Desmurgija

Tema	Medicina
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Desmurgija — tai mokslas apie tvarsčius ir tvarstymą. Taigi desmurgija yra atskira bendrosios chirurgijos dalis. Norint ligoniui, kuriam yra sužeidimų ar trauma, suteikti tinkamą pirmąją pagalbą, reikia mokėti tvarstyti.
Patalpinta	2005-07-08
Parsisiuntė	813
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Desmurgijos uždaviniai:
Pritvirtinti tvarstomąją medžiagą prie sužeistos kūno vietos — dedamas paprastas minkštasis tvarstis, kuris gali būti apsauginis ar gydomasis. Spausti pažeistai vietai — dedamas spaudžiamasis (hemostatinis) tvarstis. Įtverti sužeistą kūno dalį, stengiantis suteikti jai ramybę — dedamas fiksuojamasis, arba imobilizuojamasis, tvarstis. Fiksuojamasis tvarstis gali būti transportinis ir gydomasis (pvz., tempimas naudojant tvarstį).
Išlyginti (ištiesinti) patologiškai pakitusią kūno vietą — dedamas koreguojamasis tvarstis. Tvarstis turi gerai fiksuoti tvarstomąją medžiagą iki kito perrišimo (dažniausiai ne mažiau kaip parą), gražiai atrodyti.

KAI KURIE DESMURGIJOS ISTORIJOS DUOMENYS
Tvarstymas yra susijęs su žaizdų ir pažeidimų gydymo istorija. Pirmieji tvarsčiai buvo pradėti naudoti labai seniai. Akmens amžiuje žmogus kraujavimui stabdyti ar žaizdai, gautai medžiojant ar kovojant, uždengti naudojo žolę, medžio žievę ir kitas parankines priemones. Senovės Indijoje tvarstymui naudojo medvilnę, augalų pluoštus, šilką. Senovės Graikijos garsus gydytojas Hipokratas (IV a. pr. m. e.) savo darbuose rašė apie sausus ir apie vynu, aliejumi sumirkytus, taip pat apie tepalinius, vadinamuosius balzaminius, tvarsčius.
Ant skitų vazos (IV a. pr. m. e.), rastos kasinėjant Kerčę, nupiešta, kaip vyras tvarsto žaizdą.Senovės Romos chirurgas Kornelijus Celsas (I a.) savo darbuose mini tvarsčius, kuriais pritvirtindavo tvarstomąją medžiagą. Jis plačiai naudojo gydomuosius tvarsčius — kempinę, sumirkytą acte. Plačiai įvairius tvarsčius naudojo Galenas (I a.).
Vienas garsiausių rytų medicinos atstovų tadžikas Avicena (X—XI a.) savo darbe „Medicinos mokslo kanonas", kuriuo medikai naudojosi iki XVII a., rašo apie spaudžiamuosius, kietuosius tvarsčius. Mokslas apie tvarsčius ypač suklestėjo XIX a., kai masiški atviri pažeidimai per nesibaigiančius karus vertė chirurgus ieškoti naujų priemonių ir būdų žaizdoms apsaugoti. Specialų gydomąjį-apsauginį. antiseptinį tvarstį pasiūlė J. Listeris 1867 m., o 1871 m. pirmasis pasaulyje panaudojo marlę chirurginėje praktikoje.1890 m. aseptinį tvarstį pasiūlė E. Bergmanas. XIX a. medicinoje pradėtas naudoti ligninas. N. Pirogovas savo knygoje „Bendroji karo lauko chirurgija" (1866 m.) aprašo įvairias tvarsčių rūšis, tvarstomąją medžiagą. Pirmojoje XX a. pusėje G. Turneris ir A. Velikoreckis paskelbė svarbių darbų desmurgijos klausimais. Sukuriama vis naujų tvarstomųjų medžiagų. Pavyzdžiui, pasidarė paprasčiau tvarstyti naudojant retelastą ir kt. Tačiau ir dabar minkštieji marliniai tvarsčiai dar yra svarbiausia fiksacijos priemonė.

TVARSTOMOJI MEDŽIAGA
Tvarstymui naudojama medžiaga turi būti lengva, higroskopiška, elastinga, minkšta, nedirginti kūno audinių, lengvai sterilizuojama (sterilizuojant nesikeisti), stipri. Dabar žaizdoms tvarstyti naudojama marlė, vata, ligninas, trikotažas, retelastas ir kitos priemonės.
Marlė (tela marli) — tai medvilninis (retkarčiais šilkinis) audinys, audžiamas iš silpnai susuktų siūlų. Gaminant iš marlės pašalinami r'e-balai ir ji pasidaro higroskopinė. Marlė gali būti įvairaus tankumo, kuris priklauso nuo siūlų skaičiaus 1 cm2. Reta — jei 1 cm2 yra 12—14 siūlų, vidutinio tankumo — kai 15—20, tanki — kai daugiau kaip 20. Medicinoje dažniausiai naudojama reta marlė. Iš jos gaminama įvairaus dydžio skarelės, bintai, šluostukai, tamponai ir kt.
Vata (gossypium) — gaminama iš medvilnės. Jau sukurta ir sintetinė vata, kuri plačiau naudojama medicinoje. Neišvalyta vata yra geltona ar pilkšva, turi riebalų, todėl minkšta, lengva, vandenyje neskęsta. Tokia vata naudojama žaizdai apsaugoti nuo šalčio, sutrenkimo, kompresams ir kt. Žaizdoms tvarstyti dažniausiai naudojama sugerianti skysčius, t. y. baltoji, arba higroskopinė, vata. Iš jos yra pašalinti riebalai. Reikia prisiminti, kad vata tiesiog ant žaizdos nededama.
Ligninas (ligninum) — dar vadinamas medine vata, nes gaminamas iš medienos (lot. lignum — medis). Jis gerai sugeria skysčius ir naudojamas kaip vatos pakaitalas. Kaip ir vata, ligninas tiesiog ant žaizdos nededamas. Dabar kaip tvarstomoji medžiaga naudojami trikotažiniai ir elastiniai vamzdiniai tinkliniai tvarsčiai (retelastas), pagaminti iš trikotažo ir sintetinių medžiagų.

MINKŠTŲJŲ TVARSČIŲ UŽDĖJIMAS
Tvarstoma bintais, pagamintais iš įvairios medžiagos: marlės, drobės, trikotažo, flanelės, gumos, net popieriaus. Dažniausiai naudojamas marlinis bintas, t.y. marlės juosta, suvyniota į ritinį. Jis būna standartinis — 5 metrų ilgumo ir nuo 5 iki 20 cm platumo. Skiriama binto galva (suvyniota dalis) ir galas, arba uodega (laisva dalis). Bintas, turintis vieną galvą, vadinamas viengalviu, o dvi galvas — dvigalviu bintu. Dvigalvis bintas naudojamas specialiems tvarsčiams, pvz., Hipokrato kepurei. Bintą reikia mokėti gerai susukti, geriausia — specialia mašinėle (3 pav.), tačiau galima suvynioti ir rankomis. Vyniojama taip: iš vieno kelis kartus užlenkto binto galo padaromas volelis, apie kurį abiejų rankų trimis pirštais vyniojamas, o kitais pirštais lygi namas palaidas galas. Greitai ir gerai marlinį bintą gali susukti du žmonės: vienas binto galą laiko tarp delnų ir vynioja, o kitas — lygina, šiek tiek įtempdamas marlės juostą.
Tvarstant reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Tvarstyti pradedama nuo binto galo (uodegos). Jis laikomas kairėje rankoje, o galva — dešinėje, tarp nykščio ir smiliaus. Vyniojama iš kairės į dešinę. Smulkiosios kūno dalys tvarstomos siaurais, o stambiosios — plačiais bintais.

Raktiniai žodžiai

• desmurgija
• tvarstymas
• tvarstomoji medziaga