujės alegorijos ir priartinti prie žmogiškosios istorijos esmės. Istorija yra apspręsta dviejų priešingų pradų: Kristaus ir Inkvizitoriaus. Šitų pradų grumtynės žmoguje sudaro pagrindinę istorinės temos kaitą su nuolatine dinamika, nerimu ir kančia. Dostojevskio istorijos samprata šiuo atžvilgiu sutampa su krikščioniškąja istorijos samprata.
“Didžiojo inkvizitoriaus legenda” yra krikščioniškosios istorijos dialektikos poetinis vaizdas.
Istorija yra žmogaus apsireiškimas. Istorija - tai laukas, kuriame rutuliojasi žmogaus didybė ir nuopolis. Istorijoje dviejų pradų grumtynės apsireiškia todėl, kad šitie pradai rungiasi pačiame žmoguje. Istorijos dinamizmas priklauso nuo žmogaus dinamizmo, o “Dostojevskio žmogus niekada nėra baigtas ir uždaras”.
Pagrindinė priešginybė valdanti žmogaus prigimtį, kurios pagrindu Kristus pastatė savo mokslą ir į kurią atsirėmęs Inkvizitorius mėgino šį mokslą taisyti, yra ši: žmogus yra maištininkas ir sykiu vergas. Tačiau maištavime glūdi žmogus kaip laisva būtybė. Žmogus maištininkas iš esmės yra laisvas žmogus. Iš maišto kyląs neigimas yra savos laisvės teigimas ir jos gryninimas, nes laisvė visada yra laisvė nuo ko nors. Žmogus laisvas tik tol, kol jis nėra verčiamas. Religija kyla iš žmogiškosios laisvės: iš laisvo apsisprendimo, iš laisvo tikejimo ir iš laisvos meilės. Kas su Dievu susijęs tik būtinybės ryšiu, tas religijos neturi ir negali turėti.
Inkvizitorius yra ta istorinė jėga, į kurios rankas žmonija atiduoda savo laisvę ir iš kurios rankų pasiima tikrovės laimę, nes žmogus vergas atsisako savo laisvės laimės dėlei. Kristus, Inkvizitoriaus manymu, žmogų per aukštai įvertino, nes nepagalvojo, kad be laisvės troškimo dar egzistuoja laimės noras. Žmoguje kovoja dieviškumas ir velniškumas, t.y. maištingumas ir vergystė, ir tai pasireiškia laisvės ir laimės priešginybe. ”Visuma, amžinybė ir absoliutizmas yra laimės esminės sąlygos”. Laisvės kliūčių pavertimas laimės sąlygomis reiškia savo visuotinumo, savo amžinumo ir savo asmeniškumo paneigimą. Tai yra prieštaravimai, o prieštaravimais yra pagrįsta visa legenda.
Kyla klausimas: ar legendos veikėjai turi ryšio su kasdienybe. Legendos Kristus, kaip ir kiti Dostojevskio personažai, stovi kasdieniniame buvime, tuo priartėdamas prie žmogiškojo prado.
Kasdienybė Kristui yra praėjimas į kelią, vedantį į žmogaus sudievinimą per žmogaus laisvę. Tačiau vidutinybės renkasi laimę. Žmonijos nusigrįžimas nuo Kristaus yra nuosekli jos apsisprendimo už žemiškąją prigimtį išdava. Tuo tarpu Inkvizitorius mato tik kasdienybę, todėl neretas žmogus, atsisakydamas laisvės ir pasinerdamas į kasdienybę, virstančia jam vienintele būtimi, priartėja būtent prie šios idealogijos. Tarp žmogaus sąžinės ir konkretaus gyvenimo Inkvizitorus įterpia stebuklą, paslaptį ir autoritetą, kuriuose glūdi jėga, neleidžianti sąžinei spręsti ir kelti nerimo žmogaus vidiniame pasaulyje. Stebuklas Inkvizitoriaus tvarkoje yra tikėjimo pagrindas, jis yra aukštesnės už žmogų jėgos ženklas. Gavęs tokį ženklą, žmogus tiki, t.y. atsiduoda inkvizitoriškajai tvarkai. Formalusis autoritetas yra tikriausia priemonė sąžinei pavergti.
Tuo tarpu Kristaus tvarkoje autoritetas yra atremtas į būtį. Kristus yra pirmvaizdis, tuo pačiu mūsų būties pagrindas. Jis pats yra Būtis aukščiausia ir kilniausia reikšme, jo reikalavimai - mūsų sąžinės reikalavimai. Nusidėjęs žmogus yra mažiau žmogus. Nuodėmės atleidimas yra atnaujintasis žmogaus kūrimas.
Tačiau žmogaus apsisprendimą palaiko ne laisvas apsisprendimas, o paslaptis, paslaptis vertinga ne savo turiniu, o paslaptingumu. Tai jau yra inkvizitoriškosios tvarkos paslaptis ir pagrindinis argumentas, kuriam paklūsta žmogiškasis pradas. Žmogus trokšta, kad jį valdytų tasai, kuris duoda jam valgyti. Nusilenkimas kitam ir savęs paneigimas yra pirmasis inkvizitoriškajai tvarkai paklūstančio žmogaus džiaugsmas. Inkvizitorius kuria savo karalystę ne tam, kad padarytų žmones laimingus, bet kad padarytų juos juokingus, vesdamas juos atgal į gamtą. Žvėris - sugyvulintos žmonijos simbolis. Priešprieša - Moteris - simbolinis sudievintosios žmonijos vaizdas. Moters ir Žvėries kova yra pasaulio istorijos alegorija. Istorinė žmonija grumiasi už dieviškumą ir gyvuliškumą, nes kiekvienas žmogus grumiasi už tai grumiasi savo viduje.
Nagrinėjamą kūrinį “Didžiojo inkvizitoriaus legenda” A.Maceina įtraukia į eilę studijų, bendru pavadinimu : ”Cor inquietum”, kurių turinys tas pats : Dievo ir žmogaus santykiai mūsų tikrovėje. “Didžiojo inkvizitoriaus legenda” nagrinėja Dievo ir žmogaus santykį pasaulio istorijoje.

Raktiniai žodžiai

• didysis inkvizitorius
• maceina didysis inkvizitorius
• inkvizitorius